Keršytojas iš Vilniaus

 

1927 metų birželio 7 dieną Varšuvos geležinkelio stoties perone nuaidėjo šeši revolverio šūviai, pakirtę SSRS pasiuntinį Lenkijoje Piotrą Voikovą. Pasikėsinimą organizavo ir įvykdė vilnietis Borisas Koverda. Kas buvo šis žmogus – nusikaltėlis, kovotojas, keršytojas? Ir kas buvo pasikėsinimo auka – diplomatas ar budelis?

Aras Lukšas

Ankstų birželio 7-osios rytą naujutėlaičiu sovietų ambasados „Mersedesu” pasiuntinys P. Voikovas išsiruošė vykti  į centrinę Varšuvos geležinkelio stotį. Ten jo laukė susitikimas su buvusiu SSRS reikalų patikėtiniu Londone Arkadijumi Rozenholcu ką tik išprašytu iš šios šalies ir per Lenkijos sostinę vykstančiu į Maskvą. Pagal tvarkaraštį Varšuvos stotyje traukinys turėjo stovėti valandą. Taigi, P. Voikovas nutarė išnaudoti šį laiką kažkokiam svarbiam pokalbiui.

Po kurio laiko, išgėrę stoties bufete po puodelį kavos abu sovietų diplomatai tęsė kalbą, ramiai vaikštinėdami stoties perone, kai netikėtai nepažįstamas jaunas vyras išsitraukė revolverį ir paleido į P. Voikovą šešis šūvius. Sovietų pasiuntinys, kurio krūtinėje jau buvo susmigę trys kulkos dar sugebėjo išsitraukti iš kišenės savo ginklą ir tris kartus iššauti į užpuoliką. Tačiau nepataikė.

Sunkiai sužeistas P. Voikovas buvo skubiai nuvežtas į ligoninę ir operuotas, bet 10 valandą 45 minutės, praėjus valandai po pasikėsinimo mirė.

Tuo metu užpuoliką jau apklausia policija. Paleidęs mirtinus šūvius, jis mėgino pabėgti, tačiau buvo sučiuptas. Sulaikytasis prisistatė kaip vilnietis Borisas Koverda.

 

Bolševikų teroru liudytojas

 

Vėliau, praėjus daugeliui metų, B. Koverda šias akimirkas prisimins taip: „Mano susitikimas su Voikovu Varšuvos stotyje, nors aš jo ir ieškojau – buvo grynas atsitiktinumas. Tai buvo kažkoks likimo pirštas. Jei Rozencholcas būtų važiavęs per Varšuvą nors viena diena vėliau, pasikėsinimas nebūtų įvykęs. Man baigėsi pinigai. Kad nusipirkčiau perono bilietą, išleidau paskutinius dvidešimt grošų“. Kita vertus, pasikėsinimo idėją jaunuolis puoselėjo, turėdamas tam svarių priežasčių. Tai netrukus paaiškės teisme. O kol kas grįžkime prie šio įvykio ištakų ir keliais sakiniais prisiminkime ankstyvuosius B. Koverdos metus gimtajame Vilniuje.

B. Koverda gimė 1907 metų rugpjūčio 21 dieną baltarusio mokytojo Sofrono Koverdos šeimoje.  1915 metais, pirmojo pasaulinio karo frontui priartėjus prie Lietuvos, jis drauge su motina atsiduria Samaros mieste Rusijoje. Čia vaikinui teks praleisti penkerius metus ir po 1917 metų perversmo savo akimis pamatyti visą bolševikinio teroro siaubą. Visa tai neišdylančiu antspaudu paženklins B. Koverdos savimonę, pažiūras ir galiausiai, likimą. Beje, būtent paauglystėje matytus bolševikų žiaurumus kaip svarbiausią argumentą kaltinamojo naudai pasitelks ir jo advokatai.

1920 metais Koverdų šeima sugrįžta į lenkų okupuotą Vilnių, kur Borisas iš pradžių mokosi baltarusių, o vėliau – rusiškoje gimnazijoje, vėliau dirba korektoriumi bei ekspeditoriumi antibolševikinės pakraipos laikraščio „Beloruskaje slova“ laikraštyje. Ar to pakako, kad B. Koverdos galvoje subręstų planas nuvykti į Varšuvą ir likviduoti sovietų pasiuntinį? Ir kodėl būtent P. Voikovą devyniolikmetis jaunuolis pasirinko savo taikiniu?

