Amerikos politikas iš Merkinės

  

Prieš 92 metus, 1919 metų birželio 27 dieną JAV Masačiusetso valstija de jure pripažino jauną ir vis dar už savo laisvę kovojančią Lietuvos valstybę. Šiandien nedaug kas žino, jog šis faktas būtų įvykęs, be šios valstijos Atstovų rūmų nario, buvusio Merkinės gyventojo Elihu Davido Stono pastangų.

 Aras Lukšas

Kalbėdami apie valstybės nepriklausomybę, galime suvokti ją kaip procesą, panašų į pastato statybą. Jo labiau, kai turime galvoje Lietuvos nepriklausomybę, kuri du kartus buvo prarasta ir tiek pat kartų atstatyta (čia tenka kalbėti statybos terminais). Šiais laikais verslūs žmonės sugalvojo materializuoti „valstybės statybos“ sąvoką kaip paminklinę sieną „Laisvės kelias“. Visai nebrangiai, tik už 25 litus (šeimai – už 50 litų) bet kas gali nusipirkti sau vietą istorijoje. Net jei tuomet žmogus ėjo kita kryptimi. Net jei buvo kitoje barikadų pusėje.

Nepriklausomybės pastato tvirtumas visiškai priklauso nuo jo pamatuose esančių akmenų. Nėra abejonės, kad bet kurios valstybės nepriklausomybės kertinis akmuo yra jos tarptautinis pripažinimas. Šiandien papasakosime apie žmogų, tolimais 1919 metais daug nuveikusį, kad jauną Lietuvos Respubliką pripažintų Jungtinės Amerikos Valstijos.

 

Įrodė, kad verti laisvės

 

Žinoma,  įdėmesnis skaitytojas tuoj pat pastebės tam tikrą datų painiavą – JAV nepriklausomą Lietuvos valstybę de jure pripažino 1922 metų liepos 28 dieną. Tuo tarpu mes kalbame apie 1919-uosius, tiksliau – apie tų metų birželio 25 ir 27 dienos įvykius. Štai vieno labai įdomaus dokumento tekstas, išspausdintas tuometiniame savaitraštyje „Apžvalga“.

 

„Massachusets Valstybė, tūkstantis devyni šimtai devynioliktais metais įnešta atstovo iš   Bostono  Elihu D. Stone

 

Rezoliucija

 

Kadangi pasaulio gerbūvis ir taika remiasi teisingu ir nešališku Europos karo problemų išsprendimu, taip, kad kiekvienai tautai, nepaisant kaip ji yra maža, būtų teista laisvai išsispręsti savo likimą ir progas gyventi savarankišku gyvenimu; kadangi Jungtiniu Valstybių valdžia yra suprasta, kaip mažųjų tautų  teisių uoli gynėja; kadangi Lietuvos žmonės karo laiku savo didvyriška ištverme ir pasiaukojimu įrodė, kad laisvės palaimos jie yra verti, Massachusets  Valstybės Bendro Teismo nutarta, kad senos lietuvių tautos žmonėms  būtų leista laisvė ir nepriklausomybė ir kad, elementarės teisybės reikalavimais taikos konferencijoje, būtų Lietuvos žmonėms duota ir užtikrinta visiška nepriklausomybė; kad Valstybės Sekretorius  šių rezoliucijų kopijas išsiųstų Jungtinių Valstybių Prezidentui, Jungtinių Valstybių Atstovams Taikos Konferencijoje ir JAV valstybės Se­natoriams Kongrese.

Atstovų Rūmuose priimta birželio 25 d. 1919 m.

Senate priimta birželio 27 d. 1919 m.“

 

Taigi, remdamiesi šiuo dokumentu galime užfiksuoti ne tik proceso, kuriuo Jungtinės Amerikos valstijos pripažino Lietuvą pabaigą (1922 m. liepos 28 d.), bet ir jo pradžią (1919 m. birželio 27 d.).

