Suaugęs su tėviškės pilkuma

 

 

Šiandien sukanka 149 metai, kai gimė Nepriklausomybės akto signataras, visuomenės veikėjas, teisininkas Stanislovas Narutavičius. Žemaičių bajoras, vyresnysis pirmojo atkurtos Lenkijos prezidento Gabrieliaus Narutavičiaus vyresnysis brolis, užuot pasirinkęs garbingą politiko ar pelningą advokato kelią, didžiąją gyvenimo dalį paskyrė savo gimtinei ir jos žmonėms.

Aras Lukšas

Stanislovas Narutavičius dabar prisimenamas nedažnai. Kaip ir jo jaunesnysis brolis Gabrielius, 1922 metais tapęs pirmuoju atkurtos Lenkijos valstybės prezidentu. Tiesa, pastarajam yra skirtos mažiausiai trys monografijos, tačiau visos jos išleistos Lenkijoje. Tuo tarpu 1996 metais išleistoje daugiau nei keturių šimtų puslapių knygoje, pasakojančioje apie dvidešimtį Vasario 16-osios Akto signatarų, Stanislovui Narutavičiui skirti vos trys puslapiai. Šiandien, pasiremdami tarpukario ir atkurtos nepriklausomus Lietuvos spauda bei negausių prisiminimų apie signatarą fragmentais, prisiminkime šio žemaičių bajoro gyvenimo kelią.

 

Kelio pradžia

 

S.Narutavičius gimė 1862 metų rugsėjo 2 dieną Telšiuose. Jo tėvas, bajoras Jonas Narutavičius su savo trečiąja žmona Viktorija Čepauskaite į Žemaitijos sostinę persikėlė iš jam priklausiusio Brėvikių dvaro, kai buvo išrinktas pavieto teisėju. Norėdamas gauti papildomų pajamų, ne itin turtingas bajoras savo dvarelį tuomet išnuomojo, nė nenujausdamas, kad toks žingsnis netrukus įstums jo žmona ir du sūnus į rimtą bėdą.

Viskas prasidėjo nuo to, kad, smarkiai pašlijus teisėjo sveikatai, jam teko atsisakyti pareigų, išsikelti iš namų Telšių Didžiojoje gatvėje ir prisiglausti pas vienintelę seserį Pauliną Antusevičienę. Kito pasirinkimo nebuvo – gimtasis Brėvikių dvaras buvo ne tik išnuomotas, bet ir praskolintas.

Sakoma, kad bėda viena nevaikšto. Netrukus Stanislovo motiną, o drauge ir du jos vaikus – ketverių metų Stanislovą ir vos vienerių sulaukusį Gabrielių užgriuvo naujos problemos. 1866 metais Jonas Narutavičius mirė. Pas velionio seserį gyvenusiai V. Narutavičienei  čia likti buvo nebepatogu, tad našlei teko ieškotis naujo prieglobsčio. Laimei, moterį su dviem mažais vaikais priglaudė draugės tėvas Renavo grafas Antanas Renė, kuris po žmonos ir vienturtės dukters mirties gyveno su savo anūkais.

Šis gyvenimo posūkis abiem broliams, buvo labai svarbus, o vyresniajam Stanislovui – gal net ir lemtingas. Čia jis sutiko A. Renė vaikaičius mokiusį Lauryną Ivinskį. Žinimas švietėjas, literatas, pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėjas ir didelis lietuvybės puoselėtojas tapo ir pirmuoju mažųjų Narutavičių mokytoju. Stanislovo žmona Joana Narutavičienė vėliau prisiminimuose rašys, kad be J. Ivinskio berniukai turėjo auklę, išmokiusią juos vokiečių kalbos, o kalbėti prancūziškai juos mokė motina.

Kai Stasiui sukako 11 metų, V. Narutavičienė nutarė pasirūpinti tolimesniu vaikų išsilavinimu. Ji persikėlė į Liepoją ir abu berniukus atidavė į vokišką šio miesto gimnaziją. Tokį pasirinkimą greičiausiai lėmė jos pačios V. Narutavičienės ir jos velionio vyro antipatija rusiškai imperinei dvasiai, tuo tarpu Liepojos gimnazija su savo liberalia atmosfera šiame fone atrodė kaip šviesos spindulys tamsos karalystėje.