Atsakymą į pirmąjį klausimą pats B. Koverda duos tik 1984 metais parašytame straipsnyje jau jausdamas, kad artėja jo gyvenimo saulėlydis. Iš šio rašinio sužinome, kad būtent pažintis su „Belorusskoje slovo“ leidėju daktaru Arsenijumi Pauliukevičiumi ir Rusijos pilietinio karo dalyviu bei leidinio „Novaja Rossija“ redaktoriumi Michailu Jakovlevu ir lėmė šį devyniolikmečio žingsnį. Tiek su vienu, tiek su kitu savo vyresniuoju bičiuliu B. Koverda ne kartą kalbėjo apie tai, kad būtina atnaujinti ginkluotą kovą ir bolševizmu ir tęsti ją bet kokiomis priemonėmis. Reikia pastebėti, kad šių pokalbių turinys gerai atspindėjo didelės dalies antibolševikinės emigracijos nuotaikas.

Galimas dalykas, kad asmeniškai B. Koverdai šios kalbos ir būtų pasibaigusios kalbomis, jei ne viena aplinkybė: SSRS pasiuntiniu Varšuvoje buvo paskirtas P. Voikovas. Tas pats garsus bolševikas, 1917 metais užplombuotuose traukinio vagonuose drauge su Vladimiru Leninu per Vokietiją atvykęs į Petrogradą organizuoti Spalio perversmo. Tas pats raudonojo teroro organizatorius, kurio asmenišką dalyvavimą sušaudant caro Nikolajus II šeimą šiandien teigia daugelis šaltinių. Tomis dienomis apie šiuos P. Voikovo gyvenimo puslapius nemažai rašė ir lenkų spauda. Prie jų kiek vėliau sugrįšime ir mes, bet dabar grįžkime prie B. Koverdos istorijos.

 

Sumanymas brendo Vilniuje

 

„Mintis apie pasikėsinimo į Voikovą galimybę mano pokalbiuose nuskambėdavo vis dažniau ir dažniau, ir galų gale 1927 metų pradžioje aš pareiškiau norą įvykdyti šį pasikėsinimą. Pauliukevičius sutiko skirti tam reikalingų lėšų, o Jakovlevas turėjo paremti pasikėsinimo organizavimą,“ – vėliau prisimins pats B. Koverda.

Taigi, turėdamas kišenėje A. Paliukevičiaus duotus 200 zlotų ir  M. Jakovlevo įtektą seną mauzerį su šoviniais, Borisas išvyksta į Varšuvą ir ima ieškoti susitikimo su sovietų pasiuntiniu. Reikia pastebėti, kad apie rimtą pasirengimą pasikėsinimui, žvalgybą, P. Volkovo įpročių ir kasdieninių maršrutų nustatymą dėl pinigų stygiaus negalėjo būti nė kalbos. Tiesa, sužinoti apie ką nors apie galimybes priartėti prie sovietų pasiuntinio kiek anksčiau buvo pavesta į Varšuvą dirbti išvykstančiam A. Paliukevičiaus ir M. Jakovlevo bičiuliui Konstantinui Šipinskiui, tačiau jam taip ir nieko nepavyko padaryti. „Buvau nusivylęs, matydamas, kad niekas nenuveikta ir, prisipažinsiu, man kilo abejonių dėl galimybės sutikti Voikovą, nes turimų pinigų gyventi Varšuvoje galėjo užtekti tik 10-12 dienų, o be to, aš apskritai negalėjau būti ilgam išvykęs, nes mano šeima neturėjo supratimo, kur esu“, – savo užrašuose prisimena B. Koverda.

Taigi, pasikėsinimo vykdytojui tenka skubėti ir improvizuoti. Nematydamas kitos galimybės sutikti P. Voikovą, jis nutaria rasti pretekstą patekti į sovietų pasiuntinybę arba konsulatą. Įvykdyti šį sumanymą pasirodė ne taip jau sunku – pasakęs prie įėjimo sėdinčiam konsulato darbuotojui, kad nori gauti SSRS vizą, B. Koverda be jokių klausimų buvo įleistas į įstaigos priimamąjį.