Kodėl būtent JAV pripažinimas Lietuvai buvo ypatingai svarbus? Pirma, po Pirmojo pasaulinio karo, Amerika pirmą kartą savo istorijoje tapo supervalstybe ir rimta veikėja Europos geopolitikos scenoje. Antra, tuometinis JAV prezidentas Woodroo Wilsonas paskelbė tautų apsisprendimo teisę ir tapo svarbiausiu pokarinės Europos statybos architektu. Ir, pagaliau, trečia…

1927 metais, pirmojo Lietuvos Respublikos jubiliejaus išvakarėse, buvo sukurtas „Vyriausiasis Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų sukaktuvėms ruošti komitetas.“ Po trejų metų, 1930-aisiais šis komitetas išleido knygą „Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis”. Štai kaip leidinio autoriai Juozas Barkauskas, Vaclovas Biržiška ir Paulius Galaunė aprašo Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo peripetijas:

“Daug vargo Lietuva dėl pripažinimo „de jure“. Du metai po steigiamojo seimo darbo pradžios Lietuva vis dar nebuvo pripažinta didžiųjų valstybių, išskyrus Vokietiją ir Rusiją. 1921 m. pradžioje vadinamoji aukščiausioji taryba (Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos atstovai), suvažiavusi Paryžiuje, nutarė pripažinti Latviją ir Estiją, o Lietuva paliko. Tai buvo padaryta daugiausia Prancūzijos įtaka, pasinaudojus formaliu pretekstu, kad Lietuva dar neturinti nustatytų sienų. Bet suprantama, čia daugiausia pasidarbavo Lenkija. Lenkija ir Prancūzija, žinodamos kaip lietuviai to troško, pasiliko jį sau kaip spaudimo priemonę… 1921 m. rugsėjo mėnesį Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą kartu su kitomis Pabaltijo valstybėmis. Čia jau lenkai su prancūzais nieko padaryti negalėjo. Kai tik Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, tuojau ją pripažino „de jure“ visos mažesnės valstybės: Skandinavijos valstybės, Olandija, Čekoslovakija, Šveicarija. Bet didžiosios vis dar delsė“.

Ir čia, kaip tik laiku Lietuvos Respubliką pripažino Jungtinės Amerikos Valstijos. Dabar tiesiog prisiminkime tolimesnio Lietuvos pripažinimo de jure chronologiją: 1922 m   lapkričio 10 d. – Vatikanas (kas itin svarbu katalikiškai šaliai!) 1922 m. gruodžio 20 d. – Anglija ir Italija, Japonija ir Prancūzija. Taigi, po JAV mūsų šalį pripažino visi to meto geopolitikos „sunkiasvoriai”. Be to, lyg susitarus (o gal Ir buvo susitarta), tai įvyko kone vieną dieną. Nuo to momento (nors daug mažesnių šalių pripažino Lietuvos nepriklausomybę tik po poros metų) Lietuvos Respublikos, kaip tarptautinės teisės subjekto egzistavimą galima laikyti įvykusiu ir negrįžtamu faktu.

Čia reikėtų pastebėti ir kitą faktą: J. Barkauskas, V. Biržiška P. Galaunė naiviai manė, kad Lietuva tuomet galėjo visiškai apsieiti ir be tarptautinio pripažinimo. „Buvo susidariusi klaidinga Lietuvoj nuomonė, kad esą pripažinimas atnešiąs visokių gėrybių, o nepripažinimas gali vesti prie nepriklausomybės praradimo. Bet Lietuva ir be pripažinimo gyveno neblogiau už pripažintas valstybes. Pripažinimas nedavė jokios praktiškos naudos“. Taigi, nurodyti autoriai visiškai rimtai įsivaizdavo nepriklausomos Lietuvos egzistavimą su tokiu statusu, kurį šiandien turi Padnestrė, Kalnų Karabachas ar Šiaurės Kipro Respublika. Ar šiandien reikia ką nors įtikinėti, kad tarpukario Lietuvos Respublikos, kaip tarptautinės teisės subjekto egzistavimas leido toms pačioms Jungtinėms Amerikos valstijoms nepripažinti mūsų šalies sovietinės aneksijos? (Išdidžios Ičkerijos Kalnų Respublikos pirmtakė kadaise nesugebėjo pasiekti tarptautinio pripažinimo, tad Rusija viso pasaulio akivaizdoje žiauriai numalšino čečėnų laisvės siekį. O kiek pastangų deda ta pati Rusija, kad būtų pripažinti marionetiniai Abchazijos ir Pietų Osetijos režimai? (Tam perkamos net ištisos salose įsikūrusios valstybės!)