Gimnazijoje S. Narutavičiaus laukė susitikimas su mokytoju Edmundu Veckenstetdu, dideliu lietuvių folkloro gerbėju, tuo metu rengusiu vokišką žemaičių tautosakos rinkinį. Mokytojo paprašytas ir paskatintas, į šį darbą įsijungė ir S. Narutavičius – vasaromis atostogaudamas Renavo dvare, jis uoliai rinko medžiagą šiam leidiniui.

Pasak J. Narutavičienės, „tai truko iki pat Barono A. Renė, kuris labai mylėjo berniukus, ypač Stasį, mirties. Prieš mirtį jis užrašė našlei ir jos vaikams kapitalą, garantuojantį kuklų pragyvenimą.“ Šeimos reikalai dar labiau ėmė taisytis tuomet, kai po A. Renė mirties berniukus ėmėsi globoti kunigaikštis Mykolas Oginskis – žinomas mecenatas, lietuvių tautinio sąjūdžio rėmėjas, labiausiai pagarsėjęs tuo, kad įkūrė Plungės muzikos mokyklą, kurioje mokėsi Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Būtent M. Oginskis ėmėsi žygių išgelbėti žlungantį Brėvikių dvarą. Jis įtikino V. Narutavičienės kreditorius, kad jų finansinės pretenzijos gerokai išpūstos, nes skolų dydis gerokai viršija nustekento dvarelio vertę. Taigi, M. Oginskio dėka V. Narutavičienė sugebėjo išmokėti skolas ir vėl tapo visateise Brėvikių šeimininke. Tiesa, kol nebuvo pasibaigusi nuomos sutartis, našlė su vaikais į gimtąjį dvarą sugrįžti negalėjo – už likusią A. Renė palikimo dalį nusipirkusi namą, ji su sūnumis kuriam laikui liko gyventi Liepojoje.

 

Dvarininkas – socialistas

 

Savo mokytojų, globėjų ir mokslo draugų dėka gimnaziją S. Narutavičius baigia jau būdamas tvirtai apsisprendęs lietuvis. Tolimesni mokslai ir naujos pažintys ima formuoti ir jo politinį pasirinkimą – gal tai ir keista, bet 1882 metais įstojusio į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą bajoro pažiūros vis labiau krypsta kairėn. Tačiau, pažvelgę įdėmiau įsitikinsime, kad tais laikais socialistinės idėjos tarp aristokratų nebuvo jokia keistenybė. Pasižiūrėkime, kokiais keliais socialistinės idėjos įsitvirtino S. Narutavičiaus sąmonėje.

Į Universitetą būsimas Lietuvos Valstybės Tarybos narys įstojo drauge su savo gimnazijos laikų bendramoksliu ir vaikystės draugu Tadeuszu Rechniewskiu, kuris netolimoje ateityje tapo pirmosios Lenkijos socialistų partijos „Proletariatas“, o vėliau – Lenkijos socialistų partijos vadovu. Gabus ir iškalbingas Liepojos notaro sūnus dar gimnazijoje užkrėtė socializmo idėjomis ne vieną savo draugą.

Ne mažesnę įtaką S. Narutavičiui padarė ir pažintis su grafu Vladimiru Zubovu, kuris buvo ne tik tautinio judėjimo rėmėjas, bet ir kairiųjų idėjų propaguotojas, kuriam socialistinę pasaulėžiūrą dar Šiaulių gimnazijoje įskiepijo Jonas Bielskis, ateityje tapęs revoliucionieriumi narodovolcu.

Čia reikia pastebėti, kad to meto aristokratų ir inteligentų socialistinė pasaulėžiūra gerokai skyrėsi nuo to, ką vėliau savo praktikoje įtvirtino bolševikai. Štai kaip jaunų intelektualų naivųjį socializmą prisiminimuose apibūdina J. Narutavičienė: „Visus mus tada jaudino socialistinės idėjos ir jausmai, mes tikėjome greitu visuomenės pasikeitimu… Apskritai to meto jaunimui buvo būdinga meilė visiems prispaustiesiems, kurių labui buvome pasiryžę paaukoti gyvastį ir turtą… Net tuometinis socializmas buvo kitoniškas, be Marksui būdingos klasių neapykantos ir dar nebuvo grindžiamas materialistine pasaulėžiūra.“

