Žemaitijos partizanai: kovos ir netektys

  

Šiandien sukanka 62 metai, kai Kaltinėnų apylinkėse žuvo Lietuvos partizanų Vakarų (Jūros) srities vadas Aleksandras Milaševičius-Ruonis. Ta proga prisiminkime beveik dešimt metų trukusias Žemaitijos ginkluoto pogrindžio kovas ir žymiausius jų vadus.

 Aras Lukšas

1949 metų rugsėjo 9 dieną Kaltinėnų valsčiaus Karoblio kaime esančią  Juozo Martinkaus sodybą apsupo trys dešimtys saugumiečių – 5 MGB karininkai ir 25 iki dantų ginkluoti kareiviai. Visos šios pajėgos buvo mestos prieš vieną vienintelį žmogų – Lietuvos partizanų Jūros srities vadą Aleksandrą Milaševičių-Ruonį. Tai, kad Ruonis slepiasi būtent čia, nekėlė jokių abejonių – jo bunkerio vieta pažymėta „Radzevičiaus“ slapyvardžiu vadinamo patikimo MGB agento nubraižytoje sodybos ir jos prieigų schemoje. Šioji pasirodė tiksli – netoli trobos esančioje daržinėje iš tiesų buvo A. Milaševičiaus bunkeris.

Vargu ar patyręs kovotojas tikėjosi ištrūkti iš apsupties gniaužtų. Svarbiausia buvo nepatekti į priešo rankas gyvam. Šiam principui iki paskutinės gyvenimo akimirkos liko ištikimi daugelis Lietuvos partizanų, tad patekę į beviltišką situaciją kovotojai dažniausiai užbaigdavo savo gyvenimą kulka ar granata. Ruonis nusprendė kitaip – išgirdęs raginimus pasiduoti, jis iššoko iš bunkerio, paleido į priešą ilgą automato papliūpą ir čia pat, suvarpytas kulkų, krito ant žemės. Taip baigėsi Žemaitijos partizanų vado majoro A. Milaševičiaus kovos kelias.

Nuo karininko iki partizano

„Karys iš Dievo malonės“ – taip apie A. Milaševičių kalbėjo jį pažinoję žmonės. Iš tiesų, Lietuvos partizaniniame sąjūdyje jis buvo vienas iš labiausiai patyrusių ir profesionaliausių kovotojų. Jo kelias prasidėjo dar 1924 metais Lietuvos kariuomenėje. Baigęs Kauno karo mokyklą jaunas karininkas buvo paskirtas į 2-ąjį Kunigaikštienės Birutės ulonų pulką. 1937 metais, sulaukęs 31-erių, A. Milaševičius užsitarnavo kapitono laipsnį, tačiau tolimesnę jo karjerą nutraukė sovietiniai okupantai, nuo pirmųjų dienų ėmęsi naikinti Lietuvos kariuomenę.

1940-aisiais nesunaikinta Lietuvos kariuomenės dalis buvo reorganizuotą į Raudonosios Armijos 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą. 1941 metų gegužės mėnesį, buvo nutarta likviduoti ir šį junginį, tačiau tam sutrukdė prasidėjęs Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karas. Pirmomis jo savaitėmis daugelio korpuso karininkų laukė tragiška lemtis. Tarp tokių buvo ir A. Milaševičiaus brolis Otonas. 1941 metų birželio mėnesį 29-ajam korpusui buvo įsakyta pridengti nuo vokiečių puolimo Vilnių ir su mūšiais trauktis į SSRS gilumą. Tačiau dauguma jo karių nė neketino palikti savo šalies. Taigi, artėjant prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos, korpusas tiesiog tirpte tirpo: kas pasidavė vokiečiams, kas tyliai pasitraukė. Būta ir atvejų, kai  sukilę kariai nuginkluodavo ar iššaudydavo sovietinius komisarus ir vadus.

Dramatiškiausiai įvykiai klostėsi 179-ojoje divizijoje, kuri iš Pabradės Baltarusijos link traukėsi apsupta kitų sovietinės kariuomenės dalinių. Dalis lietuvių sukilo vos pasitraukus iš miestelio, dar maždaug šešiasdešimt ištrūko ties Švenčionimis. Ištrūkti nepastebėtiems nebuvo jokių galimybių, tad veržtis iš sovietų gniaužtų teko su ginklu rankoje. Kai kurie kariai, matydami, jog ištrūkti nepavyks, verčiau rinkosi mirtį. „Brangūs Lietuvos kariai! Čia paskutinis Lietuvos miestelis, toliau nėra kur mums trauktis!“ – tokie buvo paskutinieji kariams ištarti divizijos pulkininko leitenanto O. Milaševičiaus žodžiai. Matydamas, jog atitrūkti nuo sovietų nepavyks, karininkas nusišovė.