Po keturių apsilankymų konsulate, kurių metu B. Koverda stengdavosi užtrukti įstaigoje kiek galima ilgiau ir stebėti jos aplinką, jaunuoliui galiausiai buvo grąžintos jo užpildytos anketos ir pasakyta, kad vizos į Sovietų Sąjungą nei mokymosi, nei darbo tikslais jis negaus. Nuo to momento lankytis sovietų atstovybėje nebeliko jokios galimybės.

Vis dėlto šie vizitai nepraėjo veltui. Kartą, B. Koverdai sėdint už stalo ir apsimetant, kad kruopščiai pildo anketą, konsulato priimamajame pasirodė pats pasiuntinys, ir, nužvelgęs lankytojus, pasikvietė vidun ten buvusį sovietinį valdininką. „Kaip atrodo Voikovas, žinojau iš nuotraukų lenkiškuose laikraščiuose ir žurnaluose. Tai, kad jis akimirkai pasirodė priimamojo tarpduryje, buvo man visiškas netikėtumas, todėl negalėjo būti ir kalbos apie tai, kad spėčiau atsistoti, išeiti iš už stalo ir prie jo priartėti“, – prisimena B. Koverda. Tačiau nuo to laiko pasikėsinimo vykdytojui nebeliko jokių abejonių, kad šis žmogus tikrai yra jo taikinys. Tad Varšuvos geležinkelio stotyje jis jau galės veikti greitai ir tiksliai.

Bet iki to momento Borisą ne kartą aplankys mintis, kad pasilikti Varšuvoje nebėra prasmės. Iki to momento, kol, jau svarstydamas apie kelionę namo, laikraščio „Kurjer Czervony“ liepos 2 dienos numeryje aptiks žinutę, informuojančią, jog sovietų pasiuntinys Voikovas vyksta į Maskvą. „Man pasidarė aišku, kad jei Voikovas išvažiuoja į Maskvą, tai bus mano paskutinis ir vienintelis šansas jį susitikti“, – vėliau prisimins B. Koverda. Jaunuolis tuoj pas skuba į geležinkelio stotį ir sužino, kad traukinys į SSRS sostinę išvyksta kasdien 9 valandą 55 minutės.

Nuo liepos 4 dienos B. Koverda kiekvieną rytą leidžia Centrinės stoties perone, vaikštinėdamas palei į Maskvą išvykstantį traukinį. Taip praeina keturios dienos. Liepos 7-ąją Boriso kišenėje lieka tik 20 grošų – lygiai tiek, kiek užtenka dar vienam, paskutiniam perono bilietui. Ir šis bilietas pasirodo esąs laimingas. Tą rytą, likus maždaug penkiasdešimčiai minučių iki traukinio išvykimo, B. Koverda netikėtai pamato J. Voikovą, kuris, jo nuostabai, neskuba į traukinį, o priešingai – lydimas kažkokio jam nepažįstamo vyro eina nuo perono stoties pastato link. Tik vėliau paaiškės, kad nepažįstamasis yra ne kas kitas, kaip iš Londono išvarytas sovietų atstovas A. Rozenholcas. Kaip paaiškės ir tai, kad laikraščio pranešimas, apie J. Voikovo išvykimą į Maskvą buvo klaida. Tačiau lemtinga. Po kelių akimirkų perone nuaidės šeši revolverio šūviai.

 

Žaibiškas teismas

 

Tolimesni įvykiai klostėsi žaibo greitumu. Lenkijos valdžia darė viską, kad incidentas nesugadintų Varšuvos santykių su Maskva, nors pastarosios reakcija į pasikėsinimą iš pradžių buvo gana santūri. Pastaroji dėl pasikėsinimo organizavimo iš karto kažkodėl apkaltino Didžiąją Britaniją, o Lenkijos valdžiai tik papriekaištavo dėl to, kad ši toleruojanti savo teritorijoje Rusijos baltagvardiečių organizacijas. To, beje pakaks, kad netrukus Lenkijoje bus pradėti suiminėti monarchistai. Tačiau svarbiausia, kad Varšuvoje buvo padaryta viskas, jog B. Koverdos bylos tyrimas būtų baigtas per keletą dienų: jo procesas prasidėjo praėjus vos savaitei po pasikėsinimo.

