„Bangų mūšos“ nublokšti

1949 metų kovo 25 dieną SSRS Vidaus kariuomenė, saugumiečiai ir vietiniai jų parankiniai pradėjo antrą pagal dydį masinių trėmimų operaciją „Priboj“ („Bangų mūša“). Jos metu okupuota Lietuva neteko dar 30 tūkstančių savo piliečių, o likę kaimo žmonės netrukus buvo prievarta suvaryti į stalininius „kolchozus“.

Aras Lukšas

1949 metų kovo 25-oji buvo penktadienis. Kaip ir šiandien. Ne sekma diena, bet vis dėlto didelė krikščioniška šventė: Viešpaties Apreiškimas švč. Mergelei Marijai.  Daugelis kaimo žmonių nuo pat ryto ruošiasi į bažnyčią. Tą pačią dieną minimos Gandrinės, žyminčios šaltojo metų laiko pabaigą ir primenančios apie artėjančius pavasario darbus, taip pat žadėjo gražią dieną. Po žvarbokų savaičių smarkiai atšilo, ir buvusius rogių kelius jau ženklino polaidžio apnuogintos juodos žemės dryžiai.

Bundantis Lietuvos kaimas tą rytą nė nenujautė, kad daugiau nei trisdešimties tūkstančių jo žmonių šiandien laukia daug tolimesnė kelionė, negu iki artimiausios bažnyčios. Niekas, išskyrus siaurą partinių ir sovietinių vadovų bei MGB ir Vidaus reikalų ministerijos funkcionierių ratą bei tiesioginius jų nurodymų vykdytojus nežinojo ir negalėjo žinoti, kad dar prieš šešias dienas sovietinės Lietuvos Ministrų Tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas pasirašė visiškai slaptą vyriausybės nutarimą, kurio pirmas punktas nurodė „iškeldinti iš Lietuvos SSR teritorijos šešis tūkstančius buožių su šeimomis į Tolimus Sovietų Sąjungos rajonus specialiajai tremčiai. Juodo rašalo šliūžė, kurią po nutarimu suraitė Sovietų kolaborantas M. Gedvilas, akimirksniu perbraukė tūkstančių žmonių likimus. Taip buvo duotas signalas pradėti sovietinių okupantų suplanuotą masinių trėmimų operaciją romantišku pavadinimu „Priboj“ („Bangų mūša“).

 

Slapta „kovinė“ užduotis

 

Kiek užbėgdami įvykiams už akių pastebėsime, kad operacija „Priboj“ savo mastais neprilygs 1948-ųjų gegužę vykusiai didžiausiai pokario istorijoje trėmimų bangai kodiniu pavadinimu „Vesna“ („Pavasaris“). Tuomet, remiantis pačių okupantų ataskaitomis, iš Lietuvos į įvairius Krasnojarsko krašto rajonus bei Buriatijos-Mongolijos ASSR buvo išvežta mažiausiai 40 tūkstančių žmonių.

Kovo 25-osios trėmimų tikslai ir „kontingentas“ iš esmės nesiskyrė – kitaip nei 1945-1946 metais, kai masinės deportacijos buvo nutaikytos į, priešo terminais kalbant, „veikiančiose gaujose esančių banditų ir jų pagalbininkų“ šeimas, operacijų „Vesna“ ir „Priboj“ smūgiai turėjo kristi ir ant jau žuvusių ar nuteistų rezistentų šeimų narių. Tačiau, sprendžiant iš detalių trėmimų planų, svarbiausias 1948-1949 metais organizuotų operacijų taikinys vis dėto buvo nieko bendra su rezistencija neturėję pasiturintys ūkininkai, tapę didžiausia kliūtimi Josifo Stalino forsuojamai Lietuvos kaimo kolektyvizacijai.

