Įkaitai už mirties vartų


 

1943 metų kovo 16 dienomis iš nacių okupuotos Lietuvos į Štuthofo koncentracijos stovyklą buvo išvežti 46 lietuvių inteligentai. Šie niekuo dėti žmonės tapo nacių įkaitais – jiems teko atkentėti už žlugusį hitlerininkų sumanymą steigti mūsų krašte lietuvišką SS legioną.

Aras Lukšas

1943 metų kovo 16 diena. Iš įvairių Kauno įstaigų ir butų Vytauto prospekto link vienas po kito suka juodi automobiliai su nepaprastais keleiviais. Profesoriai, dvasininkai, žurnalistai, gimnazijų direktoriai, advokatai, diplomatas ir net keturi nacių civilinės administracijos generaliniai tarėjai. Atrodytų, lyg miesto inteligentijos žiedas rinktųsi į kažkokį svarbų pasitarimą su valdžios atstovais. Tačiau taip nėra – į buvusius Darbo rūmus Vytauto ir Kęstučio gatvių sankryžoje visi keleiviai vyksta ne savo noru – šiame pastate dabar įsikūręs gestapas, o ten vargu ar kas apsilanko gera valia. Visi jie pakviesti „pasikalbėti“. Vargu ar bent kuris įtaria, kad pokalbis užtruks daugiau nei porą metų ir ne vienam kainuos gyvybę.

 

Kelias į niekur

 

Visų atvykusiųjų laukia ta pati procedūra: viename kabinete valdininkas užrašo sulaikytojo pavardę, kitame prie pavardės uždeda „varnelę“. Tuomet, visi ilgais koridoriais vedami į nykų apytamsį kambarį su matiniais langais. Kambarys pamažu pilnėja: be septyniolikos kauniečių čia atvedami ir kituose miestuose suimti inteligentai. Spėlioti, kas bus toliau, beprasmiška – net ir keturi generaliniai tarėjai nenujaučia, už ką visi šie žmonės atsidūrė gestape ir kokį likimą jiems parengė naciai. Tiesa, kol kas pagrindo ypatingam nerimui lyg ir nėra – su vyrais elgiamasi gana mandagiai, vakare jie net pamaitinami visai neprasta vakariene gestapo valgykloje, o ryte gauna pusryčius. Tuomet visiems liepia susirinkti turimus daiktus ir nuveda į viršų. Štai kaip šį momentą savo knygoje „Už spygliuotų vielų“ prisimena žinomas tarpukario pedagogas ir visuomenės veikėjas Antanas Kučas-Germantas: „Čia netrukus atėjo saugumo valdininkas Schweizer ir lietuviškai tarė: „Ponai, kelionė vyksta Vokietijon. Kas mėgins bėgti, bus pavartotas ginklas“. Išėję koridoriun, tikrai pamatėme ginklą, kuris gali būti prieš mus pavartotas: jau stovėjo keli sargybiniai, laikydami paruoštus automatinius šautuvus. Prie pat durų, ant šaligatvio, stovėjo du kulkosvaidžiai. Buvo tai prieš aštuntą valandą ryto, žmonės ėjo į darbą ir žiūrėjo, kokius čia varo banditus.“

Netrukus visi suimtieji susodinami į autobusą, kuris, pravažiavęs Vytauto tiltu ropščiasi į Aleksoto kalną. Sunku pasakyti, ką jautė jo keleiviai, tą saulėtą pavasarišką rytą žvelgdami į atsivėrusią Kauno panoramą? Kur juos veža? Ar ilgam? Kokį likimą jiems parengė naujieji Europos šeimininkai?

Galiausiai, pravažiavęs Marijampolę, Vilkaviškį, Kybartus, autobusas sustoja pirmame Rytų Prūsijos miestelyje Eitkūnuose. Šią akimirką daugelis tremtinių dar nežino, kad su Tėvyne atsisveikina visiems laikams. Devynių iš jų gyvybė užges maždaug po dviejų mėnesių. Keli žus per evakuaciją, dar keli mirs nuo ligų jau sulaukę laisvės. Pagaliau ne visi, kuriems pavyks išgyventi pragarą, panorės sugrįžti į vėl sovietų okupuotą Lietuvą.

