Diena, kai nusileido uždanga

Lygiai prieš 65 metus Didžiosios Britanijos konservatorių lyderis ir buvęs šios šalies premjeras Winstonas Churchillis ištarė žodžius, ne tik padarius pradžią šaltajam karui, bet ir suteikusios išsivadavimo viltį daugybei sovietų pavergtų tautų. Tarp jų – ir Lietuvai. Tačiau šioms viltims buvo lemta išsipildyti tik po kelių ilgų dešimtmečių.

Aras Lukšas

„Nuo Štetino prie Baltijos iki Triesto prie Adrijos per visą žemyną nusidriekė „geležinė uždanga“. Už šios linijos liko visos senų Vidurio ir Rytų Europos sostinės: Varšuva, Berlynas, Praha, Viena, Budapeštas, Belgradas, Bukareštas ir Sofija, visi šie garsūs miestai ir aplink gyvenantys žmonės yra patekę į tai, ką aš pavadinčiau sovietine sfera, ir visi jie daugiau ar mažiau yra ne tik sovietinės įtakos bet ir didžiulės, o kai kuriais atvejais ir stiprėjančios Maskvos kontrolės objektai… Labai mažoms šių šalių komunistų partijoms buvo suteikta iki tokia padėtis ir jėga, kad jos dabar siekia visiškos totalitarinės kontrolės.“

Šie karo metų Didžiosios Britanijos premjero Winstono Churchillio žodžiai, prieš 65 metus ištarti JAV Misurio Valstijos Fultono mieste, sukėlė milžinišką atgarsį pasaulyje. Sovietams tai buvo tarsi signalinė raketa, reiškianti šaltojo karo pradžią. Visoms komunistinės imperijos pavergtoms tautoms ši kalba reiškė viltį, kad anapus geležinės uždangos jos neliks vienišos. Nėra abejonių, kad kai kuriose šalyse minėta kalba suteikė ne vilties, bet ir naują impulsą kovoje už išsivadavimą. Ne išimtis buvo ką tik antrą kartą sovietų okupuotos Lietuvos žmonės, ypač tie, kurie tikėjosi su Vakarų pagalba greitai atkurti nepriklausomą mūsų valstybę. Tačiau prieš atsakydami į klausimą, iš kur kilo tokios viltys ir kodėl joms nebuvo lemta išsipildyti, turėtume bent keliais sakiniais peržvelgti ano meto Europos kontekstą ir pačią britų opozicijos lyderio kalbos priešistorę.

Stalinas prabyla apie karą

 

Padėtis po II Pasaulinio karo buvo ir neaiški, ir komplikuota. Formaliai dar tebeegzistuojančioje antihitlerinėje koalicijoje prieštaravimai tarp SSRS ir jos sąjungininkų darėsi vis labiau akivaizdūs.

Sovietų diktatorius Josifas Stalinas, niekuomet nepraleisdavo progos pabrėžti, kad būtent jo šalis suvaidino svarbiausią vaidmenį sunaikinant nacizmą ir buvo įsitikinęs, kad būtent Maskvai priklauso ir lemiamas žodis, nustatant tvarką pokariniame pasaulyje, ypač – Europoje ir Azijoje.  Komunistai plėtė įtaką tiek Rytų, tiek Vakarų Europoje. Graikijoje vyko pilietinis karas tarp prokomunistinių ir antikomunistinių jėgų. Tuo pat metu Vakaruose daug kas tikėjo, su Maskva ir toliau bus galima išlaikyti draugiškus santykius, o sovietų pretenzijas laikė teisėtu susirūpinimu dėl savo saugumo ir noru gauti teisingą kompensaciją už karo metu parirtas netektis.

