Vilniaus tvirtovės griūtis

1944 metų liepos vidurys – svarbus mūsų krašte vykusiu sovietų vokiečių karo veiksmų epizodas. Liepos 13-ają Gedimino bokšte vėl buvo iškelta raudona sovietinė vėliava, o vokiečių radijo komunikatas paskelbė, jog Lietuvos didžiosios kunigaikštystės sostinė palikta priešui. Pati kone savaitę trukusi Vilniaus šturmo operacija šiandien prisimenama ir vertinama labai prieštaringai, o kartais – ir tiesiog melagingai. Pamėginkime prabėgomis prisiminti kai kurias jos detales.

Aras Lukšas

Bet pradžioje –  šiek tiek priešistorės. Stambaus masto operaciją „Bagrationas“ numačiusią galingą proveržį Vakarų kryptimi, sovietų karinė vadovybė suplanavo 1944 metų pavasarį, kuomet įnirtingi mūšiai vyko maždaug už 300-450 kilometrų nuo Lietuvos. Pati operacija prasidėjo galingu Pirmojo Pabaltijo fronto puolimu minint trečiąsias SSRS ir Vokietijos karo pradžios metines – 1944 metų birželio 22-ąją. Dar po dienos į ataką pakilo Trečiojo ir Antrojo Baltarusijos frontų kariuomenė. Iš viso šį plieninį kumštį sudarė 124 divizijos su daugiau nei 1,2 milijono karių, 24 tūkstančiais artilerijos pabūklų bei minosvaidžių, daugiau nei 4 tūkstančiais tankų ir 5 tūkstančiais lėktuvų. Toks galingas smūgis nepaliko jokių galimybių besiginančiai Vermachto grupei „Centras“ – nepaisant įnirtingo pasipriešinimo, vokiečių gynyba buvo greitai pralaužta, dideli grupės junginiai apsupti ir sunaikinti. Nepraėjus nė mėnesiui nuo operacijos pradžios, liepos 3 dieną, Raudonoji armija užėmė Minską.

Žaidėjų buvo daugiau

Kitas taikinys buvo Vilnius – vienas iš svarbiausių Raudonosios armijos placdarmų, atveriančių jai tolimesnį puolimą Rytprūsių kryptimi. Tad užimti Lietuvos sostinę buvo mesti net dviejų – 1-ojo Pabaltijo ir 3-ojo Baltarusijos fronto junginiai, Liepos 4 dieną, pasiekę  Pastovį, Naručio ežerą ir Molodečną jie visiškai priartėjo prie mūsų šalies sienų. Tą pačią dieną abiejų frontų vadai gauna SSRS ginkluotųjų pajėgų vadovybės įsakymą tęsti puolimą ir per kiek galima trumpesnį laiką forsuoti Nemuną tarp Kauno ir Gardino, užimti placdarmus vakariniame jo krante ir pasiekti Šiaulių – Kauno liniją. Generolo Ivano Černiachovskio vadovaujamoms 3-ojo Baltarusijos fronto pajėgoms ne vėliau kaip liepos 10-12 dienomis įsakyta užimti Vilnių.

Reikia pastebėti, su Vilniaus operacijoje Raudonosios Armijos laukė ne tik susidūrimas su miestą ginti pasirengusiais vokiečių daliniais, bet ir susitikimas su kitomis pakankamai rimtai ginkluotomis jėgomis. Niekas negalėjo prognozuoti, ar susitikimas su pastarosiomis taps sąveika, ar konfrontacija. Reikia prisiminti, kad Vilniaus krašte aktyviai veikė karinė Lenkų Organizacija „Armia Krajowa“ (AK), kurios vadovybė neliepsnojo karšta meilei nei sovietams, nei Lietuvai. Kalbėdami apie šią organizacija, galime pridurti kad ir tokią detalę, paminėtą 1996 išleistoje knygoje „XX a. Lietuvos mokytojai“: „Liepė tėvui pakelti rankas ir išsivarė į lauką. Taip pakėlusį rankas jį varė kelis kvartalus žvėryno gatvėmis įrėmę šautuvą į nugarą. Paskui sustabdė prie vieno namo, taikėsi šauti. Laimė, paskutinę sekundę atskubėjo žmona Liucija, pasitelkusi draugėn kaimynę, pas kurią buvo įsikūręs AK štabas. Lenkas kaimybas įtikino, kad Šikšnys“ – doriausias žmogus pasaulyje.“ Šikšnį paleido. Nuėjo plėšti  ir naikinti kitų namų.„