Liepos 13 dieną įtariamasis buvo atvežtas į apygardos teismą, kurio pirmininkas įteikė jam kaltinamąjį aktą ir pranešė, kad byla bus nagrinėjama ypatingos skubos tvarka. Mat Lenkijoje kaip tik tuo metu buvo įsigaliojęs dekretas, leidžiantis pagreitintai nagrinėti kai kuriuos nusikaltimus, įvykdytus prieš valstybės tarnautojus. Tiesa, P. Voikovas, nebūdamas Lenkijoje akredituotu diplomatu, formaliai valstybės pareigūnu neturėjo būti laikomas. Vis dėlto, teisminė valdžia turėjo teisę taikyti šią taisyklę ir kitais ypatingais atvejais, dažniausiai vadovaudamasi vyriausybės nurodymais. Taigi, B. Koverdos bylą buvo nutarta perduoti ypatingajam teismui.

Pats B. Koverda vėliau savo prisiminimuose teigs, jog bylos turimą buvo nutarta paspartinti ne vien todėl, kad to norėjo Lenkijos valdžia, bet ir todėl, kad šiuo klausimu būta neviešo Varšuvos ir Maskvos susitarimo. „Abiejų šalių vyriausybės norėjo, kad  šis „incidentas“ būtų kuo greičiau išspręstas. Todėl procesas buvo suveltas, truko tik vieną dieną ir daug klausimų buvo nutylėta. Tai atsispindi oficialiame teismo posėdžio protokole. Laikraščių reportažuose iš proceso galima rasti daug daugiau, nei teismo sekretoriaus užrašuose“, – tvirtina pasikėsinimo vykdytojas.

 

Budelis tampa auka

 

Iš tiesų šykščiose protokolo eilutėse nedaug kalbama apie pasikėsinimo taikinį P. Voikovą. Jau 1903-aisiai, vos sulaukęs penkiolikos metų  metais būsimasis pasiuntinys Lenkijoje (kurio tikrasis vardas, kai kurių vėlesnių antisemitinių šaltinių teigimu buvo Pinchusas Vaineris) įstojo į Rusijos socialdemokratų darbininkų partiją. Labai greitai P. Voikovas tampa profesionaliu teroristu: 1906 metų vasarą jis prisijungia prie RSDDP kovinį būrį, organizuoja nepavykusį pasikėsinimą į Jaltos merą generolą I. Dumbadzę, kuris atsiperka tik lengva kontūzija.  1907 metais P. Voikovas emigruoja į Šveicariją ir įstoja į Ženevos universitetą. Būtent šiame mieste jis susipažįsta su V. Leninu, nors vienminčiais jie netaps iki pat pirmojo pasaulinio karo pabaigos: P. Voikovas iki to laiko liks menševikų gretose. 1917-aisiais, po Vasario revoliucijos jis grįžo į Rusiją ir, deleguotas Laikinosios vyriausybės,  tapo darbų saugos inspektoriumi Jekaterinburge.

Tačiau didžiausios galimybės P. Voikovo veiklai atsiveria po Spalio perversmo. Tuo metu, jis, jau kai vietos karinio revoliucinio komiteto narys kreipiasi į visas Uralo tarybas, ragindamas „imti valdžią į savo rankas ir bet kokį pasipriešinimą malšinti ginklu“. Būtent jis ėmėsi negailestingiausių produktų rekvizicijų iš regiono valstiečių, tai jis žiauriausiomis represijomis malšino jų nepasitenkinimą. Būtent jam buvo patikėta represuoti nacionalizuojamų Uralo įmonių savininkus.

Tačiau šio personažo biografijoje buvo ir dar vienas nusikaltimas, iš esmės ir nulėmęs jo likimą. Jis aktyviai pasisakė už nuverstojo caro Nikolajus II ir jo šeimos sušaudymą ir entuziastingai jame dalyvavo. Vėliau ne vienas autorius įrodinės, kad P. Voikovas buvo vienas iš tų, kurio rankose buvo į monarchą ir jo vaikus nukreiptas ginklas. Šiaip ar taip, archyviniuose dokumentuose liko vienas nenuginčijamas faktas – būtent šis bolševikų teroro veikėjas pasirašė dokumentus skirti didelį sieros rūgšties kiekį nužudytųjų kūnams sunaikinti. Nenuginčijamas faktas yra ir tai, kad P. Voikovas drauge su kitais bolševikų veikėjais organizavo imperatoriaus šeimos brangenybių pardavimą užsienyje.