Tokie argumentai galbūt tiko daugeliui, tik ne W. Churchilliui. Buvęs  britų premjeras, o dabar – opozicijos lyderis puikiai suprato, kad Didžioji Britanija, iki karo buvusi svarbiausia Europos šalimi, tokio statuso jau nebeturi. Tuo tarpu karo nualintos Vakarų Europos šalys, kuriose vis labiau juntama komunistų įtaka, nesugebės efektyviai pasipriešinti sovietų ekspansijai. Sustabdyti Maskvą galėjo tik JAV, mažiausiai nukentėjusios nuo karo ir vienintelės tuo metu turėjusios branduolinį ginklą. Netrukus W. Churchilliui pasitaikys puiki proga pasakyti apie tai garsiai. Būtent kalbos apie britų ir amerikiečių vienijimąsi prieš komunizmą, o ne metafora apie geležinę uždangą netrukus sukels nemenką J. Stalino susierzinimą.

Proga apsilankyti Amerikoje W. Churchilliui pasitaikė 1945-1946 metų žiemą, kuomet jis išvyko ten gydytojų patartas. Dar 1945 metų gruodžio mėnesį žymus politikas jis priėmė Venstminsterio koledžo pasiūlymą perskaityti paskaitą apie tarptautinius santykius. Būtent šio koledžo kvietimą W. Churchillis priėmė neatsitiktinai – mat ši mokykla įsikūrusi ne kur kitur, o jo seno bičiulio JAV prezidento Harry Trumano gimtajame mieste Fultone. Taigi, britų politikas turi galimybę ne tik perskaityti paskaitą, bet ir įkalbėti drauge važiuoti patį H. Trumaną ir pasiūlyti jam pasiklausyti kalbos.

Kovo 5 dieną  W. Churchillis ir H. Trumanas specialiu traukiniu vyksta į Fultoną. Vagone  traukinyje britų politikas baigia rašyti savo kalbą, kurią sudaro 50 nedidelio formato lapelių ir duoda ją perskaityti JAV prezidentui. Pastarasis pareiškia jog ši kalba esanti nuostabi –  nors ji ir sukelsianti sumaištį, bet duosianti ir daug teigiamų rezultatų.

Kalbėdamas apie sumaištį, H. Trumanas tikriausiai turėjo galvoje J. Stalino reakciją. Netrukus pamatysime, kad šioji nebus tokia drastiška, kaip buvo galima tikėtis. Nereikia pamiršti, kad svarbiausias savo garsiosios Fultono kalbos tezes W. Churchillis brandino nuo 1943 metų. Kaip knygoje „Jalta-1945“ rašo žinoma rusų istorikė Natalija Naročnickaja, dar iki Krymo konferencijos ant Stalino stalo jau gulėjo svarbiausi tuometinio britų premjero pokarinių planų metmenys. Todėl sovietų diktatoriaus tokie buvusio sąjungininko pareiškimai neturėjo labai nustebinti.

Suprantama, apie W. Churchillio kalbą J. Stalinas buvo informuotas nedelsiant. Kurį laiką jis tylėdamas laukė reakcijos iš Vakarų. Ir tik kovo 14 dieną, interviu dienraščiui „Pravda“ sovietų diktatorius viena vertus, įspėjo dėl galimo karo grėsmės ir ragino laikytis santūriai, o kita vertus – vienareikšmiškai sulygino W. Churchillį su Adolfu Hitleriu, pastebėjo, jog britų politikas ragina Vakarus pradėti karą su SSRS ir dar apkaltino buvusį sąjungininką rasizmu.

„Reikia pastebėti, kad ponas Čerčilis ir jo draugai šia prasme stebėtinai primena Hitlerį ir jo draugus. Hitleris pradėjo pasirengimą karui nuo to, kad paskelbė rasių teoriją, pareikšdamas, kad tik vokiškai kalbantys žmonės sudaro visavertę naciją. Ponas Čerčilis taip pat pradeda pasirengimą karui nuo to, rasių teorijos, teigdamas, kad tik angliškai kalbančios nacijos yra visavertės nacijos, pašauktos lemti viso pasaulio likimą“, – dėstė SSRS vadovas.

