Karininkas, tapęs legenda

 

Sekmadienį sukaks 92 metai, kai 1919-ųjų vasario 13 dieną, auštant savo dvidešimt penktojo gimtadienio rytui, mūšyje su bolševikais prie Alytaus žuvo Antanas Juozapavičius – pirmasis Lietuvos kariuomenės karininkas, kritęs Nepriklausomybės kovose.

Aras Lukšas

Prieš prisimindami lemtingąsias Alytaus kautynes, pareikalavusias jauno karininko gyvybės, keliais sakiniais peržvelkime neilgą A. Juozapavičiaus gyvenimo kelią, kuris iš pirmo žvilgsnio nebuvo kuo nors išskirtinis. Lietuviško kaimo vaikas, mokydamasis Rygos gimnazijoje, kaip ir daugelis panašių į jį lietuvių moksleivių, visomis išgalėmis priešinosi rusinimui, tad netrukus iš jos buvo pašalintas. Tuomet, pramokęs provizoriaus specialybės, A. Juozapavičius kurį laiką dirbo vaistininko padėjėju Tartu ir  Rygos vaistinėse. Bet ramus darbas jaunuoliui regis nelimpa prie širdies – Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis stoja savanoriu į rusų kariuomenę, baigia karo mokyklą ir patenka į frontą. Po Vasario revoliucijos A. Juozapavičius įsijungia į Rusijos kariuomenės lietuviš­kų dalinių organizavimą, vadovauja Vitebske dislokuotam Atskirajam lietuvių batalionui.

Po bolševikų perversmo 1918-ųjų lapkritį grįžęs į tėvynę, jaunas karininkas aktyviai dalyvauja kuriant Lietuvos kariuomenę, po kelių savaičių paskiriamas pirmojo šalies premjero ir kraš­to apsaugos ministro Augustino Voldemaro adjutantu, o 1919 metų sausio 25-ąją – Alytuje dislokuoto 1-ojo pėstininkų pulko vadu. Būtent šiam pulkui teks dalyvauti Alytaus kautynėse, tapsiančiose paskutiniu A. Juozapavičiaus mūšiu.

Lemiamos dienos

Vasario pradžioje nepriklausomos Lietuvos padėtis, galima sakyti, buvo kritinė. Įsitvirtinę Vilniuje, bolševikai privertė trauktis iš ten Lietuvos vyriausybę ir veržėsi gilyn į šalies teritoriją. Per nepilnus du mėnesius Raudonoji Armija spėjo užimti Varėną, Ukmergę, Panevėžį, Šiaulius, Telšius, Mažeikius, Skuodą. Dabar bolševikų tikslas buvo Kaunas. Tuomet, užėmusi liniją Jurbarkas – Kaunas – Alytus, Raudonoji armija turėjo pasiekti Vokietijos sieną ir taip visiškai okupuoti Lietuvą.

Kauną raudonieji planavo pulti iš trijų pusių – nuo Panevėžio, nuo Utenos per Ukmergę ir Šėtą, nuo Vilniaus – per Kaišiadoris ir Alytų. Mūšiai ties Kėdainiais vyko vasario 7-8 dienomis. Būtent vasario 8 dieną šiame mūšyje krito pirmasis Lietuvos kariuomenės kareivis – savanoris Povilas Lukšys. Netrukus ateis ir pirmojo Lietuvos karininko eilė.

Norėdami pasiekti Kauną iš pietryčių, bolševikai pirmiausia turėjo užimti Alytų, kurį ginti buvo pasirengęs Antano Juozapavičiaus vadovaujamas I pėstininkų pulkas. Be to, mieste stovėjo ir iš Lietuvos besitraukiančių vokiečių įgula, taip pat ketinusi stoti į mūšį. Vėliau pamatysime, kad bendri lietuvių ir vokiečių veiksmai nenusisekė.

Apie tai, kad bolševikai pulsią Alytų Krašto apsaugos ministerijos štabas 1 pėstininkų pulko vadui pra­nešė jau vasario pradžioje. Be to, vietos gyventojai pulko vadovybei pranešė, kad link Alytaus traukia maždaug 700 raudonarmiečių, ginkluotų 15 kulkosvaidžių ir keturiomis lengvosiomis patrankomis.