O kol kas jų dar laukia ilga kelionė į nežinią. Autobusas į Tilžę, savaitė ant šaltų tenykščio kalėjimo koplyčios grindų, vėliau – traukinys į Karaliaučių, Marienburgą, Gdanską. Būtent viename iš šių traukinių, tikrinant vežamųjų sąrašą, kažkas iš jų nužiūrėjo dokumente įrašą, liudijantį, kad suimtieji gabenami į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Netrukus ši įžvalga pasitvirtino – iš Gdansko geležinkelio stoties išriedėjęs sunkvežimis sustojo prie Štuthofo vartų. Apie tai, kas buvo Štuthofas ir ką ten teko patirti 46 lietuvių inteligentams ir vėliau iš Lietuvos atgabentiems kaliniams, pakalbėsime kiek vėliau. O dabar pamėginkime atsakyti į klausimą, už ką grupė taikių intelektualų pateko į koncentracijos stovyklą ir kodėl okupacinis režimas savo aukomis pasirinko būtent šiuos žmones.

Į klausimą „už ką?“ paties Reicho biurokratinė mašina atsakė lakoniškai ir standartiškai. Vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje SS štandarterfiurerio Karlo Jägerio pasirašytame dokumente kiekvienas kalinys kaltinamas tuo, jog jis „vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją. Saugumo policijai ir Rytų krašto SD viršininkui įsakius ir su tuo sutinkant aukštesniems SS ir policijos vadams, siunčiamas į Vokietijos reicho koncentracijos stovyklą“.

 

Antausis A. Himleriui

 

Tiesą sakant, pagrindas mūsų aptariamiems įvykiams buvo padėtas 1943 metų pradžioje, kuomet iniciatyvą kare su sovietais prarandanti Vokietija ėmė rengtis naujam vasaros puolimui, kodiniu pavadinimu „Citadelė“.  Būtent tuomet Vokietijoje buvo paskelbta visuotinė mobilizacija, o kiek anksčiau sumanyta įkurti nacionalines karines formuotes ir kai kuriose Reicho okupuotose teritorijose. Įdomu pastebėti, kad šis sumanymas iš esmės prieštaravo dar 1941 metų liepos 16 dieną vykusiame pasitarime Adolfo Hitlerio suformuluotam principui, vėliau atsispindėjusiame ir jo įsakyme: „Geležinis principas visiems amžiams: niekam, išskyrus vokietį, neturi būti leista nešioti ginklą“.

Tačiau vis blogėjanti padėtis Rytų fronte netrukus privertė Reicho vadovybę šio geležinio principo atsisakyti. 1942 metais SS reichsfiureris Henrichas Himleris pasiūlė A. Hitleriui eksperimento tvarka įsteigti SS estų legioną. Fiureris su šiuo pasiūlymu sutiko nenoromis, tačiau, eksperimentui pasiteisinus, toks pat dalinys buvo įkurtas ir Latvijoje. Dabar atėjo Lietuvos eilė. Štai čia A. Himlerio planui buvo lemta žlugti.

Organizuoti lietuvišką legioną buvo pavesta SS ir policijos Lietuvoje vadovui generolui majorui Lucianui Wysockiui. Vykdydamas nurodymą, SS pareigūnas nedelsdamas įsako iki 1943 metų kovo 1 dienos surašyti visus 1919-1924 metais gimusius vyrus, o miestuose ir apskrityse sudaryti 30 šaukimo komisijų. Į legioną galėjo būti priimti tarnybai tinkami 17-45 amžiaus vyrai. Kadangi tarnyba SS galėjo būti tik savanoriška, jau vasario pabaigoje vokiečių vadovybė ėmėsi agitacijos. „Stokite į kovojančios bendruomenės gretas, susivienykite su naujosios Europos likimo bendruomene. Stokite savo tėvynės legionan kovoti prieš bolševizmą su ginklais rankose! Stokite kariais ir pagalbininkais į Vokietijos kariuomenę!“ – sakoma specialiame reicho komisaro Rytų kraštui Hinricho Lohsės atsišaukime į lietuvių tautą. Kovo 1-ąją, pradėjus darbą šaukimo komisijoms, Lietuvos generalinis komisaras Adrianas von Rentelnas taip pat paragino Lietuvos vyrus stoti į „paskutinę lemtingą Europos kovą, iš kurios grįžtama laimėtojais ir didvyriais“.