 

 

 

Greito išvadavimo viltys

 

Suprantama, kad vien pareiškimai apie galimą Vakarų ir Sovietų konfliktą sukėlė daugybę vilčių visoje sovietų kontroliuojamoje Europoje. Ne išimtis buvo ir Lietuva. Čia įtakingojo britų politiko žodžiai buvo suprasti kaip neištartas pažadas nepalikti pavergtų tautų likimo valiai. Beveik niekas neabejojo, kad karas tarp būsimų antinacinės koalicijos sąjungininkų – tai tik mėnesių, ar, blogiausiu atveju – metų klausimas. Lietuvos rezistencijos vadovybė dar nebuvo pamiršusi 1941 metų pamokų, kuomet sovietus užpuolusius vokiečius buvo mėginta pastatyti prieš įvykusį faktą, jau suformavus Lietuvos Laikinąją vyriausybę, nors vilčių, kad naujieji okupantai ją pripažins beveik nebuvo.

Šį kartą padėtis atrodė nepalyginamai šviesesnė: karo atveju, į Lietuvai negrėsė atsidurti mirtino dviejų nesutaikomų totalitarinių sistemų mūšio lauke. Ginkluoto konflikto atveju, ją paremtų tie, kurie, sutriuškinę nacizmą darė viską, kad užtikrintų laisvę ir demokratiją vakarinėje Europos dalyje, o dabar tikriausiai ryšis suardyti ir Senąjį žemyną padalinusią geležinę uždangą.

Reikia pastebėti, kad dar iki minėtos britų politiko kalbos daug kas Lietuvoje neabejojo greita buvusių antinacinės koalicijos sąjungininkų medaus mėnesio pabaiga. Jau 1945 metų pabaigoje buvusiam Lietuvos kariuomenės karininkui, o vėliau – antisovietinio ir antinacinio pogrindžio aktyvistui Jonui Noreikai, įeisiančiam į istoriją Generolo Vėtros vardu, kilo mintis įkurti organizaciją turinčią suvienyti įvairias partizanines ir pogrindines grupes, turinčias vieningą bendrą vadovybę. Iškilus reikalui, ši vadovybė turėjo imtis koordinuoti plataus masto veiksmus, leisiančius atkurti šalies nepriklausomybę. 1946 metų pradžioje J. Noreika su savo bendražygiais Ona Lukauskaite – Poškiene ir Stasiu Gorodeckiu šią organizaciją, tiksliau jos pogrindinį politinį sparną pavadina Lietuvos Tautine Taryba (LTT)

Taigi, tuoj po garsiosios Fultono kalbos LTT pradėjo svarstyti būsimos nepriklausomos Lietuvos vyriausybės formavimą. Kaip „Laisvės kovų archyve“ prisimena žinomas pasipriešinimo naciams ir sovietams veikėjas Viktoras Ašmenskas, pirmiausia norėta išplėsti pačios LTT sudėtį, įtraukiant į ją tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų pogrindžio organizacijų atstovus ir rengti bendrą programą. Tačiau  vėliau šios minties buvo atsisakyta, nuogąstaujant pažeisti griežtus konspiracijos principus. Taigi, atsakomybę už visus tolimesnius veiksmus teko prisiimti esamos sudėties LTT.

Sprendimas neplėsti LTT sudėties vėliau pasirodė esąs teisingas. Mat netrukus sovietinis saugumas aptiks kairiųjų ideologo ir jos programos nuostatų rengėjo Vilniaus universiteto dėstytojo Petro Juodelio pėdsakus. Tuo tarpu dešiniųjų programą apsiėmė rengti pats Jonas Noreika. Pasak V. Ašmensko, tai, greičiausiai, išgelbėjo dešiniųjų partijos konsultantą profesorių Kazį Šalkauskį, kuriam, trūkstant įkalčių, byla taip ir nebuvo iškelta.