Vis dėlto operacija „Priboj“, lyginant su 1948 metų trėmimais, turėjo savų ypatybių. Pirma, nors pagrindinis jos smūgis buvo nukreiptas į Lietuvą, trėmimai tuo pat metu vyko ir Latvijoje bei Estijoje. Latvijos istoriko Heinriho Strodo darbe pateikiamais duomenimis, tai buvo didžiausia Baltijos šalyse tarprespublikinė komunistinio genocido operacija. Jos metu iš visų trijų Baltijos valstybių buvo išvežta beveik šimtas tūkstančių žmonių. Antra, siekiant, kad jau patyrę operacijos „Vesna“ baisumus žmonės iki paskutinės akimirkos nesužinotų apie jiems parengtą likimą, „Bangų mūša“ buvo rengiama itin kruopščiai ir ypatingai slaptai.

Apie tai, kokių slaptumo priemonių nurodė imtis specialios instrukcijos, pakalbėsime kiek vėliau. O dabar prisiminkime įvykius, davusius pradžią šiam didžiulio masto nusikaltimui. Pirmuoju nuosprendžiu daugiau nei trisdešimčiai tūkstančių taikių Lietuvos ūkininkų tapo sausio 29 dieną priimtas SSRS Ministrų Tarybos nutarimas „Dėl buožių su šeimomis, nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, legalizuotų banditų, tebetęsiančių priešišką veiklą ir jų šeimų, taip pat represuotų banditų talkininkų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijos“. Kaip matome, tokie atrankos kriterijai galėjo būti taikomi kone kas antram kaimo žmogui.

Po mėnesio, vasario 28 dieną SSRS Vidaus reikalų ministerija (MVD) jau turi patvirtintą detalų pasirengimo trėmimams planą, kuriame numatyta viskas – nuo nurodymų paruošti „naujojo kontingento“ įkurdinimo vietas tolimuose Sibiro rajonuose iki detalių instrukcijų vykdytojams parengimo ar net duomenų apie meteorologines sąlygas iškeldinimo rajonuose parengimo. Plane nurodoma, kad tarnybinis pranešimas apie pasirengimą priimti iškeldintuosius turi būti pateiktas kovo 15 dieną.

Kaip matome, pats trėmimo organizavimas buvo patikėtas MVD struktūroms. Tuo tarpu jos slaptumu rūpinosi kita žinyba – sovietinis saugumas (MGB). Slaptumui užtikrinti kovo 7 dieną buvo patvirtintas planas. H. Strodo straipsnyje cituojamas pagal šį planą parengtas įsakymas, nurodantis nei į operaciją “Priboj” iš Maskvos, Saratovo, Leningrado ir Minsko pasiųstiems vidaus kariuomenės kariškiams, nei jų šeimoms nepranešti paskirties stoties. Dalių vadai gavo paketus asmeniškai likus nedaug laiko iki išlaipinimo.

“Siekiant dezinformuoti gyventojus, – rašoma plane, – Estijoje ir Latvijoje inscenizuoti kariuomenės pavasario mokymus”. “Uždrausti dalių vadams rašant kokius nors dokumentus vartoti sąvoką “operacija” ”. Visokie nurodymai ir apskaičiavimai, telefoniniai pokalbiai ir kt. buvo apibendrinami žodžiu “mokymas”. Be to, pagal planą buvo numatyta “MGB kariuomenės dalims parengti specialius nurodymus, kad pagamintų ir išsiųstų į ešelonus mokymams reikalingus elementarius prietaisus (barškalus, tuščiuosius šovinius, granatas ruošinius ir pan.)”. Taigi SSRS MGB sumanymu MGB kariai iki operacijos vykdymo neturėjo žinoti būsimos operacijos vietos ir pobūdžio tikriausiai dėl to, kad būtų išvengta gandų apie eilinę genocido priemonę ir kad tie gandai nepasiektų ir “kapitalistinės stovyklos”, – tokią išvadą apie slaptumo būtinybę daro H. Strodas.

Pagaliau, 1949 metų trėmimuose buvo dar viena ypatybė – žmones iš tėvynės buvo numatyta išvežti neribotam laikui, o tai reiškė – iki gyvenimo pabaigos. Neatsitiktinai dar 1948 metais SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas priėmė įsaką, numatantį už pabėgimą iš tremties vietos bausti dvidešimčia metų lagerio, nors ligi tol už tai grėsė tik 3-5 metai pataisos darbų, vėliau nutremiant į ankstesnę apgyvendinimo vietą. Taigi, sovietinė valdžia, atrodo, ne tik rengė sąlygas spartesniam „kolchozų“ kūrimui, bet ir ruošė erdvę galimam krašto apgyvendinimui kolonistais.

