Prarastoji Lietuvos jūra

 

 

Baigiantis 1923 metų vasarai generolo Vlado Nagiaus-Nagevičiaus iniciatyva prie Kauno Aukštesniosios technikos mokyklos buvo atidarytas jūrininkystės skyrius. Į šią mokyklą tuomet įstojo apie 20 jaunuolių. Tiesa, per dvejus metus ji taip ir neparengė nė vieno jūreivio ir buvo greičiau paruošiamoji, nei tikroji jūreivystės mokykla. Vis dėlto tai buvo aiškus ženklas, kad vienintelį savo uostą atgavusi Lietuva nepamiršo esanti jūrų valstybė.

 

Aras Lukšas

 

Kad ir kaip keista, Lietuvos valstybė, turėdama priėjimą prie Baltijos jūros niekuomet neturėjo savo laivyno. Tiesa, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos laikais bandymų jį sukurti būta, tačiau šie bandymai kažkodėl nebuvo sėkmingi. Iki XVII amžiaus pabaigos Baltijoje šeimininkavo danai ir švedai, vėliau joje įsigalėjo Vakarų Europos valstybės, ypač Olandija ir Hanzos sąjungos šalys, o 1679 metais į areną išėjo ir didelių jūrinių ambicijų turėjęs Rusijos caras Petras I. Tuo tarpu Abiejų Tautų Respublikos valdovams jūros reikalai, regis, visiškai nerūpėjo. Vėliau, kai mūsų valstybė pateko į Rusijos imperijos glėbį, jūros ir laivyno klausimas atkrito savaime.

 

Lietuvis, gelbėjęs „Titaniką“

 

Tiesa, Rusijos laivyne lietuvių būta. Jame išaugo ir pirmasis lietuvis kapitonas Leonas Stulpinas. 1886 metais įsitaisęs junga viename rusų prekybos laive, jis per šešerius metus išsitarnavo iki bocmano. 1903 metais baigęs jūreivystės mokyklą, jis tapo tolimojo plaukiojimo šturmanu, o dar po 6 metų – kapitonu. Įdomu pastebėti, kad L. Stulpino vadovaujamas transatlantinis garlaivis „Birma“ buvo vienas iš laivų, 1912 metų balandį skubėjusių į pagalbą skęstančiam „Titaniukui“. Tiesa, pagalbos nebeprireikė – likusius gyvus milžiniško laivo keleivius išgelbėjo pirmasis į nelaimės vietą atplaukęs anglų garlaivis „Carpathians“.

Pirmajam lietuviui, užkopusiam ant kapitono tiltelio vėliau teks vadovauti ir atgautam Klaipėdos uostui. Prie paties uosto ir jo plėtros netrukus sugrįšime, tačiau prieš tai prisiminkime, kad 1918 metais nepriklausomybę paskelbusi Lietuva galėjo visiems laikams palaidoti svajonę būti jūrų valstybe.

Klaipėdą valdžiusiai Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą ir pasirašius Versalio sutartį, šios šalies teritorija buvo gerokai apkarpyta. 1920 metų sausio 10 dieną ji neteko ir Klaipėdos krašto. Ką daryti su atskirtuoju kraštu, niekas nežinojo, tad karą laimėję Antantės sąjungininkai uostamiestį laikinai pavedė valdyti Prancūzijai. Prancūzų įgulos užsibuvo uostamiestyje ilgiau, nei buvo tikėtasi. Nieko nepakeitė ir tai, kad 1922 metais sąjungininkai pagaliau pripažino Lietuvą de jure. Diplomatinės pastangos išspręsti Klaipėdos klausimą nedavė rezultatų – Ambasadorių konferencija visais įmanomais būdais vilkino bet kokį sprendimą.

