Kazys Bizauskas: signataras, diplomatas, politikas

  

Vasario 15 dieną sukako 118 metų kai Gimė Kazys Bizauskas – žymus tarpukario Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjas, diplomatas, ministras, jauniausias Nepriklausomybės akto signataras, žuvęs nuo sovietinio budelio kulkos. 

 Aras Lukšas

 Tai įvyko trumpą 1941 metų birželio 26-osios naktį Bigosovo geležinkelio stotyje, Baltarusijoje, netoli Minsko. Mirties bausmė Kaziui Bizauskui buvo paskirta kone pagal visas garsiojo Sovietų Rusijos baudžiamojo kodekso 58-ojo straipsnio skyrius. Kitaip sakant, signataras ir garsus diplomatas žuvo už nuopelnus Lietuvos Respublikai nuo pat jos įsikūrimo dienos. Kodėl sovietiniai okupantai laikė K. Bizauską tokiu nepataisomu savo priešu, kad paskubėjo atsikratyti juo praėjus vos keturioms dienoms nuo Vokietijos ir SSRS karo pradžios? Norėdami atsakyti į šį klausimą, turime peržvelgti svarbesnius šios neeilinės asmenybės gyvenimo epizodus.

Nuo visuomenininko iki signataro

Gimė K. Bizauskas 1893 m. vasario 15 dieną nedideliame Pavilostos kaimelyje Latvijoje, netoli Kuldygos. Paaugęs, kaip ir dauguma to meto Šiaurinėje Lietuvoje ar Latvijoje gyvenusių lietuvių, įstojo į Mintaujos gimnaziją, kurios mokiniai buvo auklėjami prorusiška dvasia ir verčiami priimti stačiatikių tikėjimą. Galima sakyti, kad, palyginus su kitais bendramoksliais, mažajam Kaziukui pasisekė labiau – jei ne dėdė katalikų kunigas, jis, kaip ir daugelis to meto Mintaujos gimnazijos mokinių už priešinimąsi rusinimui būtų tiesiog pašalintas. Juo labiau, kad kitų užtarėjų vaikas neturėjo: penkiolikmetis jis jau buvo visiškas našlaitis, netekęs abiejų džiova mirusių tėvų. Laimei,  vienintelis likęs artimas žmogus – dėdė katalikų kunigas Antanas Bizauskas pasirūpino, kad vaikas 1906 metais būtų išsiųstas mokytis į katalikų gimnaziją Švyco miestelyje Šveicarijoje.

Po poros metų vaikinas grįžta į Lietuvą, tęsia mokslus Vilniaus Vinogradovo gimnazijoje. Bet esminis lūžis įvyksta 1910-aisias, Kaune. Ten K. Bizauskas įstoja į Kauno gimnaziją, kurioje ir įsitraukia į lietuvių katalikų moksleivių organizaciją, kurios pagrindinis centras buvo „Aušrinės“ laikraščio redakcija. Tais pačiais metais, šalia „Aušrinės“ K. Bizausko iniciatyva pradedamas leisti ranka rašytas „Aušros“ laikraštėlis.

Dar po trejų metų K. Bizauskas – jau Maskvos universiteto teisės fakulteto studentas. Sutikęs ten daug lietuvių, aktyviai įsijungia į jų veiklą, įstoją į Maskvos Ateitininkų bei „Rūtos“ draugijas, aktyviai bendradarbiauja ten leidžiamoje lietuviškoje spaudoje. Tačiau mokslus nutraukia prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. 1915 metais K. Bizauskas sugrįžta į Lietuvą. Tačiau nuo karo pabėgti nepavyksta. Norom nenorom K. Bizauskui tenka įsitraukti į vokiečių okupantų kontroliuojamą administracinę veiklą. Panevėžyje, iš kurio, artėjant frontui, išsikraustė visa carinė administracija, K. Bizauskas skiriamas miesto tarybos sekretoriumi. Tačiau tai buvo tik formali pareigybė. Spręsti kokių nors rimtesnių miesto gyvenimo klausimų Tarybai vokiečiai neleido.

„Mūsų valdybai spręsti kokius nors svarbesnius klausimus vokiečiai neleisdavo. Aš daugiausia užsiimdavau rekvizicinių kortelių pildymu. Išleidome keletą slaptų atsišaukimų, raginančių žmones neklausyti vokiečių, nevykti į darbus Vokietijos“, vėlesniuose atsiminimuose pasakos K. Bizauskas.

