Aukštaičių laisvės kovos: tarp žygdarbių ir išdavysčių

 

1945-ųjų Rugsėjo mėnesį Švenčionių apskrities Saldutiškio valsčiaus Sūdalaukio kaime  esančioje ūkininko Petkevičiaus sodyboje buvo oficialiai įkurta Lietuvos Laisvės armijos (LLA) Vytauto apygarda. Bet dar iki tol jos kovotojams teko pirmiesiems  pasitikti iš Rytų slenkančius Raudonosios Armijos dalinius, jie vėliausiai Lietuvoje sudėjo ginklus. Paskutinis apygardos ribose veikęs partizanas žuvo tik 1965 metais.

Aras Lukšas

Stipriausia, geriausiai organizuota ir aktyviausiai Šiaurės Rytų Lietuvoje veikusi Vytauto apygarda iš paskirų LLA junginių ėmė formuotis dar 1944 metų vasarą. Būtent šio regiono partizanams pirmiesiems teko susidurti su iš Rytų į Lietuvą besiveržiančiais Raudonosios Armijos daliniais.

Pagrindą šiai legendinei apygardai kurti davė LLA Tigro rinktinė ir jau pavaldūs laisvės kovotojų junginiai. Baigiantis 1944 metų vasarai, kuomet visa Šiaurės Rytų Aukštaitija jau buvo sovietų rankose, prasidėjo pirmieji ginkluoti šių junginių kovotojų susirėmimai su okupantais.  Rugpjūčio 15-osios naktį,  per Žolines, partizanai pamėgino išvaduoti Zarasų kalėjime laikomus  enkavedistų suimtus žmones. Netrukus jiems teko stori ir į didesnes kautynes.

 

Mūšis su „telefonistais“

 

Labanoro miške jau 1944 metų rudenį buvo nemažai vyrų, besislapstančių nuo rugpjūčio mėnesį paskelbtos okupacijos į raudonąją Armiją. Iki pavasario jie tapo organizuotu ir neprastai ginkluotu būriu – maždaug 80 partizanų turėjo bent 4 kulkosvaidžius, penkis įvairios gamybos šautuvus ir nemažai šovinių. Prie vieno būrio buvo prisišliejęs ir nuo savo dalinio atsilikęs vokiečių kareivis vardu Richardas. Svarbiausias ginkluotų vyrų, vadinusių save „vanagais“,  uždavinys buvo išsilaikyti miške ir nepatekti į sovietinius rekrūtus.

1945 metų kovo 10 dieną už kokių trijų kilometrų nuo bunkerio vyrai išgirdo tolimus šūvius. Nusiuntę kelis žvalgus, kurie apklausinėjo aplinkinių kaimų gyventojus, kovotojai kiek apsiramino – regis į apylinkę sunkvežimiais atvažiavo telefonistai, Tai galima buvo spręsti iš jų krovinio ričių su kabeliais ir izoliatorių. Niekas nė neįtarė, kad tai buvo klasta – po „telefonistų“ įranga slėpėsi šoviniai, vaistai, tvarsčiai. Taigi, visi stojo prie savo kasdienių darbų. „Telefonistų“ misija suabejojo tik fronto ragavęs vokietis Richardas. „Ruskis šaudo, aš pripratęs, kare buvau – ryte bus čia“. Nuojautą, kad geruoju viskas nesibaigs dar sustiprino prieš kelias dienas netoliese pastebėti rogėmis važiuojantys du rusų kariškiai ir civilis bei virš bunkerių praskridęs raudona žvaigžde paženklintas lėktuvas.

