Tautos vado šešėlyje

 

Šiomis dienomis sukanka 129 metai, kai 1882 m. balandžio 9 (kitais duomenimis – balandžio 18 dieną) gimė Juozas Tūbelis – ilgiausiai valdęs tarpukario Lietuvos ministrų kabineto vadovas finansų ministras. Politikas, padėjęs pamatus nepriklausomos Lietuvos ekonomikai šiandien rečiau prisimenamas vien todėl, kad visus tuos metus buvo šalies prezidento Antano Smetonos šešėlyje.

 

Aras Lukšas

 

Smetonos laikai. Ši frazė ne vienai dabartinės Lietuvos kartai tapo mūsų tarpukario valstybės sinonimu. Vyresnieji – tie, kurių pačių ar bent jau jų tėvų atmintis siekia 1926-1940 metų Lietuvą, sieja vadinamuosius Smetonos laikus su augančia šalies ekonomika, stabilia valiuta, jaunos, nedidelės agrarinės valstybės sugebėjimu atlaikyti pasaulinės ekonominės krizės smūgius. Tačiau vargu ar net ir daugelis tų, kuriems teko gyventi anuometinėje Lietuvoje dažnai prisimena, kad tuo metu šalia Antano Smetonos petys petin stovėjo kitas žmogus – senas Prezidento draugas, ilgiausiai savo poste išbuvęs Ministras Pirmininkas ir finansų ministras, Lietuvos Banko valdytojas Juozas Tūbelis. Būtent šiam, šiandien jau gerokai primirštam politikui, teko pagrindinė valstybės ūkio atkūrimo našta tiek po nepriklausomybės paskelbimo, tiek nuo 1927 metų pavasario iki 1939 metų rudens – laikotarpiu, kuris kadaise buvo įvardintas kaip Smetonos-Tūbelio era. Nedaug kas prisimena ir tai, kad J. Tūbelis kurį laiką vadovavo ir A. Smetonos įkurtai Tautininkų partijai, ir tai, kad „Tautos Vadu“ tituluojamas prezidentas jo asmenyje matė savo įpėdinį. Tai, kad J. Tūbelio vardas šiandien minimas nedažnai, greičiausiai lėmė jo būdas – šis žmogus niekuomet nesigviešė šlovės – tą vėliau pripažins ir jo draugai, ir oponentai, ir atviri priešai.

 

Pirmasis ūkio tvarkytojas

 

J. Tūbelio kelią į politiką galima būtų nubrėžti pagal daugeliui žymių to meto veikėjų būdingą trafaretą. Gimęs Rokiškio apskrities Panemunėlio valsčiaus Ilgalaukių kaime, pasiturinčio ūkininko šeimoje, J. Tūbelis mokosi arčiausiai namų esančioje rusiškoje mokykloje, o ją pabaigęs įstoja į Mintaujos gimnaziją, kurioje mokėsi daugelis būsimos nepriklausomos Lietuvos valstybės, kultūros ir visuomenės veikėjų, tokių kaip būsimas kalbininkas Jurgis Šlapelis, režisierius Juozas Vaičkus, švietimo ministras Kazys Jokantas, ir, žinoma, aštuoneriais metais vyresnis būsimas pirmasis ir paskutinysis Lietuvos prezidentas A. Smetona. Drauge su šiais moksleiviais J. Tūbelis už prieš rusinimą nukreiptus protestus netrukus buvo pašalintas iš gimnazijos (tiesa, po metų pertraukos turėdamas teisę stoti į kitą mokyklą).

1898 metais J. Tūbelis vis dėlto grįžta į Liepojos gimnaziją, o ją pabaigęs įstoja į Varšuvos universiteto medicinos fakultetą, tačiau po metų studijas nutraukia – tokį sprendimą lemia ir nykus Varšuvos lietuviško gyvenimo peizažas ir suvokimas, kad mediko profesijai reikia ypatingo pašaukimo.

Į Lietuvą J. Tūbelis sugrįžta 1909 metais, jau turėdamas Rygoje gautą agronomo diplomą. Kurį laiką dirbęs apskričių žemėtvarkos komisijose, prasidėjus I Pasauliniam karui jis mobilizuojamas į carinės Rusijos kariuomenę. Tačiau uostyti parako būsimam finansų ministrui netenka – jis skiriamas intendantu ir kariuomenės nespėtų evakuoti sandėlių maisto atsargomis remia  Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo šelpti1917 m. demobilizuotas ir kurį laiką dirbęs Voroneže įsikūrusioje Lietuvių švietimo komisijoje, vadovauja Agronomų sekcijai, registruodamas šios srities specialistus bei rengdamas Lietuvos žemės ūkio tvarkymo projektus.

