Birželis, pragaro pradžia

 

Šią savaitę visoje Lietuvoje vykusiais renginiais paminėtas pirmųjų masinių trėmimo 70-metis, nuo pat Atgimimo laikų tapęs Gedulo ir Vilties diena. 1941 metų birželio 14-18 dienomis beveik 20 tūkstančių savo piliečių. Kas ketvirtas iš jų mirė svetimoje žemėje.

Aras Lukšas

1941 metų birželio 14-oji. Trečia nakties. Tyli sekmadienio priešaušrio valanda. Ramiai besiilsintys kaimų, miestų ir miestelių žmonės nė nenujaučia, kad paskutinės trumpos vasaros nakties akimirkos netrukus virs šiurpiais prisiminimais, kančiomis, prarastos tėvynės ilgesiu. Jie nė nenumano, kad kaip tik šiuo metu valsčiuose ir miesteliuose prie parengtų sunkvežimių jau rikiuojasi ginkluoti sovietų kareiviai, stotyse garvežiai stumdo parengtus gyvulinius vagonus, netrukus tapsiančiais septyniolika ešelonų, per artimiausias keturias dienas išvešiančių toli nuo tėvynės daugybę niekuo dėtų žmonių. Daugelį iš jų – amžinai. Taip prasidėjo pirmieji masiniai lietuvių trėmimai, kuriems okupantai ir jų vietiniai talkininkai ruošėsi ilgai ir kruopščiai.

 

Slaptas NKVD planas

 

Tai nebuvo pirmosios sovietų represijos. Prisiminkime, kad pirmieji suėmimai prasidėjo jau 1940-ųjų vasarą buvo dar iki vadinamojo „Liaudies Seimo“ rinkimų, formaliai nuo sovietų visiškai nepriklausomoje Lietuvoje. Taip 1940 metų birželio 19 dieną Virbalio geležinkelio stotyje buvo areštuotas į Lietuvą grįžtantis buvęs Lietuvos premjeras Augustinas Voldemaras, liepos 16-ąją sovietų pastumdėlio „Respublikos prezidento“ Justo Paleckio ir vidaus reikalų ministro Mečislovo Gedvilo nurodymu suimtas buvęs ministras pirmininkas Antanas Merkys ir užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, kiek vėliau įkalintas ir dar vienas buvęs kabineto vadovas Lenonas Bistras. Visi jie buvo išvežti į SSRS teritorijoje esančius kalėjimus. Pirmąją okupacijos vasarą toks pat likimas ištiko ir daugelį kitų žymesnių nepriklausomos Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjų, aukštų karininkų ir kitų iškilesnių žmonių, kurių absoliuti dauguma atsidūrė Sibiro lageriuose ir Rusijos kalėjimuose.

Žinoma, palyginti su vėlesnėmis deportacijomis, šių trėmimų mastas nebuvo didelis, tačiau ir ne toks menkas, kad visuomenė jo nepastebėtų. Tad jau 1940-aisiais tai čia tai ten pasigirsdavo kalbų, jog žymesnių veikėjų ištrėmimu represijos nesibaigs. Ir šios kalbos turėjo rimtą pagrindą, nors vargu ar tuomet kas nujautė, kad 1940 metų rudenį sovietinės Lietuvos vidaus reikalų liaudies komisaras Aleksandras Guzevičius savo slaptame aplanke jau turėjo SSRS NKVD įsakymą ir jo priedą – instrukciją dėl „antisovietinių, socialiai pavojingų ir kriminalinių elementų apskaitos tvarkos“.  Atkreipkime dėmesį į tai, kad pats įsakymas buvo parengtas 1939 metų spalio 11-ąją  – kitą dieną po to, kai suvereni Lietuva pasirašė su SSRS sutartį, kuria mainais už 20 tūkstančių Raudonosios Armijos karių įsileidimą į šalies teritoriją Lietuvai buvo grąžintas Vilnius, o prezidentas Antanas Smetona tūkstantiniame mitinge širdingai dėkojo geriausiai Lietuvos draugei – Sovietų Sąjungai.

Žinoma, įsakymas nebuvo skirtas specialiai Lietuvai – trėmimai buvo numatyti iš visų kraštų, atitekusių Maskvos žinion po liūdnai pagarsėjusio Molotovo-Ribbentropo pakto: Baltijos šalių, Vakarų Baltarusijos ir Ukrainos bei Moldavijos. Lenkijos kontroliuotas Ukrainos ir Baltarusijos dalis sovietai buvo spėję okupuoti jau 1939 rudenį. Šis faktas paaiškina tokį ankstyvą įsakymo atsiradimą. Jis puikiai tiko ir 1940-aisiais aneksuotoms Baltijos šalims.