Viskas prasidėjo ankstų kovo 11-osios rytą. Štai kaip sovietų puolimo pradžią prisimena Labanore buvęs partizanas J. Aklusevičius, kuriam tądien buvo paskirtos virėjo pareigos:  „Ryte, dal apie 4 valandą užkūriau ugnį; ruošiau pusryčius. Tik išgirdau pokšt – šovė į bunkerį; pradėjo daugiau šaudyti. Draugui Balanui – Broniui Avižieniui ir sakau: „“Dabar tai pavalgėm, sotūs“. Na ką, įbėgom bunkerin. Visi sukilę, kas buvo, ir į apkasus. Kas ką turi, tas ir duoda, pliekia, šaudo. Čia jau rusai matos, puola kariuomenė. Toks slėnis priešais buvo. Kai tik rusai įbėga, tai mūsiškai kai duoda – anie nebesikelia iš šito slėnio. Kapoja, šaudo, o šalta, sniego buvo priversta. Pušelės nuo kulkosvaidžių tik virsta. Sakau, Antanai dabar laikykis. Neatsilik nuo manęs, aš jau rausiu man vietos nėr. Buvo apsupta iš trijų pusių. Iš šitos pusės puola, o šiškinių Margio bunkeris toliau, už 300 metrų. Mūsų – Kauno bunkeriu vadinosi. Ant miško kvartalinių sunkieji kulkosvaidžiai pastatyti. Rusams buvo klaidingos žinios paduotos, kad mūsų 400 yra. Iš tikrųjų tiek ir buvo, bet 200 partizanų buvo už keliolikos kilometrų prie rinktinės štabo, Palsodės miške – 100 ir mūsų Kauno ir Margi bunkeriuose apie 120. Tad mus puolė apie 500 rusų. O kitą dieną pasipildė ir susidarė per 2 tūkstančius, gal ir daugiau“.

Taip apie kautynių pradžią pasakoja miške buvęs partizanas, kurio prisiminimai skelbiami „Laisvės kovų archyve“. Čia pat galime rasti ir žvilgsnį iš šalies. Pasak istoriko kraštotyrininko Valdo Striuko, partizanai nesitikėjo, kad juos puls tokios gausios priešo pajėgos. Tačiau, labai greitai supratę, kad jėgos nelygios, kovotojai nutarė grįžti į bunkerius. Margio ir Kauno bunkeriuose jiems pavyko ne tik išsilaikyti iki vakaro bet ir sulaukti dar 200 žmonių pastiprinimo iš kitų būrių. Rusai buvo visai čia pat – sutemus jų laužų ugnis švietė vos už kelių rimtų metrų.

Tuomet partizanai ryžosi kontratakai. Apėję sovietinius kareivius iš nugaros ir priartėję prie jų maždaug 100 metrų atstumu, kovotojai paleido pragarišką ugnį. Nesitikėdami tokios įvykių eigos, rusai sutriko ir nebesugebėjo gintis. Vėliau bus kalbama, kad iš kautynių vietos bus išgabenti keli vagonai nukautų priešo kareivių. Tuo tarpu po visą dieną trukusio susišaudymo, partizanai atsitraukė, o sovietų kariškai ėmė šauktis pastiprinimo. Iš Utenos ir Švenčionių atvykus papildomoms sovietų kariuomenės pajėgoms, pulti mūsų partizanus buvo pasirengę maždaug 2000 kareivių, ginkluotų minosvaidžiais ir prieštankinėmis granatomis. Jomis kovo 12-osios pavakare buvo sunaikinti Margio ir Kauno bunkeriai mūšyje žuvo apie 80 partizanų. Šie duomenys beveik sutampa su NKVD ataskaitoje pateikiamais skaičiais. Tuo tarpu sovietų nuostoliai vertinami dvejopai. NKVD raporte minimi žuvę 26 kareiviai ir stribai, tačiau liudininkų teigimu, jų buvę nuo 100 iki 200. Tokius skaičius netiesiogiai įrodo ir faktas, kad žuvusiųjų rusų kareivių kūnai iš mūšio vietos į Švenčionis buvo vežami siauruku. Po Labanoro mūšio girioje ir prie jos esančiose sodybose tapo nesaugu. Čia veikusiems partizanams teko keisti dislokacijos vietą ir skaidytis į mažesnius junginius.

 

Kruvinos Kalėdos

 

Per 1944 metų Kalėdas Aukštaitijos partizanai ne tik atsilaikė prieš sovietinės kariuomenės puolimą, bet ir pasiekė svarią pergalę. Gruodžio 24 dieną nedidelė kovotojų grupė nuėjo link Vainiūnų kaimo parsinešti valgių Kūčių stalui. Jie nė nenumanė, kad kaimą tuo metu užgriuvo stribų būrys. Kilus susišaudymui, šeši kovotojais atsitraukė, vienas žuvo, dar vienas į priešo rankas pateko gyvas.  Netoliese  esančiai partizanų stovyklai iškilo rimta grėsmė – suimtas partizanas kankinamas galėjo išduoti jos buvimo vietą. Vis dėlto vyrai nutarė nesitraukti, o stoti į mūšį. Išsikasę aplink stovyklą apkasus jie laukė pasirodančio priešo.