Beje, užtrukusio tarptautinio Lietuvos pripažinimo vertinimas labiau panašus į leidinio autorių bravūrą, nei į šio dalyko esmės nesupratimą. Šiaip ar taip, kitoje vietoje jie pripažįsta, kad „Lietuvoje šis skaudus faktas sutiktas visišku tylėjimu ir ramumu“. Vis dėlto ši problema jiems buvo skausminga. O štai kaip knygoje „Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis” aprašoma mus dominanti istorija apie tai, kaip Amerika pripažino Lietuvą.

„Kad JAV gana anksti pripažino Lietuva de jure, tai čia nemažas ir Amerikos lietuvių nuopelnas. Buvo panaudotas patogus vidaus politikos momentas. 1920 – tųjų metų Senato rinkimuose respublikonų frakcijos vadas senatorius Lodge turėjo labai sunkią kovą Massachusets valstijoje su populiariu ir gabiu demokratu Walshu. Abiejų šansai buvo beveik lygūs. Toje valstijoje buvo ne visai maža rinkikų lietuvių, Amerikos piliečių. Jie galėjo lengvai nusverti rezultatus į tą ar kitą pusę. Lietuvių politikos vadai susižinojo su Sen. Lodge Komitetu ir sudarė sutartį pagrindais do ut des: lietuviai padeda išrinkti Senatorių Lodge, o respublikonų partija padaro Lietuva pripažinimą de jure. Ir viena, ir antra pusė sutartį sąžiningai išpildė“.

 

Pavadintas Gaono garbei

 

Kaip matome apie Masačiusetso valstijos ir  Atstovų rūmų rezoliucijas, priimtas 1919 metų birželio 25 ir 27 dienomis J. Barkauskas, V. Biržiška ir P. Galaunė  neprisimena. Nieko jie nesako ir apie šio dokumento autorių – Elihu Davidą Stoną. Pamėginkime užpildyti šią spragą.

Šykštoka oficiali šio veikėjo biografija skelbia, kad E. D. Stonas gimė 1888 metais Lietuvoje, Meretzo mieste.  Idiš kalboje Meretz reiškia tą patį, ką lenkų kalboje  – Merecz, rusų kalboje – Mereč, o kryžiuočių kronikose  – Merken, arba Merkenpille. Kitaip sakant – Merkinė, viena iš seniausių gyvenviečių mūsų šalies teritorijoje (archeologų teigimu, žmonės čia gyvena jau maždaug 12 tūkstančių metų). Novgorodo kronikoje Merkinė , kaip Merkinė, kaip svarbus strateginis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos Panemunės pilių gynybos sistemos punktas, – minima 1359 metais. 1387-aisiais karalius Jogaila suteikė  gyvenvietei miesto teises, o beveik po dviejų šimtmečių 1556 metais Žygimantas Augustas pakartotinai suteikė Magdeburgo teises. Miestelis visiškai galėjo pretenduoti į kareliškosios rezidencijos statusą. Vykstant Šiaurės karui, 1707 ir 1708 metais jame  du kartus lankėsi Rusijos caras Petras I, o prieš šešiasdešimt metų iki šio įvykio amžino poilsio čia atgulė Abiejų Tautų Respublikos valdovas Vladislovas IV Vaza.

