Ledinis Helsinkio pavasaris

 

Prieš 35 metus, 1976 metų gegužės 12 dieną grupė žinomų disidentų Maskvoje įkūrė vadinamąją Helsinkio grupę. Tais pačiais metais analogiškos žmogaus teisių gynėjų organizacijos buvo įkurtos ir kai kuriose kitose buvusiose sovietinėse respublikose, tarp jų – ir Lietuvoje. Nors Helsinkio susitarimai ir neatnešė ilgai laukto pavasario,  jis paskatino disidentus pradėti viešą rezistenciją sovietiniam režimui.

Aras Lukšas

1975 metų rugpjūčio pirmąją baigėsi Helsinkyje surengta Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija. Jos baigiamąjį aktą pasirašė visi tuomet dar padalintos Europos (išskyrus Albaniją), JAV ir Kanados vadovai. Pasirašė ją ir tuometiniai Sovietų Sąjungos lyderiai. Sovietų imperijai tai buvo naudinga dviem prasmėmis – įsipareigojimai laikytis tarptautinių žmogaus teisių standartų jai reiškė ne daugiau, nei pažadai apie pernykštį sniegą, bet tuo pačiu Helsinkyje buvo užfiksuoti kiti Maskvai be galo svarbūs dalykai, tarp jų – pokarinių Europos sienų neliečiamumas. Kremliui tai reiškė tik viena – kad pasaulis pagaliau pripažins Maskvos teisę į visas jos okupuotas šalis, tarp jų – ir į Lietuvą. Dėl to lietuvių išeivijos organizacijos Helsinkio susitarimą dar pieš jo pasirašymą įvertino itin skeptiškai.

Mėgindamas užkirsti kelią Amerikoje gyvenančių išeivių iš Sovietų okupuotų ar jų kontroliuojamų kraštų nepasitenkinimą, tuometinis JAV prezidentas Geraldas Fordas susikvietė jų atstovus į Baltuosius Rūmus. Jis užtikrino, kad „Jungtinės Valstijos niekada nepripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos inkorporavimo į SSRS ir tai neketinama atlikti Helsinkyje“. Noras nuraminti išeivius visiškai suprantamas – buvę Baltijos šalių piliečiai, nekalbant jau apie išeivius iš kitų Rytų Europos kraštų (ypač – Lenkijos) visuomet turėjo nemažą įtaką rinkimų Amerikoje rezultatams.

Deja, įtampos ir nerimo susitikimas Baltuosiuose Rūmuose nė kiek nesumažins. Juo labiau, kad pareiškime, kurį G. Fordas padarys jau oro uoste prieš pat išvykdamas į Helsinkį, apie Baltijos šalių okupacijos nepripažinimą nebus pasakyta nė žodžio.

Lazda su dviem galais

O kol kas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) parengia ir paskelbia memorandumą, aiškinantį kodėl Lietuva turi teisę į nepriklausomybę, spausdina šimtus informacinių leidinukų, primenančių, jog baigiantis II pasauliniam karui, Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys buvo antrą kartą neteisėtai okupuota ir kad hitlerinę Vokietiją nugalėjusių sąjungininkų sprendimai dėl pokarinės Europos tvarkos visiškai neatitiko šių šalių gyventojų lūkesčių. Pačiame Helsinkyje jau konferencijos dienomis vyksta baltijiečių demonstracijos, kurių Suomijos valdžia, beje, aiškiai netoleruoja. Vieno demonstracijoje dalyvavusio lietuvio sulaikymas tomis dienomis tik kliūsteli alyvos į jau žioruojančias nerimo žarijas.

Maža to, skirtingi Helsinkio Baigiamojo akto vertinimai supriešino ir išeivijos bendruomenę. Štai Čikagos lietuvių laikraštis „Darbininkas“ tomis dienomis tvirtino, kad šis aktas esąs „vienas iš gėdingiausių dokumentų, kurį kada nors yra pasirašęs Amerikos prezidentas“.

„Europa lieka nepakitusi (padalinta į dvi dalis). Niekas neatstovavo toje konferencijoje 650 milijonų žmonių, kurie liko anoje pusėje uždangos ir turi Kremliaus primestas vyriausybes“, – rašė Londone leidžiamas „Europos lietuvis“.

Dar griežčiau dokumentą įvertino Kanados lietuvių laikraštis „Tėviškės žiburiai“: „Visas pasaulis aiškiai mato, kad Helsinkio konferencija yra moralinis antspaudas, patvirtinantis sovietų viešpatavimą Rytų Europoje“, – tvirtina dienraštis, pridurdamas: „Tai aktas, kuris primena nelemtas konferencijas – Miuncheno, Jaltos, Potsdamo, nieko gero nedavusias pasauliui“.