Į nacių ir jų kolaborantų varomą propagandą žaibiškai atsiliepė lietuvių pogrindžio spauda. Tą pačią kovo 1-ąją Vyriausiasis Lietuvių komitetas laikraštyje „Nepriklausoma Lietuva“  dėl prasidėjusios mobilizacijos paskelbė tokio turinio pareiškimą: „Komitetas jau dabar pasisako, kad šitai okupantams neleidžia daryti tarptautinė teisė. Lietuvių tauta, vieningai nusistačiusi, reikalui esant, ryžtingai kovoti su pirmuoju mūsų krašto okupantu – rytų barbaru, tačiau lietuvius kovai pašaukti ir mobilizaciją vykdyti gali tik teisėta suverenios Lietuvos valstybės vyriausybė savo tautos interesams ginti.“

Pastebėsime, kad Vyriausiasis Lietuvių komitetas kaip antinacinio pogrindžio organizacija susikūrė dar 1941-ųjų rudenį, naciams išvaikius Birželio sukilimo metu suformuotą Lietuvos laikinąją vyriausybę ir daugumai šio kabineto narių atsisakius pasiūlymo tapti vokiečių administracijos generaliniais tarėjais. Tačiau lietuviško SS legiono steigimui pasipriešino net ir tie, kurie sutiko eiti šias pareigas. Mobilizacijos pradžios išvakarėse pas Lietuvos generalinį komisarą  A. von Rentelną sukviesti generaliniai tarėjai buvo spaudžiami besąlygiškai pritarti nacių planui. Didžiausiai generalinio komisaro nuostabai, Teisingumo reikalų generalinis komisaras pareiškė, jog generaliniai tarėjai negali skelbti mobilizacijos jau vien todėl, kad Lietuva yra okupuotas kraštas ir neturi jokių suverenių institucijų. Jam pritarė ir Švietimo generalinis tarėjas Pranas Germantas, be kita ko griežtai sukritikavęs ir nacių Lietuvoje vykdomą švietimo ir kultūros politiką. Suprantama, kad apstulbusiam A. von Rentelnui į akis atkartoję antinacinio pogrindžio veikėjų skelbtą poziciją, abu generaliniai tarėjai pirmieji užsitikrino sau kelialapius į Štuthofą. Tačiau tai nutiks po gerų dviejų savaičių, o iki to laiko vokiečių administracijai teks susidurti su vieningu pasipriešinimu jos planams ir įsitikinti, kad kitaip, nei manė okupantai, tarnybos SS daliniuose lietuviai anaiptol nelaiko garbe.

Lietuvos vyrai tiesiog sabotavo mobilizaciją ir nevyko į šaukimo komisijas. Jose pasirodydavo nebent tie, kurie iš anksto žinojo esantys netinkami karinei tarnybai. Istoriko Arūno Bubnio pateikiamais duomenimis visame Kaune į komisiją atvyko vos 77 jaunuoliai, iš kurių net 68 dėl sveikatos būklės buvo pripažinti netinkamais, tad į SS legioną buvo įrašyti vos 9 vyrai. Panaši padėtis buvo ir kituose miestuose bei apskrityse. Bijodami, kad įsiutę naciai gali griebtis jėgos, daugelis potencialių šaukiamųjų tiesiog slapstėsi. Nesisekė vokiečiams  ir su SS legiono pulkų vadais, kurių pareigos buvo pasiūlytos pulkininkams Oskarui Urbonui ir Antanui Reklaičiui. Abu karininkai, nepaisydami siūlomų įvairiausių gėrybių ir net dvarų, nacių pasiūlymus kategoriškai atmetė.