Tačiau grįžkime prie būsimos šalies vyriausybės, į kurią J. Noreika, O. Poškienė ir S. Gorodeckis pasiūlė keturiolika kandidatūrų, tarp kurių buvo ir užsienyje gyvenančių lietuvių. Į vyriausybę turėjo įeiti tokie žinomi tarpukario Lietuvos veikėjai kaip profesoriai Leonas Bistras, Vladas Jurgutis, Balys SruogaKazys Šalkauskis, Antanas Žvironas, Miunchene gyvenantis socialdemokratų lyderis inžinierius Steponas Kairys ir kiti.

Panašiu principu formuojama ir Vyriausioji Ginkluotųjų pajėgų vadovybė. 1946 metų kovo pradžioje LTT skelbia jos generalinio sekretoriaus S. Gorodeckio pasirašytą įsakymą Nr.3, kuriuo Lietuvos pogrindžio ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu skiriamas J. Noreika. Nuo to laiko, tikėdamiesi greitos atomazgos, LTT ir vyriausioji ginkluotųjų pajėgų vadovybė pradeda intensyviai rengtis būsimam sukilimui. Jis turėjo prasidėti pirmąją karo tarp Sovietų Sąjungos ir JAV bei Anglijos bloko dieną.

Kaip minėjome, buvo manyta pasinaudoti 1941 metų birželio 23-osios patirtimi, tad signalas sukilimui turėjo būti duotas per radiją. Iš anksto parengtame pranešime kuriame Lietuvos piliečiai turėjo būti raginami priešintis okupantams, formuoti vietines valstybės įstaigas, organizuoti turto ir žmonių apsaugą. Be to, specialiai suformuotoms ir parengtoms Vilniaus studentų bei specialiųjų mokyklų moksleivių grupėms buvo iškeltas uždavinys užimti radijo, elektros, geležinkelio stotis ir svarbiausias valdžios įstaigas. Minėtos grupės, vadintos „mirtininkais“ pradėtos formuoti dar vasario mėnesį. Užbėgdami įvykiams už akių pastebėsime, kad šios grupės vargu ar būtų įvykdžiusios savo užduotį, mat daugelis jų narių buvo gana greitai suimti ir jau rugpjūčio mėnesį nuteisti nuo 5 iki 10 metų lagerių bei įvairiam tremties laikui.

LTT vadovybė turėjo ir daugiau nepasiteisinusių vilčių. Tarkime, ji tikėjosi, kad į sukilėlių pusę pareis tuomet dar neišformuotos 16-osios lietuviškos divizijos kariai, kad pirmąją karo dieną sukils ne tik Lietuva, bet ir kitų sovietinių respublikų tautos, o pakrikusi Raudonoji armija tiesiog pakriks, pasiduos arba pereis į priešininko pusę.

Rengiantis sukilimui buvo išleisti 4 įsakymai viena instrukcija ir 4 direktyvos. Jose numatyta suformuoti karinius dalinius ir keturias karines apygardas, sudaryti rajonų štabus ir karines komendantūras, kurios sukilimo metu turėjo vykdyti mobilizaciją bei imtis policijos funkcijų. Tačiau šių instrukcijų netrukus nebus vykdyti nei kam, nei kaip. LTT vadovai taip ir nesulauks dienos, kada galės duoti pradžią sukilimui. Nesulauks jos kiti laisvės kovotojai, tačiau apie tai – kiek vėliau.

O dabar prisiminkime pačios LTT likvidavimą. Didelė šios organizacijos vadovų dalis buvo suimta jau 1946 metų  pavasarį. Apskritai, priešininkui išaiškinti visą organizaciją pavyko stebėtinai greitai. Kaip saugumiečiams pavyko tai padaryti, galima tik spėlioti. Štai jau minėtas V. Ašmenskas pastebi, kad „dalis LTT dalyvių neturėjo pakankamo patyrimo ir informacija netyčia galėjo nutekėti, o gal į šią organizaciją buvo infiltruotas mums nežinomas žmogus, kuris teikė saugumui žinias apie veiklą. Tačiau iki dabar tokia versija nepasitvirtino“.