Žydai Merkinėje įsikūrė 1616 metais. 1838-aisiais jiems priklausė  140 iš 160-ties namų. Kaip minėjome, po pusės šimtmečio viename iš šių namų atėjo į pasaulį Elihu Davidas Cirltelšteinas. Kai dėl vardų, tai beveik užtikrintai galima tvirtinti, jog pirmasis naujagimiui buvo duotas Viliaus Gaono, o antrasis – Izraelio valdovo garbei, iš kurio giminės, pasak žydų padavimo, turi ateiti Mesijas. (Kita vertus, visai tikėtina, kad berniukui buvo tiesiog suteikti jo mirusių protėvių vardai.

Cirelšteino pavardė tarp žydų nėra labai paplitusi, tačiau būtent Merkinėje žmonių su tokia pavarde būta nemažai. Alytaus apskrities žydų verslininkų sąraše („Visa Lietuva“, 1939 m.) м galima rasti ir tokių įrašų: „E. Cirelšteinas, Restoranai ir traktieriai, Vilniaus g-vė 11 Merkinė… Abromas Cirelšteinas, Lentpjūvės gatvė, Merkinė“. Yra ir dar vienas šios pavardės variantas Zirelstein, gimęs Rusijoje (o Merkinė, kaip ir visa Lietuva tuomet buvo Rusijos imperijos sudėtyje). Čia minimas 1883 metais gimęs ir tarpukario Europoje išgarsėjęs smuikininkas Michaelis Zirelsteinas, dar žinomas sceniniu pseudonimu Michael Doré. (Sprendžiant iš gimimo datos, jis galėjo būti mūsų herojaus brolis ar pusbrolis, tačiau tai, deja, tik spėlionės.) Bet kuriuo atveju ši pavardė susideda iš dviejų žodžių – vokiečių aukštaičių zier (brangenybė) ir stein (akmuo). Vienu žodžiu – brangakmenis.  Įdomu, kad atvykęs į Ameriką aštuoniolikmetis Elihu Davidas supaprastino savo pavardę iki tiesiog akmens (Stone). Kokia dar gali būti brangakmeniai demokratiškiausioje pasaulio valstybėje…

Kodėl jaunuolis iš Merkinės nutarė ieškoti laimės už vandenyno? Čia nėra ko ir spėlioti. 1906 metų pradžioje Baltstogėje įvyko žiaurus pogromas. Oficialiais duomenimis tuomet nužudyti 82 žydai, dar buvo 78 sužeisti, nusiaubta žydų 169 butai ir krautuvėlės Nepraėjus nė mėnesiui rusų laikraščiai rašė, kad iš Odesos uosto kasdien išvyksta apie šimtas žydų šeimų. Vien  1906 metais į Šiaurės Ameriką persikėlė 125 tūkstančiai žydų, o 1907-aisiais – dar 115 tūkstančių.

 

 

Nepriklausomybės kvapas ir skonis

 

Vargu ar aštuoniolikmetis E. D. Cirelšteinas iš Merkinės veržėsi į Bostoną būtent tosdėl, kad šis miestas – Amerikos nepriklausomybės lopšys. Tiesiog pagal tradiciją Merkinės žydai įsikurdavo dviejuose miestuose – Niujorke ir Bostone. Niujorke – tie, kurie buvo labiau pasiturintys ir verslesni. Išeiviui iš neturtingos litvakų Cirelšteinų šeimos pas žydų Dievas liepė vykti į Bostoną, juo labiau, kad šiame mieste dar 1893 metais buvo įkurta Merkinės emigrantus remianti organizacija „Meretz Relief Organization”  (pirmieji nuo pogromų Rusijoje bėgę žydai nemokėjo angliškai, todėl šios organizacijos įstatai buvo parašyti idiš kalba.  Sprendžiant iš to,  kiek energijos vėliau šiai organizacijai ir neprocentinių kreditų bendrijai Meretz Free Loan Association  bei vėliau įkurtai Lietuvos kilmės žydų asociacijai, jis puikiai žinojo, kas yra tėvynainių parama ir solidarumas.