Beje, nei įsakyme, nei instrukcijoje apie kokias nors represijas kol kas nekalbama – čia tik smulkiai nurodoma, kokių kategorijų asmenims būtina užvesti agentūrines ir asmens bylas. Registruoti turėjo būti visi potencialūs okupantų priešai, nepriklausomai nuo turimų „konkrečių duomenų apie jų antisovietinę veiklą“.

Potencialių Kremliaus nusikaltimų aukų registracija turėjo būti baigta iki 1941 metų vasario 10 dienos. Laiko nedaug, tad M. Gedvilas kaip įmanydamas skuba įvykdyti savo šeimininkų nurodymus. 1940 metų lapkričio 28 dieną jis išleidžia įsakymą „Apie apsileidimą antisovietinio ir socialiai svetimo elemento ataskaitoje“, kuriuo savo pavaldinius ragino suktis kiek galima sparčiau ir nurodė 14 grupių, kuriems priklausantys asmenys turi būti registruojami ir sekami. Prie tokių priskirti ne tik buvę Lietuvos politinių partijų nariai, policininkai, karininkai, kalėjimų tarnautojai, bet netgi filatelistai ir esperantininkai.

Suprantama, kad vietos enkavedistams susidoroti su tokia apskaita buvo neįmanoma, tad jiems į pagalbą buvo mesta tūkstančiai saugumiečių iš visos Sovietų Sąjungos. Be to iki 1941 metų birželio 20 dienos į Lietuvą atvyko 458 komunistai, iš kurių net 270 įsidarbino NKVD ir NKGB. Turėdami didelę plataus masto teroro organizavimo ir vykdymo patirtį, jie tapo pagrindiniais suėmimų ir trėmimų vykdytojais.

Iš pradžių informacija apie būsimus tremtinius buvo renkama iš nepriklausomos Lietuvos valstybės institucijų archyvų. Enkavedistai, padedami A. Sniečkaus paskirtų lietuvių komunistų ir komjaunuolių tūkstančiuose bylų ieškojo duomenų apie buvusius policininkus, teisėjus, prokurorus, kalėjimų tarnautojus, fabrikantus, stambius dvarininkus. Tačiau reikiamam tremtinių „kontingentui“ surinkti šios informacijos nepakako. Tad 1941 metų gegužės 21 dieną prasidėjusiame baigiamajame pasirengimo etape buvo pasitelkti sovietinio saugumo informatoriai ir valsčių vykdomuosiuose komitetuose įsitaisę sovietiniai kolaborantai. Būtent iš pastarųjų trėmimų organizatoriai gavo pažymas apie valsčiuose gyvenančių asmenų „socialinę kilmę ir turimą turtą“, dalyvavimą Nepriklausomybės kovose ar priklausymą tautinėms organizacijoms. Tokia informacija buvo laikoma „kompromituojančia medžiaga“ ir tapo svarbiausiu kriterijumi atrenkant būsimas tremties aukas. Tačiau to nepakako. Vėliau imti registruoti ir „socialiai pavojingų elementų“ šeimų nariai: moterys ir vaikai, be jokios „kompromituojančios medžiagos“ taip pat turėję atsidurti tremtinių ešelonuose.

Jei iki šiol „antisovietinių elementų“ apskaita buvo vykdoma remiantis tik NKVD ir NKGB direktyvomis, tai 1940 metų gegužę prie rengiamo nusikaltimo prisijungė ir oficiali SSRS valdžia. Gegužės 16 dieną priimamas visiškai slaptas VKP(b) CK ir SSRS Liaudies komisarų tarybos nutarimas „Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Pabaltijo respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldavijos. Vyriausiuoju trėmimų vykdytoju buvo paskirtas SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijui Berija.

Visas pasirengimas vyko ypatingo slaptumo sąlygomis. Likus dešimčiai dienų iki trėmimų pradžios, jo vykdymo grupių nariai po instruktažo neturėjo teisės išeiti iš tarnybinių patalpų, o jiems talkinti paskirti sovietiniai ir partiniai aktyvistai apie operacijos pradžią turėjo sužinoti tik jai prasidėjus.

„Operacijos“ išvakarėse L. Berijos pavaduotojo V. Černyšovo į Rygą išsiųstoje telegramoje trėmimų koordinatoriams I. Serovui ir V. Abakumovui nurodoma išvežti iš Lietuvos 21 114 žmonių, iš jų 7498 – į lagerius, o 13 616 – į tremtį. Ši direktyva buvo įvykdyta beveik tiksliai – 1941 metų birželio 14-18  dienomis į lagerius buvo išvežta buvo išvežta 7,35 tūkst., į tremtį – 12,33 tūkst tų, kuriuos sovietiniai okupantai vadino „socialiai svetimais elementais“.