Kovo 15 dieną į Vilnių pradėti siųsti MVD konvojaus kariuomenės daliniai ir operatyviniai darbuotojai. Įkurdintiems Vilniuje sovietų kareiviams ir karininkams buvo draudžiama išeiti iš jiems skirtų patalpų –  taip norėta užtikrinti visišką operacijos slaptumą. Dar po dienos visiems periferijoje esantiems Lietuvos MVD padaliniams buvo perduota slapta MVD ir MGB vadovybės telegrama, kurioje nurodoma „aktyviai dalyvauti visose MGB vietinių organų vykdomose priemonėse ir paskirti jų žinion kiek galima daugiau operatyvinių darbuotojų tiek iš MVD ir milicijos apskričių, tiek iš valsčių skyrių, taip pat turimą autotransportą ir mašininkes.“

Atkreipkime dėmesį į tai, kad pasirengimas trėmimams kol kas vyksta nedalyvaujant marionetinei sovietinės Lietuvos vadovybei. Vis dėlto formalumai reikalavo, kad patys trėmimai turi būti pradėti remiantis ne direktyvomis iš Maskvos, o LSSR vyriausybės sprendimu. Taigi, kovo viduryje gavę slaptas SSRS vadovybės direktyvas, sovietų kolaborantai imasi uoliai vykdyti savo šeimininkų nurodymus. Kovo 19 dieną M. Gedvilas pasirašo jau minėtą LSSR Ministrų Tarybos nutarimą, o dar po trijų dienų po nutarimu dėl iškeldinamųjų turto konfiskavimo tvarkos atsiranda ir svarbiausiojo kolaboranto – Lietuvos Komunistų partijos Centro komiteto sekretoriaus Antano Sniečkaus parašas.

Taigi, sovietinės Lietuvos vadovybė jau kovo 22 dieną žinojo daugelį operacijos detalių. Ar jai buvo žinoma kodu D-1 užšifruota trėmimų pradžios data – sunku pasakyti. Gal ir ne, tačiau kovo 25 dieną A. Sniečkus ir LSSR valstybės saugumo ministras Nikolajus Gorlinskis (beje turintis didelę 1939-1941 metų trėmimų Vakarų Ukrainoje patirtį) išsiuntinėjo LKP(b) apskričių komitetų ir LSSR MGB apskričių skyriams instrukciją, informuojančią apie būsimus trėmimus, ir, laikantis griežčiausios konspiracijos, mobilizuoti trėmimams „partinį tarybinį aktyvą“ bei visų rūšių transporto priemones. Nors minėta direktyva išsiuntinėta likus vos kelioms valandoms iki operacijos pradžios, joje sakoma: „Apie darbų pradžią, terminus ir kitus reikalus Jums bus nurodyta atskirai“.

 

Negailėjo nei seno, nei mažo

 

Komanda pradėti veiksmus greičiausiai buvo perduota ne raštu, o aukšto dažnio vyriausybiniu telefono ryšiu ar atitinkamais MGB kanalais. Operacija „Priboj“ visame krašte prasidėjo kovo 25 dieną 6 valandą ryto, kai dauguma pasmerktųjų tremtin dar buvo namuose.  Netikėtai užklupti žmonės dažniausiai tegalėjo susirinkti labai nedidelę mantą, nors oficialiai kiekvienai šeimai buvo leista pasiimti iki pusantros tonos krovinio, kuriame galėjo būti maisto atsargos, drabužiai, smuklus namų ūkio inventorius, pinigai ir kitos vertybės. Deja, praktiškai įgyvendinti tokio „humaniško“ M. Gedvilo nutarimo nebuvo nei laiko, nei fizinių galimybių.