Galop Lietuvos vyriausybė, suprasdama, kad kito būdo atgauti uostamiestį nėra, suorganizavo čia vadinamąjį „sukilimą“. 1923 metų sausio 15 dieną, beveik nesutikdami rimtesnio pasipriešinimo, į prancūzų valdomą Klaipėdos kraštą įžengė reguliariosios Lietuvos kariuomenės daliniai. Tos pačios dienos vidudienį buvo paskelbtos paliaubos, o kiek daugiau nei po mėnesio, vasario 16-ąją, Lietuvos ir Antantės susitarimu Klaipėdos kraštas buvo perduotas Lietuvai.

Netrukus atgautojo uosto kapitonu paskirtam L. Stulpinui teko perimti prastoką ūkį. Pirmojo pasaulinio karo metais uosto gylis buvo sumažėjęs gerais pora metrų, todėl didesni laivai čia negalėjo įplaukti. Bet dar labiau Klaipėdos padėtį apsunkino gerokai pranašesnis Karaliaučiaus uostas, su kuriuo konkuruoti dėl tranzitinių krovinių, keliaujančių iš Rusijos, buvo beveik neįmanoma – didžiausia kliūtimi tam buvo lenkų okupuotas Vilniaus kraštas. Taigi, Lietuvos vyriausybei teko nelengvi uždaviniai – reikėjo rasti lėšų uosto plėtrai ir modernizavimui ir sudaryti Klaipėdai tokias ekonomines sąlygas, kurios atsvertų geopolitinius uostamiesčio trūkumus.

Šiems tikslams įgyvendinti prireikė septynerių metų. Kaip knygoje „Baltijos jūra ir Lietuvos laivynas“ rašo dimisijos flotilės generolas Raimundas Baltuška, iki 1930 metų įvairiomis politinėmis ir ekonominėmis priemonėmis pavyko įveikti tradicinę Rygos, Liepojos ir Karaliaučiaus konkurenciją. Ypač padėtis pagerėjo baigus tiesti geležinkelį, sujungusį Klaipėdą su Šiauliais. Uosto apyvarta augo net didžiosios depresijos metais, vis didesnę jos dalį sudarė nebe tranzitiniai, o pačios Lietuvos eksporto kroviniai, kurių dalis prieš sugrįžtant hitlerininkams 1939 metais jau buvo pasiekusi 82 procentus.

 

Uostas –  mūsų, laivai – svetimi

 

Taigi, praėjus dvylikai nepriklausomybės metų, Lietuva turėjo puikų ir konkurencingą uostą, tačiau ant čia atplaukiančių laivų stiebų dažniausiai puikavosi svetimų valstybių vėliavos. Kaip 1935 metais rašė laikraštis „Jūra“, per pirmąjį tų metų pusmetį į Klaipėdą įplaukė 590 laivų, iš kurių net 256 priklausė Vokietijai. Lietuvišką trispalvę ant įplaukiančio pro uosto vartus laivo stiebo tą pusmetį buvo galima pamatyti tik 22 kartus, tačiau tai buvo įvairių Lietuvos kompanijų nusamdyti kitų šalių laivai. Nors kalbos apie būtinybę kurti tautinį laivyną netilo nuo pat 1923 metų, šis reikalas per ilgus metus beveik nepajudėjo iš vietos.

„Visi sutinka, kad mes, turėdami savo uostą, per 12 metų galėjome įsigyti, jeigu ne didelį tautinį laivyną, tai bent keletą gerų prekybi­nių laivų, plaukiojančių po Lietuvos vėliava“ – 1935 metais apgailestauja laikraštis „Jūra“. Straipsnyje stebimasi, kad „mūsų pirkliai ir šių dienų pramonininkai, kurie deda di­džiausias pastangas išnaudoti visus Lietuvoje prekybinius galimumus, taip mažai, arba visai, neatkreipė dėmesio į tą aplinkybę, kad turint savo išėjimą jūron ir pakankamai įrengtą uostą, galima visa tai panaudoti savo asmeninei,  o taip pat ir valstybės,  gerovei. Kas savaitę skaitome pranešimus iš Klai­pėdos uosto, kad tiek tai laivų įplaukė, prikrautų ir tiek tai išplaukė. Kiekvie­nas turi suprasti, kad tie laivai, gabenda­mi frachtas, taip pat turi pelno ir, galiu už­tikrinti, kad jų uždarbis yra daug didesnis už bet kurios kitos įmonės.“ Leidinyje pastebima, kad „latviai ir estai sugebėjo išnaudoti pasau­linio laivyno krizę savo laivynams padidinti ir dabar turi visai padorius laivynus. Per visą krizės laiką ten nuolat perkami nauji laivai ir tenai jūrininkystė yra jau rimta ir stipri ūkio šaka, kurioj dirba tūkstančiai savų piliečių.“