 

Išdraskytos šeimos

 

Masinių trėmimų akcija visoje šalyje prasidėjo dar neišaušus sekmadienio, birželio 14-osios rytui. Visose sodybose, miestelių namuose ar miestų butuose ji vyko pagal vieną ir tą pačią schemą: iš miego pakelti žmonės būdavo suvaromi į kambario kampą, jiems pranešama, kad yra išvežami į kitus Sovietų Sąjungos rajonus. Vėliau namuose būdavo atliekama kruopšti krata ir nurodoma skubiai susirinkti būtiniausius daiktus. Kartais baudėjai tam skirdavo porą valandų, o kartais – vos pusvalandį. Daugeliu atveju iš tremiamųjų buvo atimami vertingesni daiktai – laikrodžiai, portsigarai, brangesni stalo įrankiai, net pašto ženklų kolekcijos, nors I. Serovo paskalbta instrukcija apiplėšinėti tremiamuosius ir draudė. Kita vertus, nėra jokių dokumentų, liudijančių, kad po operacijos kuris nors marodierius už tokius veiksmus būtų griežtais nubaustas.

Tačiau išklausykime gyvų šių įvykių liudytojų. Štai kaip pirmąsias tremties operacijos valandas prisimena tarpukario Lietuvos mokytojų dukra Dainora Tamošiūnaitė – Urbonienė, kuriai tą nelemtą dieną buvo vos aštuoneri.   tremtis užgriuvo jai sulaukusia aštuonerių. Ji pasakoja: „1941 metų birželio 13-ąją buvome pasirengę važiuoti arba į Tėvelio, arba į mamos tėviškę. Džiaugiausi būsima vasara. O rytą pabudau nuo mamos verksmo. Išbėgusi iš miegamojo pamačiau ją sėdinčią ir prie jos stovintį žmogų su šautuvu. Tuo metu tėvelis buvo išvažiavęs į paštą laikraščių. Netrukus pamačiau jį stovintį tarpdurį su į nugarą įbestu šautuvu. Tai buvo man baisiausias momentas. Žmogus su šautuvu mane stumia, tuo metu pabunda ir pradeda verkti pusantrų metų broliukas Arutis. Imu jį ant rankų, norėdama nuraminti, kitas kareivis bėga paskui mane į jo kambarį ir tuo metu kyla baisiai didelis šurmulys. Vienas liepia dėtis daiktus, kitas kažko barasi rusiškai, mama pasimetusi. Susikrovę daiktus buvome išvaryti į kiemą, kur stovėjo sunkvežimis. Į tėvelį visą laiką buvo nukreiptas šautuvas. Mums neleido su juo kalbėtis.“

Iškraustyti iš namų pasmerktieji buvo sunkvežimiais ar arklių traukiamais vežimais gabenami į vadinamąsias pradines surinkimo stotis. Jie nė nenujautė, kad ten laukia dar skaudesnis smūgis. D. Tamošiūnaitės – Urbonienės šeima buvo atvežta į Panevėžio cukraus fabriką ir įgrūdama į gyvulini vagoną. Kitą rytą prasideda košmaras. „Įlipo kareivis, perskaitė sąrašą, visos moterys sukliko. Tėvelis atsisveikino ir buvo išvestas.“, – prisimena tremtinė.

Galutinė tremtinių ešelonų formavimo vieta buvo Naujosios Vilnios stotis. Ten atskirtų šeimų nariams kartais per stebuklą pavykdavo pasimatyti. Tačiau šie pasimatymai trukdavo kelias akimirkas ir tapdavo atsisveikinimu. Dažniausiai – amžiams. D. Tamošiūnaitė – Urbonienė prisimena, kaip Naujosios Vilnios stotyje šalia tremtinių traukinio atsirado dar vienas sąstatas grotuotais langais, pro kuriuos žiūrėjo vyrai. „Tiesiai prieš mūsų vagoną pamačiau tėvelį. Ir mama pamatė. Mama pribėgo, kalbėjosi, rodė į vagoną, rankas pakėlė ir aš supratau, kad prašo parodyti brolį Arutį. Parodžiau Arutį, tėvelis nusišypsojo. Tada kareivai nuvarė tėvelį nuo lango. Daugiau jo nebemačiau“,  – pasakoja tremtinė.