Nepriklausomoje Lietuvoje J. Tūbelio politinė karjera prasideda 1918 metų lapkričio 11-ąją, likus penkiolikai minučių iki vidurdienio. Kaip tik tuo metu pirmasis Lietuvos premjeras Augustinas Voldemaras pristatė pirmąją Lietuvos Vyriausybę, kurioje J. Tūbeliui buvo patikėtas žemės ūkio ir valstybės turtų ministro portfelis. Šį postą būsimas premjeras išlaikys ir tų pačių metų gruodžio 26 dieną M. Sleževičiaus sudarytame Ministrų kabinete. 1919 metų sausį, kuomet Vilnių paeiliui užgrobia tai bolševikai, tai lenkai. J. Tūbeliui su visa ministerija tenka keltis į Kauną. Kaip vėliau savo prisiminimuose dėstys „Lietuvos aido“ žurnalistas Vincas Kemežys, visą ministerijos turtą – buhalterijos knygą, skaitytuvus ir kelias knygas ant rogučių į stotį nutempė pasamdytas miško kirtėjas.

1920-aisiais išrinkus Steigiamąjį Seimą, J. Tūbelio politinė karjera nutrūksta. Negausiai ir ne itin įtakingai tautininkų partijai negavus nė vienos vietos šiame ir dviejuose vėlesniuose parlamentuose, buvusiam vyriausiajam Lietuvos finansų tvarkytojui valdiško portfelio niekas nebesiūlo. Pasitraukęs iš politikos, J. Tūbelis pasineria į ūkinę veiklą: drauge su kitais organizuoja garsiąsias akcines bendroves „Maistas“,  „Lietūkis“  ir „Pienocentras“ (pastarosiose dviejose jis vėliau ėjo valdybos pirmininko ir direktoriaus pareigas), rūpinasi žemės ūkio modernizavimu ir kooperacija.

Į politiką J. Tūbelis sugrįžo tik po 1926 metais tautininkų įvykdyto valstybės perversmo, tačiau tai įvyko tik subyrėjus netvirtai, nė pusmečio neištvėrusiai tautininkų ir krikščionių demokratų koalicijai. 1927 metų gegužę, tautininkams išstūmus krikdemus iš valdžios, premjeras Augustinas Voldemaras pasiūlo A. Smetonos svainiui vėl užimti finansų ministro portfelį. Nuo to laiko J. Tūbelis šio portfelio iš rankų nepaleis beveik 11 metų, kol 1938-ųjų kovo 27 dieną atsistatydins septynioliktasis ministrų kabinetas.

Tuomet, 1927 metų pavasarį, niekas dar nenujautė, kad netrukus prezidento A. Smetonos ir jaunesnio jo bičiulio A. Voldemaro draugystei ateis galas. Būsimasis „Tautos vadas“, neapsikentęs atvirų karštakošio premjero mėginimų sukoncentruoti visą valdžią savo rankose, netrukus atsikratys savo buvusio globotinio. Dviejų politikų priešprieša baigsis tuo, kad 1929-ųjų rudenį  A.Voldemarui išvykus į užsienį, visi ministrai įteiks A. Smetonai atsistatydinimo prašymus, motyvuodami tuo, kad nebegali dirbti su arogantišku ir pasipūtusiu savo vadovu. Prezidentas paleidžia vyriausybę, ir  1929 metų rugsėjo 23 dieną  sudaryti naująjį kabinetą paveda savo svainiui J. Tūbeliui.  A. Smetona, matyt, puikiai suprato, kad nuosaikus ir kuklus J. Tūbelis (visiška priešingybė A. Voldemarui!) nekonkuruos su valstybės vadovu ir be išlygų priims jaunesniojo (nors ir nepamainomo) partnerio vaidmenį. Šie Prezidento spėjimai visiškai pasitvirtino – dviejų politikų tandemas veikė sklandžiai ir darniai.

 

Akistata su krize

 

J. Tūbelio vadovaujamas XV Ministrų kabinetas (beje, kaip penkioliktoji šių laikų šalies Vyriausybė), perėmė valdžią kaip tik tuo metu, kai pasaulyje prasidėjo ligi tol neregėta ekonominė krizė. Netrukus šis vėzdas skaudžiai smogė į žemės ūkį ir jo produkcijos eksportą orientuotai Lietuvos ekonomikai. Naujajam premjerui, drauge einančiam finansų ministro pereigas, teko skubiai ieškoti būdų krizei suvaldyti. Iš karto pastebėsime, kad, kitaip nei šiais laikais, J. Tūbelio kabinetas subalansuoti biudžetą mėgino ne didindamas, o lengvindamas mokesčių naštą labiausiai pažeidžiamam gyventojų sluoksniui, visų pirma – ūkininkams, tuo pat metu smarkiai apkarpant valstybės institucijoms skiriamas lėšas. Be to, jau viename iš pirmųjų posėdžių, kabinetas nustatė minimalią javų supirkimo kainą ir eksportuojamų grūdų pervežimo geležinkeliu tarifus.