Padėti naciams atsisakė ir Lietuvos katalikų bažnyčios vadovai, į kuriuos SD vadas Lietuvoje K. Jägeris kreipėsi dar vasario 20 dieną. Pokalbyje su Arkivyskupu Metropolitu Juozapu Skvirecku, SS štandarterfiureris prašė Bažnyčios vadovo parašyti ganytojišką laišką, kuriame Lietuvos vyrai būtų raginami stoti į SS legioną ir taip kovoti prieš komunizmą. Šis prašymas buvo mandagiai, bet kategoriškai atmestas. „Mobilizacija nėra Bažnyčios reikalas. Yra bolševikų armija ir bolševizmo dvasia. Jūsų reikalas yra sumušti bolševikų armiją, o mūsų reikalas sumušti bolševizmo dvasią. Tai mes stengėmės ir stengsimės daryti, tik pasaulinė valdžia tegul mums to nekliudo. Ne mūsų reikalas lieti patrankas, ne mūsų reikalas ir vyrus šaukti į kariuomenę“, – tokį J. Skvirecko atsakymą SD vadui knygoje „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje 1940-1944 metais“ vėliau cituos  vyskupas Vincentas Brizgys. Tad nieko nuostabaus, jog katalikų dvasininkai netrukus taip pat taps nacių keršto objektais.

 

Paskutinis okupantų ultimatumas

 

Čia dera pastebėti, kad visa ši istorija galėjo baigtis ne 46 įkaitų įkalinimu Štuthofo koncentracijos stovykloje, o masinėmis žiauriomis represijomis visoje Lietuvoje. Toks planas taip pat buvo svarstomas. Kovo 12 dieną iškviestas į Rygą A. von Rentelnas susitikime su ten atvykusiu SS vadu H. Himleriu išgirdo aiškų nurodymą nubausti lietuvius už nepaklusnumą. Po trijų dienų generalinis komisaras Lietuvai jau davė sukviestiems į Kauną apygardų vadams konkrečias instrukcijas, kaip įgyvendinti šį įsakymą. Kaip teigia istorikas Rimantas Zizas, dalis SS vadovybės su Ostlando SS ir policijos vadu Friedrichu Jeckelnu priešakyje siūlė išvežti darbams į Vokietiją ištisų kaimų ir valsčių gyventojus, Lietuvoje kuriam laikui įkurdinti vokiečių policijos brigadą, kuri turėjo iškrėsti miškus, išgaudyti besislapstančius vyrus, kelis šimtus jų pagąsdinimo ir sudrausminimo tikslais sušaudyti, besislapstančiuosius prievarta pristatyti į mobilizacines komisijas. Tačiau F. Jeckelnas savo dispozicijoje šioms masinėms represijoms neturėjo jėgų: “nei policijos pulko, nei bataliono”, nes jo jėgas nuolat sekino kova su sovietiniais partizanais Šiaurės Rusijoje ir Baltarusijoje.

Galutinį sprendimą dėl represijų pobūdžio priėmė Ostlando reichskomisaras H. Lohsė, A. von Rentelnui adresuotame rašte dėl SS legiono steigimo sužlugdymo apkaltinęs Lietuvos inteligentiją ir nurodęs pašalinti negatyvius “lietuvių tautos tikrąjį nusistatymą klastojančius lizdus (židinius), ypač švietimo sistemoje.“  Reikia pastabėti, kad šis raštas datuotas 1943 m. kovo 21 diena, kuomet vagonai su Lietuvos profesoriais, mokytojais, kunigais, ir kitais inteligentais jau dardėjo Štuthofo link.

