Prisikėlimo apygarda: žygdarbiai ir išdavystės

 

1948 metų balandžio 1 diena – svarbi data pokario rezistencijos istorijoje. Tą dieną buvo įkurta Lietuvos partizanų Prisikėlimo apygarda, kurios vadovybė ir kovotojai suvaidino ypatingą vaidmenį paskutiniajame ginkluoto pasipriešinimo etape.

 

Aras Lukšas

 

1948-aisiais, ėjo į pabaigą antrasis ginkluotos pogrindžio kovos etapas. Jau seniai nebevyko atviri poziciniai mūšiai su Lietuvą užplūdusiais NKVD ir vidaus kariuomenės daliniais. Visą šią jėgą okupantas dabar nukreipęs prieš beginklius ūkininkus – kaip tik tų metų gegužę vyksta didžiausi pokario istorijoje masiniai trėmimai. O prieš partizanus priešas veikia klasta, naudodamas specialias smogikų grupes ir siųsdamas į kovotojų būrius masiškai verbuojamus šnipus, agentus ir išdavikus. Partizanai taip pat keičia taktiką: vietoje atvirų mūšių jie rengia pasalas, naikina aktyvius okupantų kolaborantus, platina spaudą ir stiprina ryšius tarp apygardų. Šie ryšiai bus itin svarbūs, kuriant vieningą pasipriešinimo vadovybę.

Būtent tuo metu pačiame Lietuvos viduryje, padalijus didelę teritoriją užimančią Kęstučio apygardą, įkuriamas naujas organizacinis vienetas – Prisikėlimo apygarda Į ją buvo įtraukti Šiaulių, Joniškio, dalies Kėdainių, Panevėžio ir Raseinių apskričių partizanų junginiai, tad pačiame Lietuvos viduryje centre esanti apygarda galėjo lengviausiai įvykdyti jau senokai planuojamą misiją – ne tik suaktyvinti ryšius su kitais vienetais, bet ir imtis koordinuoti visų laisvės kovotojų sujungimą į vieningą organizaciją. Ši misija bus sėkmingai įvykdyta – kaip tik Prisikėlimo apygardos teritorijoje netoli Radviliškio bus įkurta vieninga Pasipriešinimo politinė vadovybė  – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis.

Tačiau Prisikėlimo apygarda turėjo ir kitų išskirtinių bruožų. Iš kitų junginių ji išsiskyrė itin stipriomis intelektualinėmis pajėgomis, tad neatsitiktinai čia buvo leidžiami ne tik pogrindžio laikraščiai, bet ir knygos. Pagaliau, būtent Prisikėlimo apygardai priklausė ir paskutinis sušaudytas Lietuvos partizanas. Tad šį kartą prisiminkime dramatiškiausius šios apygardos kovų epizodus, partizanų likimus, žygdarbius ir, deja, išdavystes. Tačiau prieš tai trumpai paminėkime kai kurias šio junginio įkūrimo  aplinkybes

 

Čekistų akiratyje

 

1947 metų lapkritį Kęstučio apygardos vadas Jonas Žemaitis-Vytautas išleidžia įsakymą, kuriuo organizuoti naująjį junginį paveda apygardos štabo nariams paveda Broniui Liesiui-Kaukui ir Petrui Bartkui-Mažrimui, netrukus tapsiančiam pirmuoju jos vadu. Jau tų pačių metų žiemą, abu štabo nariai rengia susitikimus su būsimos apygardos teritorijoje veikiančiais rinktinių vadais, o 1948-ųjų kovą suformuoja junginio štabą. Galiausiai, 1948 metų balandžio 1 dieną išleidžiamas įsakymas dėl naujosios Prisikėlimo apygardos įkūrimo. Trijuose mašinraščio puslapiuose atspausdintame įsakyme daugiausia vietos užima kreipimasis į laisvės kovos brolius, kuris baigiamas tokiais žodžiais: „Kovodami dėl savo tautos laisvės ir nepriklausomybės, mes kartu kovojame ir dėl viso kultūringojo pasaulio likimo. Mums atitenka sunkus, bet didingas, gražus, ir garbingas uždavinys. Tegul Aukščiausiojo palaima lydi mūsų žingsnius ir mūsų darbus“.