Kita vertus, nemaža dalis išeivių laikė Baigiamąjį aktą normalia tarptautine sutartimi arba bent deklaracija, ne tik moraliai, bet ir politiškai ir teisiškai įpareigosiančia ją pasirašiusias valstybes, įgyvendinti pilietines, politines ekonomines, kultūrines ir kitas piliečių teises ir laisves, įskaitant dokumente deklaruotą tautų apsisprendimo teisę. Kai kam tai teikė vilčių, kad Lietuvos laisvinimo byla ateityje gali baigtis sėkmingai.

Ko vertos buvo tokios viltys, aišku, pavarčius tuometinę sovietų finansuotą (arba, kaip anais metais buvo oficialiai sakoma sovietinėje Lietuvoje – „pažangiąją“) išeivijos spaudą, žodis žodin kartojančią sovietinės propagandos klišes. „Apie tautos norą kovoti taip, kaip mes suprantame, neturėtume per daug laisvai samprotauti. Kol kas neturime rimtų duomenų teigti, kad tauta stengtųsi, trokštų kitaip tvarkytis, negu dabar. Jeigu sulaukiame duomenų, tai tik apie tai, kad išaugo tautos kūrybinė galia, kad Lietuva pasikeitė, nebeatpažįstama“, – trimitavo už KGB pinigus leidžiamas „Nemuno kraštas“, taip leisdamas suprasti, kad apie jokį Lietuvos laisvinimą po Helsinkio nebegali būti nė kalbos.

Kaip matome, Helsinkio susitarimas buvo tarsi lazda su dviem galais: viena vertus, jis bent jau morališkai įsipareigojo visas dokumentą pasirašiusias šalis ne tik gerbti, bet ir praktiškai įgyvendinti visas svarbiausias žmogaus teises ir laisves. Be to, jo pirmame skyriuje buvo įtvirtinta nuostata, kurioje sakoma, jog dalyvaujančios šalys „gerbs viena kitos suverenią lygybę ir savitumą, taip pat visas jų suverenumui būdingas ir jį aprėpiančias teises, į kurias įeina, konkrečiai, kiekvienos valstybės teisė į juridinę lygybę, teritorinį vientisumą, laisvę ir politinę nepriklausomybę“.

Regis, tai turėjo teikti vilčių ir Lietuvai, tačiau būtent tai, kad kiekviena konferencijos dalyvė pripažino viena kitos sienas „neliečiamomis“, ir buvo tikrų tikriausi spąstai. Mat Lietuva ir kitos sovietų okupuotos Baltijos šalys po karo atsidūrė ne tik už geležinės uždangos, atskyrusios laisvąjį pasaulį nuo komunistinės Rytų Europos, bet ir šiapus SSRS kalėjimo spygliuotos vielos, o nuostata apie neliečiamas sienas aiškiai rodė, kad imperinio lagerio tvora turi amžiams likti ten, kur stovėjusi. „Sovietų Sąjunga pasitarimo rezultatus laiko ne tik antrojo pasaulinio karo būtinų politinių išdavų susumavimu. Tai kartu ateities apmąstymas, turint galvoje šios dienos realybes ir daugiaamžį Europos tautų patyrimą“, – šie tuometinio Kremliaus lyderio Leonido Brežnevo žodžiai, ištarti baigiantis Helsinkio konferencijai neturėjo palikti jokių abejonių, kad Maskva niekuomet geruoju neatiduos nė pėdos užgrobtos svetimos žemės. Artimiausi 20 metų parodys, kad būtent „sienų neliečiamumas“ taps svarbiausiu Kremliaus argumentu prieš bet kokius mėginimus kalbėti apie permainas rytinėje Europos dalyje. Galima sakyti, kad būtent už šį esamos padėties įtvirtinimą Sovietų Sąjunga sumokėjo pažadu gerbti žmogaus teises. Tačiau sumokėjo nebrangiai – netrukus paaiškėjo, kad šis pinigas buvo netikras.