Per didelius vargus K. Bizauskas su dviem lietuviais kunigais gavo iš okupacinės valdžios leidimą steigti Panevėžyje steigti „Saulės“ gimnaziją, kurios inspektoriumi ir drauge lotynų bei lietuvių kalbų dėstytoju tapo pats būsimasis signataras. Reikia pastebėti, kad okupacinė valdžia jokios paramos gimnazijai neteikė, tad atlyginimais dėstytojai turėjo rūpintis patys.

Nuo 1915 metų  K. Bizauskas priklausė ir  Lietuvių vadovėlių rengimo komisijai, į kurią dar įėjo Mykolas Biržiška, Petras Klimas, ir  busimas pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Bizauskas parašė ir literatūros teorijos vadovėlį, kurį 1918 metais Kaune išleido Šv. Kazimiero draugija Tuo pat metu K. Bizausko iniciatyva  Panevėžyje buvo įkurta ir muzikos mokykla, tačiau 1919 žiemą, miestą užėmę bolševikai ją uždarė.

Savo visuomenine, veikla K. Bizauskas pagarsėjo ne tik Panevėžyje, bet ir visoje Lietuvoje. Tad neatsitiktinai jaunas ir veiklus visuomenininkas, buvo pakviestas į 1917 metų rugsėjį sušauktą  Lietuvių. Konferenciją ir net tapo jos prezidiumo nariu. Toks sprendimas buvo priimtas išimties tvarka, nes į konferenciją  galėjo būti kviečiami ne jaunesni nei 25 metų asmenys, tuo tarpu K. Bizauskui dar tik ėjo tik 24-ieji.

K. Bizauskas tapo ir jauniausiu konferencijos išrinktos Lietuvos Tarybos nariu. Po konferencijos 1917 metų gruodžio pirmąją pasirodžiusiame dienraštyje „Tėvynės sargas“, K. Bizauskas kreipsis į tėvynainius tokiais žodžiais: „Lietuvy­bė iš visų pusių apsupta galingų priešininkų. Čia lenkininkų išdūkimas, ten mūsų dvasios ir būdo silpnybės ir liaunumas […]. Bet reikia tikėti ir viltis! Reikia šventai tikėti Lietuvos ateitimi! Tikėkime ir vilkimės, vilkimės ir tikėkime, ir visomis savo jėgomis, visomis savo pa­stangomis statykime Lietuvos ateities rūmus!..“

K. Bizauskas, drauge su vyresniais kolegomis iš Tarybos kategoriškai pasipriešino po Bresto taikos derybų vokiečių iškeltam reikalavimui, jog atsikurianti Lietuva pareikštų norinti „amžinos sąjungos“ su Vokietija. Tiesa, vadinamoji gruodžio 11-osios rezoliucija vis dėlto buvo parengta ir paskelbta, o jos antroji dalis atitiko vokiečių norus. Nors dokumente ir skelbiama apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, rezoliucijoje yra išlyga, kad „Tai valstybei tvarkyti ir jos reikalams ginti Taryba prašo Vokiečių  valstybės apsaugos ir pagalbos. Atsižvelgdama į gyvus Lietuvos interesus, kurie reikalauja nieko netrukus sueiti į artimus ir patvarius santykius su vokiečių valstybe, Lietuvos Taryba stoja už amžiną, tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe, kuris turi būti įvykdytas, ypač militarinės bei susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais“.

Remiantis tokia rezoliucija, Lietuva galėjo likti karą pralaiminčios Vokietijos užkampiu. Tad K. Bizauskas 1918 metų sausio 26 dieną vykusiame Tarybos posėdyje palaikė ne šią, o Stepono Kairio pasiūlytą formuluotę, kurioje nė žodžiu neužsimenama apie jokius būsimos nepriklausomos valstybės ryšius su užsienio valstybėmis. Tiesa, būsimam diplomatui teko likti mažumoje, nes dauguma Tarybos narių tokiai formuluotei nepritarė. Dėl kilusių nesutarimų Tarybos nariai iš jos pasitraukė. Tačiau vasario 15-ąją jau visa Taryba sutiko su S. Kairio pasiūlytu ir K. Bizausko remtu variantu. Taigi, tokį Vasario  16-osios Nepriklausomybės aktą, koks jis įėjo į mūsų šalies istoriją, galime drąsiai laikyti ir K. Bizausko nuopelnu.