Šis epizodas buvo tipiškas visai nežmoniškai trėmimo akcijai. Mat jau minėtoje NKVD instrukcijoje buvo nurodyta jau pradinėse surinkimo stotyse visus tremiamuosius padalinti į dvi grupes  „A“, kuriai priskiriama šeimos galva ir „B“, į kurią turėjo patekti likusieji šeimos nariai. Taigi, išvežamųjų laukė skirtingi keliai. Moterys ir vaikai keliavo į tremtį, o vyrų laukė lageriai, tarp jų – ir baisieji Rešotai, iš kurių retas sugrįžo gyvas.

Ir štai sąstatai pajuda rytų kryptimi. Nė vienas iš tremtinių nežino kuo ir kur baisis ši kelionė. Belieka tik viltis, tad tvankiuose perpildytuose vagonuose skamba giesmės ir maldos. Vėliau paaiškės, kad vienintelis iš vienuolikos „B“ grupės tremtinių ešelonas pasuks į Komiją. Daugumos kitų tremtinių kelionė po maždaug trijų savaičių baigsis Barnaule, Altajaus krašte.

 

Lediniame pragare

 

Altajuje atsidūrė 56,8 proc. tų dienų tremtinių. Iš Barnaulo jie buvo paskirstyti po laikinas apgyvendinimo vietas – šaltus barakus prie tolimų miško kirtaviečių. Jau rudenėjant šių būstų sienas iš vidaus ima trenkti šerkšnas. Vėliau užklumpa baisioji

1941-1942 metų žiema. „Šaltis, pūgos, duonos normos nebeatveždavo. Suskaičiavau 63 bulves. Nusprendėm jas valgyti taip, kad užtektų, kol atsiras pirmoji žolė“ – prisimena D. Urbonienė.

Bulvių, žinoma, neužteko. Porą savaičių visiškai nebebuvo ko valgyti. Vyresnės moterys, kurių nevarė į darbą ir kurios dėl to negaudavo maisto normos, ėmė mirti badu. Toks pats likimas grėsė ir visoms, turinčioms vaikų, nes į darbus varydavo tik labai jaunus ir bevaikius. „Labai bijojome, kad ir mūsų mamos gali numirti“, –  sako D. Urbonienė. Nuo bado mirties tąsyk išgelbėjo traktorius, atvežęs šiek tiek duonos. Paskui atėjo ilgai lauktas pavasaris, atsirado žolė, grybai, uogos, už darbus duodamas šioks toks maisto davinys kuriam laikui nuvijo bado šmėklą. Gyvenimas pasirodė šviesesnis, tačiau neilgam. Nemažos dalies Altajaus tremtinių netrukus laukė naujas pragaras.

1942 metais 2795 tremtiniai iš Altajaus buvo nugabenti į Jakutijos šiaurę ir įkurdinti Lenos deltos salose. Šioje gyventi netinkamoje žemėje moterų laukė itin sunkus darbas – sraunioje ledinėje upės srovėje joms tekdavo traukti didžiulį tinklą. Į žvejybos brigadas užsirašydavo ir jauni vaikinai – jiems buvo pažadėta uždarbį išmokėti maistu. Daugelis lapteviečių  prisimena, kad po dvylikos vandenyje praleistų valandų vyrai grįždavo į namus padengti storoku ledo sluoksniu ir atrodė kaip stikliniai žmonės.

Sąlygos prie Laptevų jūros buvo neįsivaizduojamai sunkios. Akivaizdu, kad žmonės ten buvo siunčiami tam, kad neišgyventų. Neįsivaizduojamas šaltis, poliarinės naktys, neperregimos pūgos, kuomet, žengęs bent žingsnį į šalį nuo specialiai ištemptos virvės, paklysi ir jau nebesugrįši. Ir badas bei ligos, nuo kurio ypač kentė vaikai. Viena iš baisiausių Lenos deltos vietų buvo Trofimovsko sala, per dvi nepakeliamas bado žiemas vien Trofimovske mirė 64 iš 74 vaikų nuo vienerių iki septynerių metų amžiaus.

 

Mirusių vaikų žemė

 

Apie sovietų valdžios priešais paskelbtus vaikus ir kūdikius verta pakalbėti atskirai, mat dviems iš penkių to birželio tremtinių nebuvo ir šešiolikos. Okupantai nesigailėjo net nevaikštančių kūdikių – gyvuliniuose vagonuose atsidūrė 556 vaikai iki vienerių metų amžiaus. Kas trečias iš jų netrukus mirs nuo šalčio, bado ir ligų, kai kurie iš jų – net nepasiekę tremties vietų. „Laidodavo pakelyje. Sustoja traukinys, matai, kad neša  į kažką suvyniotą vaiką, kasa duobę, moterys klykia…“  – prisimena D. Urbonienė.