Taigi, dauguma tokių „socialistų“ nebuvo tikri revoliucionieriai ir rimtos grėsmės cariniam režimui nekėlė. Vis dėlto imperija nesitaikstė net ir su menkiausiomis kitokios, nei oficialioji, ideologijos apraiškoms, tad suartėjimais su kairiaisiais S. Narutavičiui baigėsi liūdnai. 1883 metų gegužės mėnesį universitete kilo studentų neramumai, kurių iniciatoriai ir jiems prijautusieji kaipmat atsidūrė kalėjime. Tarp pastarųjų buvo ir S. Narutavičius su grupe artimiausių bičiulių. Tiesa, būsimas signataras netrukus buvo paleistas, tačiau iš universiteto jam teko išeiti.

Kurį laiką pagyvenęs pas motiną Liepojoje, S. Narutavičius mokslus nusprendę tęsti Kijevo šv. Vladimiro universiteto Teisės fakultete. Dabar jis jau buvo gerokai atsargesnis – iš pradžių prisišliejęs prie kairiųjų lietuvių ir lenkų studentų būrelio, vėliau S. Narutavičius nutarė nebebandyti likimo ir nuo politinės veiklos atitolo. Kita vertus, jo santykiai su Peterburgo laikų bičiuliais, ypač su V. Zubovu, nenutrūko: per vasaros atostogas draugai susitikdavo Liepojoje, ar V. Zubovo namuose, kuriuose tuomet rinkdavosi daug pažangaus jaunimo. Tarp jų buvo ir V. Zubovo žmonos Sofijos sesuo Joana Bilevičiūtė, dar nuo Peterburgo laikų gerai pažinojusi S. Narutavičiaus brolį – būsimą pirmąjį Lenkijos prezidentą Gabrielių. Šių aplinkybių sutapimas buvo lemtingas – vasarą po trečiųjų J. Bilevičiūtės studijų metų, jaunuoliai susižadėjo ir iškart išsivažinėjo kas sau: ji – į Ciurichą, kuriame mokėsi, jis – į Varšuvą, kur laukė teisėjo vietos ir tuo pat metu mėgino įkurti šiame mieste legalų darbininkų laikraštį, kurį finansuoti apsiėmė V. Zubovas.

Pasak daugelio šaltinių, S. Narutavičius ir J. Bilevičiūtė susituokė 1889 metais Vilniuje. To metu S. Narutavičius gyveno Varšuvoje – kurį laiką dirbęs apskrities teisme, vėliau ji užsiėmė advokato praktika ir leido per didelius vargus įsteigtą pirmąjį legalų  darbininkų laikraštį „Tygodnik Powszechny“, kurį grafo V. Zubovo dėka pavyko nupirkti iš ankstesnio savininko.

Į Varšuvą persikėlė ir S. Narutavičiaus žmona Joana. Reikia pasakyti, kad jaunai šeimai ten sekėsi nekaip. Joana, nors ir gavusi pasiūlymų dirbti keliose mokyklose, įsidarbinti taip ir negalėjo – darbininkų laikraščio leidėjo ir jų atstovo teismuose žmona valdžiai atrodė nepatikima. J. Narutavičienei neliko nieko kita, kaip padėti vyrui leidybos reikaluose. Deja, šis darbas nesisekė – labiausiai pagalius į ratus kaišiojo caro cenzūra, su kuria S. Narutavičius galop pavargo kovoti. Pašlijusi jo sveikata vertė atsisakyti ir atkakliai siūlomos advokato praktikos. Galiausiai pora nutarė palikti Varšuvą ir grįžti į gimtuosius kraštus.