Tai buvo pirmoji skaudi asmeninė netektis, kurią būsimam Vakarų srities partizanų vadui atnešė prasidėjęs karas. Po metų nuo džiovos mirė jo sesuo, o 1945-aisiais, jau pasitraukęs į Vokietiją A. Milaševičius neteko ir kitų šeimos narių – tų metų vasarį Drezdene nuo britų ir amerikiečių numestų bombų žuvo jo tėvai, žmona Stasė ir du vaikai. Tuo pat metu prie rytinės Vokietijos dalies artėjo Raudonoji Armija. A. Milaševičius, įsiliejęs į daugiatūkstantinį pabėgėlių srautą, pėsčiomis traukė į Vakarus.  Bet frontas buvo greitesnis. A. Milaševičius pateko į pabėgėlių stovyklą, o vėliau buvo pervežtas į Minską. Iš ten buvusiam Lietuvos karininkui buvo tik du keliai – Sibiras arba mirtis. Turint galvoje, kad karo metais A. Milaševičius karo metais buvo mobilizuotas į vokiečių statybos batalioną, antrasis variantas atrodė labiau tikėtinas, tad prarasti nebuvo ko – reikėjo mėginti bėgti. Keista, tačiau šis sumanymas pavyko nesunkiai – apsimetęs darbininku ir papirkęs prižiūrėtojus, buvęs karininkas  ištrūko iš stovyklos ir 1945 metų spalį sugrįžo į Kauną. Suprasdamas, kad legaliai gyventi šiame mieste nėra jokių galimybių, A. Milaševičius netrukus pasitraukė į Žemaitiją ir įsiliejo į partizanų gretas.

Sunki pradžia

Prie A. Milaševičiaus istorijos dar sugrįšime. Tačiau tam, kad geriau įsivaizduotume jo ir kitų Vakarų Lietuvos partizanų vadų vaidmenį laisvės kovose, visų pirma turėtume sugrįžti prie Vakarų srities kūrimosi ištakų.

Žemaitijoje ginkluota rezistencija formavosi kiek kitaip, nei likusioje Lietuvos dalyje. Jau esame pasakoję, kad pirmieji į Lietuvą sugrįžtančią Raudonąją Armiją sutiko Aukštaitijos partizanai, tačiau frontas per šį regioną persirito gana greitai. Panaši padėtis buvo ir pietinėje Lietuvos dalyje, kai liepos viduryje užėmę Vilnių sovietai sparčiai stūmėsi Rytprūsių link. Tuo tarpu Žemaitijoje kovos užtruko vos ne iki metų pabaigos – sukoncentravusi galingas pajėgas Kuršo kryptimi, vakarinėje Lietuvos dalyje Raudonoji Armija ilgokai negalėjo pralaužti atkaklios Vermachto gynybos. Taigi, nuo sovietų invazijos traukęsi įvairių pogrindžio organizacijų aktyvistai visų pirma koncentravosi vis dar vokiečių kontroliuojamoje Žemaitijoje. Skirtingos organizacijos tolimesnę kovą prieš naują Lietuvos okupaciją įsivaizdavo nevienodai. Pirmiausia tas pasakytina apie „Lietuvių frontą“, kurios branduolį sudarė 1941 metų Birželio sukilimą organizavusio ir Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) nariai bei Lietuvos Laisvės armiją (LLA).

LLA, iš esmės davusi pagrindą visam ginkluotam antisovietiniam pogrindžiui, buvo įsteigta dar tuomet, kai ši organizacija kėlė sau tikslą  kovoti su Raudonąją Armiją iš Lietuvos išmušusiais naciais. „LLA neturi nei mažiausio pasitikėjimo kuria nors kaimynine valstybe, Lietuvos likimą sieja ne su kitų didžiųjų valstybių likimu, bet su didžiausiomis savo ir kitų lietuvių pastangomis“ – skelbiama viename iš šios organizacijos dokumentų. Tuo LLA pozicija iš esmės skyrėsi nuo LAF mėginimų sukurti Laikinąją Vyriausybę ir, atėjus vokiečiams,  išsaugoti bent jau Lietuvos nepriklausomybės regimybę. Vėliau LLA dideles viltis dėjo į tiesioginę Vakarų paramą. Taigi, dar steigiant pirmąsias Žemaitijos kovotojų apygardas neišvengta diskusijų, kurias pamažu nuslopino kova tolimesnės kovos ir patirtis.