Vejas iš Rytų

Jei kas nors Vakaruose tikėjosi, kad, pasirašiusi Baigiamąjį aktą, Maskva ims gerbti žmogaus teises, o juo labiau – nustos persekiojusi disidentus, tai toks tikėjimas buvo labai naivus. Sovietinei valdžiai šios dokumento nuostatos tebuvo tik tušti žodžiai. Tų pačių 1975 metų gruodžio 12-ąją Vilniuje po keturias dienas trukusios proceso 7 metams griežto režimo lagerių ir 3 metų ištrėmimo nuteisiamas žymus Rusijos disidentas Sergejus Kovaliovas. Nepaisant Helsinkio susitarimo dvasios, jam pritaikomas liūdnai pagarsėjęs RSFSR baudžiamojo kodekso 70-asis straipsnis, numatantis atsakomybę už „antisovietinę agitaciją ir propagandą.“ Pasak tokio nuosprendžio reikalavusio prokuroro, teisiamojo veikloje o ypač jo viešai paskelbtuose pareiškimuose aiškiai matosi „mėginimai primesti sovietiniam žmogui buržuazinį laisvės supratimą“.  Kiek anksčiau, rugsėjį Vladimire 8 metams lagerių už tą patį jau nuteistas Rusijos publicistas Vladimiras Osipovas. Vien už sovietų valdžios neaprobuotos literatūros platinimą ar tik jos laikymą į KGB akiratį patenka vis nauji žmonės, kurių daugumai keliamos bylos.

Vienintelis ginklas prieš tokias uždaroje totalitarinėje visuomenėje vykdomas represijas buvo viešumas, o jį užtikrinti galėjo tik nuo valdžios nepriklausoma organizacija, fiksuojanti žmogaus teisių pažeidimus ir informuojanti apie juos tarptautinę bendriją bei visų Helsinkio Baigiamąjį aktą pasirašiusių šalių vyriausybes. Mintis sukurti tokią grupę kilo akademikui Andrejui Sacharovui. 1976 metų gegužės 12 dieną A. Sacharovo bute surengtoje spaudos konferencijoje užsienio žurnalistams buvo pranešta, apie Maskvos Helsinkio grupės įkūrimą. Vadovauti grupei ėmėsi žymus fizikas profesorius Jurijus Orlovas, jai priklausė Andrejus Amalrikas, Valentinas Turčinas ir Anatolijus (Natanas) Ščiaranskis ir daug kitų žinomų disidentų.

Įkurti organizaciją, kuri nuo pirmosios dienos ėmė veikti ne pogrindyje, o viešumoje, buvo labai drąsus žingsnis. Vargu ar keliolika grupei priklausančių disidentų turėjo iliuzijų, jog prieš juos nebus imtasi represijų. Iš tikrųjų, jau pirmosiomis grupės veiklos dienomis sovietų spaudoje prieš grupės narius prasidėjo plataus masto grasinimų ir šmeižto kampanija. Dar nuo Stalino laikų visi žinojo: gerai organizuotos ir koordinuojamos publikacijos spaudoje yra ne kas kita, kaip savotiškas „artilerijos parengimas“ prieš būsimas represijas. Užbėgdami įvykiams už akių pastebėsime, kad pirmieji suėmimai ir teismai prasidės jau 1977-aisiais, o 1981 metais grupėje liks tik trys nariai. Visi kiti anksčiau ar vėliau bus represuoti. Kartu paėmus, sovietiniai teismai už „antisovietinę agitaciją ir propagandą“ skirs jiems 60 metų lagerių ir 40 metų tremties.  1982 metais grupė bus priversta nutraukti veiklą ir atnaujins ją tik 1989-aisiais, likus vos porai metų iki Sovietų Sąjungos žlugimo.