Enkavedistai pasirodė gruodžio 26-osios rytą. Tokio pasipriešinimo jie, matyt nesitikėjo – palyginti negausių priešo pajėgų puolimą sustabdė smarki kryžminė kulkosvaidžių ugnis. Valandą trukusiame mūšyje buvo sužeisti du partizanai. Jame žuvo ir  jauniausias būrio kovotojas Jonas Kairys. Tačiau tai buvo dar ne viskas. Netrukus pastiprinimo sulaukę enkavedistai trimis aklinais žiedais apsupo visą mišką. Užvirė naujas mūšis, trukęs iki pavakarės.

Suprasdami, kad jėga pasipriešinti gausioms priešo pajėgoms nepavyks, partizanai nutarė veržtis iš apsupties. Visą laiką laistydami enkavedistus klaidinančia ugnimi, partizanai tik jiems vieniems žinomais takais ištrūko iš trigubo žiedo. Tuo tarpu enkavedistai, sulaukę dar vieno pastiprinimo, metėsi į naują mūšį be jokios žvalgybos. Be jokio pasipriešinimo įsiveržę į tuščią stovyklą, sovietų kareiviai kilusioje sumaištyje ėmė šaudyti į savus. Apie tai, kiek nuostolio šioje operacijoje patyrė priešas – niekas niekada nebepasakyt. Tačiau vietos gyventojai tvirtino, jog sužeistiesiems ir žuvusiesiems išvežti prireikė ne vieno sunkvežimio.

Vis dėlto Labanoro kautynės buvo didžiausias Vytauto apygardoje vykęs mūšis su okupantų kariuomene. Tuo metu didelių nuostolių patyrė ne tik eiliniai kovotojai, bet ir jų vadovybė:  NKVD tuomet suėmė devynis Tauro rinktinės partizanų vadus, įskaitant patį jos vadą Benediktą Kaletką – Kęstutį, štabavietės globėją rinktinės kapelioną Kirdeikių kunigą Petrą Liutkų-Juodąjį Petrą,  o pačioje rinktinėje tiko tik apie tris šimtus kovotojų.

Taigi, birželio 15 dieną vykdant naujojo rinktinės vado Jono Kimšto-Dobilo nurodymą  Utenos valsčiaus Biliakiemio kaime buvo sušauktas partizanų vadų posėdis, kuriame įkurta nauja Šarūno rinktinė. Jos vadu paskirtas Vilniaus universiteto studentas, medikas Vladas Mikulėnas-Lubinas.

Rudeniop būsimos Vytauto apygardos teritorijoje iš atskirų besiorganizuojančių kovotojų būrių ėmė formuotis pirmosios partizanų rinktinės. Šarūno ir Gedimino. Tačiau joms gyvuot ir veikti neilgai – 1945 metų pavasarį šiuos junginius išblaškė NKVD pajėgos. Tačiau tai nesutrukdė ginkluoto Aukštaitijos pogrindžio organizaciniams procesams

Gruodžio mėnesį Antazavės miškuose jau veikė Lietuvos kariuomenės kapitono Afanasijaus Kazano suformuotos Lokio rinktinės štabas. Švenčionių apskrityje 1944- ųjų spalį susikūrė LLA  nario Leono Vilučio – Arūno vadovaujama Tigro rinktinė, veikusi, Švenčionių ir Zarasų apskrityse.

Pirmasis šios rinktinės kovotojų susirėmimas su NKVD kariuomene įvyko 1944 metų lapkričio mėnesį ant Ginučių piliakalnio netoli Ignalinos. Čia  įsitvirtinusi leitenanto Jono Gimžausko-Beržo vadovaujama Beržo, kuopa gerą pusdienį laikėsi prieš enkavedistų puolimą, kol jį pagaliau atmuše ir be jokių nuostolių pasitraukė. Dar po dešimties dienų Jono Tumėno vadovaujami rinktinės partizanai užpuolė Utenos apskrities Alantos miestelį, sudegino vykdomojo komiteto pastatą, stribų štabą, nukovė apie 13 sovietų aktyvistų.