D. E. Stono karjera Bostone buvo greita ir svaiginanti. Pagalvokime – vos per 12 metų, nuo 1906-ųjųiki 1918-ųjų jis spėjo įgyti du aukštojo mokslo diplomus, sėkmingai baigdamas Roksberio Aukštąją ir Bostono universiteto teisės mokyklą, o 1918 metų lapkričio 5 dieną tapo Masačiusetso valstijos Atstovų rūmų nariu. Kaip pirmos kartos imigrantui – visai neblogai! Visiškai akivaizdu, kad juristui, o juo labiau viešam politikui reikėjo ir puikiai mokėti anglų kalbą.

Dėl profesinių teisininko žinių taip pat nėra jokių abejonių – kaip kitaip jis būtų bendradarbiavęs ar konkuravęs su tokiomis politikos žvaigždėmis kaip respublikonas Henry Cabot Lodgeas ar jo amžinas oponentas demokratas Davidas Ignatius Walshsas?

Beje, pats E. D. Stonas, suprantama, buvo respublikonas.  Kito pasirinkimo ja, greičiausiai nepaliko pati Bostono atmosfera. Galima tik įsivaizduoti, kiek studentiškose diskusijose buvo kalbama apie pamatines Amerikos vertybes, kurių pamatas buvo padėtas būtent šiame mieste. Ne atsitiktinai ir mūsų laikais amerikiečiai įsteigė čia „Arbatos judėjimą („Tea Party movement“) kurio pavadinime yra tiesioginė nuoroda į „Bostono arbatos gėrimą“ („Boston Tea Party“) – 16 декабря  1773 metų gruodžio 16 dieną surengtą Amerikos kolonistų protesto akciją, po kurios Bostono uosto reide buvo sunaikintas arbatos krovinys, priklausęs britų Ost Indijos kompanijai. Šis įvykis tapo Amerikos revoliucijos, šioje šalyj vadinamos karu už nepriklausomybę pradžia.

Atrodytų, kad čia slypi atsakymas į dar vieną neužduotą klausimą: kodėl būtent  E. D. Stonas 1919 metų birželio pabaigoje inicijavo abiejų Masačiusetso  atstovų rūmų rezoliuciją, remiančią jaunos Lietuvos Respublikos nepriklausomybę? Atsakymas į šį klausimą skambėtų taip: E. D. Cirelšteinas iš Merkinės arba  E. D. Stonas iš Bostono visą savo juristo talentą skyrė remti Lietuvos nepriklausomybę todėl, kad – baisu ir pasakyti – buvo sionistas.

 

Siono šviesa

 

Sionistu D. Cirlšteinas– Stonas tapo dar prieš ateidamas į šį pasaulį. Likus metams iki Elihu Davido gimimo į Merkinę pasimatyti su savo giminaičiais atvyko toks Davidas Veibergas – vienas iš litvakų, (iš viso jų buvo 17 šeimų) kurie 1882 metai tuometinėje Palestinoje sionistų gyvenvietę Rišon le Cioną. D. Veibergas  tarp Merkinės žydų sėkmingai propagavo paprastą idėją – visi žydai turi gyventi ir dirbti Pažadėtoje žemėje.