Vasario 10-ąją, likus porai dienų iki kovos veiksmų pradžios, 1 pėstininkų vadovybės susitiko su Alytuje dislokuoto vokiečių brigados štabo vadais, kad aptartu bendrus veiksmus bolševikų puolimui atremti. Deja, nesutarus dėl bendros vadovybės, nieko konkretaus nuspręsta nebuvo. Taigi, 1 pėstininkų pulkas rengėsi ginti miestą savo jėgomis. Maždaug 30 kilometrų ilgio pulko gynybos linija turėjo driektis driekėsi kiek šiauriau Alytų ir Varėną jungiančio geležinkelio. Dešiniajame pulko sparne prie Alovės įsitaisė  vokiečiai. Jų įgula taip pat saugojo ir Merkinės -Perlojos kryptį.

Iš visko buvo aišku, kad sustabdyti bolševikų puolimą bus sunku: didžiausia problema buvo ginkluotės trūkumas. Pulko kariai buvo ginkluoti senais rusiškais šautuvais, tačiau šovinių jiems katastrofiškai trūko. Tuo tarpu turimi vokiški šoviniai gulėjo be naudos nes vokiškų šautuvų sandėlyje nebuvo, o Krašto apsaugos ministerijos pažadai atsiųsti tinkamų ginklų bei šaudmenų, vėluojant tiekimams iš Vokietijos, taip ir liko neištesėti.

Trūko pulke ir kovotojų. Tai liudija raštas, kurį A. Juozapavičius Vasario 10 dieną nusiuntė krašto apsaugos ministrui: „Šiuo pranešu, kad stovis fronto Alytuje pavojingas, apie pavojingumą stovio buvo pranešta Ponui Ministeriui savaite atgal, — tuomet pulkui reikalinga buvo duoti 200 kareivių iš Kauno, tas buvo pažadėta, bet ligšiolei nei vie­nas žmogus iš Kauno neatėjo ir dargi įsakius viceministeriui 9 vasario 1919 m. nr. 3, tapo paimta viena kuopa 1 pulko jo nuožiūrai, kas susilpnino padėjimą Alytuje. Manau, kad išėjus iš keblaus padėjimo, reikalingi žmonės ir ginklai, kitaip gali būti katastrofa.“ Pagaliau, trečia problema buvo nuolatinė trintis su vokiečiais, dėl kurios koordinuoti dviejų kariuomenių veiksmai tapo praktiškai neįmanomi.

Kovų su bolševikais dalyvis karininkas Kazys Ališauskas Čikagoje išleistoje knygoje „Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės 1918-1920“, tuometinę situaciją apibūdina taip: „Mūsų baras prieš bolševikus buvo labai platus. Saugoti iš­tisai visą barą buvo neįmanoma. Kariuomenės užtvaros buvo pastatytos prie svarbesnių kelių. Bare buvo kelių kilometrų dy­džio spragų, kur nebuvo nė vieno mūsų ar vokiečių kareivio. Priešo agentai lengvai galėjo surinkti pageidaujamų žinių ir pranešti saviškiams. Bolševikai gerai žinojo mūsų ir vokiečių fronto padėtį. Galima tikėti, kad žinojo ir įtemptus mūsų ir vo­kiečių santykius, nes kitaip vargu ar jie būtų pasiryžę pradėti puolimą vasario 12 – 13 d. naktį.

Apie tarp vokiečių ir lietuvių karių tvyrojusią įtampą ir net tarpusavio konfliktus užsimena ne vienas to metų įvykių dalyvis. Ne paskutinį vaidmenį čia suvaidino ir ryžtingi 1 pulko vado veiksmai, palaikant Alytuje tvarką ir ramybę ir ginant civilius jo gyventojus nuo vokiečių savivalės. Taigi, trumpam palikę pulko kovotojus rengtis artėjančioms kautynėms, prisiminkime vieną epizodą, kurį 1923 metais išleistoje A. Juozapavičiui skirtoje knygoje pasakoja nepriklausomybės kovų dalyvis Petras Biržys, tarpukario Lietuvoje geriau žinomas kaip satyrinių radijo valandėlių vedėjas Pupų Dėdė. Pasak prisiminimų autoriaus, besitraukiančios vokiečių kariuomenės moralinė būklė buvo itin prasta. „Ištvirkinti, išlepinti, nežiną žiaurumo ribų, jausdami besiartinančią valandą kada jiems reikės iš Lietuvos išsinešdinti, savivaliavo, vogė, plėšė, kankino ir skriaudė miesto ir apylinkių gyventojus“, – tvirtina P. Biržys. A. Juozapavičius, negalėdamas matyti tokios savivalės net svarstė galimybę pamėginti vokiečius nuginkluoti.