Vos įkurta Prisikėlimo apygarda kaip mat atsidūrė sovietinio saugumo akiratyje. Kaip minėjome, čekistai tuo metu jau buvo radikaliai pakeitęs savo taktiką. Atsisakiusi atviros ginkluotos kovos su partizanais, MGB griebėsi naujų metodų – panaudodami didžiulį šnipų, išdavikų ir iš perverbuotų partizanų sudarytą agentų smogikų voratinklį, saugumiečiai mėgino griauti pasipriešinimo judėjimą iš vidaus, rinktinė po rinktinės naikindami kovotojų apygardas.

Prisikėlimo apygardoje pirmuoju MGB taikiniu tapo Lietuvos Žalioji rinktinė. Praėjus vos keliems mėnesiams nuo apygardos įkūrimo, 1948 metų vasarą į rinktinę, apsimetęs Radviliškio pogrindžio atstovu sugebėjo prasiskverbti sovietinio saugumo agentas Juozas Rudžionis-Čemberlenas, MGB agentūrinėje byloje vadinamas „Obelisko“ slapyvardžiu. Rinktinėje šnipas veikė ne vienas – drauge su juo buvo infiltruota visa smogikų grupė – Kelmas, Klevas, Aras, Šernas ir Matrosas. Istorikė Aurelija Malinauskaitė kelioms Prisikėlimo apygardos rinktinėms skirtame straipsnyje pastebi, kad Lietuvos Žaliąją rinktinę inspektavęs J. Žemaitis-Vytautas dar tą pačią vasarą įspėjo jos vadovybę apie įtartiną Čemberleno praeitį ir elgesį. Deja, įspėjimas nebuvo išgirstas. Maža to, MGB agentas J. Rudžionis 1948 metų pabaigoje buvo paskirtas rinktinės štabo skyriaus viršininku.

Tai buvo mirtina klaida. Žinodamas rinktinės kovotojų žiemojimo vietas ir gerai pažinodamas ryšininkus, Čemberlenas 1949 metų pradžioje padėjo MGB smogikams likviduoti rinktinės štabo viršininką, patį apygardos vadą ir didelę dalį eilinių kovotojų. Po tokio smūgio rinktinė jau nebeatsigavo. Tai liudija ir Prisikėlimo apygardos štabo nario Vytauto Šniuolio-Svajūno laiškas Maironio rinktinės vadui Povilui Morkūnui, kuriame sakoma, kad „Lietuvos Žalioji rinktinė nukentėjo fatališkai“ ir kad „iš senosios Lietuvos Žaliosios rinktinės  teliko keliolika išblaškytų partizanų“.

Tačiau ir šie iki 1951 metų žuvo arba buvo suimti ir sušaudyti. Sprendžiant iš MGB Šiaulių srities valdybos „A“ skyriaus viršininko Bobylevo rašto savo viršininkui – LSSR MGB „A“ skyriaus viršininkui Grišinui, paskutinieji rinktinės kovotojai Andrius Žemaitis, Jonas Rimaitis ir Pranas Razgaitis 1951 metų spalio 26 dieną buvo nuteisti mirties bausme pakariant.

Partizanai netruko išsiaiškinti, kas pražudė Lietuvos Žaliąją rinktinę ir jos kovotojus, ir dar 1949 metų balandžio 11 dieną apygardos karo lauko teismas už akių nuteisė J. Rudžionį mirties bausme. Deja, nuosprendis taip ir liko neįvykdytas: MGB agentas „Obeliskas“ tuo metu jau buvo perkeltas į MGB centrinę specialiąją smogikų grupę ir partizanams tapo nepasiekiamas.