Bet grįžkime į 1976-uosius, kuomet, Maskvos disidentų įsteigtos organizacijos pavyzdžiu lapkričio 25 dieną apie tokios grupės įkūrimą pranešė ir Lietuvos disidentai: kunigas Jėzuitas Karolis Garuckas, fizikas Einamas Finkelšteinas, buvusi politinė kalinė poetė Ona Lukauskaitė-Poškienė, poetas Tomas Venclova ir buvęs politinis kalinys Viktoras Petkus, tapęs šios organizacijos vadovu. Tą dieną pasirašytame grupės manifeste be kita ko sakoma: „Mes tikimės, jog šalys – Helsinkio susitarimų signatarai – atsižvelgs į tai, kad dabartinį Lietuvos statusą nulėmė TSRS kariuomenės įėjimas į jos teritoriją 1940 m. birželio 15 d. ir ypač rūpinsis, kad Lietuvoje nebūtų pažeistos humanitarinės teisės“. Tą pačią dieną skelbiamas ir Lietuvos Helsinkio grupės dokumentas Nr.1 „Dėl vyskupų Vincento Sladkevičiaus ir Julijono Steponavičiaus ištrėmimo“, kurį, be penkių lietuviškos  organizacijos steigėjų pasirašė ir du Maskvos grupės nariai – jos vadovas  Jurijus Orlovas bei Liudmila Aleksejeva. Minėti du dokumentai liudija, kad Lietuvos Helsinkio grupės veikla turėjo savą ypatingą specifiką: ji nuolat primindavo apie Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungos sudėtį neteisėtumą ir itin aktyviai gynė tikinčiųjų teises. Šią specifiką, minint grupės įkūrimo dešimtąsias metines žurnale „Pasaulio lietuvis“ labai gerai apibūdins jos narys E. Finkelšteinas: „Lietuviškoji rezistencija visada veikė dviem frontais – tautiniu ir religiniu… Jokiomis baudžiamosiomis priemonėmis valdžia nepajėgia susilpninti Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir tautinio sąjūdžio pozicijų bei įtakos“. Beje, studijoje „Nenugalėtoji Lietuva“ skelbiamuose atsiminimuose pastebima, kad vieši pareiškimai apie Lietuvos aneksiją nelabai patiko ir kai kuriems Maskvos grupės nariams. Kai 1976 metų gruodžio 1-ąją, dalyvaujant užsienio žurnalistams buvo paskelbta, jog „Lietuvos Helsinkio grupė sieks, jog būtų atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, kurią 1940 m. birželio 15 d. okupavo SSSR kariuomenė“, tiek J. Orlovas, tiek kai kurie kiti maskviečiai nuogąstavo, jog toks pareiškimas taps saugumiečiams puikiu pretekstu sunaikinti visą grupę.

KGB mėsmalėje

Šiaip ar taip visi penki lietuvių išeivijos spaudoje ir pogrindiniame leidinyje „Aušra“ 1977 metais paskelbto išspausdinto pirmojo manifesto signatarai nurodė ne tik savo pavardes, bet ir adresus, taip pabrėždami, kad ketina veikti viešai ir atvirai, nepaisant gresiančių KGB represijų, kurių tikimybė buvo šimtaprocentinė. Ir šių represijų ilgai laukti neteko.

Pirmasis smūgis tenka  grupės vadovui Viktorui Petkui. 1977 metų rugpjūčio 23-osios popietę besirengiantį su grupės dokumentais vykti į Maskvą, jį sulaiko saugumiečiai. Po disidento bute atliktos daugiau nei tris valandas (pasak kratos protokolo) trukusios kratos iš jo paimama 17 dokumentų ir dvi portatyvinės rašomosios mašinėlės. Vakare V. Petkus įmetamas į KGB pastato rūsyje esantį kalėjimą, kur beveik 11 mėnesių laukia teismo. Liepos 13 dieną sovietinis teismas pripažįsta V. Petkų itin pavojingu recidyvistu ir skiria jam 3 metus kalėjimo, 7 metus lagerių ir 5 metus tremties.

Toks pat likimas neabejotinai laukė ir kito grupės steigėjo – Ceikinių klebono K. Garucko, 1979 m. kovo 15 dieną parašiusio  „Viešą laišką dėl sovietinės okupacijos padarinių ir tikinčiųjų teisių pažeidimų“, adresuotą Lietuvos komunistų partijos vadovui Petrui Griškevičiui. Vėliau šis dokumentas buvo paskelbtas ir pogrindiniame leidinyje „Aušra“. „Šiandien Lietuva neša okupanto jungą. Jos dirvoje sėjama blogio sėkla. Iš jos atimta laisvė, niekinama jos kalba – daugelyje įstaigų lietuviškai negalima susikalbėti (dokumentacija daug kur tik rusiška, moksliniai darbai, disertacijos privalomi rašyti tik rusų kalba). Lietuvos vaikų širdys kraujuoja, tačiau ji šiandien dar gyva. Ji šaukia iš kalėjimų, iš tremties, iš psichiatrinių ligoninių: AŠ – GYVA! Bet ar ilgai tai truks? Ir kas bus dėl to kaltas?“- taip baigiamas šis penkiolikos puslapių dokumentas.

Vien tokio laiško pakako, kad jo autorius būtų. Nėra abejonių, kad taip ir būtų įvykę, tačiau tu pačių metų balandį 1979 metų balandžio 5 dieną  K. Garuckas mirė. Tai buvo didelis smūgis Lietuvos Helsinkio grupei. Kunigas tapo ketvirtuoju iš penkių steigėjų, kurie dėl vienų ar kitų aplinkybių nebegalėjo veikti: V. Petkus sėdėjo kalėjime, T. Venclova, nors ir likdamas grupės nariu 1977 išvyko į Vakarus o E. Finkelšteinas 1979-aisiais iš grupės pasitraukė.

