Žemaičių bajoras – pirmasis Lenkijos prezidentas

Sena žemaičių bajorų giminė davė pasauliui du brolius Narutavičius. Vyresnysis, Stanislovas, tapo Vasario 16-osios Akto signataru (kai kurie tyrinėtojai net mano, kad jis galėjo būti šio dokumento teisto autorius). O Gabrieliui Narutavičiui buvo lemta tapti pirmuoju atgimusios Lenkijos prezidentu.

Aras Lukšas

Šiomis dienomis Vilniuje akį patraukia daugybė plakatų, kuriuose atvaizduotas vienas žymiausių praėjusio amžiaus  poetų Česlovas Milošas. Prieš šimtą metų Lietuvoje gimęs Nobelio premijos laureatas – toli gražu ne vienintelis žmogus, kurį mūsų žemė davė Lenkijos istorijai ir kultūrai. Beje, kai kuriuos iš jų Lietuva pasiliko sau. Dažnai „tautinis apsisprendimas“ vykdavo vienoje šeimoje. Iš tų pačių bajorų Milošų (Milašių) giminės kilęs Oskaras Milašius – taip pat poetas, ir žymus Lietuvos diplomatas. Dar įdomesnis žymaus gamtininko Tado Ivanausko šeimos atvejis: joje vienas brolis buvo lietuvis, kiti du – lenkai, o ketvirtasis – baltarusis. Taigi, šiandien, pasekę G. Narutavičiaus gyvenimo kelią pasižiūrėkime, kas paskatino Nepriklausomybės akto signataro brolį savo tėvyne pasirinkti ne Lietuvą, o Lenkiją.

 

Skirtingi brolių keliai

 

G. Narutavičius gimė 1865 metų kovo 17 dieną Telšiuose, žemaičių bajoro, 1863 metų sukilimo dalyvio Jono Narutavičiaus ir jo trečiosios žmonos Viktorija Ščepovskaitės šeimoje. Anksti mirus tėvui (broliams tuomet buvo vos ketveri ir vieneri), visas rūpestis dėl vaikų ateities ir jų išsilavinimo teko motinai. Kurį laiką broliai eis panašiais keliais – abu baigs Liepojos gimnaziją, abu išvyks studijuoti į Peterburgą, abu bus priversti studijas nutraukti. Būtent nuo šios akimirkos Gabrieliaus ir Stanislovo lauks visiškai skirtingi likimai.

Jei Stanislovas iš Peterburgo universiteto Teisės fakulteto buvo pašalintas iš už priklausymą slaptam kairiųjų pažiūrų studentų rateliui, tai Gabrielius mokslus Fizikos-matematikos fakultete buvo priverstas nutraukti dėl plaučių ligos, nes drėgnas Peterburgo klimatas galėjo tik dar labiau pabloginti jos eigą. Taigi, dvidešimtmetis jaunuolis vyksta gydytis į Šveicariją. Čia jo sveikata ima sparčiai taisytis, tad netrukus vėl galima  kibti į mokslus. G. Narutavičius įstoja į Ciuricho Valstybinės aukštosios technikos mokyklos Statybos fakultetą. Tuomet jis dar nenujaučia, kad Šveicarijoje jam teks užsibūti ilgiau, nei buvo planuota.

Ketinimus pakoregavo politinės priežastys. Kitaip nei brolis, studijų metais G. Narutavičius į politinius judėjimus nesivėlė, tačiau palaikė glaudžius ryšius su viena kairiųjų emigrantų partija bei rėmė nuo carinės valdžios persekiojimo Šveicarijoje besislapstančius lenkus. Caro valdžia tokią veiklą traktavo kaip pavojingą imperijai ir net ketino G. Narutavičių suimti. Taigi, kelio atgal į gimtinę nebebuvo.

Būsimas Lenkijos vadovas nutaria pasilikti Šveicarijoje ir 1895 priima šios šalies pilietybę. Po studijų įsidarbinęs St. Galleno geležinkelio statybos biure, jis netrunka užsirekomenduoti kaip gabus inžinierius, o tai atveria kelius puikiai karjerai. Netrukus jis išgarsėja kaip neprilygstamas hidroelektrinių statybų vadovas, vienas žymiausių Europoje šios srities ekspertų ir Šveicarijos elektrifikacijos pradininkas. 1907 metais G. Narutavičiui pasiūlomos jo gimtosios Alma Mater –  Valstybinės aukštosios technikos mokyklos profesoriaus pareigos o 1913-aisiais jis tampa Vandens statybos fakulteto dekanu.