 

Brolis prieš brolį

 

Tokiais pat metodais MGB veikė ir kitose apygardos rinktinėse. Sprendžiant iš to meto laiškų ir pačių partizanų prisiminimų, kovotojus neretai išduodavo ir patys artimiausi žmonės. Tarkime, juose minimas Povilo Lukšio būrio vado Jono Mockevičiaus-Vygando brolis Henrikas, sutikęs tapti MGB informatoriumi. Šią dramatišką istoriją lageryje rašytame dienoraštyje prisimena partizanas Albinas Milčiukas–Tigras. Apie kelis čekistų mėginimus sunaikinti Keleivio, kuris dienoraštyje įvardijamas kaip Antanas Paliūnas, dar turėjęs Baublio slapyvardį, stovyklą, prisiminimų autorius pasakoja taip: „Henrikas, atvedęs čia didžiulę čekistų gaują, pats grįžo pas žmoną į namus. Auštant čekistai apsupo stovyklą, pamažu slinko prie jos. Prišliaužę visai arti, stovyklą čekistai rado tuščią, tarsi į žemę būtų prasmegę visi partizanai, nors čia pat dar smilko krūvelė anglių, stovėjo pora puodų gaminti pietums, prie medžio gulėjo maišelis su maistu….Pavakariais, būriui grįžus į stovyklą, pasitvirtino, kieno čia būta. Vyrai žvalgėsi vieni į kitus, gūžčiojo pečiais ir guodėsi tuo, kad nebuvo stovykloje. Keleivis ilgai galvojo apie šį įvykį, mintimis perbėgo visus ryšininkus, kurie žinojo stovyklą. Jis aiškia suprato, kad čekistai ją rado neatsitiktinai…. Vadui liko didelė mįslė, kas galėjo išduoti stovyklą? Joje pasilikti jau nebebuvo galima ir būrys nutarė keltis kitur…“

Pasak prisiminimų autoriaus, 1949 metų sausio 29 dieną neįvardinto MGB majoro vadovaujamam čekistų būriui vis dėlto pavyko užklupti stovykloje buvusius septynis būrio kovotojus. „Partizanai suprato, kad išeities nėra, ir nusprendė gulėti vietoje, kuo daugiau iššaudyti čekistų ir žūti patys“, –  rašo prisiminimų autorius. „Partizanas Medelis bandė atsistoti ir atsišaudydamas pažeme pamėginti prasimušti iš aklo žiedo, bet tepajudėjo kelis žingsnius ir kili pervertas keliasdešimties kulkų.

Čekistai, pamatę ką tik kritusią auką, dar su didesniu įkarščiu puolė gulinai partizanus. Dešimtys sužvėrėjusių maskolių visu smarkumu puolė partizanus nekreipdami dėmesio, kad partizanai ir juos skina iš eilės be pasigailėjimo Ir… kova buvo laimėta. Septyni partizanai didvyriškai atsilaikė prieš keliolika kartų gausesnę čekistų gaują, jie niekur nesitraukė – liko gulėti savo krauju nudažytame sniege ant savo gimtosios žemės…

Būrio vadas Keleivis, pervertas keleto kulkų, nuo sprogusios granatos išplėštu šonu gulėjo mirties agonijoje, bet dar buvo gyvas, nors jo gyvybės ženklų čekistai nepastebėjo. Tuo metu prie jo prišoko sutelktoms čekistų pajėgoms vadovavęs majoras ir iškreiptu pykčio veidu spyrė Keleiviui į kruviną galvą. Majoro spyri pabudino Keleivį iš mirties agonijos ir, sukaupęs paskutines jėgas, jis atvėrė akis. Prieš save jis dar įžiūrėjo spyrusį jam į galvą majorą ir pakėlė jau visai bejėgę savo ranką. Nuaidėjo dar vienas šūvis. Majoras tarsi pelų maišas blumptelėjo ant žemės. Keleivio ranka, kuri laikė pistoletą, nukrito sykiu su majoru. Jis mirė.“

