Lietuviško miško brolis iš vynuogių slėnio

 

Prieš porą savaičių Lietuvoje tradiciškai paminėta Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės diena. Rytoj savo nepriklausomybės 93 – ąsias metines švęs Azerbaidžanas. Atrodytų, kas gali būti bendra tarp šių dviejų datų? Šiandien, pasitelkę dar niekur neskelbtus archyvinius dokumentus, įsitikinsime, kad toks ryšys yra.

 

Mahiras Gamzajevas, Aras Lukšas

Tai, kad pokario Lietuvos partizanų kovose dalyvavo ne vien lietuviai – ne naujiena. Jų gretose kovėsi ir Lietuvos sentikiai, ir nuo savo dalinių atsilikę vokiečių kareiviai. Tačiau ar daug kas žino, kad Kęstučio partizanų apygardoje, netoli Raseinių, drauge su lietuviais kovėsi ir Azerbaidžano sūnus. Jo vardas – Šakiras Sadykovas (Şakir Sadıqov Həsrət oğlu). Apie tai, kaip vaikinas iš tolimo Širvano slėnio atsidūrė Lietuvos laisvės kovotojų gretose,  papasakosime remdamiesi liudijimais ir dokumentais, kurie šiandien skelbiami pirmą kartą.

 

Kelias į Lietuvą

 

Patikimų žinių apie Šakiro Sadykovo jaunystę, gyvenimą Azerbaidžane o juo labiau, apie jo kelią pas Lietuvos partizanus išliko labai nedaug. Šiandieną jo gimtinėje gyvenantis Šakiro vyresnio brolio Sadyko Sadykovo sūnus 76 metų Fechretas (Fəxrət Sadıqov Sadıq oğlu) apie dėdės gyvenimą žino tik iš tėvo pasakojimų, tačiau kalba šia tema labai nenoriai. Kodėl – suprasime vėliau. Pridursime, kad gimtajame Š. Sadykovo kaime neliko jokių Lietuos partizano pėdsakų – nei namo, kuriame gimė, nei mokyklos, kurioje mokėsi. Dabar jų vietoje stovi kiti pastatai. Maža to, visoje giminėje neliko nė vienos Š. Sadykovo fotografijos, nė vieno jo rašyto laiško. Tokį žmogaus išnykimą iš gimtosios aplinkos taip pat pamėginsime paaiškinti. O kol kas pamėginkime rekonstruoti jo gyvenimo kelią, remdamiesi negausiais artimųjų ir pažįstamų prisiminimais, o svarbiausia – jam MGB iškeltos baudžiamosios bylos medžiaga.

Gimė Š. Sadykovas 1919 metais nedideliame Kazykumlacho (Qazıqumlaq) kaime tuometiniame Gioičajaus (Göyçay), o šiuo metu – Udžaro (Ucar) rajone, maždaug už 250 kilometrų į vakaros nuo Baku, prie geležinkelio Baku -Tbilisis. Tai buvo grynai žemdirbiškas rajonas – kaitra alsuojančiame Širvano slėnyje žmonės veisė šilkverpius, augino medvilnę, vynuoges, vaisius ir daržoves.

Kitaip negu keturi Š. Sadykovo broliai ir sesuo, Šakiras vis labiau linksta į mokslus. Apsisprendęs tapti mokytoju, jis įstoja humanitarinio profilio Gioičajaus pedagoginę mokyklą, išleidusią nemažai žinomų Azerbaidžano žmonių, tokių, kad garsus šios šalies poetas Musa Jagubas (Musa Yaqub).

Kaip prisimena negausūs būsimo partizano bendraamžiai, Š. Sadykovas savo kaime buvo itin gerbiamas ne tik kaip azerbaidžaniečių styginiu instrumentu taru grojęs muzikantas (vėliau Lietuvoje  „Muzikantas“ bus vienas iš partizano Š. Sadykovo slapyvardžių), bet ir kaip raštingas bei išmintingas žmogus, kurio patarimo nesigėdydavo prašyti net vyresnieji. Ne veltui Š. Sadykovą kaimo žmonės vadindavo „molla“ – „šviesuolis“.

Prieš tęsdami pasakojimą apie Š. Sadykovo likimą, dabar turėtume padaryti nedidelį istorinį ekskursą. Būdamas išsilavinęs dvidešimtmetis jaunuolis, Šakiras negalėjo nežinoti, kas vyko jo tėvynėje tuo metu ir prieš keliolika metų.