Kodėl Lietuvos valstybė, kitaip nei drauge su ja nepriklausomybę paskelbusios jos kaimynės taip vangiai kūrė savo laivyną? Atrodo, tam kliudė politinės valios stoka, ar sėslaus žemdirbio mentalitetas, o gal faktas, kad vienintelis krašto uostas buvo šimtmečiais atplėštas nuo Lietuvos ir atrodė svetimas. Greičiausiai, tam tikros įtakos turėjo visi minėti dalykai, tačiau svarbiausia priežastis, matyt, buvo politikų pozicija. Tiesa, vos atgavus Klaipėdos kraštą, 1923 metų vasario mėnesį oficioze „Lietuva“ pasirodė straipsnelis „Lietuvos prekybos laivyno reikalu“,  raginantis burtis jūrinių profesijų specialistus, tačiau tolesni veiksmai buvo palikti saujelei entuziastų.

Svarbiausią vaidmenį telkiant šiuos entuziastus suvaidino tų pačių metų kovo pabaigoje įkurta Lietuvos jūrininkų sąjunga ir jos pirmininkas generolas V. Nagius-Nagevičius. Būtent šios visuomeninės organizacijos pastangomis ir buvo įkurtas Jūrininkų skyrius prie Kauno aukštesniosios technikos mokyklos. Susisiekimo ministerija tokiam sumanymui neprieštaravo, tačiau finansiškai šią mokymo įstaigą rėmė labai kukliai.

Tikra jūreivystės mokykla Jūrininkų skyrių vargu ar galima pavadinti. Čia studijavę jaunuoliai mokėsi tik teorinių disciplinų: anglų kalbos, jūrų astronomijos, fizikos, navigacijos, laivų statybos pagrindų. Po dvejų metų, 15 skyriaus absolventų buvo pasiųsti praktikai į Suomiją, tačiau ir ten susipažino tik su burlaiviais. Tuo tarpu Susisiekimo ministerijos valdininkai nusprendė, kad savos jūreivystės mokyklos Lietuvai nereikia – esą specialistus labiau apsimoka rengti užsienyje. Tačiau ir ten norintieji tapti profesionaliais jūrininkais buvo siunčiami vangiai ir be jokio plano.

Šiaip ar taip, 1930 metais Lietuvoje jau buvo bent dešimt diplomuotų tolimojo plaukiojimo kapitonų, baigusių navigacijos institutą Suomijos Turku mieste. Tačiau vesti į tolimus kraštus lietuviška vėliava paženklintą laivą tebebuvo šių buvusių Jūrininkų skyriaus kursantų svajonė – savojo laivyno šalis dar nė nebuvo pradėjusi kurti. Nėra jokių abejonių, kad didžiausia kaltė dėl to tenka Lietuvos valdžiai, savo nepaaiškinamu abejingumu iki tol jau sužlugdžiusiai bent trejetą tokių bandymų. Vienas iš jų – privataus kapitalo mėginimas 1925 metais įsteigti Lietuvos jūrininkavimo ir prekybos bendrovę. Deja, Lietuvos vyriausybė neišnaudojo puikios progos ir nematė reikalo padėti įmonei bent jau atsistoti ant kojų, tad netrukus bendrovė žlugo. Po trejų metų steigti laivyną mėgino krovinių bendrovė „Sandėlis“ , tačiau, negavusi prašytos vyriausybės paramos ji taip ir nesugebėjo įsigyti nė vieno laivo.