Diplomo laimėjimai ir nesėkmės

Greičiausiai tokia atkakli kova už tikrą, o ne formalią Lietuvos nepriklausomybę padėjo pagrindus tolesnei K. Bizausko diplomato karjerai. Reikia pastebėti, kad 1918 metais Lietuvos Tarybai nutarus skelbti Lietuvą konstitucine monarchija ir valstybės valdovu karūnuoti Viurtenbergo hercogą Wilhelmą von Urachą, K. Bizauskas, drauge su 12 Tarybos narių balsavo už tokį sprendimą. Tačiau Lietuvai tai niekuo nepadėjo – okupacinė valdžia ir toliau trukdė Tarybos darbą. Tad K. Bizauskas 1918 metų spalio 23 dieną notoje Vokietijos kancleriui rašo: „Okupacijos valdžia leidžia orga­nizuotis lenkų legionams. Galima pastebėti vokiečių karininkus broliaujant su lenkų legionieriais. Kalbama, jog lenkų armijos organi­zatoriai yra atvykę iš Varšuvos į Vilnių ir kad turįs atvykti lenkų pulkininkas Janušaitis. Eina gandų, jog lenkų legionų darbas legio­nų tikslais niekaip nėra kliudomas. Neatkreipiama dėmesio į tai, kad jau platinami lenkų atsišaukimai, kuriuose lenkai varo propa­gandą Lietuvos sujungimui su Lenkija, o tuo tarpu vokiečių cenzū­ros dar neseniai nebuvo leidžiama vartoti posakių „Lietuvos nepri­klausomybė“ , „Vilnius  – Lietuvos sostinė“. Dar viena K. Bizausko pasirašyta nota vokiečių valdžiai siunčiama dėl okupantų vykdomos savivalės.

Lapkričio 18 dieną Valstybės Taryba paskiria K. Bizauską jos generaliniu sekretoriumi. Jam tenka sunkus uždavinys – organizuoti visą Tarybos personalo darbą tuo metu, kai iš vienos pusės į kraštą skverbiasi bolševikų pajėgos, iš kitos pusės puola lenkai,  o besitraukiantys vokiečiai plėšia ir alina kraštą. Tuo metu atsikuriančiai Lietuvai buvo iškilę du svarbiausi uždaviniai – užtikrinti šalies gynybą ir pasiekti jos tarptautinį pripažinimą. Tačiau to meto ministrų kabineto vadovas Augustinas Voldemaras, tikėdamas, kad iš visų pusių puolamai Lietuvai į pagalbą atskubės Vakarų šalys, nė nemanė organizuoti kariuomenės, visas pajėgas mesdamas diplomatijos frontui. Lietuvos valdžia tuo metu aktyviai steigė misijas Vakarų šalyse, ir visų pirma – Anglijoje, kurią laikė didžiausia savo užtarėja. 1919 metais K. Bizauskas skiriamas Lietuvos delegacijos Anglijoje patarėju. Deja, dėl biurokratinių kliūčių Lietuvos atstovai Londoną pasiekė tik kovo 21 dieną. Nepaisant palankaus priėmimo, Lietuvos valstybės pripažinimo tąsyk nepavyko pasiekti. Jau gerokai vėliau, 1940-aisiais sovietinio saugumo tardytojui K. Bizauskas šią situaciją aiškins taip: „Kiek žinau, tuo metu Anglija planavo atkurti Rusiją jos senose sienose kaip buržuazinės santvarkos valstybę. Todėl mūsų delegacija Londone paryrė nesėkmę.“

Kitas itin svarbus L. Bizausko diplomatinio darbo epizodas buvo 1920 metais vykusios taikos derybos su Sovietų Rusija – tuomet jis buvo išrinktas Lietuvos delegacijos sekretoriumi. „Pirmasis oficialus dviejų šalių delegacijų  posėdis įvyko gegužės 7 dieną. Štai kaip pirmąsias jo akimirkas aprašo tuomet dienraščio „Lietuva“ korespondentu dirbęs rašytojas Antanas Vienuolis-Žukauskas: „12 val. 14 min. rusų delegacijos pirmininkas Joffė tarė pirmąjį žo­dį ir atidarė posėdį. Jo pirmutinė kalba į lietuvių delegaciją padarė gerą įspūdį. Tada mūsų pirmininkas perskaitė lietuviškai tam tikrą pareiš­kimą, kurį paskiau išvertė į rusų kalbą delegacijos sekretorius K. Bizauskas.“ Deja, jau tą pačią dieną geras įspūdis, kurį nedaug patyrusiems Lietuvos delegacijos diplomatams paliko pirmasis posėdis, ėmė blėsti.