 

Alsėdžių „prezidentas“

 

1901 metų pavasarį parvykę į Brėvikius, Narutavičiai rado ten liūdną vaizdą: apipuvę gyvenamojo namo sienojai, didžioji žemės dalis užleista piktžolėmis, likusioje ganosi keliolika karvių ir vienas kitas sulysęs kuinas. O tai, ką pamatę u-ėję vidun, Narutavičius dar labiau nuliūdino – kadaise buvusioje jaukioje svetainėje mekeno avys, o kituose kambariuose buvo priversta grūdų ir bulvių. „Supratome, kad toliau šeimos dvarą taip palikti nevalia ir nutarėme patys ūkininkauti. Nuomininko sutartis baigėsi po metų, taigi turėjome laiko neskubėdami supirkti gyvą ir negyvą inventorių. Su įkarščiu ėmėmės mokytis žemdirbystės iš knygų ir mano sesers bei svainio Zubovų patarimų. Šitaip likimas pasišaipė iš mūsų planų: mus visiškai nelauktai apgyvendino kaime, o Gabrielių nukreipė į mokslo kelią“, – vėliau prisiminimuose rašys J. Narutavičienė.

Prie tokių permainų priprasti buvo nelengva. Ypač J. Narutavičienei, kuriai teko palaidoti savo mokslinę karjerą ir mokytis ne tik jai neįprastų kaimietės darbų, bet ir lietuvių kalbos, kuria ji tuomet visiškai nekalbėjo. Pajamų ūkis davė nepakankamai – ypač striuka tapo iš Liepojos į Brėvikius atsikėlus Stanislovo motinai ir gimus pirmajai  Narutavičių dukrelei. Kad išmaitintų keturias burnas, S. Narutavičius vėl ėmėsi teisininko darbo, advokataudamas paveldėjimo bylose. Visa ūkio našta teko Janinai.

Tuo metu tiek visoje Rusijos imperijoje, tiek Lietuvoje jau brendo didelės permainos. Kaip rašo J. Narutavičienė, 1905 metų revoliucija Žemaitijoje pasireiškė keistoku būdu – kuriam laikui išsibėgiojus caro valdininkams ir policijai, už 4 kilometrų nuo Brėvikių esančiame Alsėdžių miestelyje nebeliko jokios valdžios. Išsigandę galimų neramumų ir plėšikavimų, alsėdiškiai kreipėsi į S. Narutavičių patarimo. Šis iš vistinių ūkininkų suformavo miliciją, turėjusią užtikrinti gyventojų saugumą ir jų turtą. Išsigandęs tokios savivalės Telšių apskrities policijos viršininkas, kuris ir šiaip nemėgo ūkininkus nuo jo savivalės gynusio bajoro, apskundė S. Narutavičių gubernatoriumi – neva dvarininkas įsteigiąs kažkokią Alsėdžių respubliką ir pasivadinęs jos prezidentu. Iš vieno geranorio valdininko sužinojęs, kad į Alsėdžius jau siunčiama kariuomenė, S. Narutavičius pats išvyko į Kauną pasimatyti su gubernatoriumi. Nelaimei, susitikti su aukštu caro valdininku nepavyko, ir  S. Narutavičius buvo suimtas. Nenusipratimas buvo užglaistytas po kelių dienų, grįžus gubernatoriui, tačiau iki tol į Alsėdžius jau buvo spėjęs atsibastyti dragūnų ir kazokų būrys. Tiesa, prigėrę iki soties degtinės, prisiplėšikavę ir įvarę alsėdiškiams nemažai baimės baudėjai išsinešdino savais keliais, S. Narutavičius buvo paleistas ir sugrįžo į savo dvarą, o Telšių policijos viršininkas už savivalę užsidirbo griežtą gubernatoriaus papeikimą.

S. Narutavičiaus populiarumą liudija ir tai, kad 1905 metais Telšių apskrities bajorai išrenka jį į naują gubernijos savivaldos instituciją – zemstvą. Tačiau čia jis išbuvo neilgai – pasipriešinęs zemstvos narių nenorui leisti priimti svarbius politinius sprendimus ne tik bajorams, bet ir nekilmingiems ūkininkams bei miestelėnams, jis neteko balso teisės ir, nematydamas jokios prasmės toliau dirbti centrinės valdžios kontroliuojamoje savivaldoje, iš zemstvos pasitraukė.

Tuo pat metu, paskatinta revoliucijos Rusijoje, per Lietuvą, kaip ir per kitus nacionalinius imperijos pakraščius jau ritasi galinga tautinio atgimimo banga. Visu pajėgumu ruošiamasi sušaukti Didįjį Vilniaus Seimą, kurio svarbiausias uždavinys – pareikalauti Lietuvai plačios autonomijos. Gruodžio 4-5 dienomis surengtame Seimo posėdyje dalyvauja ir grupė aslėdiškių su S. Narutavičiumi priešakyje. Žemaitijos bajoro pozicija ir idėjos galėjo nustebinti daugelį delegatų – kur tai matyta, kad 160 hektarų žemės valdantis dvarininkas pasisakytų už privačios nuosavybės panaikinimą!