Bene rimčiausias konfliktas tarp vokiečių ir lietuvių karių kilo vasario 8-ąją, likus vos keturioms dienoms iki Alytaus kautynių pradžios Pulko štabui buvo pranešta, kad vokiečiai plėšia miestiečių namus ir krautuves. A. Juozapavičius tuoj pat išsiuntė į miestą sustiprintus patrulius. Apie pusiaudienį, eidami pro vieną krautuvėlę, patruliai išgirdo pagalbos šauksmą. Pasirodo, trys vokiečių kareiviai, durtuvais prirėmę krautuvės savininką prie sienos grobė prekes ir reikalavo atidaryti kasą. Plėšikaujantys kareiviai kaip mat buvo nuginkluoti ir nuvaryti į lietuvių pulko daboklę. Tačiau tuo viskas nesibaigė – netrukus prie kareivinių atvykę vokiečiai nesėkmingai mėgino jėga išvaduoti saviškius. Viskas galėjo baigtis rimtu susišaudymu, tačiau konfliktą išsprendė iš Kauno atvykęs aukštas vokiečių karininkas, įkalbėjęs A. Juozapavičių paleisti suimtuosius. Tačiau santykiai tarp vokiečių ir lietuvių kareivių nuo to laiko tapo itin įtempti. Daugelis Alytaus mūšį apraišusių autorių spėja, kad pasitraukdami iš ginamų pozicijų ir palikdami lietuvius vienus akis į akį su bolševikais, vokiečiai taip atkeršys principingam lietuvių pulko vadui.

Kulka pakirto ant tilto

Tačiau apie visa tai – kiek vėliau. O dabar persikelkime į vasario 12-osios vakarą,  kuomet 1 pulko kariai leido paskutines ramias valandas. Alytaus kautynių dalyvis J. Ardzijauskas Petro Rusecko sudarytoje knygoje „Savanorių žygiai“ tą vakarą prisimena taip: „Vasario mėn. 12 d. vakare kulkosvaidžių komandoje buvo kareivių pasilinksminimas, į kuri buvo atėjęs ir karininkas Juo­zapavičius. Paėmęs armoniką, Juozapavičius atsisėdo kampe, o savanoriai linksmai šoko. Bet tai buvo paskutinis karininko Juozapavičiaus patarnavimas savo mylimiems kariams. Ir vos tik išsiskirsčius mums į savo būstines ir dar ne vi­siems sumigus, tamsioje mūsų kareivinėje pasigirdo lėti žings­niai ir kartu švelnus balsas:

—Tai ką, vyrai, maskoliai trukdo mums ramumą?

Tai buvo pulko vadas, kuris paskutinį kartą mus aplankė ir paskutinieji mums jo ištarti žodžiai. Mes tuojau visi atsikė­lėme ir supratome, kad bolševikai jau pradėjo mus pulti.“

Kareiviai nežinojo, kad A. Juozapavičius jau buvo informuotas apie bolševikų puolimą. Apie aštuntą vakaro tai jam pranešė telefonu paskambinęs vokiečių husarų pulko karininkas. Kadangi telefono ryšio su gynybos pozicijas užėmusiais kariais nebuvo, pulko vadas nutarė pats išsiaiškinti padėtį ir tuoj po vidurnakčio drauge su keliais savanoriais rogėmis išvažiavo priešakinių linijų link. Nuo to laiko kareivinėse jo niekas nebematė.