Šie prisiminimai datuojami 1944 birželio pradžia – liepos pabaiga, tačiau tuomet AK vadovai tikrai turėjo daug rimtesnių užsiėmimų. Mat jau 1944 liepos 24 dieną vyriausiasis AK vadas generolas Tadeusz Bor Komarowski išleido įsakymą, nuodydamas užimti Vilnių anksčiau, nei čia įžengs Raudonoji Armija. Pagal parengtą planą operacija „Ostra Brama („Aušors vartai“) turėjo prasidėti  pagal signalą iš Londono, veržiandtis į miestą penkiomis kryptimis . Kodėl AK nutarė savarankiškai užimti miestą – paaiškinti nesunku. Greičiausiai, sukilėliai norėjo sovietus pastatyti prieš faktą, kad  Vilnius jau užimtas ir virš Gedimino pilies plevėsuoja baltai raudona vėliava. (Ar neprimena tai 1941 birželio aktyvistų plano pasatyti prieš faktą tuomet į Lietuvą besiveržusios vokiečius?) Reikia pastebėti, kad Lenkijos vėliava Gedimino kalne plaikstysis neilgai, ją greitai pakaus raudonas sovietinių okupantų simbolis, o AK vadų lauks nepavydėtinas likimas. Tačiau prie to dar sugrįšime. O dabar pažiūrėkime,  kaip ginti miestą ruošėsi vokiečių kariuomenė.

Miestas verčiamas tvirtove

Vykdant dar kovo 8 dieną Alodfo Hitlerio  duotą įsakymą miestas turėjo averstas neprieinama tvirtove. Tvirtovių įrengimo inžinieriai Vilniuje buvo jau balandį. Kaip vienoje savo knygų teigia karo istorikas K, Tipeslkirchas, aplink vilnių 5-7 kilometrų spinduliu numaitytiems žemės ir betonavimo darbams turėjo būti buvo panaudota visa įmanoma darbo jėga. Dėl svarbios strateginės reikšmės kaip geležinkelių mazgas, atveriantis vartus Rytprūsių link, A. Hitlerio įsakymu Vilnius turėjo būti ginamas iki paskutinio kraujo lašo.

Miestas – tvirtovė pasišiaušė gynybai. Tačiau toli gražu ne tiek, ir taip kaip buvo planuota. Sparčiai artėjant frontui, vokiečiams pavyko įrengti tik gal gynybos mazgų, ir kaip pamatysime –  ne pačiose tinkamiausiose vietose. Taigi, kaip ugnies taškus teko panaudoti priemiesčiuose esamus pastatus.

Lemtingą liepos 7-ąją į Vilnių atvyksta miesto komendantas generolas Reineris Stahelis. Nuo šiol atsakomybė už apsupto miesto išlikimo teks asmeniškai jam. Mieste ir jo prieigose trys pėstininkų divizijos, du kalnų šaulių būriai, kitos smulkesnės dalys. Iš viso miestą ginti turėjo 17 tūkstančių karių. Paliginkime: vilnių tuo metu buvo pradėję supti dvi sovietų armijos ir mechanizuotas pulkas, kurių gretose buvo 210 tūkst. karių.

O dabar, manytume, reikia pereiti prie chronologiško įvykių atkūrimo. Kitaip tiesiog rizikuojame pasimesti tarp skirtingų prisiminimų, vertinimų, versijų ir komentarų, dažnai prieštaraujančių vieni kitiems. Taigi naktį iš liepos 6-osios sulaukę įsakymo iš Londono, maždaug 5500 AK kovotojų pradeda vokiečių pozicijų šturmą, tačiau juos atmeta stipri įtvirtinimų ugnis. Praaušus vokiečių aviaciją ir artilerija priverčia lenkus trauktis. Tačiau tuo pat metu Vilniaus prieigas pasiekia II Baltarusijos fronto III motorizuota kariuomenė. 5 tankų Armija, ties Valakampiais forsavusi Nerį, Žirmūnuose. AK šaltinių teigimu būtent puolime Žirmūnų kryptimi, aktyviai dalyvavo ir ios organizacijos kovotojai.