Be abejo, nuostolingas žemės ūkio produkcijos, ypač mėsos eksportas tapo didele našta valstybės iždui – per krizės metus skirtumui tarp gamybos kaštų ir realioms kainoms padengti buvo išleista daugiau nei 80 mln. litų. Būtent tuo metu buvo imtasi šiais laikais neįsivaizduojamų priemonių – 1934 metų spalį Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo visi valstybės, savivaldybių, kooperatyvų tarnautojai ir net pensininkai buvo verčiami pirkti iš ūkininkų ir  vyriausybės proteguojamos „Maisto“ bendrovės žąsis, kurių kiekis priklausė nuo valdininko kategorijos ir jo gaunamos algos. Reikia pastebėti, kad valstybės tarnautojai prievarta brukamų žąsų kratėsi visais įmanomais būdais. Dažniausiai jie už nedidelį mokestį įsigydavo iš ūkininkų pirkimo kvitus ir pateikdavo juos savo viršininkams.

Valdininkų gyvenimą apkartino ir nuolat mažėjančios biudžeto pajamos. Kaip daugiau nei prie dešimtmetį leidinyje „Pinigų studijos“ išspausdintame straipsnyje rašo ekonomistas Vadas Terleckas, pajamoms sumažėjus nuo 311,8 mln. litų (1931 m.) iki 228,5 mln. litų (1933 m.), Ministrų Kabinetas nutarė atleisti iš valstybės tarnybos ištarnavusius 25 metus ir turinčius teisę gauti pensiją, jei šeimos nariai Kaune ir Klaipėdoje gaudavo per mėnesį 600, o kitur  – 450 litų algos. Taip pat buvo nutrauktas priedų už viršnorminį darbą mokėjimas, apribotos užsienio komandiruotės, už jas mokėti dienpinigiai ir kelionpinigiai sumažinti 10 – 20 procentų, tik išimtiniais atvejais leista su užsieniu susisiekti telefonu, šalintas valstybės įstaigų darbo paralelizmas ir kt.

J. Tūbelio ekonominė ir finansų politika buvo itin konservatyvi – kuo mažiau išlaidauti, kuo mažiau importuoti ir kuo mažiau skolintis. Tokia pozicija tiek tuomet, tiek ir dabar susilaukdavo nemažai kritikos: esą agronomo profesiją turėjęs kabineto vadovas žiūrėjęs į valstybę taip, tarsi tai būtų valstiečio ūkis ir užmiršdavęs, jog šį ūkį reikia ne tik išlaikyti, bet ir ginti. Galbūt todėl J. Tūbelis atkakliai priešinosi 175 mln. Lt kainavusiam kariuomenės apginklavimo planui, su kuriuo jis buvo priverstas sutikti tik pablogėjus Lietuvos santykiams su Vokietija. Tokia premjero pozicija aiškiai piktino aukštus karininkus, be kurių paramos tautininkai niekuomet nebūtų atėję į valdžią. Apie tokį nepasitenkinimą aiškiai liudija ir kariuomenės vado generolo Stasio Raštikio prisiminimai, kuriuose teigiama, jog vyriausiojo štabo viršininkas Petras Kubiliūnas buvęs labai nepatenkintas J. Tūbeliu ir visa jo vyriausybe, o šis nepasitenkinimas persidavęs ir kitiems karininkams. „Gen. P. Kubiliūnas buvo jau gerokai aptvarkęs kariuomenės mokymą, tačiau kariuomenės ginklavimas negalėjo pajudėti iš vietos.“, – prisimena S. Raštikis. „Aš pats tada tarnavau rikiuotėje ir gerai žinojau karininkų nepasitenkinimą Tūbelio vyriausybe. Buvo priekaištaujama vyriausybei, kad ji nesirūpinanti kariuomenės kovingumu, kad svarbiausieji gen. Kubiliūno pasiūlymai nesusilaukią paramos vyriausybėje ir pas ministerį pirmininką, kad pats krašto apsaugos ministeris nesugeba ginti krašto saugumo reikalų ir kad tokiose sąlygose ne tik krašto saugumo stiprinimo, bet ir kiti valstybės reikalai ir toliau gulėsią nejudinami“.