Knygos „Laisvės kovotojų prisiminimai“, kurioje skelbiamas minėtas dienoraštis, sudarytojas Romas Kaunietis pastebi, jog H. Mockevičiaus sesuo Regina Mockevičiūtė versiją, kad partizanus išdavė jos brolis kategoriškai neigia. Tačiau Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės dokumentai, kuriuos knygoje „Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje“ mini istorikė N. Gaškaitė-Žemaitienė, liudija, kad H. Mockevičius apygardos Karo lauko teismo vis dėlto buvo pripažintas kaltu ir sušaudytas. Beje, netrukus išdaviku taps ir Lukšio būriui vadovavęs Henriko brolis J. Mockevičius-Vygandas. 1950 metų gruodžio pabaigoje pakliuvęs čekistams į rankas ir neatlaikęs tardymų, jis nurodys priešui visus jam žinomus partizanų ryšio punktus, taip pražudydamas dar penkis laisvės kovotojus.

Reikia pasakyti, kad 1949 metai Prisikėlimo apygardai buvo išties tragiški: vien tik per tris mėnesius nuo rugpjūčio pradžios iki lapkričio pabaigos žuvo 28 partizanai, tarp kurių buvo vienuolika įvairaus rango vadų, dar 11 laisvės kovotojų pateko čekistams į rankas gyvi. Rugpjūtį faktiškai nustojo veikti ir Užpelkių miške įsikūręs apygardos štabas: tuomet per čekistų surengtą antpuolį žuvo 6 jo nariai, įskaitant ir patį apygardos vadą P. Bartkų-Žadgailą. Į jo vietą buvo paskirtas Povilas Morkūnas-Rimantas.

Naujajam vadui teko dirbti nelengvomis sąlygomis: pasitelkę šnipus, išdavikus ir provokatorius, čekistai vieną po kito triuškino rinktinių štabus, tad 1951 metų birželio 30-liepos 2 dienomis vykusiame Vakarų Lietuvos srities pareigūnų pasitarime buvo konstatuota, kad šiuo metu apygardos teritorijoje veikia tik dvi – Maironio ir Kun. Žvelgaičio – rinktinės. Pasitarime taip pat buvo nuspręsta pergrupuoti išlikusias pajėgas, tad rugpjūčio 1 dieną  P. Morkūnas-Rimantas buvo paskirtas Vakarų (Jūros) apygardos vadu, o jo vietą Prisikėlimo apygardoje užėmė Juozas Paliūnas-Rytas. Tuomet jis nė nenujautė netrukus padarysiantis lemtingą ir nepataisomą klaidą.

 

„Gerojo daktaro“ klasta

 

Beveik tuo pat metu, kai partizanų vadai ėmė pergrupuoti pajėgas, MGB operatyvininkai, sėkmingai sutriuškinę daugumą Pietų Lietuvos partizanų junginių, didžiausią dėmesį sutelkė į Prisikėlimo apygardą. Toks sprendimas visiškai suprantamas – būdamas pačiame Lietuvos centre šis junginys natūraliai tapo svarbiu viso pasipriešinimo judėjimo ryšių centru. Todėl čekistai skubiai sudarė „kompleksinį operatyvinį planą“, kurio tikslas – galutinai sunaikinti apygardos štabą ir jo vadovybę. Šiai užduočiai įvykdyti buvo pasirinktas jau išbandytas metodas: nutarta veikti, infiltruojant į štabą MGB agentą, kurį partizanai gerai pažinotų ir kuriuo pasitikėtų. Šis vaidmuo buvo skirtas Pernaravos miestelio ambulatorijos gydytojui Vytautui Remeikai.

J. Paliūnas su daktaru susipažino dar 1950-aisiais, šiam bebaigiant Kauno medicinos institutą. Maža to, V. Remeika net yra gydęs partizaną, tad J. Paliūnas daktaru pasitikėjo. „Iš akių matau, kad esi doras žmogus“, – kartą ištarė J. Paliūnas nė neįtardamas, kad jo po gydytojo chalatu slepiasi MGB agentas slapyvardžiu „Čestnyj“ („Sąžiningas“). Beje, reikia pridurti, kad išdaviku V. Remeika tapo ne spaudžiamas ar šantažuojamas, o savo noru ir savo iniciatyva. Kaip knygoje „Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje“ teigia N. Gaškaitė-Remeikienė, taip jaunas gydytojas tikėjosi padaryti mokslinę karjerą.