Kaip matome, kol kas būsimo Lenkijos prezidento gyvenimas ir veikla su politika neturi nieko bendra. Kas ir kada lėmė tokį netikėtą jo likimo posūkį? Ir kodėl Žemaitijos bajoras, kitaip nei daugelis to meto inteligentų, tarp kurių buvo ir jo brolis, nesugrįžo į gimtinę kurti nepriklausomos Lietuvos, o pasirinko Lenkiją?

 

Be abejonės nuo Lietuvos G. Narutavičių atitolino pats gyvenimas ir darbas Šveicarijoje, kuri, kaip visuomet liko nuošalyje nuo revoliucijų ir karo. O juk būtent po 1905 metų revoliucijos Rusijoje kilo pirmoji tautinio išsivadavimo banga, rinkosi Didysis Vilniaus Seimas, nutaręs siekti plačios Lietuvos autonomijos, kurio dalyviu buvo ir būsimo Lenkijos vadovo brolis, vėliau, jau baigiantis Pirmajam pasauliniam karui tapęs Valstybės Tarybos nariu. Toks kelias į politiką buvo tipiškas daugeliui Rusijoje gyvenusių lietuvių – inžinierių, gydytojų, teisininkų…

Šveicarija nuo visų šių įvykių buvo toli, o tai tikrai neskatino G. Narutavičiaus tautinio apsisprendimo. Be to, kaip minėjome jis jau studijų metais buvo suartėjęs šioje šalyje veikusiomis  lenkiškomis organizacijomis, o Pirmasis pasaulinis karas tik dar labiau sustiprino šią tendenciją. G. Narutavičius aktyviai dalyvavo Šveicarijos Generalinio komiteto nukentėjusiems nuo karo Lenkijoje šelpti veikloje. (Beje, analogiška lietuviška organizacija kaip tik tapo Lietuvos Tarybos užuomazga). Tuo tarpu G. Narutavičius priklausė dar ir  Lozanoje veikusiai draugijai „La Pologne et la Guerre“ („Lenkija ir karas“). Kaip tik čia jis galutinai persiėmė būsimo garsaus Lenkijos veikėjo ir valstybės vadovo Juzefo Pilsudskio idėjomis. (Beje, neretai sakoma, kad G. Narutavičius ir J. Pilsudskis buvo tolimi giminaičiai. Tačiau tai ne visai tiesa. Žvelgiant į G. Narutavičiaus genealoginį medį,  matome, jog toks ryšys du politikus sieja nebent per jo brolio žmoną Joaną Bilevičiūtę-Narutavičienę, kurios giminaitė buvo ištekėjusi už J. Pilsudskio tėvo). Taigi, 1919 metų vasarą G. Narutavičius gavęs Lenkijos vyriausybės kvietimą atvykti į Varšuvą, aktyviai įsijungia į nepriklausomos valstybės kūrimą.

1920 metais G. Narutavičiui pasiūlomas viešųjų darbų ministro portfelis. Šiose pareigose, kurias jis ėjo keturiose iš eilės kabinetuose, itin pravertė Šveicarijoje sukaupta patirtis: ministras rūpinosi Vyslos vagos reguliavimu, hidroelektrinių statybomis, kitaip sakant, užsiėmė ne tiek politika, kiek konkrečiais valstybės ūkio plėtros projektais. Į „grynąją“  politiką G. Narutavičius atėjo po dvejų metų, tapęs užsienio reikalų ministru, kurio portfelį išlaikė ir po 1922-ųjų gruodį vykusių Seimo rinkimų, kurie jam nebuvo sėkmingi. Tačiau likimas bajorui iš Telšių buvo numatęs kur kas aukštesnį postą, deja, kainavusį jam gyvybę.