Prisiminkime, kad 1918 metais paskelbta Azerbaidžano nepriklausomybė truko vos dvejus metus: 1920 metų balandžio mėnesį šalis patyrė bolševikų agresiją ir prarado savo laisvę. Tuomet prasidėjo tai, su kuo Lietuvai teks susidurti lygiai po dviejų dešimčių metų: prievartinė kolektyvizacija, „išbuožinimai“, tremtys. Netoli nuo Udžaro, antrame pagal dydį Azerbaidžano mieste Giandžioje (Gəncə), taip pat Šekyje (Şəki), Balakene (Balakən) ir kituose rajonuose prasidėjo maištai ir ginkluoti sukilimai prieš sovietų valdžią, kuriuos lydėjo žiaurios bolševikų represijos. (Beje, šį laikotarpį apybraižoje „Bolševikai“ yra aprašęs Azerbaidžane gyvenęs lietuvių rašytojas Vincas Krėvė).

Būdamas 15-16 metų Šakiras negalėjo nematyti ir ketvirtajame dešimtmetyje vykusio abrekų (qaçaqlar) judėjimo. Atsakydami į represijas, žmonės nedidelėmis grupėmis pasitraukdavo į kalnus arba į miškus ir kovojo prieš sovietų valdžią, užpuldinėdami jos struktūras bei pareigūnus. Tiesa, skirtingai nei penktojo dešimtmečio Lietuvoje, šie žmonės grūmėsi savarankiškai, be jokios centralizuotos vadovybės ir neprašydami paramos iš gyventojų.

Š. Sadykovas negalėjo nežinoti ir apie 1936-aisiais Azerbaidžane prasidėjusias politines represijas, kuomet šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių buvo ištremta į Kazachstaną ir Altajaus kraštą, o nemaža jų dalis sušaudyta. Komunistai tuomet naikino labiausiai apsišvietusius šalies žmones: 1918 – 1920 m. nepriklausomybės laikotarpio politikos ir visuomenės veikėjus, intelektualus, menininkus, o ypač – rašytojus ir poetus. Tarp sušaudytųjų buvo ir nepriklausomo Azerbaidžano himno žodžių autorius Ahmedas Džavadas (Əhməd Cavad).

Taigi, apsiskaitęs, jautrios meniškos prigimties jaunuolis negalėjo nesuprasti, kokias nelaimes komunistinis režimas neša pavergtoms tautoms. Galima spėti, kad būtent šis supratimas po dešimtmečio, jau gyvenant Lietuvoje, paskatins apsispręsti kovoti.

Kaip žinome, tuo metu niūrūs debesys tvenkiasi jau ir virš Lietuvos. 1939 m. rugsėjo mėn. prasidėjo karas, ir nespėjęs baigti pedagoginės mokyklos Š. Sadykovas paimamas į sovietų kariuomenę.

Tolimesnį jo kelią galime atsekti iš pirmųjų Š. Sadykovo tardymo protokolų, surašytų Lietuvoje 1950 metų balandžio mėn. 11 d. Jaunas karys kone iš karto patenka į vieną karščiausių to meto taškų – prie Vakarinės SSRS sienos, už kurios jau vyksta karas. Šakiro dalinys iš pradžių dislokuojamas Vakarų Gudijos Slonimo mieste, vėliau – prie Žirovičių. 1940 m. spalio mėn. jo dalinys buvo permestas į Lietuvą, į Kaišiadoris, tačiau dar po dviejų mėnesių – vėl į Gudiją, į Mozyrio miestą. Porą mėnesių prieš Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo pradžią šis dalinys buvo sutelktas prie vokiečių okupuotos Lenkijos sienos. Čia, Gudijos žemėje, ir nutiko įvykis, visam laikui pakeisiantis Š. Sadykovo gyvenimą.