Kitoje „Laisvės kovų archyve“ skelbiamų prisiminimų vietoje V. Ašmenskas prisimena ir labai gudrius bei suktus saugumo tardytojų metodus: „…tardomajam buvo pakišami KGB sufabrikuoti bendražygių parodymai, tuo pačiu klausimu tardo kelis kartus ir klaidinančiais klausimais mėgina išsiaiškinti, ar keičiami parodymai. Neapsieinama ir be kuriozų. Tardytojas perša sufabrikuotus tardomojo vardu parodymus, o tardomasis neigia, Tada tardytojas sako, kad taip galėjo būti, ir tardomajam atsakius „taip“, palaikoma prisipažinimu“.

Šiaip ar taip, praėjus kiek daugiau nei mėnesiui po J. Noreikos adjutanto suėmimo, kovo 16 dieną sovietų saugumo rankose drauge su O. Poškiene ir S. Gorodeckiu atsiduria ir pats Generolas Vėtra. Tačiau net ir teisiamas jis kovos iki galo, karinio tribunolo posėdžiuose J. Noreika tvirtindamas, jog  nepripažįsta okupacinės valdžios teismo teisėtumo. Vis dėlto 1946 m. lapkričio 22 dieną  J.  Noreika buvo nuteistas mirties bausme sušaudant, mirties bausmė jam buvo įvykdyta 1947 metų  vasario 26 d Vilniuje, MGB kalėjimo rūsyje.

 

Nuo Lietuvos miškų iki Prahos gatvių

 

LTT planai ir jų žlugimas dažniausiai laikomi paskutiniu mėginimu susieti Lietuvos išlaisvinimą su tiesiogine karine intervencija iš Vakarų. Bėgant mėnesiams ir metams darėsi visiškai aišku, kad šaltasis karas ir liks tik šaltuoju karu, tad miškuose likusiems partizanams lieka tik du keliai – kovoti iki galo ir žūti laisviems gimtojoje žemėje arba patiems ieškoti ryšių su Vakarais. Tokių ryšių ginkluotas pogrindis ieškojo nuo pat 1946 metų, tačiau, po kurio laiko tapo aišku, kad tiek Švedijoje, tiek Anglijoje, tiek JAV mūsų kovojai susiduria ne tiek su noru paremti laisvės siekį, siek su minėtų šalių specialiųjų tarnybų interesais, jų kovoje prieš sovietinę žvalgybą. Ilgainiui kai kurie mūsų pogrindininkai patys to nežinodami, tapo MGB dezinformacijos, kurią Maskva siuntė britų žvalgybai įrankiais. Arba jos aukomis, kaip nutiko 1949 metais anglų žvalgybos į Lietuvos pajūrį pasiųstai desantininkų grupei, patekusiai į gerai parengtą sovietų pasalą. Didžiosios valstybės žaidė savo nesuprantamus žaidimus, lyg alavinius kareivėlius stumdydamos gyvus žmones.

Vis dėlto Vakarų pagalba vis dar buvo tikima. Tam, kad anapus geležinės uždangos būtų įmanoma atstovauti visiems rezistentams, po penkerių pasipriešinimo metų pagaliau pavyko įkurti vieningą politinę rezistencijos vadovybę. 1949-ųjų vasario 10-20 dienomis netoli Radviliškio susirinkę Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BPDS)  bei partizanų sričių bei apygardų vadai galvojo mažiausiai įkūrė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį, kurios pirmininku išrinktas Jonas Žemaitis-Vytautas.