Reikia pastebėti, kad G. Narutavičius greičiausiai nebūtų tapęs Lenkijos prezidentu, jei šalies vadovą renkantis seimas nebūtų buvęs toks margas: nė viena iš parlamento rinkimuose dalyvavusių partijų ar politinių blokų negavo užtikrintos daugumos. Taigi, ir prezidento rinkimuose nebuvo aiškaus favorito. Juo labiau,  kad realiausias kandidatas – valstybės viršininku tituluojamas Juzefas Pilsudskis, likus penkioms dienoms iki prezidento rinkimų dalyvauti juose atsisakė, motyvuodamas tuo, jog Konstitucija valstybės vadovui numačiusi per mažai galių.

 

Istorinis posėdis

 

Taigi, gruodžio 9 dieną parlamentarai renkasi į ypatingos svarbos posėdį – šiandien jiems bus patikėta išrinkti pirmąjį šalies vadovą. Seimas ūžia kaip avilys – debatai salėje, debatai kuluaruose. Po poros valandų tampa aišku, kad dėl bendro kandidato frakcijoms susitarti nepavyks, tad niekas nenumano, kuo baigsis šis istorinis posėdis.

Ir štai, dešimt minučių po vidudienio, Seimo maršalka Maciejus Ratajus paskelbia posėdžio pradžią ir netrukus skaito kandidatų sąrašą. Tarp penkių kandidatų – ir G. Narutavičiaus pavardė.

Slaptas balsavimas trunka apie 15 minučių, dar beveik porą valandų skaičiuojami balsai. 14 valandą 5 minutės posėdžio sekretorius paskelbia, kad nė vienas iš kandidatų nesurinko reikiamos balsų daugumos. G. Narutavičiaus rezultatai nekokie: su 62 gautais balsais jis – antras nuo galo. Nieko neduoda ir pakartotinis balsavimas, tačiau šį kartą G. Narutavičius su 151 gautu balsu jau užima garbingą trečiąją vietą. Žaidimas tęsiasi, dabar iš jo jau iškrentant paskutinę vietą užėmusiam kandidatui.  Ketvirtas balsavimas – ir vėl nieko.

Pusę septynių vakaro seimo maršalka paragina atstovus balsuoti penktąjį kartą. Dabar biuleteniuose – tik dvi pavardės: vienos iš liaudininkų ir mažumų frakcijų remiamas G. Narutavičius ir Liaudies demokratijos (tautininkų) frakcijos kandidatas Maurycyjus Zamoyskis. Galiausiai paskelbiama, kad G. Narutavičius surinko 289 balsus, 62 balsais aplenkdamas savo konkurentą. Tylą perskrodžia

Seimo maršalkos balsas: „Remiantis šiais balsavimo rezultatais patvirtinu, kad absoliučią daugumą surinko ponas Gabrielius Narutavičius ir skelbiu, jog jis išrinktas Respublikos prezidentu.“  Kairėje salės pusėje pasigirsta plojimai. Dešinieji sėdi akmeniniais veidais.

Žinia apie G. Narutavičiaus išrinkimą gatvėje prie Seimo sukelia sprogusios bombos efektą. Minia tautininkų rėmėjų pasipiktinusi švilpia ir skanduoja, kažkas lipa ant tvoros ir šaukia: „Nenorime prezidento, kurį išrinko žydai, vokiečiai ir kitos mažumos!“ Netrukus keliose miesto vietose prasideda demonstracijos, kurias sustabdo policijos užtvaros.

Po gruodžio 11 dieną įvykusios prezidento inauguracijos, atmosfera šalyje jau buvo įkaitusi iki raudonumo. Dar iškilmių išvakarėse G. Narutavičius gavo grasinantį anoniminį laišką, kurį pasirašė „lenkų fašistas“. (Čia pastebėsime, kad nemažai daliai dešiniųjų pažiūrų lenkų tuomet labai imponavo Benitas Mussolinis ir jo skelbiamos idėjos. Ką šios idėjos vėliau atneš Lenkijai, tuomet dar niekas nenumanė.)