1941 metų liepą, vokiečių kariuomenei veržliai atakuojant rytų kryptimi, dalinys, kuriame tarnavo Šakiras, Kalinkovičių miesto apylinkėse atsiduria apsuptyje, o Š. Sadykovas pateko į nelaisvę. Po 9 metų tardymo metu MGB majorui Golubkinui apie tai papasakojo pats Š. Sadykovas, tačiau apie pačias patekimo į nelaisvę aplinkybes iš apklausos protokolo spęsti sunku. Tačiau iš bylos medžiagos galime aiškiai pastebėti, kaip šis faktas kreipiamas tardymui naudinga linkme. Vėlesniuose bylos puslapiuose jau kalbama apie tai, kad karys ne „pateko į nelaisvę“ o „pasidavė“, tuo tarpu kaltinamojoje išvadoje ir teismo nuosprendyje jau teigiama, jog šis „pasidavė su ginklu rankose“. Vien tokio kaltinimo užteko, kad buvęs belaisvis sovietinio teismo būtų nuteistas mažiausiai 25 metams lagerių.

O kol kas, iki 1941 metų gruodžio, Š. Sadykovas mėtomas po įvairiais karo belaisvių stovyklas, kol vėl atsidūrė Lietuvoje. Čia kaip pagalbinis darbininkas jis pateko į ūkininkų Prano Daugirdo šeimą Kazariniškių vienkiemyje netoli Raseinių. Net ir tokį faktą sovietinė Temidė atkakliai vertė vos ne nusikaltimu – jei pirmuose dokumentuose rašoma, kad Š. Sadykovas tuo metu „padėjo valstiečiams“, tai vėliau kažkieno ranka apdariai pataisė: „tarnavo buožėms“.

Iki 1942 m. pabaigos Šakiras dirbo pas Daugirdus, po ko vokiečiai vėl surinko belaisvius ir įkalino juos Šiaulių stovykloje. Po dviejų mėnesių Šakirui pavyko pabėgti iš stovyklos ir pasiekti pažįstamas jam Raseinių apylinkes. Baimindamasis represijų, Daugirdas atsisakė priimti bėglį, todėl šis buvo priverstas glaustis pas kitus įvairius ūkininkus. Tik 1944 metais ji priglaudė Aleksandraičių kaimo ūkininkė Liudvika Čiapienė. Sugrįžus rusams, Šakiras ten pat ir slapstėsi.

 

Pasirinko kovą

 

Bet kaip Š Sadykovas atsidūrė Lietuvos partizanų būryje? Visų aplinkybių mes galbūt nesužinosime, tad kol kas galime kliautis tik tardymo protokolų medžiaga ir kai kuriais  visiems žinomais faktais. Kaip žinome, 1944 metais Žemaitijoje dar prieš sugrįžtant Raudonajai Armijai aktyviai veikė Lietuvos Laisvės Armijos daliniai. Ypač aktyvus pasipriešinimo židinys buvo ties Raseiniais. Artėjant sovietams, kilo grėsmė, kad dauguma jaunų Lietuvos vyrų bus paimta į sovietinę kariuomenę ir nusiųsta į frontą. Dalis gyventojų, jau spėję patirti pirmosios sovietų okupacijos baisumus, paskui kraštą paliekančią vokiečių kariuomenę traukėsi į Rytprūsius, tačiau likusieji, ypač jauni vyrai, pasiryžę kovoti prieš okupantus, telkėsi miškuose.

Buvusiam karo belaisviui Š. Sadykovui alternatyvų buvo nedaug. Jis puikiai suprato, kad vienas ilgai slapstytis nuošaliame vienkiemyje jis neįstengs: paskui atslenkančią sovietų reguliariąją kariuomenę pėda pėdon sekė tiesiogiai Stalinui pavaldžios kontržvalgybos SMERŠ agentai, kurių pagrindinis tikslas  – „neutralizuoti išdavikus, dezertyrus, žvalgus ir kriminalinius elementus“. Jis, kaip į vokiečių nelaisvę patekęs kareivis, galėjo lengvai patekti į vieną iš šių kategorijų. Geriausiu atveju jis būtų vėl paimtas į sovietų kariuomenę ir baigtų gyvenimą kokiame nors drausmės batalione, kur kareivio gyvybė nieko nereiškė. Kita alternatyva buvo su pabėgėlių srautu skubiai trauktis į Vakarus. Tačiau Šakiras pasirinko trečiąjį kelią – prisijungti prie Lietuvos laisvės kovotojų.