Štai kaip trėmimo pradžią savo dienoraštyje aprašo Lietuvos partizanų Dainavos apygardos vadas (tuomet dar buvęs apygardos štabo adjutantu) Lionginas Baliukevičius – Dzūkas. „Trėmimas vyksta „demokratiškiausiomis“ aplinkybėmis. Ar daug gyventojų palietė ši nelaimė, sunku dabar pasakyti, tačiau kulkosvaidžių kalenimas įvairiose miško pusėse rodo, jog bolševikai ir šį kartą plačiai užsimojo“. Partizanų vadas pastebi, kad ne visi tremiamieji nuolankiai sutinka savo likimą – kai kurie bando gelbėtis, tačiau šios desperatiškos pastangos greičiau primena paniką. „nuo trėmimo žmonės stengiasi gelbėtis kaip įmanydami. „Pamiškės gyventojai sulindo su visa manta į mišką. Visi kaip apkvaišę: nežino, nei kur eiti, nei ką daryti. Kaimuose žmonės iš vienų namų eina į kitus, kad tik namie neliktų, nors „kitur“ irgi tas pats. Ir taip per visą dieną Jonas eina pas Petrą, o Petras – pas Joną. Sunku žiūrėti į žmones – taip jie nusiminę. Daugelio akyse matau ašaras. Juk jų brolius, seseris, gimines tremia.“

Jau išgyvenę 1948-ųjų operaciją „Vesna“, Lietuvos kaimo žmonės puikiai suprato, koks likimas jų laukia. Kai kurie iš tremiamųjų vietoje Sibiro geriau būtų pasirinkę mirtį. Tai liudija kad LKP(b) Trakų apskrities komiteto M. Petrovo slaptas Tarnybinis pranešimas A. Sniečkui, kuriame be greta informacijos apie nuo tremties pasislėpusias 75 šeimas ir 161 pabėgusį tremiamą asmenį minimas ir toks atvejis: „Iškeldinamas Kalesninkų valsčiaus buožė Vaisiatas du kartus mėgino pabėgti, po to, kai jam nepavyko, apliejęs benzinu savo tvartą, pats puolė į ugnį, bet buvo iš ugnies ištrauktas su lengvais nudegimais. Jo žmona mėgino šokti į šulinį ir įžeidžiamai kalbėjo apie sovietų valdžią“.

Grįžtant prie L. Baliukevičiaus-Dzūko prisiminimų gali kilti klausimas, kodėl Lietuvos partizanai šioje istorijoje liko tik stebėtojai ir nesiėmė jokių veiksmų sutrukdyti trėmimams – juk tokių pavienių mėginimų antrosios sovietų okupacijos pradžioje yra buvę. Tačiau 1949-aisiais situacija iš esmės jau buvo visiškai kitokia. Miškuose tuo metu tebuvo likę ne daugiau kaip 2,5 tūkstančio kovotojų tuo tarpu prieš tremiamus Lietuvos žmones buvo mesta kelių dešimčių tūkstančių Vidaus kariuomenės  kareivių, saugumiečių ir sovietinių aktyvistų armija. Taigi, Sovietinės Lietuvos Vidaus reikalų ministro Juozo Bartašiūno tarnybiniame pranešime SSRS Vidaus reikalų ministrui S. Kruglovui vėliau bus tvirtinama, kad „operacija iš esmės vyko ramiai, rimtesnių gaujų pasireiškimų ar teroristinių aktų operacijos laikotarpiu neužregistruota“.

Minėta ataskaita bus pateikta balandžio 11 dieną. O kol kas tremiamieji gabenami į artimiausias geležinkelio stotis, MVD dokumentuose vadinamas „pakrovimo punktais“, kurių visame krašte buvo keturios dešimtys. Jose iš viso buvo suformuotas 21, o vėliau – dar trys papildomi gyvulinių vagonų ešelonai. Pirmieji sąstatai Rytų kryptimi pajudėjo kovo 27 dieną.