Nepasisekė ir 1929 metais Klaipėdoje įsteigtai akcinei bendrovei „Lietgaras“ , išsinuomojusiai iš vokiečių du sausakrūvius laivus, pakrikštytus „Klaipėda“ ir „Palanga“. Pastarasis jau po metų atnešė nemenką pelną, tačiau verslo plėtrai jo nepakako, tad „Lietgaras“  pamažu merdėjo. Abu jo laivus 1932 metais nupirko bendrovės „Sandėlis“ vadovas Martynas Reičys. Tačiau lietuviški vardai ant jų bortų švietė neilgai – po poros metų dėl lėšų stygiaus M. Reičys buvo priverstas abu sausakrūvius parduoti buvusiems savininkams vokiečiams, kurie pervardino juos į „Ostsee“ ir „Nordsee“. Pastarasis (buvusi „Klaipėda“) nepraėjus nė metams buvo nurašytas ir supjaustytas.

Šiaip ar taip, ne visai sėkmingai laivus įsigijęs M. Reičys iki tol spėjo nuveikti nemažą darbą. Dar 1927 metais jis pateikė vyriausybei išsamų memorandumą, kuriame įrodinėjo, kad Lietuvai verkiant reikia savo prekybos laivyno. Šiame dokumente buvo numatyta išsami laivyno steigimo programa ir sąmata bei prašyta vyriausybės paramos 600 tonų talpos laivui įsigyti. Tačiau visuomenininkų ir verslininkų įtikinėjimai politikų ir valdininkų ausis pasiekė tik 1935-aisiais, kuomet auganti ir turtėjanti akcinė bendrovė  „Maistas savo produkcijai eksportuoti“ įsigijo du garlaivius. Netrukus trys galingiausios eksportuojančios kompanijos – „Maistas“, „Lietūkis“ ir „Pienocentras“ nutarė įkurti laivininkystės bendrovę „Lietuvos Baltijos LLoydas“ (LBL). Tai buvo esminis lūžis, nes 2 mln. litų įstatinį kapitalą turinčios bendrovės akcininke tapo ir Susisiekimo ministerija. Nuo šiol laivyno kūrimas tapo ne tik verslu, bet ir valstybės politikos dalimi.

 

Ledai pajudėjo

 

„Pagaliau pradedamas steigti prekybos laivynas“, – džiaugėsi laikraštis „Jūra“, kurio  1935 metų spalio mėnesio redakciniame straipsnyje rašoma: „Prieš keletą savaičių spaudoj buvo pa­skelbta, kad akc. „Maisto“ bendrovė iš­nuomavo (čartavo) iš norvegų du nedidelius, pavartotus garlaivius savo transporto reika­lams. Dabar jau galima pranešti, kad šie du laivai yra nupirkti ir sudaro pradžią mūsų prekybos laivynui. Laivai, tiesa, nėra im­ponuojantys, kaip kad daugelis norėtų ma­tyti, bet yra mūsų jūrinei prekybai pravar­tus, reikalingi, nenuostolingi, todėl jų pir­kimas yra ne tik pateisinamas, bet ir sveikintinas. Prie kitų aplinkybių, pavyzdžiui, prieš dešimtį metų nupirkta tokių laivų pora, be abejo, mūsų jūriškoj visuomenėj būtų daug menkesnio įspūdžio padariusi. Bet, dabar at­siminus, kiek daug prirašyta, kiek prikalbėta, kiek pastangų dėta, kad Lietuvos prekybi­nės įmonės, ar pati tauta, susiprastų steigti savą laivyną, šių dviejų laivukų nupirkimą tenka laikyti labai svarbiu ir reikšmingu įvykiu mūsų laivininkystėje, nes tenka ma­nyti, kad po padarytos tinkamos pradžios laivyno organizavimas bus varomas toliau.“