Beje, čia reikia atkreipti dėmesį į dar vieną dalyką. Daugelis to meto memuarų autorių teigia, kad sausumos kariuomenės puolimą palaikė stipri aviacijos ugnis ir kad miestas buvo smarkiai bombarduojamas. Kai kuriuose buvo kalbama apie šimtus bombonešių Tačiau ar galime tokiais tvirtinimais tikėti? Nemažai tais metais sostinėje gyvenusių ir karo istorija besidominčių vilniečių tvirtina, at nei vieni, nei kiti priešininkai miesto masyviai nebombardavo. Bombos krisdavo tikslingai, taikant dažniausiai į geležinkelio mazgą, tad šalia geležinkelio stoties buvo sugriauta keletas namų. Pasak liudininkų, jie sugriuvo net ne nuo pačių bombų, o nuo vagonuose buvusių susprogdintų sprogmenų. Tuomet nukentėjo keli V. Šopeno ir Sodų gatvės namai. Kliuvo (matyt per klaidą) ir namui, stovėjusiam Vokiečių ir Didžiosios gatvių kampe. Kita vertus, žvelgdami į 1944-ųjų liepą darytas fotografijas, matome rimtus sugriovimus. Bet kas vis dėlto sugriovė mūsų miestą – atsitraukiantys vokiečiai ar „išvaduotojai“ – jau visai kitos istorijos tema. O mes tuo tarpu grįžkime prie karo veiksmų.

Likus trims dienoms iki įsakyme nurodyto termino, liepos 7-ąją prie sostinės priartėjęs 3-asis gvardijos mechanizuotas pulkas ir 5-oji gvardijos tankų armija miesto prieigose stojo į įnirtingas kautynes su maždaug dešimties tūkstančių vokiečių įgula, turėjusia ne daugiau kaip 70 tankų, 270 artilerijos pabūklų ir 420 minosvaidžių. Jėgos buvo aiškiai nelygios, tad po poros dienų Raudonosios Armijos daliniai jau buvo apsupę Vilnių.

Apsupties replėse

Miesto gynėjams pagalbos tikėtis nebebuvo iš kur. Kaip savo knygoje „Rytų frontas 1944“ (Ostfront 1944“)  rašo vokiečių autorius Rolfas Hinze, Vilniaus „tvirtovės“ pastiprinimui skirtas Walküren (Valkirijų) grenadierių pulkas GR1067 miesto nebepasiekė, jam teko apsistoti Lentvario apylinkėse ir pasirengti gynybai. Šis dalinys, prieš tai tiesiogiai pavaldus Armijų grupei, nuo dabar vykdė Vilniaus „tvirtovės“ vadovybės įsakymus taip buvo iki tol, kol įgula pasitraukė iš Vilniaus. Buvo galima nujausti, kad šios grupės laukia toks pat likimas, kuris ištiko ir Vilniaus įgulą. Po to, kai sovietai į vakarus nuo Vilniaus iš dviejų pusių apsupo pulkininko Teodoro Tolsdorffo grupę, ir, atakuodami tankais, nustūmė ją link Kauno, ši grupė taip pat liko be užnugario.“

Pasak to paties autoriaus Liepos 9 dienos pavakare Walküren (Valkirijų) grenadierių pulko GR1067 dalys, vadovaujamos papulkininkio Tolsdorffo, be kulkosvaidininkų kuopos, trečiasis grenadierių batalionas, 16-tas parašiutininkų-šaulių pulkas, vienas prieštankinės artilerijos divizionas ir viena žygio kuopa pabandė prasiveržti į apsuptą  „tvirtovę“, tačiau tai jiems nepavyko. Be stiprios sunkiosios artilerijos paramos buvo sunku tikėtis tokio žygio sėkmės. Tad grupei buvo duotas įsakymas apsistoti į rytus nuo Lentvario, prie Vokės ir vėl pereiti į gynybą, kad būtų galima stabdyti tolesnį priešo veržimąsi į vakarus. Iš Tolsdorffo grupės kaip tik buvo gauta pranešimų apie pastebėtus stiprius priešo būrius prie vakarinio išvažiavimo iš Vilniaus, prie Lentvario ir į vakarus nuo jo.