Partizanų gretos nuolat augo, daugėjo jų būrių. Tarkime, vien Raseinių apskrityje sovietų saugumo duomenimis 1944 metų rudenį jau veikė 19 būrių, kuriuos sudarė apie du tūkstančiai kovotojų. Jų vienijimasis buvo nelengvas ir ilgas procesas, užtrukęs gerus porą metų, o pirmieji bandymai sukurti bendrą vadovybę pradžioje nebuvo sėkmingi. Minėtoje Raseinių apskrityje tik 1946 metų rudenį pavyko įkurti Jungtinę Kęstučio apygardą, apėmusią pietinę Žemaitijos dalį.

Kiek anksčiau, 1946 metų pavasarį, buvo įkurta Vakarų Žemaitiją apimanti Žemaičių apygarda, kurios pagrindu tapo prieš metus įkurtas Žemaičių legiono štabas, iš esmės steigęsis šiame regione ypatingą įtaką turėjusios LLA pagrindu. Šios apygardos formavimasis buvo itin sunkus ir net skausmingas. Pirmasis apygardos štabas gyvavo tik apie pusmetį – 1946 metais jį likvidavo čekistai. Tai buvo itin skaudus smūgis, nuo kurio atsigauti pavyko tik po pusantrų metų – tiek laiko prireikė suformuoti naujai apygardos vadovybei. Per tą laiką būta visko – ir tarpusavio nepasitikėjimo, ir konfliktų, ir net susišaudymų tarp atskirų partizanų grupių.

Būtent šiuo nelengvu laikotarpiu į apygardos veiklą įsijungė A. Milaševičius-Ruonis, nuo 1947 metų aktyviai prisidėjęs prie jos karinės struktūros reorganizavimo ir atskirų rinktinių tarpusavio ryšių atkūrimo. Tačiau net ir po metų, atkūrus daugmaž normaliai veikiantį apygardos štabą, ryšiai ir veiklos koordinavimas joje tebebuvo silpni. Reikalai ėmė taisytis, kai kaimyninės Kęstučio apygardos iniciatyva Žemaičių apygardos vado buvo paskirtas Vladas Montvydas-Žemaitis. Reikia pridurti, kad būtent Kęstučio apygardos vadovybei nuo to laiko teko svarbiausias vaidmuo, vienijant visus Žemaitijoje veikusius partizanus ir kuriant Vakarų Lietuvos sritį, dar  žinomą Jūros srities vardu. Tai turėjo būti paskutinis žingsnis kuriant vieningą visos Lietuvos laisvės kovotojų vadovybę, nes Pietų ir Rytų Lietuvoje apygardas vienijančios partizanų sritys tuo metu buvo jau suformuotos.

Išdavystės ir netektys

Taigi, 1948 metų gegužės 5 dieną Kęstučio, Žemaičių ir Prisikėlimo apygardų vadai po kelias dienas trukusio susitikimo pasirašė deklaraciją, skelbiančią apie tris apygardas vienijančios Vakarų Lietuvos (Jūros) srities įkūrimą. Vadovauti sričiai tuomet buvo paskirtas legendinis partizanas Jonas Žemaitis-Vytautas, vėliau tapsiantis viso ginkluoto Lietuvos pogrindžio vadu. Tačiau srities vado pareigų J. Žemaitis faktiškai nėjo, nes jam teko kita misija – organizuoti vyriausiąją pogrindžio vadovybę. Taigi, jau po mėnesio šios pareigos buvo perduotos J. Žemaičio pavaduotojui A. Milaševičiui-Ruoniui. Tai buvo itin atsakingas darbas  –A. Milaševičiui teko ne tik koordinuoti trijose apygardose veikiančių partizanų veiksmus, rengti bendras direktyvas, kitus kovotojų veikslą reglamentuojančius dokumentus bet ir organizuoti vyriausiosios vadovybės ryšius su Pietų Lietuvos srities vadais. Taigi, srities štabo sunaikinimas galėjo ilgam paralyžiuoti visos Lietuvos ginkluotą pogrindį. Kad išvengtų tokios situacijos, štabo vadovybė nuolat kaitaliojo buvimo vietą – 1948 metais ji buvo įsikūrusi Varnių ir Kelmės valsčių sandūroje, vėliau – Skaudvilės, Nemakščių ir Viduklės valsčiuose.