Iš Vilniaus atsiųstame antrajame laiške rašoma: „Pone ministre! Jei tuoj pat neatsistatydinsite iš prezidento pareigų, jūsų laukia mirties nuosprendis“. Gruodžio 15-ąją, pirmąją savo darbo dieną Belvederio rūmuose įsikūrusioje prezidentūroje, G. Narutavičius skaitydamas korespondenciją aptiks dar vieną, šį kartą jau iš Lvovo išsiųstą laišką. „Iki nurodyto laiko Jums liko 4 paros ir 20 valandų. Primenu, kad Jums gresia natūrali mirtis nuo širdies priepuolio. Laikas surašyti testamentą. Tuo ir atsisveikinu. Tai trečias perspėjimas.“ Į visus šios grasinimus ką tik išrinktas prezidentas tik numojo ranka, nors jo kanceliarijos vadovas  Stanislawas Caras ir tvirtino, kad pavojus visiškai realus.

 

Mirtis galerijoje

 

Blogiausios nuojautos pasitvirtino jau kitą dieną. Gruodžio 16-ąją prezidento darbotvarkėje be kita ko numatytas prezidento susitikimas su Lenkijos katalikų bažnyčios galva kardinolu Aleksandru Kakowskiu. Nepaisant to, kad diena labai šalta ir snieguota, G. Narutavičius, lydimas S. Caro ir adjutanto poručiko Soltano,  iš Belvederio rūmų išvyksta atviru automobiliu. Prezidentas vilki šiltus kailinius, nelabai tinkamus tokiai progai. Netrukus pamatysime, kad net ir šie stori kailiniai neišgelbės jo nuo žūties.

Tačiau iki tos lemtingos akimirkos dar lieka bent pora valandų. O kol kas, pakeliui į kardinolo rezidenciją G. Narutavičius svarsto, ar verta vykti į parodos dailės galerijoje atidarymą, į kurį jis išvakarėse buvo pakviestas. Nežinodamas, ką daryti, tariasi su savo adjutantu, kuris sako, kad J. Pilsudskis tokiuose renginiuose neretai lankydavosi. Tuomet prezidentas apsisprendžia priimti kvietimą, tuo pasirašydamas sau mirties nuosprendį.

Kol G. Narutavičius po neilgo pokalbio su kardinolu važiuoja link netoliese esančios galerijos, ten jau būriuojasi publika, kurioje – daug dailininkų, rašytojų, poetų. Netrukus čia pasirodo ir Eligijuszas Newiadomskis. Bohemos pasaulis gerai pažįsta E. Newiadomskį kaip spalvingą asmenybę: dailininkas, meno kritikas, didelis tautininkų gerbėjas. Buvęs savanoris kovose su bolševikais ir buvęs aukštas Kultūros ministerijos valdininkas (tiesa, labai neilgai).  Pažįstami vertino jo įvairiapusį talentą, tačiau nemėgo E. Newiadomskio dėl arogancijos ir ūmaus būdo, nuolat įveldavusio jį į skandalus ir net muštynes. Visai netrukus, šis žmogus įeis į istoriją kaip pirmojo Lenkijos prezidento žudikas.

G. Narutavičiaus automobilis sustoja prie galerijos kiek po dvyliktos. Galerijos vestibiulyje prezidentas sveikinasi su jos šeimininkais, ministru pirmininku ir švietimo ministru.  „Ar  tai Narutavičius?“, – klausia greta stovinčio dailininko E. Niewiadomskis. Gavęs teigiamą atsakymą, jis sparčiu žingsniu eina į dar tuščią parodų salę. Tai niekam nepasirodo įtartina, mat E. Niewiadomskis – vienas iš parodos organizatorių ir čia eksponuojamų darbų autorių. Tai, kad dalininkai laukia svečių prie savo darbų – įprastas dalykas.

Po kelių minučių prezidentas jau eina per sales, vieną po kito apžiūrinėdamas paveikslus. Prie vieno iš jų G. Narutavičius staiga sustingsta, susvyruoja ir susmunka ant grindų. Kelias akimirkas neįmanoma suvokti kas įvyko – salės šurmulyje niekas neišgirdo šūvių. Dar po kelių sekundžių šalia E. Newiadomskio stovėjęs dailininkas Edwardas Okunis pastebi jo rankoje mažo kalibro brauningą. Prišokęs prie teroristo, dailininkas čiumpa jį už rankos ir atima ginklą. E. Newiadomskis nesipriešina.