Plataus masto atsako iš NKVD kariuomenės partizanus partizanai sulaukė pradėjo 1945 metų pradžioje. Viena iš stambiausių tokio pobūdžio operacijų vyko Labanoro miške, tačiau apie ten vykusias kautynes pakalbėsime kiek vėliau. O dabar tik pastebėsime, kad  NKVD pajėgoms išblaškius Sakalo, Šarūno ir Gedimino rinktines, Šiaurės rytų partizanams teko organizuotis iš naujo. Pirmiausia tam reikėjo įkurti štabą, korio uždavinys būtų koordinuoti rinktinių veiksmus ir nustatyti jų veiklos teritoriją.  1945 metų rugpjūtį Saldutiškio valsčiaus Sudalaukio kaime susirinkę partizanų vadai  nutarė iš enkavedistų nesunaikintų Liūto, Lokio ir Tigro rinktinių, veikusių Utenos, Zarasų ir Švenčionių, apskrityse, įkurti Vytauto apygardą. Vadovauti apygardai buvo paskirtas Jonas Kimštas-Dobilas, žinomas Žalgirio ir Žygūno slapyvardžiais. Tuomet niekas dar nenujautė, kad toks vado pasirinkimas buvo mirtina klaida.

Tiesa, tuo metu J. Kimštas jokių įtarimu nekelia. 1936 metų Karo mokyklos absolventas iš pradžių tarnauja 1-ojo pėstininkų pulko ryšių kuopos būrio vadu, po trejų metų jau būdamas leitenantas, jis vadovavo mokomosios kuopos būriui vadu. Sovietams okupavus Lietuvą, kaip ir daugelis kitų karininkų paskirtas būrio vadu į 29-ąjį Raudonosios Armijos šaulių korpusą. Prasidėjus SSSR ir Vokietijos karui, J, Kimštas spruko iš sovietinės kariuomenės, vokiečių okupacijos metais tarnavo savisaugos daliniuose, vėliau ėjo neaukštas valdininko pareigas. 1944 metų vasario 16 d. būsimas Vytauto apygardos vadas įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus organizuotą Vietinę rinktinę, o vokiečiams pasitraukus įsiliejo į pirmųjų partizanų gretas. Ilgus metus jo pasišventimas kovai už- Lietuvos laisvę niekam nekels abejonių, kol, atėjus sunkaus sprendimo akimirkai, pirmasis Vytauto apygardos vadas pasuks išdavystės keliu.

 

Išdavikų pinklėse

 

Tačiau apie tai –  kiek vėliau. O dabar grįžkime į 1945-ųjų vasarą ir pasiūrėkime, kaip Aukštaitijos partizanams sekėsi įgyvendinti sumanymą sukurti didelį vieningą kovotojų junginį. Reikia pastebėti, kad tolimesnis įsteigtos Vytauto apygardos formavimasis nebuvo toks sklandus, kaip norėta. Tiek pradžioje, tiek po 1948-ųjų, kuomet šis junginys galutinai tapo nebe LLA, o Lietuvos Partizanų Vytauto apygarda, jos kovotojai ir vadovybė nuolat jautė milžinišką NKVD spaudimą: iš pradžių karine jėga, o vėliau klasta, pasitelkiant išdavikus ir provokatorius.

Juodžiausiu laikotarpiu apygardos kovotojams tapo 1950-1951 metai. Būtent tuomet prasidėjo skaudžios išdavystės, iš esmės suparalyžiavusios visos apygardos veiklą.

Vieni ši pirmųjų enkavedistų ir išdavikų klastos taikiniu tapo tuometinis apygardos vadas Bronius Kalytis–Siaubas, drauge su dar dviem partizanais – Liutauru ir Mykolu Urbonu–Liepa buvo įvilioti į susitikimą, kur jų laukė MGB agentai. Nežinia kaip supratę, kad juos į susitikimą lydintys kovotojai nėra partizanai, o jais apsimetę agentai – smogikai. Vyrai bandė susisprogdinti turėtomis granatomis, tačiau buvo nuginkluoti ir suimti. Porą dienų trukusių kankinimų jie išdavė Molėtų miškuose buvusį bunkerį, taip pražudydami šešis savo ginklo brolius. Pats B. Kalytis sutiko bendradarbiauti su priešu ir, tapęs agentu smogiku drauge su enkavedistais naikino savo buvusius kovos draugus.

O kaipgi klostėsi pirmojo apygardos vado J. Kimšto likimas? Šis partizanų judėjime,  regis, kilo į vis aukštesnes pareigas. 1947 m. sausio 12 dieną Bendrojo Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio (BDPS) vadovybė paskyrė jį Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų srities vadu. Žalgirio slapyvardžiu pasivadinęs J. Kimštas tuomet dar nė nenujautė, kad  BDPS vardu jau seniai veikia NKVD provokatorius, vilnietis medikas Juozas Markulis-Erelis, mums jau pažįstamas iš ankstesnių rašinių. Pasinaudodama šiuo gerai užsimaskavusiu agentu, MGB planavo vienu smūgiu sutriuškinti visą pasipriešinimo vadovybę.