Tačiau grupė gyvavo, veikė, ją papildydavo vis nauji nariai. Į mirusio K. Garucko vietą stojo Adutiškio klebonas Bronius Laurinavičius, o kalinamo V. Petkaus darbą parėmė gydytojas Algirdas Statkevičius. Abu disidentai tikriausiai puikiai suprato, kad ir jiems nepavyks išvengti lagerių ir tremties. Tačiau sovietinis saugumas parengė jiems kai ką baisesnio.

1981 metų lapkričio 25-ąją laikraštis „Vakarinės naujienos“  paskelbė tokio turinio pranešimą: „Lapkričio 24 d. 20 val. 20 min. Žalgirio gatvėje automobilis MAZ-503 (vairuotojas G. Lazutkinas) partrenkė ir mirtinai sužalojo pėsčiąjį“. Kitą dieną tas pats laikraštis visus įvykio liudytojus paragino atvykti į Vidaus reikalų ministeriją. Toks raginimas atidesnį skaitytoją turėjo nustebinti: kodėl eismo įvykį tiria ne automobilių inspekcijos, o pačios VRM pareigūnai?

Atsakymas į šį klausimą paprastas: bylą VRM perėmė todėl, kad tą nelemtą vakarą po sunkvežimio ratais Dzeržinskio (dabar Kalvarijų) ir Žalgirio gatvių sankryžoje žuvo kunigas B. Laurinavičius. Vėliau atsirado du liudytojai – moteris ir moksleivis, kurie pareigūnams tvirtino matę, kaip ant šaligatvio stovėjusį ir žalio šviesoforo signalo laukusį skrybėlėtą vyriškį tiesiai prieš atlekiančią sunkiasvorę mašiną į gatvę pastūmė keturi prie jo priėję vyrai. Tą patį neva savo kolegoms sakęs ir į garažą sugrįžęs sunkvežimio vairuotojas. Kad B. Laurinavičius buvo pastumtas, spėjo ir į nelaimės vietą atvykę greitosios pagalbos medikai. Kaip ir reikėjo tikėtis, liudytojai netrukus nutilo, byla greitai buvo numarinta.

1980 pradžioje KGB suėmė V. Petkaus vieton stojusį A. Statkevičių. Tų pačių metų rugpjūčio 8-11 dienomis surengtas teismo procesas vyko beveik tuščioje salėje, nedalyvaujant net pačiam kaltinamajam. Maždaug 20 dokumentų, liudijančių žmogaus teisių pažeidimus sovietinėje Lietuvoje paskelbusiam ir savo rašinius platinusiam disidentui paskelbtame nuosprendyje sakoma: „A. Statkevičiaus psichinė būsena ir padarytos visuomenei veikos pobūdis rodo, kad jis yra itin pavojingas visuomenei“. Tai reiškė, kad disidentas neribotam laikui siunčiamas į Kaliningrado srityje esančią ir KGB prižiūrimą Černiachovsko psichiatrijos ligoninę.

Reikia prisiminti, kad būtent 1980 metais sovietų valdžia itin suaktyvino puolimą prieš žmogaus teisių gynėjus ir kitus disidentus, todėl KGB ėmėsi pačių drastiškiausių priemonių jiems palaužti ar tiesiog likviduoti. Tą liudija ir B. Laurinavičiaus, ir A. Statkevičiaus atvejis. Pastarasis buvo įmestas į vieną kamerą su keturiais žmogžudžiais recidyvistais ir praleido joje 8 metus. Iš Černiachovsko pragaro disidentas buvo išleistas tik prasidėjus „perestroikai“.

Represijas patyrė ne tik dauguma Lietuvos Helsinkio grupės narių – saugumiečiai persekiojo ir terorizavo visus juos pažinojusius žmones. Tačiau, kitaip analogiškos nei Maskvos, Odesos, Ukrainos ar Gruzijos organizacijos, ji nenutraukė savo veiklos iki pat sovietų okupacijos pabaigos. Tad galima sakyti, kad Helsinkio grupės veikla nužymėjo paskutinį neginkluoto, bet viešo ir atviro pasipriešinimo sovietiniams okupantams etapą. Bent jau tol kol kai imperija dar buvo stipri ir pasirengusi be gailesčio sutraiškyti bet ką, išdrįsusį stoti su ja į kovą.

“Lietuvos žinios“, 2011-05-19

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s