Tuo tarpu sužeistas prezidentas paguldomas ant salėje esančios sofos. Prie jo prišoka du tarp svečių buvę gydytojai. Ir pirmo žvilgsnio jokių sužeidimų nematyti, tačiau nuvilkę kailinius ir liemenę, ant G. Narutavičiaus marškinių aiškiai matomos trys nedidelės raudonos dėmės.

E. Newiadomskis atrodo taip, lyg viskas, kas vyksta salėje jam būtų nė motais. Prezidento adjutantai pasodina jį ant sofos ir akylai saugo, kad teroristas nebandytų pasprukti, tačiau šis to daryti nė neketina. Paklaustas, kaip galėjo pakelti ranką prieš pirmąjį valstybės asmenį, atšauna, jog šis buvo išrinktas už žydų pinigus.

Tuo metu prezidento gyvybė nenumaldomai gęsta. Tarp svečių buvęs kunigas suteikia jam paskutinį patepimą. Salėje panika. Kažkas mėgina iškviesti greitąją pagalbą, tačiau telefonas neveikia. Kažkas puola į gatvę ieškoti veikiančio aparato. Galiausiai atvyksta greitoji, tačiau jos gydytojui belieka konstatuoti G. Narutavičiaus mirtį. Čia pat kyla absurdiškas incidentas, mat medikas ketina vežti palaikus į morgą. Į pastabą jog tai Respublikos Prezidento palaikai, jaunas gydytojas atšauna, kad taisyklės vienodos visiems. Konfliktą išsprendžia prezidento adjutantai, išgrūsdami nesusipratėlį lauk. Po kurio laiko G. Narutavičiaus kūnas pervežamas į Belvederio rūmus.

Su savo pirmuoju prezidentu Lenkijos Respublika atsisveikino itin pagarbiai ir iškilmingai. Praėjus trims dienoms po pasikėsinimo  jo kūnas iš Belvederio buvo pervežtas į Karalių Rūmus. Visame gedulingos procesijos kelyje stovėjo kone pusė milijono žmonių. Pati procesija buvo tikrai įspūdinga: valstybės vadovo palaikus lydėjo du J. Pilsudskio pirmojo pulko kavalerijos eskadronai, du pėstininkų batalionai, artilerijos baterija ir karininkai su apnuogintais kardais. Priešais karstą su kryžiumi rankose ėjo pats Lenkijos katalikų bažnyčios galva kardinolas Aleksandras Kakowskis. Į Karalių Rūmus, padedami dviejų prezidentūros pareigūnų,  karstą įnešė keturi vyriausybės nariai karo reikalų ministras generolas Kazimierzas Sosnkowskis, teisingumo ministras Waclawas Makowskis, ir žemės ūkio ministras.

Kitą dieną, kai G. Narutavičiaus palaikai buvo pašarvoti Karalių rūmų Riterių salėje, pareikšti paskutinę pagarbą savo pirmajam prezidentui nenutrūkstamu srautu ėjo šimtai tūkstančių lenkų. Nesuskaičiuojama gausybė žmonių susirinko ir į gedulingas pamaldas, po kurių G. Narutavičius buvo palaidotas  Varšuvos Šv. Jono katedros kriptoje.

Čia turbūt verta prisiminti, koks buvo į prezidentą pasikėsinusio E. Niewiadomskio likimas. Jo teismo procesas truko neilgai ir gruodžio 30 dieną teroristas išklausė mirties nuosprendį. Nuosprendis buvo įvykdytas po mėnesio. „Žūstu už Lenkiją, kurią žudo Pilsudskis“ – prieš mirtį sušuko E. Newiadomskis. Reikia pastebėti, kad jei teroristas tikėjosi didvyrio ir kankinio šlovės – jo viltys išsipildė. Į E. Newiadomskio laidotuves susirinko maždaug dešimties tūkstančių žmonių minia. Tačiau tai tik lašas jūroje, palyginus su puse milijono lenkų, išlydėjusių į paskutinę kelionę savo pirmąjį prezidentą – lietuvį  Gabrielių Narutavičių.

“Lietuvos žinios“, 2011-07-29

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s