Kaip L.Čiapienės sodyboje slapstęsis Š. Sadykovas sužinojo apie apylinkėse veikianti partizanų būrį ir ar jis ieškojo kontaktų su kovotojais? Tiksliai į šį klausimą atsakyti sunku. Aišku viena – sodybos šeimininkė partizanus pažinojo, o iš bylos medžiagos  matyti, kad S. Sadykovą į būrį pakvietė patys kovotojai.

Anot Š. Sadykovo, vieną 1945 m. rugpjūčio vakarą į sodybą atėjo grupė partizanų, kuriems vadovavo kažkoks Zaskevičius, neva Lietuvos kariuomenės generolo sūnus. Žinodamas, kad Š. Sadykovas slapstosi nuo enkavedistų, Zaskevičius nuodugniai išklausinėjo Šakirą apie tai, kur šis  anksčiau gyveno, kada tarnavo kariuomenėje, nuo kada gyvena Lietuvoje ir ir ką jis čia veikia.  Š. Sadykovas atsakęs, kad nenorįs žūti kare  ir bijąs arešto. Tuomet Zaskevičius pasiūlė jam įstoti į partizanų, kovojančių prieš sovietų valdžią, būrį. Davę laiko apmąstymams, partizanai pažadėjo sugrįžti po trijų dienų.

Iš tikrųjų, Jungtinėje Kęstučio apygardoje aktyviai veikė Lietuvos kariuomenės generolo Stasio Zaskevičiaus sūnus Algimantas Zaskevičius. Jis buvo Kęstučio apygardos atstovas vieningoje pasipriešinimo vadovybėje – Bendrajame demokratinio pasipriešinimo sąjūdyje (BDPS), kurį bandė sukurti partizanai. Deja, iki šiol niekas nepaneigė versijos, kad 1946 m. rudenį A. Zaskevičius buvo suimtas ir, perverbuotas MGB, tapo agentu – smogiku “Bagdonu“, ir kad būtent jo vadovaujami MGB agentai po poros metų išžudė Didžiosios kovos apygardos A rinktinės A.Praškevičiaus – Narsuolio ir J.Černiausko – Vaidoto vadovaujamų būrių partizanus.

Kokią įtaką minėtas kontaktas turėjo Š. Sadykovo likimui – sunku pasakyti. Šiaip ar taip, po kelių dienų buvęs belaisvis, gavęs du pistoletus, vokišką šautuvą ir slapyvardį „Valys“ atsidūrė partizanų būryje, kuriam vadovavo Venclauskas – „Žilėnas“.  Iš viso per 5 kovos metus ( 1945 – 1950) Šakiras turėjo net penkis slapyvardžius: „Valys“, „Antanas“, „Muzikantas“, „Almas“ ir „Vurgunas“.

Kaip vienas iš Šakiro vadų byloje minimas ir partizanas pavarde Mileris. Kęstučio apygardoje būta bent trijų tokią pavardę turėjusių kovotojų, tačiau čia greičiausiai turimas galvoje Antanas  Mileris – Drąsutis, 1926 metais gimęs siuvėjas. Šis partizanas žuvo 1948 sausio 16 dieną gindamas rinktinės štabą Pagausantyje, neturi Ariogalos. Tuomet drauge žuvo rinktinės vadas kapitonas Juozas Čeponis – Budrys ir dar du kovotojai. Apsupti ir neturėdami kitos išeities, vyrai susprogdino bunkeryje granata.

Nedaug žinome ir apie tai, kokiose partizanų kovinėse operacijose dalyvavo Š.  Sadykovas. Kaltinamojoje išvadoje akį patraukia epizodas, kuriame azerbaidžanietis kovotojas kaltinamas 1948-49 metais dalyvavęs apšaudant sovietų kareivius, ypač turint galvoje faktą, kad, sovietiniam saugumui ir partizanams pakeistus kovos taktiką, atvirų jų susidūrimų pasitaikydavo ne taip dažnai.

Rengdami bylą MBG tardytojai koncentravosi į keletą Š. Sadykovo veiklos epizodų, labiau tipiškų to meto kovos pobūdžiui – jis buvo kaltinamas dalyvavęs likviduojant aktyviausiai Raseinių apylinkėse veikusius sovietinius ir partinius veikėjus.