„Antras oficialus posėdis buvo gegužės 7 d. ir visiems padarė blo­giausią įspūdį: tas posėdis įtikino mus, kad rusai yra ne mažesni, bet didesni imperialistai už buvusius caro laikų imperialistus.“ – rašo dienraščio „Lietuva“ korespondentas, pastabėdamas, kad „Joffė savo kalboje daugiau afišavosi, varė propagandą ir kėlė į padanges bolševi­kų „principus“ ir „idėjas“, negu kad reikalą kalbėjo. Tiesa, kalbėtojas jis geras, diplomatas apsukrus, bet iš akių matyt, kad neperkalbamas ir visuomet ras ir priekabių, ir priekaištų savo priešininką įveikti. Tiek K. Bizauskas, tiek kiti Lietuvos delegacijos nariai netruko suprasti, jog derėtis dėl taikos sąlygų bus labai sunku.

„Atei­dami į posėdį, jie atsinešė ne tik visas kada nors apie Lietuvos sienas išleistas knygas, bet ir kelių metų lietuviškus laikraščius ir citavo šiek tiek apie Lietuvos sienas rašiusius autorius. Posėdis tęsėsi nuo 12 val. 8 min. iki 3 val. 45 min. Sugrįžę į viešbutį, vėl visi pasidalinome įspū­džiais ir net pasipiktinome komunistų taktika ir jų miklia iškalba“, – rašoma dienraščio pranešime iš Maskvos.

Iš tiesų, darybos vyko labai sunkiai ir kuriam laikui net buvo nutrūkusios. O birželio 16-ąją prie derybų stalo sugrįžusioje Lietuvos delegacijoje K. Bizausko jau nebebuvo, mat tuo metu jis jau buvo išrinktas Steigiamojo Seimo nariu.

Ministras, pasiuntinys, kalinys

Nuo šiol K. Bizausko gyvenime prasideda naujas etapas – buvęs diplomatas tampa politiku. 1920 metų birželio 23 dieną Seimas patvirtina Kazio Griniaus vyriausybę, kurioje jam patikimas švietimo ministro portfelis. Štai kaip apie to laikotarpio K. Bizausko darbus 1961 metais Čikagoje išleistoje prisiminimų knygoje „Nepriklausomą Lietuvą statant“ rašė žymus tarpukario Lietuvos visuomenės veikėjas Rapolas Skipitis: „K.Bizauskas buvo jauniausias dr. K.Griniaus ministerių kabineto narys, teturėdamas vos 27 metus. Nors buvo jaunas, bet gana subrendęs valstybiniam galvojimui. Ministerių kabineto posėdžiuose niekuomet neįvykdavo aštresnių susikirtimų tarp K.Bizausko ir kitų ministerių. Per 30 metų pažinties su K.Bizausku visuomet mačiau mielą, kultūringą ir nuoširdų Lietuvos patriotą“.

K. Bizausko biografas Pranas Zundė priduria, jog jaunas politikas „švietimo dirvoje išvarė gilią vagą. Svarbiausias jo švietimo politikos tikslas buvo sukurti švietimo sistemą, užtikrinsiančią tautinį auklėjimą. Mokymo programose ypatingas dėmesys turėjo būti skiriamas Lietuvos istorijai, krašto pažinimui ir apskritai žinioms apie Lietuvą.“

Galima drąsiai teigti, kad K. Bizausko pastangomis buvo pradėta ugdyti išsilavinusi ir patriotiškai nusiteikusi nauja jaunos Lietuvos valstybės karta. Jo parengtame švietimo įstatyme buvo numatytas privalomas keturių klasių išsilavinimas visiems 7-14 metų vaikams. Jo iniciatyva buvo steigiamas pradžios mokyklų tinklas o jų pedagogas rengti įkurti pradžios mokyklų mokytojų kursai bei seminarija.  Jo vadovaujama komisija netrukus paklos pamatus ir Lietuvos universitetui, kurį vyriausybė nutars atidaryti 1921 metų rudenį.