Nuvykęs į Vinciūnų kaimą ir surinkęs surinko apie 40 keliose vietose užtvaras saugojusių karių, A. Juozapavičius sumanė tikį planą: apeiti bolševikų pajėgas iš šono, užtverti Alytaus – Varėnos plentą ir sustabdyti juo besiverčiančias raudonarmiečių pajėgas. Tačiau sumanymas nepavyko – kol priešakyje žygiavę karininko Petro Genio vadovaujami 1-osios kuopos vyrai laukais išėjo į plentą, bolševikai pro ten jau buvo pražygiavę. Atsidūrus priešo užnugaryje kuopai nebeliko nieko kita, kaip traukti raudonarmiečiams iš paskos. Remiantis P. Genio žiniomis, kurias savo knygoje pateikia jau minėtas K. Ališauskas, tolesni įvykiai klostėsi taip: „Nepri­ėjus plento kryžkelės, prie Poteronių k., buvo pastebėta ant plento daug žmonių. Jie paklausė rusiškai: “kas ten?“. Karn. P. Genys atsakė taip pat rusiškai: „Svoji“ (Savi), ir rusai nusi­ramino. Suguldę savo kareivius aukštumėlėje ant plento, mū­siškiai apšaudė bolševikus. Rusų pusėje pasidarė sąmyšis ir triukšmas. Paskui pasigirdo komandos, ir rusai pradėjo pulti. Mūsų būrys turėjo nedaug šovinių, o be stovo kulkosvaidis su­gedo, mūsų ugnies smūgis buvo per silpnas, kad rusų masėje sukeltų paniką. Teko trauktis atgal į Alytų.“  Miestą, kuriame vyko intensyvūs susišaudymai, būrys pasiekė jau auštant vasario 13-ajai.

Tuo tarpu padėtis fronte ėjo vis blogyn. Kaniūkų kaime įsitaisę vokiečiai kažkodėl pasitraukė iš savo pozicijų be mūšio ir patraukė Seirijų kryptimi. Tai reiškė, kad bolševikai galės netrukdomi pereiti Kaniūkų tilta ir patekti į Alytų iš pietvakarių pusės. Gelbėti padėtį skubiai buvo pasiųsta apie 30 Mokomosios kuopos karių. Deja, buvo per vėlu – bolševikai jau buvo perėję į kairįjį Nemuno krantą ir veržėsi link miesto. Sulaukę pastiprinimo iš 7 kuopos, mūsiškai dar bandė laikyti pozicijas prie kapinių, tačiau spaudžiant daug stipresnėms priešo pajėgoms, netrukus jiems teko trauktis. Pulko rezervai seko, o bolševikai vis dar puolė visa jėga, artėdami prie pulko kareivinių.

Vokiečių kareivinės nuo metu jau buvo tuščios. Beje, K. Ališauskas pastebi, jog kai kurių Alytaus kautynių dalyvių tvirtini­mai, kad vokiečiai iš laikomų pozicijų pasitraukė nesikaudami, yra klaidingi. Pasak knygos autoriaus vokiečiai kovėsi, turėjo nukautų ir sužeistų. Da­lies sužeistųjų net nesuskubo evakuoti, juos paliko Alytaus aps­krities ligoninėje.

Tiek A. Juozapavičiui, tiek kitiems karininkams, regis, buvo aišku, kad apginti pulko kareivines vargu ar pavyks, tad reikia kuo skubiau gelbėti jų sandėlyje laikomus ginklus, kurių netektis būtų reiškusi visišką katastrofą. Pulko vadas įsako pasiųsti į kareivines du vežimus, pakrauti į juos ginklus ir prasiveržti pro bolševikų apšaudomą tiltą. Gurguolę su kroviniu lydi pats Juozapavičius. Operacijoje dalyvavęs J. Ardzijauskas šį epizodą prisimena taip: „Pulko vadas Juozapavičius jojo užpakaly manęs. Bet nuo Vilniaus pusės bažnyčios pasuko atgal ir nujojo Saratovo ka­reivinių link. Aš pagalvojau: kadangi tiltas smarkiai iš visų pusių apšaudomas ir raitam pavojinga per jį joti, tai vadas, turbūt, bus nujojęs į kitą vietą, per kurią galėtų saugiau per­sikelti per Nemuną į Suvalkų pusę. Tuo metu ledas dar stovėjo, nors ir pavojinga buvo juo joti, nes vietomis ant ledo jau buvo vandens. Tik vėliau paaiš­kėjo, jog karininkas Juozapavičius, norėdamas išgelbėti nors dalį pulko turto, grįžo nuo bažnyčios i sandėlius, kurie buvo Saratovo kareivinėse. Tačiau jau buvo per vėlu, nes bolševi­kų būriai buvo paplitę po miestą ir, bejojant į Suvalkų pusę, ka­rininkas Juozapavičius ant tilto buvo nukautas. Dvi priešų ku­lkos perėjo jam per krūtinę.“ A. Juozapavičius žuvo vasario tryliktąją, kelios minutės po aštuonių, vos išaušus jo 23-iojo gimtadienio rytui.