Nuo to laiko Merkinės miestelis tapo vienu iš sionizmo centrų Lietuvoje. 1896 metais politinio sionizmo įkūrėjas Teodoras Herclis išleido knygą „Žydų valstybė. Šiuolaikinio žydų klausimo sprendimo patirtis“. T. Herclio programa nebuvo ypač sudėtinga. Sutinkamai su knygos pavadinimu jis teigė, kad visi žydai turi ne tik gyventi ir dirbti Pažadėtoje Žemėje, bet ir sukurti ten savo valstybę. Taip T. Herclio nuomone, būtų išspręstos visos Europos žydų problemos (apie tai, kad gali kilti naujų problemų, niekas tuomet negalvojo) . T. Herculio idėja buvo tiek akivaizdi, kad tuoj pat susilaukė daugybės šalininkų. Praėjus dvejiems metams po to, kai Vienoje buvo išleista ši knyga, taps pats nenuilstantis D. Veibergas įkūrė Merkinėje pirmą sionistų draugiją. E. Ciršteinui tuomet buvo lygiai 10 metų.

Bet grįžkime į Ameriką, į tolimus 1918 metus. Trisdešimtmečio juristo išrinkimas į Masačiūstetso valstijos parlamentą beveik tiksliai sutampa su Pirmojo pasaulinio karo pabaiga. Europoje ir Artimuosiuose Rytuose griūna imperijos – Rusija, Austro Vengrija, Vokietija, Osmanai…Atsiranda daugybė naujų šalių. Atkuriamos ir kai kurios buvusios valstybės, tarkime, Lenkija. Dėl pastarosios D. Stonas atvirai nuogąstauja – jo atmintyje dar gyvi Baltstogės pogromo prisiminimai. 1919 metų pradžioje Masačiusetso valstijos Atstovų Rūmai vienbalsiai priima D. Stono pasiūlytą rezoliuciją, smerkiančią prieš žydus nukreiptas akcijas naujojoje Lenkijoje (reikia manyti, kad ir jos okupuotame Vilniaus krašte).

Visai kitas reikalas – Lietuva. Su Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės istorija kiekvienas Merkinės vaikas susidurdavo kone kasdien. Iš čia kyla ir pompastiškos birležio rezoliucijos formuluotės: „Lietuvos žmonės karo metu savo didvyriška ištverme ir pasiaukojimu įrodė… senus laikus menanti tauta“ ir t.t. Be to, visi to metu sionistai buvo aiškiai apsisprendę valstybininkai. Suprantama, be kabučių.

O kaip gi žydų valstybė? Likus lygiai metams iki tos dienos, kai E. D. Stonas buvo išrinktas į Masačiūsetso parlamentą visame pasaulyje nuskambėjo Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministro deklaracija:“ Jo Didenybės vyriausybė palankiai žiūri į žydų tautos žinidni įkūrimą Palestinoje“. Ir ką gi? Karas baigtas, Osmanų imperijos nebėra, tačiau žydų valstybės pakestinoje taip pat nėra, nors šią teritoriją valdo britai.

Neteigsime, kad būtent E. D. Stonui kilo mintis pakartoti britų deklaraciją JAV Kongrese, tačiau intensyvus jo susirašinėjimas su vyresniuoju draugu respublikonu senatoriumi Hanry Lodgu – nenuginčijamas faktas. Susirašinėjimo tema – „antrasis deklaracijos paskelbimas, paremtas visu pokariniu JAV autoritetu.

Galiausiai, senatorius G. Lodge pateikia Senatui abiejų JAV Kongreso rūmų rezoliucijos projektą, kuriame sakoma jog JAV remia žydų valstybės įsteigimą Palestinoje su sąlyga, jog tuo nebus pažeistos krikščionių ir kitų nežydiškų bendruomenių pilietinės ir religinės teisės ir kad bus saugomos visų šių religijų atstovų šventovės. O dar po mėnesio to paties senatoriaus pastangomis Jungtinės Amerikos Valstijos pripažino Lietuvą de jure. Buvusio Merkinės gyventojo D. Stono pastangos nebuvo pamirštos. 1938 metais prezidentas Ananas Smetona apdovanojo jį 3 laipsnio Gedimino ordinu.

“Lietuvos žinios“, 2011-07-01

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s