Tačiau kol kas grįžkime į 1920-ųjų vasarą, į liepos dvyliktąją, kuomet Lietuvos derybų delegacija Kurioje K. Bizauskas jau nebedalyvavo, pasirašė du Rusijos atstovais dviejų šalių taikos sutartį, kuria Vilnius buvo grąžintas Lietuvai. Rugpjūčio 27-ąją, praėjus vos porai dienų nuo tos akimirkos, kai paskutiniai bolševikų kariuomenės daliniai paliko sostinę, K. Bizauskas pirmuoju traukiniu skuba į Vilnių. Jis planuoja kiek galima greičiau perkelti čia Švietimo ministeriją, parimti Vilniaus universitetą, steigti lietuviškas mokyklas. Spalio 29 dieną ministras dalyvauja pirmajame į atgautą sostinę persikėlusio kabineto posėdyje. Deja, dideliems planams nebuvo lemta išsipildyti. Nepraeis ir dešimt dienų, kai prie Vilniaus priartės želigovskininkų daliniai. Tad K. Bizauskui, kaip ir kitiems ministrų kabineto nariams vėl teks sugrįžti į Kauną.

Po kurio laiko politiko portfelį K. Bizauskas vėl pakeis į diplomato cilindrą. Atsistatydinus K. Griniaus kabinetui, jis pereis dirbti į Užsienio reikalų ministeriją ir netrukus bus paskirtas Lietuvos atstovu prie Šventojo sosto Romoje. Čia jam tenka itin atsakingas uždavinys – pasiekti, kad Vatikanas kuo greičiai pripažintų Lietuvos valstybę. Toks pripažinimas būtų labai padėjęs spręsti Lenkijos okupuoto Vilniaus klausimą. Deja, šio Vatikano žingsnio teko laukti net pusę metų, nes dar gegužės mėnesį Lietuvos atstovui buvo leista aiškiai suprasti, kad Šventasis Sostas pripažins Lietuvą tik tuomet, kai tai padarys didžiosios valstybės. Tai buvo padaryta tik 1922 metų lapkritį, praėjus beveik trims mėnesiams po to, kai Lietuvą pripažino JAV. Tačiau ši sunkiai išplėšta Lietuvos diplomato pergalė nebuvo didelė, nes Vilniaus klausimo ji taip ir neišsprendė. 1923 metų kovo mėnesį, Ambasadorių konferencija pripažino Vilniaus kraštą Lenkijai, ir Vatikanas kaip mat priskyrė Vilniaus arkivyskupiją Lenkijos bažnytine provincija. Kaip žinome, Lietuvoje tai sukėlė tikrą pasipiktinimo audrą, kuri ilgam aptemdė dviejų valstybių santykius.

Tų pačių metų lapkritį K. Bizauskas perkeliamas dirbti į Lietuvą pripažinusias Jungtines Amerikos Valstijas – iš pradžių – Lietuvos atstovu, vėliau –  nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotoju ministru. Po 1927 metų diplomato karjerą jis tęsia Rygoje ir Londone.
1931 metais grįžusio į Lietuvą K. Bizausko kelias vėl ima sukti politikos link.  Kurį laiką dirbęs Vidaus Reikalų ministerijos Teisių ir administracijos departamento direktoriumi, 1939-aisiais jis skiriamas ministro pirmininko pavaduotoju dviejose paskutinėse nepriklausomos Lietuvos vyriausybėse.  Lemtingaisiais  1940-aisiais buvęs diplomatas, prieš du dešimtmečius derėjęsis dėl taikos su sovietais, tų pačių sovietų suimamas, jam skubiai kurpiama baudžiamoji byla. Tardymo protokoluose užfiksuoti tokie šio garsaus valstybės veikėjo ir patrioto žodžiai:

„Aš prisipažįstu kaltas, kad 1917-1918 metais kovojau dėl Nepriklausomos tautinės Lietuvos valstybės sukūrimo. Aš prisipažįstu kaltas, kad 1918-1919 metais padėjau sukurti Lietuvos kariuomenę, kuri turėjo kovoti prieš sovietus kai kuriose Lietuvos dalyse“. Vien šių žodžių pakako keliems mirties nuosprendžiams. Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, K. Bizauskas su grupe Lietuvos politinių kalinių skubiai gabenamas į Rusijos gilumą, tačiau jos nepasiekia. Jis  sušaudomas pakeliui 1941 birželio 26 dieną Baltarusijoje, prie Bigosovo geležinkelio stoties.

“Lietuvos žinios“, 2011-02-18

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s