Iš to, kokia užduotis buvo patikėta V. Remeikai, galima spręsti, jog čekistai laikė „Sąžiningą“ itin patikimu ir vertingu agentu. Jo infiltravimas į Prisikėlimo apygardos štabą prasidėjo nuo įtikinamos legendos sukūrimo. Tuo tikslu spaudoje specialiai buvo išspausdintas mediką kompromituojantis straipsnis, po kurio jis buvo perkeltas dirbti į provinciją. Dirbdamas Pernaravos ambulatorijoje, V. Remeika ėmė ieškoti ryšių su kadaise pažinotu apygardos vadu. Užmegzti kontaktą pavyko nesunkiai: gegužės mėnesį, atsakydamas į jam perduotą daktaro laišką, J. Paliūnas rašė: „Persiunčiu spaudos ir savo atsiminimus. Šiuokart asmeniškai susitikti neturiu galimybės. Tikiu, susitiksim. Tuo pačiu noriu paklausti, ar nesutiktut pereiti į partizanų eiles“. Apygardos vadas nė nenujautė, kad drauge su tokiu pasiūlymu senam „bičiuliui“ pasirašo sau ir mirties nuosprendį.

Nepraėjus nė mėnesiui, abu vyrai jau bendravo akis į akį. „Tu man reikalingas kaip dešinė ranka leidžiant partizanų laikraštį, be to, tu vietoje teiksi medicinos pagalbą“, – kalbėjo J. Paliūnas, nė nenumanydamas, kad šie jo žodžiai tuoj pat taps eilutėmis agento „Česnyj“ agentūriniame pranešime čekistams.

Šioje vietoje turime pastebėti, kad tolesni įvykiai plėtojosi jau tuomet, kai Prisikėlimo apygarda formaliai nebeegzistavo. Pirmoje 1952 metų pusėje čekistai jau buvo sunaikinę daugumą jos ir kaimyninės Žemaičių apygardos štabų, tad birželio mėnesį partizanų vadovybė, konstatavusi jog abi apygardos gali sudaryti tik po vieną rinktinę, Prisikėlimo apygardą panaikino. Kėdainių apylinkėse liko veikti tik atskira Povilo Lukšio (buvusi Maironio) rinktinė, kuriai vadovauti liko J. Paliūnas-Rytas. Į rinktinės štabą buvo priimtas ir V. Remeika.

Tokie pertvarkymai nepakeitė į partizanų gretas infiltruoto agento užduoties: jis privalėjo kiek galima greičiau sunaikinti tiek patį J. Paliūną, tiek visą rinktinės štabą. Tačiau tai padaryti nebuvo lengva – ar saugodamiesi patys, ar saugodami Kunigaikščio slapyvardžiu pasivadinusį daktarą, partizanai jo niekur neišleisdavo vieno. Taigi, susisiekti su savo viršininkais čekistais V. Remeika niekaip negalėjo. Tuomet išdavikui teko panaudoti medicinos žinias.

1952 rugsėjo 30, lydimas partizanų Leono Juškos-Kariūno ir Pranciškaus Prūsaičio-Lapės, agentas „Čestnyj“ išvyksta parūpinti maisto produktų. Su savimi V. Remeikis turi iš anksto parengto preparato, kuriuo kolūkio daržinėje

apnuodija savo bendrakeleivius. L. Prūsaičiui pasijutus blogai, daktaras pasiūlo jam „vaistų“, nuo kurių šiam ima temti sąmonė. Tačiau net ir būdami apnuodyti, vyrai supranta, kad tarp jų – išdavikas. Sukaupęs visas jėgas L. Prūsaitis vis dėlto sugeba išsitraukti pistoletą taikliu šūviu pakloja čekistų agentą. Vėliau šis faktas bus patvirtintas MGB Dotnuvos skyriaus specialiajame pranešime Šiaulių srities valdybai apie čekistinę-karinę operaciją, likviduojant Povilo Lukšio rinktinės štabą. „Pil. Remeika Vytautas, Jono, g. 1926 m., LSSR saugumo organų užduotimi buvo įdiegtas į lietuvių buržuazinių nacionalistų gaują ir 1952 09 30 banditų nužudytas“, – sakoma dokumente.