Po 1949 metų vasario, kuomet Jūros srities teritorijoje įvykęs visos Lietuvos partizanų suvažiavimas pagaliau įkūrė bendrą ginkluoto pasipriešinimo organizaciją – Lietuvos Laisvės kovos sąjūdį (LLKS), niekam nekėlė abejonių, kad MGB suaktyvins pastangas sunaikinti partizanų vadovybę. Didelės netektys Žemaitijos partizanų laukė jau vasaros pradžioje. Birželio 7 dieną saugumiečiams pavyko sunaikinti visą Kęstučio apygardos vadovybę. Tuo pat menu priešas nusitaikė ir į visos Jūros srities štabo vadus. Planuojamam štabo vadovybės likvidavimui buvo pasitelkti MGB agentai, iš kurių svarbiausią vaidmenį suvaidino Jūros srities štabo nario brolis Valius Orlingis agentūrine pravarde „Radzevičius“. Būtent jis perdavė priešui informaciją apie tai, kad Ruonis ir kiti štabo nariai ketina aplankyti Skaudvilės valsčiuje besigydantį sužeistą srities štabo viršininką Vytautą Gužą-Kardą. Birželio 11 dieną saugumiečiai nustatė V. Gužo buvimo vietą. Atsisakęs pasiduoti, štabo viršininkas žuvo nelygiame mūšyje. Tas pats agentas rugsėjo 9 dieną pražudė ir srities vadą A. Milaševičių. Apie šias čekistų operacijas kalbama tiek Jūros srities štabo pranešime, tiek MGB ataskaitose. Pastarosiose tiki nutylima, kad spalio mėnesį partizanų karo lauko teismas pripažino išdaviką „Radzevičių“ kaltu ir nuteisė jį sušaudyti.

Po šių įvykių srities štabą teko formuoti iš naujo. Jos vadu buvo paskirtas 26 metų Vaclovas Ivanauskas-Gintautas –  buvęs LLA narys ir antinacinio pasipriešinimo dalyvis, prie vokiečių dirbęs vertėju Tauragės geležinkelio stotyje. 1944 metais artėjant frontui, gerai suprasdamas, kad vien dėl šių pareigų beveik garantuotai atsidurs Sibire, V. Ivanauskas vis dėlto apsisprendė nebėgti iš Lietuvos. Susisiekęs su partizanais, jis įstojo į netoli Eržvilko veikusį būrį, priklausiusį vienai iš stipriausių Pietų Žemaitijoje Lydžio rinktinei, o po kurio laiko buvo paskirtas Jungtinės Kęstučio apygardos štabo apsaugos būrio vadu.

1949-ųjų rudenį partizanų jėgos jau buvo gerokai sumenkusios, tad į atviras kautynes su priešu laisvės kovotojai stodavo tik užklupti pasaloje ar kitais būtiniausiais atvejais. Apie tai, kad, užuot rizikavus kovotojų gyvybėmis, reikia pereiti prie pasyvesnių kovos formų, buvo kalbėta dar 1948 metais Baden Badene vykusiame Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto ( VLIK) ir rezistencijos atstovų pasitarime – tokios nuostatos laikėsi ir VLIK‘o vadovai Stasys Lozoraitis bei Mykolas Krupavičius, ir LLKS prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis.

Jūros srities vadas strategijos ir taktikos klausimais turėjo kiek kitokią nuomonę. Prasidėjus prievartinei kolektyvizacijai, jis ėmėsi aktyvesnių kovos formų – įsakė partizanams  nuginkluoti kuriamus kolūkių apsaugos būrius, o besipriešinančius aktyvius kolektyvizacijos vykdytojus perduoti karo lauko teismui.