Kita vertus, S. Raštikis čia pat pateikia versiją, jog nepasitenkinimą J. Tūbeliu inspiravo nušalintojo premjero A. Voldemaro šalininkai. Pasak generolo, „jie skleidė mintį, kad tik prof. Voldemaras galėtų pataisyti visus valstybinius reikalus, suaktyvinti vidaus ir užsienio politiką, pagerinti santykius su Vokietija, palengvinti ekonominę krizę ir rimtai susirūpinti valstybės saugumo reikalais. Tokiems voldemarininkų šūkiams, deja, pasidavė ir pats vyriausiojo štabo viršininkas gen. Kubiliūnas, ir visa ta istorija baigėsi nelaimingais birželio įvykiais“, – prisimena S. Raštikis, turėdamas galvoje nepavykusį pučą, kurį 1934 metų vasarą mėgino įvykdyti A. Voldemaro šalininkai. Kaip žinoma, perversmas baigėsi pučistų ir paties A. Voldemaro įkalinimu ir tremtimi. Tuo tarpu J. Tūbelis dar ketverius metus vadovaus tiek vyriausybei, tiek finansų ministerijai.

Nėra abejonės, kad jei ne ryžtingas A. Smetonos atkirtis, jo paties –žodžiais tariant, „politiniam banditui“ A. Voldemarui, ir ne jo besąlygiška parama J. Tūbeliui, įvykiai galėjo klostytis ir kitaip. Tad dabar pats laikas pakalbėti apie ypatingus Prezidento ir jo svainio vyriausybės vadovo santykius.

 

Neišskiriami draugai

 

„Kito tokio draugo, koks Juozas man buvo, aš neturiu. Jis man ne tik draugas, bet ir artimiausias asmuo valstybės darbe ir mano gyvenime“ – šie A. Smetonos žodžiai, kuriuos valstybės vadovas ištars 1939-ųjų rugsėjį per J. Tūbelio laidotuves, ko gera, geriausiai apibūdina dviejų valdžios vyrų santykius. Išį tiesų, A. Smetona savo draugu ir svainiu ne pasitikėjo besąlygiškai – nepasitaręs su J. Tūbeliu, jis nepriimdavo jokių svarbesnių sprendimų.

Kaip minėjome, su būsimu prezidentu aštuoneriais metais už jį jaunesnis J. Tūbelis susipažino dar 1898 metais, mokydamasis Mintaujos gimnazijoje. Pirmiausia juos susiejo kovos už lietuvybę reikalai – už protestus prieš gimnazijos vadovybės reikalavimą, kad moksleiviai katalikai melstųsi rusiškai, abu buvo iš gimnazijos pašalinti. 1908 metais, jau atgavus lietuvišką spaudą, J. Tūbelis aktyviai bendradarbiavo A. Smetonos redaguojamame leidinyje „Viltis“, o paskelbus nepriklausomybę, pats redagavo  A. Smetonos leidžiamo „Lietuvos aido“ priedą „Mūsų ūkis“.

Dviejų politikų ryšį, be abejo sustiprino ir tai, kad J. Tūbelis, jau būdamas ūkio ir valstybės turtų ministru antrajame Mykolo Sleževičiaus kabinete, 1919 metų vasario 7 dieną vedė Jadvygą Chodakauskaitę, jaunesniąją A. Smetonos žmonos Sofijos seserį.

Vis dėlto, J. Tūbelio politinę karjerą, greičiausiai lėmė ne tik ir ne tiek svainystė su A. Smetona, kiek jo charakteris ir kompetenciją. Būdamas kuklus ir nepretenzingas, ilgametis premjeras ir finansų ministras niekada nesiekė būti matomas ir griežti šiame tandeme pirmuoju smuiku, nors, pasak buvusio A. Smetonos adjutanto Valcovo Šliogerio, būtent J. Tūbelis „nešė visą Lietuvos ūkio atstatymo naštą“.