Beveik tuo pat metu į štabą ateina A. Hitlerio įsakymas – nesitraukti nė per pėdą. Ir vaduotis iš apsupties.  Į tai Trečiosios tankų armijos štabo vadas Generolas Heidkemperis atsako, jog išvaduoti Vilnių iš apsupties įmanoma tik sulaukus rimto pastiprinimo. Tačiau pastiprinimo nebuvo.

Liepos 9 vakare Raudonosios  Armijos pėstininkai ir tankai keliose vietose pralaužė pietrytines vokiečių gynybos linijas. Esant tokiai situacija, viltis ištrūkti iš apsupties žiedo labai menka… Šioje vietoje praleiskime ilgus epizodus, apie pasitarimus vokiečių kariuomenės vadovybėje, kur jokių racionalių sprendimų priimta nebuvo.

O situacija Vilniuje klostosi visai dramatiškai. Štai  ką aprašo jau minėtas R. Hinze: „Liepos 10 d.ieną „tvirtovės“ komendantas informavo apie teritorijos praradimus miesto šiaurinėje dalyje – nuo šiaurinio tilto per Nėrį, iki bažnyčios[1] ir į rytus nuo bažnyčios; be to, pietvakariuose – nuo taško 84,2 Nėries upėje iki geležinkelio bėgių. Pranešimo pabaigoje generolas Stahelis dar kartą prašė paramos – papildyti zenitinių patrankų šaudmenų atsargas bei padėti karinėmis oro pajėgomis virš  teritorijos, esančios į priekį nuo Vilnelės, Nėries ir geležinkelio. Šį pranešimą ir prašymą generolas Stahelis dar perdavė telefonu. Vėliau ryšys su juo nutrūko.“

Negalima teigti, kad A. Hitleris ir jo generolai neieškojo sprendimo, kaip išgelbėti Vilniaus įgulą, tačiau, čia jų nuomonės nesutapo ir sprendimai nebuvo vykęNaktį iš liepos 10-tosios į 11-ąją koviniai vokiečių karinių oro pajėgų junginiai, įskaitant ir pikiruojamuosius bombonešius, atakavo visas sovietų geležinkelio stotis, iš kurių buvo pildomi jų rezervai. Kitą dieną „tvirtovės“ priešlėktuvinė artilerija pašovė 30 priešo tankų. Generolas Reinhardt‘as matė tik vieną galimybę įgulai prasiveržti, būtent į vakarus, Tolsdorff grupės kryptimi. Tokiam sumanymui įvykdyti laiko buvo labai mažai, nes Armijų grupė „Nord“ kairiajame Trečiosios tankų armijos flange sustabdė puolimą, o jos dešinįjį flangą patraukė į šiaurę nuo Utenos, taigi padėtis keitėsi į blogąją pusę. 225-toji pėstininkų divizija vienu kampu buvo įstrigusi už 7 km į šiaurės vakarus nuo Utenos. Po to, kai jos pastiprinimui pažadėti ir laukiami tankai buvo atšaukti, divizija įstrigo galutinai.

Vyriausioji Ketvirtosios armijos vadovybė taip pat suprato, kad iš dviejų pusių apsupta jos armija nebeilgai išlaikys savo pozicijas, nekalbant jau apie tai, kad ji galės sėkmingai prisidėti prie „tvirtovės“ įgulos išsiveržimo. Laikas veikė miesto gynėjų nenaudai. Naktį iš liepos 10-tosios į 11-ąją tapo galutinai aišku, kad  apsuptos vokiečių pajėgos pasmerktos, o Vilnius – prarastas negrįžtamai.