Ne mažiau klaikių kelionės epizodų prisimena kita tremtinė  Reda Minetaitė – Tatorienė, kuriai buvo lemta atsidurti jau minėtame vieninteliame ešelone, pasukusiame į Komiją. Į jos vagoną buvo įgrūsta nėščia moteris pavarde Juškevičienė. Kūdikis gimė vagone. „Nebuvo į ką suvynioti to gimusio vaikelio. Davė kažkokių skudurėlių, suvyniojo, o kai išvyniojo jau barake, visas naujagimis buvo nusėtas utėlėmis. Tas naujagimis dar kažkiek pagyveno. Kas jis ten čiulpė – ar motinos pieną, ar motinos kraują, bet pagyvenęs iki metų ar pusantrų žiemą jis mirė. Kapinių nebuvo. Motina savo rankomis prakapstė žemę ir užkasė tą vaikelį Zigmutį“,  – pasakoja R. Tatorienė.

Kaip jau minėjome pirmojoje tremtyje mirė 188 iš 556 kūdikių, neturėjusių nė vienerių metų amžiaus. Genocido ir rezistencijos Tyrimo departamento archyvinio vardynų skyriaus duomenimis, iš viso tremtyje atsidūrė 5107 veikai iki 16 metų, iš kurių 607 neišgyveno. Taigi, vaikai pasirodė esą kur kas atsparesni už suaugusiuosius. Iš dalies taip galėjo būti todėl, kad be tėvų likę vaikai, ypač Altajaus krašte, pateko į vaikų namus. Iš ten, pasibaigus karui 1946 metais ne vienas jų Raudonojo Kryžiaus organizacijos iniciatyva buvo parvežtas į Lietuvą ir apgyvendintas pas gimines.

Bendra mirčių statistika kur kas liūdnesnė iš maždaug 20 tūkstančių išvežtųjų tremtyje ir lageriuose žuvo daugiau nei 5 tūkstančiai. Nėra aišku, kiek ši statistika tiksli. Vardynų skyriui šiandien žinomos patekusių iš Altajaus į Šiaurę perkeltų 2785 lietuvių pavardės.  Po 15 metų ir vėliau į Lietuvą grįžo tik 1157 žmonės.

Reikia pastebėti ir tai, kad žuvusiųjų lageriuose lietuvių buvo pusantro karto daugiau, nei mirusiųjų tremtyje. Atskirtų nuo savo šeimų ir į „A“ grupę patekusių vyrų likimas buvo siaubingas. Po vienerių ar dvejų lageryje praleistų metų, jiems buvo pradėtos kurpti baudžiamosios bylos. Dauguma niekuo dėtų žmonių buvo nuteisti kalėti 8, 10 ar 25 metus, o kai kurie iš jų – ir mirties bausme.

Likusieji gyvi tremtiniai ir politiniai kaliniai (išskyrus nedaugelį sėkmingai pabėgusių) sugrįš į Lietuvą ne anksčiau, nei po 15 metų, jau po diktatoriaus Josifo Stalino mirties. Apie tai, kokie sunkumai ir patyčios jų laukė tėvynėje, kalbėta ir rašyta jau ne kartą. Sugrįžę į namus aukščiausiame savo okupuotos šalies poste jie ras tą patį A. Sniečkų. Tą patį vyriausiąjį Lietuvos bolševiką, kuris 1942 metais rašytoje ataskaitoje savo šeimininkams Maskvoje apgailestavo, kad iš šalies pavyko ištremti tiek mažai lietuvių. Pasak jo „masinis revoliucinių elementų išvežimas buvo įvykdytas glaustais terminais, pačiose karo išvakarėse, todėl ir nebuvo užbaigtas.“

Už savo nesėkmes okupantai ir jų pakalikai atsigriebs jau pokario metais. Vėl dundės į Rytus ešelonai, iš viso nuo 1941-ųjų birželio išvešiantys į tremti maždaug 130 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Iš jų mažiausiai 23 tūkstančiai ten žus nuo ligų, bado, nepakeliamo darbo. Dar apie 50 tūkstančių ilgai arba visai negalės sugrįžti į tėvynę.

Laimei, sovietų diktatoriaus mirtis ir chruščiovinis atšilimas nutraukė šėtoniško plano įgyvendinimą.  Kai kuriais duomenimis sovietinė vadovybė planavo ištremti iš Lietuvos iki 750 tūkstančių gyventojų. Lietuva turėjo likti be lietuvių.

“Lietuvos žinios“, 2011-06-17

 

 

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s