Nupirktieji refrižeratoriai, pervardinti lietuviškų miestų vardais „Kretinga“ ir „Utena“ bei Vokietijoje įsigytas sausakrūvis „Maistas“ vėlų 1936 metų rudenį buvo perduoti LBL. Nuo šiol lietuviškas laivynas ėmė augti kaip ant mielių: jei 1936-aisiais jį sudarė šeši laivai (trys iš jų įsigyti AB „Maistas“, trys – priklausantys laivininkystės bendrovei „Swedersky ir Co“), tai 1939 metais, prie laivyno kūrimo prisijungus bendrovei „Sandėlis“ bendras laivų skaičius išaugo iki vienuolikos. Nuo 1938 metų refrižeratoriai kas savaitę plaukiojo į Antverpeną ir Roterdamą, o tolimiausi sausakrūvių maršrutai pasiekdavo Mančesterį ir Liverpulį. Be abejo, tokio laivų kiekio toli gražu nepakako – turimas laivynas tenkino tik maždaug dešimtadalį Lietuvos eksporto ir importo poreikių, tačiau tai buvo graži pradžia.

1939- aisiais imta kalbėti apie tai, kad Lietuvai reikėtų turėti ir savą tanklaivį, nes preš porą metų pradėjęs importuoti naftą „Lietūkis“ buvo priverstas už jos gabenimą pakloti nemenką sumą vienai olandų bendrovei. Štai kaip tokio laivo įsigijimo būtinybę 1939 metų vasario menėsį argumentavo žurnalas „Jūra“:

„Tanklaivio pirkimo klausimas mums atrodo dabar aktualus ir pribrendęs. Už tai kalba dvejopi motyvai: ūkiški ir saugumo. Už jos gabenimą tenka sumokėti dideles sumas pinigų, kurių didžiąją dalį sulaikytume, jei nusipirktume savą laivą. Pereitų metų pradžioj, samdant laivus iš Batumo į Baltijos jūrą naftą, buvo mokama po 26—28 šilingus nuo tonos. Lietuviška valiuta skai­tant ir vidutiniškai imant, taigi, kiekvieno 5.000 tonų krovinio turinčio laivo reizas atsiėjo 200.000 litų, nekalbant apie įvairias Šalutines išlaidas, kurios pa­sidaro tiek laivų savininkams, tiek jų nuomotojams. Tokio naftos kiekio, kaip kad dabar Lietūkis per metus išpardavinėja, apie 30.000 tonų, atgabenimas pareikalauja  1,2 milijonų litų.“

Deja, šiems planams nebus lemta tapti realybe. Vos po mėnesio į Klaipėdos uostą įplauks ne lietuviškas tanklaivis, o svastikomis plevėsuojanti Vokietijos karo laivų flotilė, vadovaujama lai­vo “Deutschland“, kuriuo į nacių užgrobtą Klaipėdą atvyks pats Adolfas Hitleris. Klaipėdos ir jo krašto prijungimas prie Reicho taps kone mirtinu smūgiu Lietuvos prekybos laivynui, jau ir iki tol patyrusiam skaudžių netekčių.

 

Viltys ir praradimai

 