Netekęs savo vado, 1 pulkas ėmė trauktis. „Kas gali aprašyti tuos didelius skausmus, kuriuos patyrė savanoriai, netekę savo- mylimojo vado. Mes, kaip bitės be savo motinos, išlakstėme į visas puses ir nežinojome, kas rei­kia daryti.  Nebuvo kam šaukti mus į kovą su priešu“, – prisimena J. Ardzijauskas. Iš tikrųjų pulkas organizuotai traukėsi dviem kryptimis: viena dalis jo kareivių ir karininkų, perėję tiltą per Simną nužygiavo į Marijampolę, kita, perėjusi ledu per Nemuną, judėjo Prienų link. Prasčiausiai reikalai klostėsi kaip tik ten, kur bolševikai nepuolė ir susirėmimų nebuvo – kairiajame pulko sparne, kurio sargybos buvo išsidėsčiusios į Šiaurės rytus nuo Alytaus. Bolševikams užėmus miestą ir nutrūkus ryšiui su pulko štabu, sargybų viršininkas jaunesnysis karininkas Antanas Petruškevičius, nebežinodamas ką daryti, tiesiog įsakė kariams išsiskirstyti ir išsislapstyti.

Laidojo du kartus

Vis dėlto bolševikų rankose Alytus išbuvo neilgai. Jau kitą naktį miestą atsiėmė šarvuotu traukiniu atvykę keli vokiečių daliniai, veikdami drauge su viena 1 pėstininkų pulko kuopa. Taigi, A. Juozapavičiau auka nenuėjo veltui. Kontrataka Alytuje, kaip ir sėkmingos Lietuvos kariuomenės pastangos atremti atakas Kėdainių, Kaišiadorių ir Jonavos fronto baruose sužlugdė bolševikų mėginimus užimti Kauną ir sunaikinti besikuriančią Lietuvos valstybę. Kai dėl paties A. Juozapavičiaus, tai jo žūties versijos, priklausomai nuo prisiminimų autorių, šiek tiek įvairuoja. Skiriasi ir jos vertinimai, tarkime, ankstesnis 1 pulko vadas generolas J. Galvydis-Bykauskas tiesiog vadina žuvusį karininką „neatsargumo auka“. Įvairių kalbų dėl pulko vado žūties vietos ir aplinkybių tarpukario spaudoje pasirodydavo dar ilgiau nei dešimtmetį. Tačiau jokios versijos nekeičia šio įvykio esmės – A. Juozapavičius buvo pirmasis Lietuvos karininkas, didvyriškai žuvęs nepriklausomybės kovose.

Deramai palaidoti kritusį pulko vadą pavyko ne iš karto, mat jo kūnas atsidūrė bolševikų rankose ir, pasak vieno liudytojo 1928 metais žurnale „Karys“ paskelbtų prisiminimų, kurį laiką gulėjo kažkokioje malkinėje. O štai J. Ardzijausko teigimu žuvusio karininko palaikus apsaugoti nuo išniekinimo pavyko tik Alytaus burmistro Konstantino Balukevičiaus pastangomis. „Bolševikai norėjo jį po ledu pakišti. Pasak Baliukevičiaus, bolševikai taip ir buvo išsitarę: „Pakišti šunį po ledu!“  –  G. Rusecko parengtoje knygoje tvirtina Alytaus mūšio dalyvis, pridurdamas, jog burmistras, „nežiūrėdamas pavojaus ir sumaniai sugebėjęs apeiti bolševikų komisarus ir papirkti jų sargybas, išsaugojo taip brangų mums kūną, ligi pulkas sugrįžo iš Marijampolės ir iš­kilmingai palaidojo Suvalkų pusės kapinėse.“ Vis dėlto įvykio liudytojas nutyli, kad A. Juozapavičius su iškilmėmis buvo palaidotas ne iš karto – pirmąsyk jo palaikai žemėn atgulė ne tik be iškilmių, bet ir be kunigo. Šį faktą laiške dienraščio „Lietuva“ vyriausiajam redaktoriui pateikia pats Alytaus burmistras.