Nenuostabu, kad 1922 metais paskirtas sovietinės Rusijos pasiuntiniu Kanadoje, P. Voikovas negavo šios šalies sutikimo jį akredituoti. Svarbiausia atsisakymo priežastis buvo jo dalyvavimas nužudant caro šeimą. 1924 metais jį kaip SSRS pasiuntinį sutiko priimti Lenkija, kurioje jis ir sulaukė atpildo už savo piktadarybes.

Šias aplinkybes birželio 15 dieną vykusiame teismo posėdyje pabrėžė ir pats teisiamasis, ir jo advokatai. Nepaisant to, teismas nesiėmė gilintis į detales – jo posėdis buvo itin trumpas ir labiau priminė liūdnai pagarsėjusių sovietinių „trojkų“  susidorojimą su sistemai neįtikusiais žmonėmis, nei į vakarietiškos valstybės teisingumą. Posėdis prasidėjo birželio 15-ąją 10 valandą 45 minučių, o nuosprendis buvo paskelbtas po 14 valandų, be penkiolikos pirmą nakties. Teisėjai galutinį sprendimą priėmė per 50 minučių. Per visą posėdį, B. Koverda tvirtino, jog savo ketinimus jis įvykdė vedamas grynai politinių priežasčių ir kad jis turėjęs vieną vienintelį tikslą – kovoti su bolševikais ir su bolševizmu. Teisme paskelbus kaltinamąją išvadą ir teismo pirmininkui paklausus, ar kaltinamasis pripažįsta savo kaltę, šis atsakė, jog prisipažįsta nužudęs P. Voikovą, tačiau kaltu neprisipažįsta, nes padaręs tai, atsakydamas į viską, ką bolševikai padarė Rusijoje.

Nepaisydamas nei kaltinamojo, nei advokatų, nei gynybos liudytojų argumentų, teismas priėmė itin griežtą sprendimą: B. Koverda buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Jis išeis į laisvę po 11 metų, Lenkijos prezidentui paskelbus amnestiją.

Taigi, B. Koveros teismas Lenkijoje netapo politiniu procesu prieš bolševizmą, kaip nutiko Šveicarijoje, kur buvo teisiamas buvęs baltagvardietis Morisas Konradi, 1923 metų gegužės 10 dieną Lozanos restorane nušovęs sovietų diplomatą Vaclavą Vorovskį ir du jo padėjėjus. Tuomet dešimt dienų trukusiame procese, nepaisydami prokuroro įtikinėjimų, kad net tirono nužudymas yra nusikaltimas, prisiekusieji nutarė M. Konradi išteisinti, pavadindami jo poelgį teisėto atpildo už komunistinio režimo nusikaltimus aktu.

Kaip matome, B. Koverdos istorija baigėsi kitaip. Norėdama įtikti SSRS valdžiai, Lenkijos valdžia ne tik per 14 valandų nuteisė į sovietų pasiuntinį pasikėsinusį jaunuolį, bet ir surengė P. Voikovui iškilmingą palydų ceremoniją. Perone į Maskvą vykstantį su jo palaikais išlydėjo garbės sargybos kuopa ir kariuomenės orkestras. Iki Pat sienos traukinį lydi lenkų kariai. O ta patį rytą, kai 8 valandą 45 minutės sąstatas pajuda link Maskvos saugumo kalėjime – liūdnai pagarsėjusioje Lubiankoje čekistai šūviais į pakaušį nužudo 20 Rusijos aristokratų, dėl vienų ar kitų priežasčių atsidūrusių kalėjime arba suimtų jau po pasikėsinimo į P. Voikovą. Ši be tardymo ir teismo įvykdyta žmogžudystė netrukus taps dar vienos teroro bangos pradžia.

 “Lietuvos žinios“, 2011-06-10

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s