Štai kaip tremtinių išgabenimą iš Papilės geležinkelio stoties atsiminimuose aprašo Akmenės krašto gyventoja Zonė Mituzaitė, kuri tomis tragiškomis dienomis buvo dar vaikas:

„Stotyje klyksmas, verksmas, triukšmas. Visur vaikšto ginkluoti kareiviai, pasiruošę bet kuriuo momentu nušauti bandantį pabėgti. Visus mus suvarė į vagonus, pritaikytus gyvuliams vežti. Vagone įsikūrėme ant narų, „antrame aukšte“.  Mudu su broliu apsidžiaugėme galėsią viską stebėti pro mažytį langelį, per kurį mudu vis dėlto galėjome iškišti savo galveles. Kažin kokia moteris, gal palydėjusi į tolimą kelią savo giminaitę ar kaimynę, toldama nuo vagonų atsisveikindama šaukė: „Sudiev, Jackiene, laikykis, Jackiene!“. Tas susijaudinimas matyt persidavė mano trejų metukų broliui, tad jis visa gerkle ėmė rėkti: „Sudiev, Kleckiene, laikykis, Kleckiene“!

Saugumiečiai, kareiviai ir partiniai aktyvistai jiems duotus įsakymus vykdė itin uoliai – vėliau įsitikinsime, kad trėmimų planas buvo gerokai viršytas. Ir tai nenuostabu, nes trėmėjai nesigailėjo nei mažo, nei seno, nei sunkaus ligonio. Apie tai, kodėl sovietinių okupantų pakalikai vėliau galėjo siųsti į Maskvą tokias džiugias atskaitas, liudija ir jau minėtos Z. Mituzaitės prisiminimų epizodas, kuriame pasakojama, kad Kruopių valsčiaus Dulbių kaime, atėję išvežti šeimos, kareiviai namuose rado tik tris vaikus nuo devynerių iki keturiolikos metų. Jų tėvas, našlys pakirstas sunkios plaučių ligos, tuo metu gulėjo ligoninėje. Tačiau baudėjams tai įspūdžio nepadarė. Užuot palikę vaikus ir vos gyvą šeimos galvą ramybėje, kareiviai drauge su vaikais nuvyko į ligoninę ir, išvertę iš lovos nusilpusį ir nebepaeinantį P. Pučinską, nuvežė jį į geležinkelio stotį, ir, įkėlę į vagoną, paguldė prie sienos palei duris.

Savaime suprantama, kad šio žmogaus laukė kelias, vedantis daug toliau, nei patys tolimiausi Sibiro užkampiai. Kelionėje jam darėsi vis blogiau ir blogiau. Po savaitės likimo draugams kažkurioje stotelėje pavyko išmainyti gražų lietuvišką rankšluostį į litrą pieno, tikėdamiesi, kad ligonis kiek atsigaus. Deja, P. Pučinskas nebeturėjo jėgų nuryti nė gurkšnio ir po kelių valandų mirė. „Tyliai, kad neišgirstų sargybiniai, likimo broliai pagiedojo ir pasimeldė. Lavoną padėjo ant paklodės, ją apsiuvo. Taip buvo paruoštas „karstas“ pirmajam likimo broliui, nepakėlusiam tremties žiaurumų. Apie lavoną pranešė sargybai. Traukiniui sustojus, įlipo du kareiviai su neštuvais. Lavonas buvo išneštas iš vagono ir padėtas ant akmens anglių krūvos, supiltos geležinkelio stotyje“, – prisimena Z. Mituzaitė.

 

Pergalė prieš beginklius

 

Kiek tremtinių 1949-ųjų metų pavasarį nepasiekė jiems paskirtos galutinės stoties? Tokios statistikos nei MGB, nei Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai, nei sovietinės Lietuvos partiniai vadovai savo viršininkams neteikė. Tačiau, sprendžiant iš tremtinių prisiminimų, nepasiekusiųjų tremties vietos buvo ne vienas ir ne du. Tiesa, yra išlikusi ataskaita, kurioje pranešama apie vieną sąstatą ištikusią katastrofą, kurios metu buvo dešimtys žuvusių ir sužeistų, minimi ir penki atvejai, kai tremiamieji dar Lietuvoje nušauti buvo bandant pabėgti, tačiau šie skaičiai vargu ar atspindi visas kelionės tremtin netektis.