„Kūną velionies be autuvo aš radau tą pačią dieną p. Jasinskio negyvenamoje troboje (sandėlyje) Alytuje, Vilniaus pusėje. Bolševikų valdžią uždėjo man, kaip miesto tarybos pirmininkui, priedermę palaidoti žuvusį. Mano tam tikras prašymas buvo leisti kūną palaidoti su krikščioniškomis apeigomis – su kunigu – buvo griežtai atmestas, todėl jo kūną aš pats, be kunigo, palaidojau laikiname kape šventoriuje“, – rašė K. Balukevičius.

Tad su visomis iškilmėmis A. Juozapavičius buvo perlaidotas balandžio 28 dieną Alytaus kapinėse. Laidotuvių ceremonijoje dalyvavo ne tik į miestą sugrįžusio 1 pulko kariai ir karininkai, bet ir daugybė miesto gyventojų.  Po poros metų, 1922 metų rugpjūčio 20-ąją prie Alytaus šv. Angelų Sargų bažnyčios buvo iškilmingai atidengtas paminklas pirmajam Nepriklausomybės kovose žuvusiam karininkui. Iškilmėse dalyvavo einantis Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas Aleksandras Stulginskis, krašto apsaugos mi­nistras Boleslovas Sližys, visų kariuomenės dalių atstovai. Kaip balandžio 24 dieną išspausdintame reportaže pranešė dienraštis „Lietuva“, „po pamaldų, kurias atlaikė įgulos kapelionas pa­minklą pašventino ir 12 val. Valstybės Prezidentas A. Stulginskis paminklą atidarė. Atidarymo metu aukštai skraidė orlaiviai. Atidarymo kalboj Valstybės Prezidentas paminėjo, jog karininkas Juozapavičius — tai vienas pirmutinių tėvynės sūnų, pamėgusių jos laisvę daugiau už savo gyvybę, auka, visa paaukavusį tai tėvynės meilei, ne­žiūrint tų sunkiausių aplinkybių, kuriomis tada teko Lietuvos laisvė ginti“. Ceremonijos metu A. Juozapa­vičius po mirties buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi. „Nieko Tau, karžygy, tauta negali geresnio suteikti, kaip apdovanoti garbės ženklu — Vyčio Kry­žiumi, ką aš Lietuvos valstybės vardu skelbiu“ – nuimdamas juodą kaspiną nuo paminklą puošiančio ordino ištarė A. Stulginskis.

Visą tarpukario laikotarpį A. Juozapavičius išliko legendine asmenybe. Jis buvo nuolat prisimenamas to meto spaudoje, dar 1923 metais Martynas Yčas išleido P. Biržio parašytą karininko biografiją, 1937 gruodžio 15 dieną jo vardu buvo pavadintas Alytuje pastatytas tiltas, o 1938-aisiais Kaune Karo muziejaus sodelyje iškilo jo skulptūrinis biustas. Sovietų okupacijos dešimtmečiai ištrynė šio kario vardą iš istorijos vadovėlių, bet ne iš žmonių atminties. Atgimimo metais jo vardas sugrąžintas per Nemuną į Alytų vedančiam tiltui, juo pavadintos Vilniaus, Kauno ir Alytaus gatvės, o 1990 metais Juozapinės kalno papėdėje pastatytas paminklinis akmuo saugo dar gimnazijos laikais ištartus karininko žodžius: „Aš esu lietuvis. Tai yra mano garbė“.

“Lietuvos žinios“, 2011-02-13

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s