Versijos ir pramanai

O dabar dar kartą suteikime žodį R. Hinzei. „Vilniaus įgula tęsė pasipriešinimą iš visų pusių puolančiam priešui. Taip pat gynėsi ir nuo visų ryšių su užnugariu atkirsta, į vakarus nuo Vilniaus apsupta Tolsdorffo grupė. „Tvirtovės“ įgulos vadas, generolas Stahelis, esant tokiai padėčiai, įgulos prasiveržimą planavo naktį iš liepos 12-tosios į 13-tąją. Šiam tikslui reikėjo užmegzti ir palaikyti ryšį su prie Kauno stovinčiais daliniais bei su Tolsdorffo grupe, kovojančia prie Lentvario. Bet iš 6-tos tankų divizijos į Kauną atvykusių dvidešimties tankų ir Kaune stovinčių parašiutininkų-šaulių bataliono dalių nepakako sėkmingai atakai ir prasiveržimui iki Tolsdorfo grupės. Todėl generolas Heidekemperis ketino palaukti, kol atvyks kitos 6-tos tankų divizijos dalys ir  kitą dieną užmegzti asmeninį ryšį su Tolsdorffo grupe. Tai leido tikėtis, kad iš Vilniaus link Tolsdorffo grupės besiveržiantys būriai ras atsitraukimo kelią į vakarus.“…

Užbėgdami įvykiams už akių, pastebėsime, kad abiem grupėms vėliau pavyks susijungti. Kita vertus, čia mes susiduriame su dar viena įdomia įvykių versija, sutinkama tik sovietiniuose šaltiniuose. Tarkime, vienas iš to meto memuaristų, dalyvavęs mūšiuose dėl Vilniaus teigia: „Vilniaus grupės mėginimai išsiveržti iš apsupties nepavyko, Liepos 13 dieną 5-osios armijos daliniai išvadavo sovietų Lietuvos sostinę . Tūkstančiai vokiečių kareivių pasidavė į nelaisvę, o grupės vadas generolas leitenantas Stahelis, bėgdamas iš miesto, nuskendo Neries upėje.“ Šis melas vėliau buvo tiražuojamas ne kartą. Iš tiesų, Vingio parke užspausti vokiečių kariai mėgino persikelti per upę į Lazdynus. Žinoma, jis galėjo nuskęsti, Tačiau keisčiausia, kad „skenduolis“ netrukus iškilo, buvo apdovanotas Riterio kryžiumi, paskirtas vadovauti Varšuvos, o vėliau – Bukarešto gynybai. Ir gyvenimą savo jis baigė ne Neries vandenyje, o sovietiniame gulage, kur atsidūrė, patekęs į nelaisvę.

Trumpai prisimindami ir keletą kitų neatitikimų, pastebėsime, kad sovietiniuose šaltiniuose niekur neteko aptikti AK vaidmens paminėjimo. Kuo gi sėkminga Vilniaus išvadavimo operacija baigėsi šios „sąjungininkų“ organizacijos vadams ir kovotojams. Ogi tuo, kad AK štabo nariai, generolo Ivano Černiachovsko pakviesti pasirašyti bendradarbiavimo susitarimo, buvo suimti. Vėliau Lukiškių kalėjime atsidūrė ir dar viena AK karininkų grupė, o keli tūkstančiai eilinių šios organizacijos kovotojų buvo internuoti ir pateko į stovyklą prie Medininkų.

Tuo tarpu „išvaduotojai „ jau traukė tolyn. Tuoj po Vilniaus operacijos  Baltarusijos fronto armijų kariuomenės užėmė visą Dzūkiją ir pasiekė Nemuną, o sostinę užėmusi Pabaltijo fronto 5-oji armija po poros savaičių jau šeimininkavo Kaune. Miestą sovietai užėmė be mūšio – nenorėdami būti apsupti, vokiečių daliniai iš buvusios laikinosios sostinės pasitraukė anksčiau, nei Kauną pasiekė Raudonosios Armijos daliniai. Užėmusi Kauną ir sulaukusi pastiprinimu, 5-oji armija iki rugpjūčio pabaigos užėmė visą Suvalkiją ir įsiveržė į Rytprūsius. „Vaduoti“ kitų tautų.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s