Kaip žinome, Didžiojo Vilniaus Seimo rezoliucijos taip ir liko tik popieriuje – jokios autonomijos Lietuva negavo, o slūgstant revoliucijos bangai, caro valdžia vėl ėmėsi po truputi „veržti varžtus“.  Tuomet S. Narutavičius visa galva pasineria į švietėjišką bei visuomeninį darbą – įstoja į Lietuvių mokslo draugiją, įsteigia Telšiuose berniukų gimnaziją, kuriame dėstoma lietuvių kalba (jau veikiančiai mergaičių progimnazijai vadovauja jo žmona), rūpinasi ir materialine kraštiečių gyvenimo puse. „Mano vyras vis labiau įsitraukė į visuomeninį darbą. Aktyviai dalyvavo visose visuomeninio gyvenimo srityse. Rūpinosi nutiesti per Telšius plentą, dirbo Alsėdžių valsčiuje ir kt. Žmonės priprato su visais reikalais, ypač kai ištikdavo nelaimė, kreiptis į mano vyrą, jausdami pasiaukojusią jiems širdį. Abu turėjome itin daug darbo ir aibes rūpesčių, tačiau gyvenimas buvo visiškai užimtas ir naudingas žmonėms, tad buvome patenkinti“  – taip vėliau šį laikotarpį prisimins J. Narutavičienė.

Savo krašto žmonių S. Narutavičius nepaliko ir per kaizerinės Vokietijos okupaciją. Išsiuntęs šeimą į Rusijos gilumą, jis liko Brėdikiuose. Puikiai kalbėdamas vokiškai dvarininkas stengėsi kiek įmanydamas ginti savo krašto žmones nuo okupantų savivalės ir nepakeliamos priverstinių darbų bei rekvizicijų naštos. O baigiantis karui ir žlungant Rusijos imperijai, jo laukia dar atsakingesni uždaviniai.

 

 

Nepriklausomybės Akto autorius?

 

1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis vykusioje Lietuvių konferencijoje S. Narutavičius išrenkamas į Lietuvos Tarybą. Čia jis aktyviai priešinosi daugumai Tarybos narių, įsitikinusių, kad atkurti nepriklausomą valstybę pavyks tik kompromisų keliu, laikinai įsipareigojant kuriai nors kitai šaliai. Nesutiko jis ir su 1817 gruodžio 11-osios aktu, pranešančiu apie Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymą su sostine Vilniumi, bet pasižadama, kad ta valstybė bus sąjungoje su Vokietija. Kuomet tokiai formuluotei pritarė dauguma Tarybos narių, S. Narutavičius, drauge su kitais kairiųjų atstovais – Jonu Vileišiu, Steponu Kairiu ir Mykolu Biržiška iš jos pasitraukė. Vėliau paaiškėjo, kad mažuma buvo teisi – vokiečiai, formaliai pripažinę gruodžio 11-osios aktą, trauktis iš Lietuvos ir perduoti valdžią Tarybai nė neketino.

Niekas iki šiol nepaneigė  ir nepatvirtino versijos, kad ne kas kitas, o būtent S. Narutavičius buvo naujo, Vasario 16-osios nepriklausomybės akto autorius. Bene pirmą kartą apie tai viešai prabilta 1933 sausį, praėjus beveik mėnesiui po signataro mirties. Štai ką tų metų sausio 28 dienos numeryje rašė dienraštis „Dienos naujienos“ : „Būdamas Valstybės Tarybos nariu, jis parašė juodraštį Lietuvos Nepriklausomybės Akto, kuris, paskui peržiūrėtas, perrašytas ir visų Tarybos narių pasirašytas. Minėtas juodraštis ir dabar tebėra jo bibliotekoje, Brėvikių dvare.“