O kol kas A. von Rentelno įtūžis išliejamas ant pirmojo generalinio tarėjo Petro Kubiliūno. Šis įspėjamas, kad jei mobilizacija per keletą dienų nebus atnaujinta, okupacinė administracija imsis griežtų represijų. Mėgindamas jų išvengti, P. Kubiliūnas kovo 16 dieną šaukia pasitarimą, kurio dalyvių sąrašą išvakarėse dar reikia suderinti su Lietuvos generaliniu komisaru. Istorikas Peisachas Fredheimas teigia, kad perbėgęs akimis sąrašą, A. von Rentelnas išbraukė iš jo generalinių tarėjų pavardes ir grąžino jį P. Kubiliūnui. „Visi šie žmonės naktį ir rytoj bus suimti. Aš tą kurstytojų inteligentų širšyną išardysiu. Man nesvarbu, ar kaltas, ar ne. O tokie tarėjai, kurie lenda su savo kvailais projektais ir sumanymais, man nereikalingi. Man reikia tarėjų, kurie uoliai vykdytų fiurerio valią“ – tokius generalinio komisaro žodžius viename savo straipsnyje cituoja P. Fredheimas.

Tačiau įdomiausia, kad nė vienas iš sąraše buvusių asmenų taip ir nebuvo suimtas – visi jie dalyvavo kovo 16 dieną surengtame pasitarime, kuriame buvo raginami paskelbti atsišaukimą, sakantį, jog „visi tie, urie dabar pašaukti atlikti įsipareigojimus kariuomenėje ar karinės reikšmės darbe, turi nedelsiant tai įvykdyti“. Pasitarime dalyvavęs generolas Stasys Raštikis knygoje „Lietuvos likimo keliais“ vėliau pateiks tokius įspūdžius: „Pertraukos metu gen. Kubiliūnas priėjo prie manęs ir pasakė: „Žinai, generole, pats būtinai turi pasirašyti atsišaukimą, nes vokiečiai pirmiausia kreips dėmesį į paties parašą. Aš net esu įspėtas, kad jei paties parašo nebūsią, tai ir visas atsišaukimas vokiečių nebūsiąs priimtas“. S. Raštikis rašo gerai supratęs, ką reiškia toks grasinimas, tad drauge su kitais skaudama širdimi atsišaukimą pasirašęs. „Reikėjo gelbėti vokiečių jau iš anksto numatytus pasmerkti tautiečius nuo koncentracijos stovyklų, kalėjimų, o gal ir nuo mirties“, – teisinosi buvęs kariuomenės vadas.

Deja, tai buvo beviltiškos pastangos. Nei S. Raštikis, nei kiti 19 pasitarimo dalyvių nežinojo ir negalėjo žinoti, kad kaip tik šiuo metu gestapininkai Kaune ir kituose miestuose suiminėja lietuvių inteligentus ir kad kaip tik šią akimirką prasideda jų kelionė Štuthofo vartų link. Kaip jau buvo minėta, iš viso tą dieną buvo suimti 46 žmonės. Istorikas R. Zizas pastebi, kad tarp išvežtųjų buvo tik keletas asmenų tiesiogiai buvo dalyvavę antinacinėje veikloje. Kiti įkalintieji Štuthofe buvo niekuo dėti ar net pakankamai lojalūs vokiečiams žmonės, paprasčiausiai tapę įkaitais, kurių jų likimas priklausė nuo tolesnių įvykių Lietuvoje bei nacių okupacinės politikos sėkmės.

 

Kerštas ir jo aukos

 

Tą pačią kovo 17-ąją A. von Rentelnas 1943 m. kovo 17 d. oficialiai paskelbė, kad atsisako steigti lietuvišką SS legioną. Jo pareiškime sakoma, kad “registracija ateityje vyks jau tik darbams kariuomenei ir karo ūkiui”. Tačiau represijos tuo nesibaigė. Kovo 17-18 dienomis okupacinė valdžia uždarė Kauno ir Vilniaus universitetus, Lietuvos Mokslų akademiją, Meno, Muzikos akademiją, Kauno konservatoriją, Vilniaus pedagoginį universitetą, Šiaulių Komercijos kolegiją ir kai kurias kitas meno, mokslo ir mokymo įstaigas. Tesėsi ir suėmimai – balandžio mėnesį iš Kauno ir Vilniaus į Štuthofą buvo išsiųsta dar 16 žmonių – šį kartą tai buvo antinacinio pogrindžio spaudos leidėjai, platintojai ir rėmėjai.