Maža to, J. Tūbelį Tautos vadas laikė rimčiausiu kandidatu į savo įpėdinius. Kaip 1966 metais Klivlende išleistoje knygoje „A. Smetona. Žmogus ir valstybininkas“ prisimena V. Šliogeris, „tuo klausimu A. Smetona man kelis kartus yra kalbėjęs. Esą jis jaučiąs sunkėjančią metų naštą, kai kada sveikata sušlubuojanti, todėl būtų laikas pagalvoti apie pareigų perdavimą kam kitam, tokiam žmogui, kuris gerai tęstų jo, atseit A. Smetonos vedamą liniją. Tokiu asmeniu, į kurio patikimas rankas galėtų perduoti Lietuvos valdymą, A. Smetona laikė J. Tūbelį. Deja kliūtis buvo ta, kad ir J. Tūbelio sveikata gerokai šlubavo ir vienu metu ilgesniam laikui net turėjo vykti į užsienį gydytis.“

Vis dėlto J. Tūbeliui (jo laimei ar nelaimei) nebus lemta ne tik tapti valstybės vadovo įpėdiniu, bet ir pamatyti jo puoselėtos nepriklausomos valstybės katastrofos. Visą savo dėmesį sutelkęs ūkio reikalams, kabineto vadovas paliko antrame plane vis aktualesne tampančią šalies užsienio politiką. Lemtinga riba jo, kaip politiko karjeroje tapo 1938 metų kovo 17-oji, kuomet Lietuva priėmė Lenkijos ultimatumą dėl diplomatinių santykių užmezgimo, tuo pačiu galutinai sugriaudama mūsų valstybės pastangas susigrąžinti savo sostinę Vilnių. Tiesa, Varšuvos reikalavimai buvo priimti J. Tūbeliui jau smarkiai pasiligojus – tomis dienomis jis gydėsi Šveicarijoje. Vis dėlto A. Smetona, mėgindamas nuraminti visuomenės pasipiktinimą, 1938 metų kovo 24 dieną sudaryti naująjį ministrų kabinetą paveda kunigui Vladui Mironui. Jo vadovaujamoje vyriausybėje J. Tūbeliui skiriamas žemės ūkio ministro portfelis, tačiau sunkios širdies ligos kamuojamas ekspremjeras šias pareigas eina neilgai. Tų pačių metų spalio 1dieną neseniai po infarkto atsigavęs politikas skiriamas

Lietuvos banko vadovu. Deja šiame poste jis išbuvo nepilnus metus – 1939 metų rugsėjo 30 dieną jo darbus nutraukė staigi mirtis.

Sprendžiant iš amžininkų prisiminimų, kuklus ir nepretenzingas J. Tūbelis neužgyveno daug priešų, nors nemaža dalis to meti politikos ir visuomenės veikėjų jo asmenybę ir darbus ir poziciją vertino kritiškai, tačiau geranoriškai. „Padorus žmogus, puikus žemės ūkio žinovas, bet politikas – joks. Visiškai nenusimano užsienio politikoje. Nors ex officio užėmė tautininkų partijos pirmininko pareigas, bet tai buvo ne partinis politikas, bet darbo žmogus tikra to žodžio prasme“ – laiške lenkų žurnalistui T. Katelbachui  rašė diplomatas, žurnalistas, publicistas, visuomenės veikėjas Juozas Purickis.

Panašiai apie J. Tūbelį atsiliepia ir kariuomenės vadas generolas S. Raštikis: „Mano, kaip kariuomenės vado santykiai su Tūbeliu visą laiką buvo normalūs ir korektiški, be jokių tarnybinių konfliktų ir be asmeninių nesusipratimų. Nors jo, kaip ekonomisto, ir mano, kaip kario pažiūros Lietuvos saugumo reikalais dažnai būdavo ir skirtingos, tačiau visada pavykdavo priimti tinkamus ir priimtinus kompromisus. Juozas Tūbelis buvo geras žmogus, prityręs ekonomistas ir valstybininkas ir didelis lietuvis patriotas, paaukojęs Lietuvai visą savo sveikatą, gyvenimą ir veiklą“, – tvirtina savo prisiminimuose generolas.

Bet pabaigoje suteikime žodį J. Tūbelio dukrai Marijai Tūbelytei – Kuhlmanienei, tapusiai paskutinių J. Tūbelio gyvenimo akimirkų liudytoja: beveik prieš dešimtmetį dienraštyje „Lietuvos aidas“ skelbtame straipsnyje ji rašo: „Jis mirė taip, kaip ir gyveno: stoiškai, nesiskųsdamas ir galvodamas tik apie Lietuvą. Staiga blogai pasijutęs, nuėjo į savo kambarį, stabtelėjo ties neuždengtu langu ir pasakė: bijau, kad mūsų Lietuvai ima grėsti dideli pavojai. Išsitiesė ant lovos ir mirė“.  Ši paskutinioji J. Tūbelio įžvalga netruko pasitvirtinti: po dešimties dienų, 1939 metų spalio 10-ąją bus pasirašyta nelemtoji Lietuvos ir Sovietų Sąjungos, sugražinusi mūsų šaliai Vilnių ir tuo pačiu palaidojusi jos nepriklausomybę.

“Lietuvos žinios“, 2011-04-08

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s