1953 metų balandžio 14 diena datuotoje SSRS Vidaus reikalų ministerijos 1- osios valdybos 8-ojo skyriaus viršininko generolo leitenanto Žukovo pažymoje „Dėl iškeldintųjų iš Lietuvos SSR 1945-1951 m. kontingento tik nurodoma, jog 1949-aisiais į tremtį išvežtos 9633 šeimos, arba 32735 žmonės. Prisiminkime, kad  1949 metų sausio mėnesį priimtame SSRS Ministrų Tarybos nutarime buvo numatyta ištremti iš Lietuvos  8500 šeimų, arba 22,5 tūkstančio žmonių. Taigi, Maskvos sukurptas planas buvo įvykdytas 128 procentais. Iš kur atsirado toks uolumas? Pasirodo, vasario 7 dieną, baigus pasiruošimą trėmimams, sovietinės Lietuvos saugumo vadovybė kaime buvo priskaičiavusi 8506 „buožių“ ir 2978 „buržuazinių nacionalistų“, kitaip sakant – trečdaliu daubiau nei Lietuvai numatyta nelaimingųjų „kvota“. Todėl kovo 18 dienos rašte SSRS valstybės saugumo ministrui generolui leitenantui S. Ogolcovui LSSR MGB įgaliotinis generolais leitenantas J. Jedunovas ir LSSR valstybės saugumo ministras generolais leitenantas N. Gorlinskis praneša sudarę potencialių tremtinių rezervą, kurį sudaro 2506 „buožių“ ir 478 „buržuazinių nacionalistų“ šeimos, kurias iš viso sudaro 10742 asmenys. Kaip matome, numatytiems planams viršyti buvo panaudotas gerokai daugiau nei trečdalis šio „rezervo“.

Pagal planą operacija „Priboj“ turėjo būti baigta per dvi dienas, tačiau paskutinieji ešelonai iš Lietuvos pajudėjo tik kovo 30-osios vakarą. Tokią gaišatį J. Bartašiūnas savo vadovybei aiškino tuo, kad kovo 25-ąją buvo religinė šventė, todėl nemaža dalis ištremti numatytų žmonių (sovietinio funkcionieriaus ataskaitoje vadinamų „objektais) buvo išvykę į bažnyčias. Kaip antrąją priežastį Lietuvos MVD vadovas nurodo staiga prasidėjusį polaidį, dėl kurio prie sodybų negalėję privažiuoti iš anksto parengti sunkvežimiai, tad pasmerktuosius į geležinkelio stotis tekę gabenti iš ūkininkų paskubomis konfiskuotais vežimais.

Todėl nuo balandžio iki gegužės mėnesio aktyviai ieškota tų, kuriems operacijos „Priboj“ metu pavyko pabėgti ir pasislėpti. Dauguma jų taip pat neišvengė tremties. Dar maždaug 20 tūkstančių žmonių, tarp kurių buvo net ir „savanoriškai“ įstojusių į stalininius „kolchozus“, per tris kartus išvežta 1951 metais.

Visi 1948-1949 metais ištremti lietuviai bei kitų Baltijos šalių gyventojai buvo pasmerkti daugiau niekada nepamatyti savo tėvynės. Ir tik po SSRS tirono J. Stalino mirties prasidėjus chruščioviniam atšilimui, daugumai tremtinių buvo leista sugrįžti. Deja, lietuvių dalia buvo sunkiausia – nepaisant centrinės valdžios sprendimų, užkietėjęs stalinietis A. Sniečkus o vėliau ir jo parankinis Justas Paleckis dėjo visas pastangas, kad didelė dalis tremtinių negalėtų apsigyventi Lietuvoje, o atvykusiems būtų sudaromos nepakeliamos gyvenimo sąlygas. Tačiau erškėčiuotas lietuvių kelias namo ir jų tolimesni likimai laukia atskiro pasakojimo.

“Lietuvos žinios“, 2011-03-25

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s