Per visą plėtros laikotarpį Lietuva spėjo netekti trijų prekybos laivų ir trijų jūrininkų. Skaudžiausia nelaimė ištiko LBL priklausantį sausakrūvį „Panevėžys“. Druskos krovinį iš Leningrado į Klaipėdą gabenęs laivas pateko į smarkią audrą. „Panevėžio“ sraigtai kelias valandas grūmėsi su priešinėmis bangomis. Kuo toliau, tuo labiau darėsi aišku, kad tokiomis sąlygomis kuro iki Klaipėdos neužteks, tad garlaivio kapitonas nutarė užplaukti į Talino uostą ir pasipildyti anglių atsargas. Sprendimas buvo pražūtingas: laivas užplaukė ant povandeninių uolų, keliose vietose pramušusių jo korpusą. Įgulos pastangos išgelbėti laivą buvo bevaisės – su vandeniu susimaišiusi palaida druska sugadino siurblius ir pavertė niekais mėginimus išpumpuoti užlietus triumus. „Panevėžiui“ sparčiai grimztant į jūrą, kapitonas priėmė sprendimą evakuoti įgulą. Jūreiviai susėdo į gebėjimosi valtis, tačiau mėginantį į ją įšokti šturmaną Povilą Pažemecką pasiglemžė bangos. Netrukus jūreiviai pasigedo ir radiotelegrafisto Igno Prapiesčio. Manoma, kad ilgiau laive užsibuvusį jūrininką nuo denio nuplovė banga.

Kitas LBL laivas – „Kaunas“  –  tapo karo auka. 1939 metų lapkritį į Angliją plaukęs sausakrūvis pateko į tirštą rūką. Toliau plaukti buvo rizikinga, juolab, kad įgulos nariai jau prieš tai buvo pastebėję keletą vandenyje plūduriuojančių minų. Netoli Anglijos krantų kapitonas nutarė išmesti inkarą ir palaukti ryto. Deja, nuo pražūties pabėgti nepavyko – bangų nešama mina pati susirado auką. Galingas sprogimas pramušė didžiulę skylę tarp komandos tiltelio ir mašinų skyriaus, nuvertė laivo stiebus, išplėšė liukus. „Kaunas“ ėmė sparčiai skęsti. Sprogusi mina mirtinai sužalojo jaunesnįjį jūreivį Antaną Kulikauską. Kitiems įgulos nariams pavyko išsigelbėti.

Kiek anksčiau avariją patyrė ir bendrovei „Sandėlis“ priklausęs laivas „Nida“. Grįždamas iš Anglijos su kokso kroviniu jis užplaukė ant seklumos. Visos įgulos bei gelbėtojų pastangos išvaduoti laivą buvo bergždžios, juo labiau, kad gebėjimo darbams trukdė stiproka rudeninė audra. Vėliau pasirūpinti laivo likimu buvo neįmanoma – Klaipėdą užgrobę vokiečiai jo savininkę bendrovę „Sandėlis“  likvidavo. Minėtos trys avarijos buvo skaudus smūgis. Jas aprašęs leidinys „Mūsų jūra“ 1939 metais liūdnai konstatavo, kad per šias nelaimes Lietuva prarado pusę savo prekybos laivyno tonažo, mat „Panevėžys“ ir „Kaunas“ buvo vieni didžiausių jo laivų.

Be abejo, skaudžiausias smūgis vis dėlto buvo Klaipėdos netektis. 12 metų turėjusi uostą, Lietuva neskubėjo kurti savo laivyno, o sukūrusi laivyną, neteko uosto. Išlikę vokiečių neužgrobti laivai buvo perkelti į tam nepritaikytą Šventąją, kurios uostą reikėjo skubiai rekonstruoti. Ryžto ir optimizmo pradėti viską iš naujo tuomet netrūko. 1940 metų balandį „Mūsų jūra“ rašė: „Išaušus pavasariui sustiprėjo Šventosios uosto statymo dar­bai. Kai aplink mus matyti ap­mirimas, daug kur destruktyviniai veiksmai, džiaugtis norisi pagalvojus, kad mes stumiame savo jūrinius darbus pirmyn. Kartu su Šventosios augimu auga ir mūsų pačių pasitikėji­mas savo jėgomis.“ Tuomet niekas dar nenujautė, kad po gražaus 1940-ųjų pavasario ateis juodasis birželis, po kurio nebeliks ne tik Lietuvos laivyno, bet ir pačios Lietuvos.

“Lietuvos žinios“, 2011-08-12

 

 

 

Reklama

Vienas komentaras “Prarastoji Lietuvos jūra

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s