46 suimtųjų grupė už 35 kilometrų nuo Gdansko ir už 3 kilometrų nuo Baltijos jūros esantį Štuthofą pasiekė kovo 25 dieną ir buvo įregistruoti kaip politiniai kaliniai. Nors oficialiai Štuthofas laikytas perauklėjimo, o ne mirties stovykla, jo kaliniams buvo didelė tikimybė neištrūkti iš šio pragaro gyviems – tie, kas nežuvo nuo valdžią turėjusių kriminalinių nusikaltėlių ar esesininkų rankos, mirdavo nuo ligų, bado, sekinančio fizinio darbo. Taigi, jau per pirmuosius du įkalinimo mėnesius iš 46 suimtųjų lietuvių mirė devyni. Pirmąją auka tapo Lietuvos administracijos reikalų generalinis tarėjas Jonas Puodžius, Štuthofe teištvėręs vos tris savaites. Susirgęs ir ligoninės sanitarų sumuštas jis mirė balandžio 14 dieną.

Panašus likimas, ko gera, būtų laukęs ir visų likusiųjų, tačiau gegužės 31 dieną, išrikiavęs suvargusius lietuvius stovyklos viršininkas netikėtai pareiškė: „Nuo šiol jūs esate garbės kaliniai!“  Lietuviai ne tik buvo atleisti nuo darbo ir apgyvendinti atskiroje patalpoje bet ir ėmė gauti padidintą maisto davinį. Kodėl buvo priimtas toks sprendimas, iki šiol sunku paaiškinti, tačiau dažniausiai tai siejama su pagerėjusia padėtimi Lietuvoje. Minima ir tokia versija: kai Lietuvoje buvo sužinota apie didelį Štuthofe mirusių lietuvių kalinių skaičių, generaliniai tarėjai ėmė ieškoti užtarimo pas buvusį Vokietijos karo atašė Lietuvai generolą majorą Justą ir tokio užtarimo sulaukė.

Tačiau, karui artėjant prie pabaigos laukia nauji sunkūs išbandymai. 1945-ųjų sausį, artėjant frontui, stovyklos vadovybė gauna įsakymą evakuoti kalinius į Vakarus. Žvarbiame sausio vėjyje iš vos pavelkančiame kojas lietuvių liko gyvų tik pusė – daugumą tų, kurie jau nepajėgė eiti, parkirsdavo esesininkų automatų kulkos. Tarp neišgyvenusiųjų evakuacijos buvo ir du lietuviai.

Patį Štuthofą, kuriame pavasariop buvo likę tik apie šimtas kalinių, gegužės 9 dieną išvadavo Sovietinės armijos dalinys. Tuo tarpu evakuojamieji lietuviai tuo metu buvo pasiekę Noištato uostą, kurį gegužės 3-ąją užėmė britų pajėgos. Nuo to laiko buvusių nacių įkaitų likimai susiklostė skirtingai: vieni pasiliko Vakaruose, kiti apsistojo Lenkijoje, treti grįžo į sovietų okupuotą Lietuvą, kur (kaip generolu Vėtra tapęs Jonas Noreika) žuvo pogrindžio kovose ar (kaip nemažai sugrįžusiųjų) pateko į Sibiro tremtį.

Bene tiksliausiai to meto situaciją apibūdino prisiminimus apie Štuthofą parašęs kunigas S. Yla:  „kūnas palaužtas, dvasia prislėgta. Svetima padangė nemaloni, ne. Nėra artimųjų, nėra draugų, o kurie buvo – šunkeliais nuklydo. Dieve, kada leisi  grįžti į savo žemę, joje dirbti ir numirti.“  Tačiau šis prisiminimų autoriaus, o ir daugelio kitų tėvynę praradusių lietuvių prašymas taip ir nebuvo išgirstas.

 “Lietuvos žinios“, 2011-08-18

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s