1918 metų liepos 14 dieną baigęs darbą Lietuvos Taryboje, iš kurios galutinai pasitraukė protestuodamas prieš ketinimus skelbti Lietuvą konstitucine monarchija ir kviesti ją valdyti Viurtenbergo hercogą Wilhelmą von Urachą. S. Narutavičius pasitraukė iš didžiosios politikos, ir, grįžęs į tėviškę, ėmėsi kurti vietos savivaldą –  įsteigė Telšių ir Alsėdžių savivaldybes, kuriose dirbo visą likusį gyvenimą, vadovavo Telšių apskrities valsčių atstovų seimeliui. Ši institucija buvo sukurta iš Žemaitijos bolševikams. Telšių bajoras tuomet suorganizavo keturias dešimtis savanorių, tvarkai apskrityje palaikyti. „Radau jiems ginklų, paliktų vokiečių dalinių. Kai atsiuntė iš Kauno pirmąjį Lietuvos komendantą karininką Zaleskį ir jo karius, atidaviau jam savo „kariuomenę“, ginkluotę ir maistą. Vėliau, kai į Telšius atvyko ir kiti valdininkai, naujai paskirti Kauno valdžios, mano valdymas savaime pasibaigė“, – vėliau autobiografijoje prisimins signataras.

 

Mįslinga signataro mirtis

 

Metus padirbėjęs ką tik įsteigto Kauno apskrities teismo teisėju, S. Narutavičius 1922 metais vėl ėmėsi savo ūkio įsteigė ne vienerius metus sėkmingai veikusį  Alsėdžių pieno kooperatyvą. Deja, tų pačių pačiais metų pabaigoje signatarui teko išgyventi skaudžią netektį – nuo teroristo kulkos Varšuvoje žuvo jo brolis, prieš porą dienų išrinktas pirmuoju Lenkijos prezidentu. Kas žino – jei ne ši mirtis, galbūt Lietuvos ir Lenkijos santykiai būtų pasukę visai kita vaga.

Lygiai po dešimties metų kulka nutraukė ir vyresniojo brolio – S. Narutavičiaus gyvybę. Paskutiniąją 1932 metų dieną jis nusišovė. Savižudybės priežastys taip ir liko neaiškios, nors spekuliacijų būta įvairių. Štai ką netrukus po signataro mirties rašė dienraštis „Žemaitis“.
„Daug kas rašę, kad jis žuvęs dėl nesveikatos, ligos ir tam panašiai. Kiti gi tvirtina, kad jį pastūmė nusižudyti šaltas atsinešimas prie jo nuveiktų darbų, jo atstūmimas, pašalinimas iš viešojo gyvenimo. Mūsų gi turimomis žiniomis, Narutavičius yra paprasta ekonominio krizio auka.“. Straipsnyje užsimenama, kad S. Narutavičius galėjęs suvesti sąskaitas su gyvenimu dėl pieno kooperatyvo skolų, tačiau po kelių dienų „Pienocentro“ atstovai laiške Dienos naujienų“ redakcijai tokią versiją kategoriškai paneigė, tvirtindami, kad „Alsėdžių pieno perdirbimo bendrovės, kurios p. Narutavičius nuo pat įsteigimo buvo pirmininku, reikalai akuratiškai vedami ir b-vės ekonominis stovis visai geras“.  Apie kokius nors finansinius sunkumus neužsimenama ir S. Narutavičiaus priešmirtiniame laiške tik apgailestaujama, jos jis daugiau nieko negalėjęs padaryti.

Šiaip ar taip, šis nenutautėjęs Telšių bajoras nuveikė daug darbų, mažiausiai galvodamas apie savo asmeninę naudą.  Neveltui „Lietuvos aidas“ su velioniu atsisveikino tokiais žodžiais: „Jis nepasirinko pelningos advokato karjeros, bet pasiliko dirbti ir vargti savo mylimojoj gimtinėje. Čia jis ilgainiui suaugo su pilkąja Lietuvos padange ir aplinkos dvasia. Tapo garbingu ir nuoširdžiu visa to žodžio prasme žemaičiu. Visur, kur tik galėjo, kalbėjo žemaitiškai. Dabar tai atrodo paprasta, bet anais laikais, kai dvaruose ir klebonijose būdavo kalbama tik lenkiškai, buvo nepaprasta. Tai galėjo padaryti tik drąsus ir Lietuvą mylįs žmogus“.

“Lietuvos žinios“, 2011-09-02

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s