 

Dramatiška atomazga

 

O dabar atsiverskime pirmuosius bylos puslapius, iš kurių galime susidaryti įspūdį apie tai, kaip Š Sadykovas buvo suimtas. Reikia pastebėti, kad trys bandymai likviduoti grupę, kurioje buvo ir kovotojas iš Azerbaidžano, buvo nesėkmingi. 1949 metų rugpjūčio 16 dieną kovotojams pavyko ištrūkti iš apsupties, tiesa, palikus susišaudymo vietoje keletą asmeninių daiktų, tarp kurių buvo ir Š. Sadykovo užrašų knygelė.

Vėliau kelių lapų sąsiuvinėlis su azerbaidžaniečių ir lietuvių kalba parašytais lyriniais eilėraščiais taps svarbiu daiktiniu įrodymu tiek Š. Sadykovo, keik dar keturių žmonių byloje ir bus pavadintas „bloknotu su nacionalistinėmis banditų dainomis“.  Kad geriau suprastume „nacionalistinį“ šio tekstų turinį, pacituosime keletą ten užrašytų eilučių (Paties Š. Sadykovo pažodinis vertimas iš azerbaidžaniečių kalbos):

 

Prašau, manoji, klausyk manęs,

Aš sugrįšiu, lankysiu tave.

Jeigu sutiksi, bučiuoti galiu.

Lauk manęs ir vėjo vakarų. 

 

Beje, iš Šakiro užrašų galima spręsti, jog jis buvo gerai susipažinęs su Rytų poezijos kanonais.

Tačiau mes turime grįžti prie žiaurios prozos ir, remdamiesi byloje esančiu aktu, atkurti Š. Sadykovo suėmimo aplinkybes. Dokumente, kurį pasirašė du MGB pareigūnai ir du stribai, pranešama, kad devynių asmenų baudėjų būrys 1950 metų balandžio 10 dieną13 val. 10 min. atvyko į Aleksandraičių kaimą ir apsupo Marės Narušytės – Demereckienės sodybą. Iš trobos išėjusi Užuomedžio kaimo gyventoja Petrė Jankauskytė į klausimą, ar namuose nėra nacionalistinės gaujos narių, neva atsakiusi, kad namuose yra vienas banditas.

Pasiduoti Š. Sadykovas atsisakė. Tuomet troba buvo apšaudyta ir į jos vidų įmestos dvi granatos. Įsiveržę vidun, enkavedistai ir suprato, kad Š. Sadykovas slepiasi palėpėje. Šturmuoti jos enkavedistai nesiryžo. Po ilgiau nei 5 valandas trukusių derybų Š. Sadykovas vis dėlto pasidavė ir nusileido iš palėpęs, palikęs ten automatinį šautuvą SBT, du jo diskus su šoviniais ir du pistoletus. Jokių dokumentų su savimi neturintis Sadykovas pasivadino Salimovu, prisistatė ir slapyvardžiu „Vurgunas“, kas, išvertus iš azerbaidžaniečių kalbos, reiškia „įsimylėjęs“. Tai, kad Šakiras iš pradžių pasivadino svetima pavarde, paaiškinti nesunku – greičiausiai taip jis mėgino apsaugoti Azerbaidžane likusius savo artimuosius nuo represijų, kurių tikimybė buvo labai didelė.

Neilgai trukus, neva remiantis Š. Sadykovo parodymais, lygiai pagal tą pačią schemą buvo suimtas dar vienas partizanas – Antanas Bagaslauskas, kurio pavardė taip pat atsidurs šioje byloje. Maža to, iš apklausų protokolų atrodo, kad Š. Sadykovas MGB tardytojui  išvardijo dar 133 partizanų pavardes, ir su tokiomis detalėmis, kokių eilinis kovotojas tiesiog negalėjo žinoti. Byloje išvardinti partizanų vardai ir pavardės, gimimo metai, gimimo vieta, buvusi darbovietė, giminės ir artimieji, įstojimo į partizanų būrį, taip pat perėjimo į kitą būrį datos, būrių, kuriuose jie tarnavo, kovotojų skaičius,  slapyvardžiai, užimamos būryje pareigos, jų ryšininkų vardai ir pavardės, jų turimų ginklų modeliai, jų apranga ir pan. Enkavedistai buvo „šiek tiek“ persistengę, nes į Šakiro „parodymų“ protokolą buvo įtraukę net informaciją apie suimtus partizanus ir jiems įvykdytas bausmes. Toks tikslumas leidžia daryti prielaidą, jog daugumos Raseinių kovotojų vardai MGB jau buvo žinomi ir iš anksto surašyti į protokolą, o suimtam azerbaidžaniečių partizanui šis dokumentas buvo pakištas pasirašyti tik tam, kad saugumiečiai galėtų pridengti tikruosius savo informatorius. Tokią prielaidą leidžia daryti ir objektyvus faktas, jog nuo 1949 metų gruodžio MGB vykdė Raseinių, Skaudvilės ir Kelmės rajonų teritorijoje veikusių partizanų agentūrinė sekimo byla Nr. 927, kodinis pavadinimas “Saranča“(„Skėriai“), kurioje buvo suregistruoti visi partizanai, iš agentų pranešimų surinkta operatyvinė medžiaga apie partizanų ryšininkus bei rėmėjus. Tuo metu net apie 80 proc. sėkmingų operacijų enkavedistai buvo surengę būtent savo informatorių padedami.