Tuo tarpu J. Kimštui jau rengiama pasala. Birželio 4 dieną Šimonių girioje suimama J. Kimšto žmona. Partizanų ryšininkę enkavedistai verčia įkalbėti vyrą nutraukti kovas, pasiduoti ir ramiai gyventi legalų gyvenimą. Tačiau per tą laiką paaiškėja tikrasis J. Markulio veidas. Liepos 20 dieną J. Kimštas įsako srities partizanams nutraukti bet kokius kontaktus su provokatoriumi ir jo vadovaujamu BDPS. Reikia pastebėti, kad po kurio laiko antisovietinio pogrindžio aktyvistai mėgins J. Markulį likviduoti, tačiau šis sumanymas jiems nepavyks.

Išgelbėjęs srities vadovybę J. Kimštas, baigiantis 1948-iesiems miškuose netoli Dūkšto surengtame Vakarų ir Rytų Lietuvos partizanų susitikime išrenkamas Vyriausiosios ginkluotųjų pajėgų vadovybės štabo viršininku,  jam suteikiamas Laisvės kovotojų majoro laipsnis. 1950 metų pavasarį Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas paskiria J. Kimštą Tarybos prezidiumo nariu ir Rytų Lietuvos srities vadu slapyvardžiu Žygūnas, o dar po poros mėnesių, jau būdamas Laisvės kovotojų pulkininkas leitenantas Žygūnas tampa LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotoju.

Pogrindžio Lietuvos prezidentu tituluojamas J. Žemaitis nė neįtarė, kad netrukus jo pavaduotojas taps išdaviku.

Po 1952 metų vasarą įvykdytos reorganizacijos vėl srities vadu paskirtas J. Kimštas, štabo viršininku paskiria jau seniai MGB užverbuotą B. Kalytį-Siaubą, o šis su savimi atsitempia dar vieną išdaviką S. Šimkų-Klajūną, kuris kaip mat paskiriamas žvalgybos vadu. Nieko nedelsdami, parsidavėliai pradeda veikti pagal jiems duotas instrukcijas. Rugpjūčio 14 dieną, lydėdami savo vadą į Vytauto apygardos štabe turėjusį įvykti susitikimą, jie J. Kimštą nuginklavo ir perdavė į MGB rankas. (Reikia pridurti, kad saugumiečių rankose tuomet buvo ir visa J. Kimšto šeima). Nepraėjus nė mėnesiui, J. Kimštas ne tik išdavė visų jam žinomų partizanų slėptuvių išdėstymo vietas, bet ir sutiko asmeniškai dalyvauti savo kovos draugų naikinimo operacijose, tuo pražudydamas apie dvi dešimtis  laisvės kovotojų. Už šiuos ir kitus „nuopelnus“ J. Kimštui buvo laukta ramiai sulaukti senatvės sovietų okupuotoje Lietuvoje – jis mirė 1974 metais Vilniuje.

Tiesa, toli gražu ne visi išdavikai sulaukė tokio atlygio. Daugelis jų, nepaisant visų pastangų įtikti priešui ir pastarojo pažadų dovanoti laisvę, vėliau, atlikę savo juodą darbą, buvo nuteisti ir sušaudyti kaip niekam nebereikalingi.

Kita vertus, dauguma laisvės kovotojų liko ištikimi savo priesaikai. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių – nenugalimasis Vytauto apygardos partizanas Antanas Kraujalis-Siaubūnas, išsilaikęs Aukštaitijoje iki 1965 metų. Susektas ir apsuptas vienoje sodyboje, partizanas įvykdė prieš du dešimtmečius duotą priesaiką ir gyvas priešui nepasidavė. Paminėtinas ir dar vienas to krašto kovotojas – Stasys Guiga-Tarzanas, kuris, sovietams nuslopinus ginkluotą pasipriešinimą, 33 metus slėpėsi viename Švenčionių rajono kaime esančioje klėtelėje ir mirė 1986-aiais, likos vos ketveriems metams iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Tačiau šių legendinių vyrų gyvenimas ir kova reikalauja atskiro pasakojimo.

Lietuvos žinios“, 2011-08-26

 

Reklama

Vienas komentaras “Aukštaičių laisvės kovos: tarp žygdarbių ir išdavysčių

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s