Iš viso tomis dienomis suvažiavime buvo priimti 23 dokumentai, tačiau bene svarbiausias iš jų – LLKS tarybos politinė deklaracija, kurioje, artėjant vasario 16-ajai numatyta paskelbti dokumentą, pritariantį 1918 metų nepriklausomybės aktui. Dar svarbiau, kad LLKS vadai kalbėjo ne šiaip apie nepriklausomą, bet apie demokratinę Lietuvą –  tokią, kuri buvo remiantis 1922 metais priimta pirmąja Konstitucija.

Tačiau Vakarai tuo metu turėjo kitų rūpesčių – jų dėmesys buvo sutelktas ten, kur savo garsiojoje kalboje žvilgsnį kreipė į W. Churchillis – į Vakarus nuo Štetino. Būtent  nuo 1948 metų liepos iki 1949 metų gegužės buvusių sąjungininkų padalintoje Vokietijoje vyko pirmoji rimta šaltojo karo krizė, įėjusi į istoriją kaip Berlyno blokada. Siekdami perimti faktinę viso Berlyno kontrolę, sovietai blokavo visus į sąjungininkų kontroliuojamą vakarinę miesto dalį vedančius sausumos kelius. Šimtai tūkstančių sektoriaus gyventojų tuoj rizikavo likti be maisto, vandens ir kuro. Atsakydami į tokį žingsnį, Vakarų sąjungininkai metė milžiniškas jėgas, organizuodami neregėto masto „oro tiltą“. Britų ir amerikiečių aviacija per metus į užblokuotą miestą atliko daugiau nei 200 tūkstančių skrydžių, kurių metu berlyniečiams buvo atgabenama iki 4700 visų būtinų prekių ir produktų. Supratę, kad tokiais metodais niekuo nepasieks, sovietai buvo priversti nusileisti ir panaikinti blokadą.

Tuo pat metu, kai vakarų aviacija gelbėjo nuo bado berlyniečius, Lietuvoje vyko didžiausi masiniai trėmimai, o daugelis likusių kaimo gyvenviečių buvo įbauginti, suvaryti į kolchozus, o miškuose tebuvo buvo likę ne daugiau nei 2,5 tūkstančio vyrų, pasirengusių kovoti iki galo. Iki 1953-ųjų Lietuvoje buvus žuvę per 20 tūkstančių partizanų. Tais metais, kai stribai ir enkavedistai naikins paskutiniuosius jų bunkerius, pasaulis vėl žvelgs į Rytų Berlyną, kur birželį įvyks pirmasis masinis sukilimas prieš socialistinį „rojų“. Čia pat, Vakarų pašonėje, sukilimas buvo žiauriai sutraiškytas tankais. „Sukilusiems tapo aišku, kad jie liko vieni. Atsirado gili abejonė Vakarų politikos nuoširdumu.“, – taip vėliau šią istoriją prisimins buvęs Vakarų Vokietijos kancleris Willy Brandtas. Vėliau pasaulis užjaus 1956 metais sukilusius vengrus, baisėsis 1961 metais Berlyne iškilusia siena, kone trims dešimtmečiams tapsiančia jau nebe metafora, o tikra geležine uždanga, smerks 1968 metų sovietų invaziją į Čekoslovakiją. Tačiau tol, kol egzistuos branduoliniais ginklais žvanginanti sovietinė imperija, visi, išdrįsę ištarti jai „Ne“ ir toliau liks vienui vieni.

Ir tik tuomet, kai šaltasis karas pasibaigs beviltišku totalitarinio režimo pralaimėjimu, kai nuo Baltijos iki Adrijos ims aižėti sienos, pagaliau išsipildys W. Churchillio žodžiai: „Per kelerius metus Europą galima padaryti laisvą ir laimingą. Reikia atgaivinti Europos tautų šeimą, bent jau tokią, kokią galime, ir suteikti jai tokią struktūrą, kuri sudarytų sąlygas jai gyventi taikiai, saugiai ir laisvai.“

“Lietuvos žinios“, 2011-03-04

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s