Toliau bylos kamuolys buvo vyniojamas sparčiai ir sklandžiai. Š. Sadykovas, beje, primygtinai prašęs, kad apklausos vyktų tik lietuvių kalba, dar ilgai slėpė tikrąją savo pavardę. Tiesa paaiškėjo tik nusiuntus užklausą į jo gimtojo miesto MGB skyrių. 1950 metų rugsėjo 11 dieną į Lietuvą buvo atvežtas Sadykas Sadykovas (Sadıq Sadıqov Həsrət oğlu), nė nenujaučiantis, jog čia jo laukia dramatiškas susitikimas su broliu, kurį jis manė žuvus kare. Į kabinetą Raseinių kalėjime buvo įvesti trys panašaus amžiaus kariška uniforma vilkintys vyrai, tarp kurių jis atpažino Šakirą. Abiem broliams tai patvirtinus, trys vyrai buvo skubiai išvesti iš kabineto. Tai buvo paskutinis dviejų brolių pasimatymas, per kurį jiems nebuvo leista persimesti nė žodžiu.

1950 metų lapkričio 27 dieną Raseiniuose vykusiame uždarame karinio tribunolo teismo posėdyje Š. Sadykovas ir  A. Bagaslauskas buvo nuteisti mirties bausme sušaudant. Dar trys teisiamieji šioje byloje buvo nuteisti 25 metams lagerių. Kitaip, nei kiti nuteistieji, pasmerkti mirti, vyrai nuosprendžio neskundė. Nuosprendis buvo įvykdytas Vilniuje 1951 metų balandžio 18 dieną. Kadangi byla laikoma visiškai slapta, Š. Sadykovo brolis ir kiti artimieji apie tai net nebuvo informuoti.

Šios dramatiškos istorijos epilogas įvyko 1975-aisiais, kuomet, praėjus 25 metams nuo teismo, Sadykas Sadykovas ims ieškoti dingusio brolio, rašydamas laiškus į LSSR VRM. Byloje yra dokumentas, kad buvo nurodymas iškviesti S. Sadykovą į Udžaro rajono KGB skyrių ir žodžiu paaiškinti, kad brolis buvo sušaudytas kaip „lietuvių banditas“. Maža to, iš S. Sadykovo buvo pareikalaujama pasirašyti, kad šios paslapties jis niekam niekuomet neatskleis.

Atrodo, kad baimė kalbėti apie Lietuvoje žuvusį azerbaidžanietį partizaną tame medvilnės ir vynuogių slėnyje gyva iki šiol. „Senatvę noriu nugyventi ramiai. Man nėra lengva grįžti į anų laikų įvykius“, – „Lietuvos žinioms“ sakė ir partizano sūnėnas Fechretas, ir Šakiro pažįstamas bendraamžis Nuru.

Galbūt todėl gimtajame kaime nebėra Š. Sadykovo nuotraukų ir jo laiškų. O čia, Lietuvoje, neliko nei jo amžino poilsio vietos, nei atminimo. Belieka viltis, kad keli atskleisti šios dramatiškos istorijos lapai nuties bent simbolinį tiltą nuo Dubysos iki Kuros upės gimtajame Šakiro krašte. Ir kad šiuo tiltu pamirštas kovotojas kada nors sugrįš namo.

Vilnius – Udžaras – Vilnius, 2009-2011 m.

“Lietuvos žinios“, 2011-05-27

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s