 

Paskutinysis kovotojas

 

Deja, tai neišgelbėjo nei rinktinės, nei jos vado J. Paliūno. Palikę MGB agento lavoną daržinėje, abu partizanai visą dieną slapstėsi netoliese esančiuose krūmokšniuose: būdami smarkiai apsinuodiję, nueiti kur nors toliau jie nepajėgė. Tik vakarop, savijautai kiek pagarėjus, kovotojai nutarė trauktis skirtingais keliais. L. Juškai nepasisekė – sunkiai velkantis kojas partizanas netrukus pakliuvo į vietinio MGB informatoriaus akiratį. Sučiuptas atskubėjusių čekistų, L. Juška-Kariūnas nebegalėjo pasipriešinti. Tiesa, jis galėjo tylėti, tačiau kažkodėl tuoj pat nurodė kur ieškoti J. Paliūno. Po kelių dienų palūžęs partizanas išduos ir Tytuvėnų seniūnijoje Vilkiškių kaime įsikūrusį rinktinės Mindaugo tėvonijos štabo bunkerį.

Šio poelgio pasekmės buvo tragiškos. Spalio 1 dieną vienoje sodyboje čekistų apsuptas J. Paliūnas laikydamasis partizano priesaikos  – gyvam priešui nepasiduoti, nusišovė. Po poros dienų apsupti priešo susisprogdino Ir Mindaugo tėvonijos kovotojai Domas Grumuldis, Stasys Statkus ir Izabelė Vilimaitė.

Tuo tarpu L. Juška toliau žengia išdavystės keliu. Sutikęs tapti priešo agentu-smogiku jis padeda čekistams suimti rinktinės vado pareigas parėmusį V. Šniuolį-Vytvytį ir J. Valantiną-Granitą. Pastarasis, taip pat sutikęs bendradarbiausi su priešu, pražudė P. Morkūną. Agentu-smogiku tapusio partizano suorganizuoto susitikimo vietoje čekistai surengė pasalą, kurioje buvęs Prisikėlimo apygardos vadas buvo nušautas. Nuo tos dienos apygarda nustojo egzistavusi ne tik formaliai, bet ir faktiškai.

Po šių įvykių gyvi liko tik keli apygardos kovotojai, tarp jų – ir MGB agentą V. Remeikį likvidavęs L. Prūsaitis-Lapė. Matyt, tokią pravardę šis partizanas pasirinko neatsitiktinai: visos čekistų pastangos sugauti buvusį Prisikėlimo apygardos štabo narį buvo bergždžios. Maža to, buvęs ryšių karininkas sugebėjo išsaugoti aliumininiuose bidonuose paslėptą ir nuolat skirtingose vietose į žemę užkasamą apygardos štabo archyvą.

L. Prūsaitis nelegalioje padėtyje išbuvo net 15 metų – jį suėmė 1962 metų rugsėjo 26 dieną. Kėdainiuose surengtame parodomajame teismo procese jis buvo nuteistas mirties bausme ir 1963 metų liepos 13 dieną sušaudytas Vilniuje. Šiam kovotojui istorija paskyrė ypatingą vaidmenį – jis tapo paskutiniuoju sušaudytu Lietuvos partizanu. Jam nepavyko įvykdyti priesaikos nepasiduoti gyvam. Tačiau išsaugoti ateities kartoms partizanų kovų atmintį – nė kiek ne mažesnis žygdarbis.

“Lietuvos žinios“, 2011-04-01

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s