Jūros srities štabas ir toliau liko vieninteliu ryšio kanalu, užtikrinančių Vyriausiosios pasipriešinimo vadovybės ryšį su Pietų Lietuvos kovotojais. Ryšius su Aukštaitija užtikrino šios srities Prisikėlimo apygarda. Taigi, MGB darė viską, kad Žemaitijos partizanų vadovybė būtų kuo greičiau sunaikinta. Nustatyti, kaip atrodo Vakarų srities vadas Gintautas ir jos štabo viršininkas Antanas Liesis-Tonis, nebuvo sunku – saugumo agentai pranešė, kad šiedu vyrai kiek panašūs – abu aukšti, abu nešioja akinius. Kiek sunkiau buvo susekti jų buvimo vietą – paieška užtruko iki 1951 metų pradžios. Galiausiai, remdamiesi savo agentės „Birutės“ pateikta informacija, saugumiečiai nusprendė, kad srities vadų reikia ieškoti Rietavo rajono Vaitkaičių kaimo gyventojo Gedmino sodyboje arba kolūkio daržinėje, netoli Čepaičių kaimo mokyklos.

1951 metų vasario 10-osios popietę į abi numanomas vietas buvo pasiųsti čekistų būriai. Informacija pasitvirtino: partizanų slėptuvė aptikta kolūkio daržinėje. Išgirdę reikalavimus pasiduoti, partizanai nutarė ištrūkti iš apsupties. Padegę daržinę, jie mėgino pasinaudoti dūmų uždanga, tačiau tai nepavyko. Per susišaudymą žuvo beveik visi štabo nariai, o sunkiai sužeistas Ivanauskas po 10 valandų mirė – čekistams nepavyko apklausti sąmonės taip ir neatgavusio partizano.

Paskutiniojo vado žūtis

Po šio smūgio srities vadovybei atkurti prireikė gerų trijų mėnesių. Paskutiniuoju jos vadu 1951 metų gegužę  paskirtas Antanas Bakšys-Klajūnas – ypatingo likimo žmogus, jau spėjęs pabuvoti Tulos anglių kasyklose, kur be teismo buvo išvežtas 1945-ųjų pavasarį. Po metų jam su grupe tautiečių pavyko pabėgti, sugrįžti į Lietuvą užmegzti ryšius su pogrindžiu, gauti dokumentus ir net kuriam laikui įsidarbinti mokytoju kaimo mokykloje. Jausdamas esąs sekamas, A. Bakšys 1947 metais nutarė pasitraukti iš legalaus gyvenimo ir prisijungti prie Kęstučio apygardos partizanų.

Kaip atsitiko, kad 1947 metais saugumiečių vėl suimtas bėglys, turintis nežinia iš kur gautą pasą ir karinį bilietą, netrukus buvo paleistas ir galėjo ramiai netrukdomas į miškus?  Žinant tolimesnį srities vado likimą, versija, jog jis galėjo sutikti bendradarbiauti su MGB, atkrenta. Galima nebent spėti, kad M. Bakšį, jam pačiam to nežinant, saugumiečiai galėjo panaudoti kaip jauką. Tai, kad srities vadu paskirto Klajūno MGB neišleido iš akiračio, patvirtina jos agentų pranešimai, kuriuose fiksuojama ne tik M. Bakšio buvimo vieta, bet ir jo sveikatos būklė.

„Jis sakė, kad labai blogai su širdimi, negali miegoti, nors labai pavargsta. Bet tai esą nesvarbu, nes vis tiek mirtis laukia. Nuotaika jo buvo baisi, niekuo netikėjo“ ,  –  savo viršininkus informuoja agentas „Perkūnas“, pridurdamas, kad  visa tai srities vadas kalbėjo 1952 metų vasario 16 dieną, Gudžiūnų kaime. Kito agento pranešime sakoma, kad „Klajūnas labai išgyvena, daug dirba, po 2-3 dienas neišeina iš bunkerio. Kai ateina inspektuodamas, negeria degtinės, stengiasi būti disciplinuotas, vengia lankytis pas ryšininkus, kurie pažįsta jį iš veido“.

Tokios nuotaikos tuomet, tikriausiai buvo apėmusios daugelį partizanų vadų. Iliuzijos, jog padėtį pataisys netrukus prasidėsiantis Vakarų ir Sovietų Sąjungos karas jau seniai buvo išblėsusios. Fizinės ginkluoto pogrindžio jėgos diena iš dienos menko. Į partizanų gretas prasismelkusi šnipų ir provokatorių armija griovė tarpusavio pasitikėjimą, žlugdė ryšius.

Suprasdamas, kad ginkluota kova neduos reikiamų rezultatų, A. Bakšys ieškojo kitų pasipriešinimo formų. Klajūnas ėmėsi iniciatyvos kurti pogrindinę organizaciją, turėjusią priešintis okupantams nebe fizinėmis, o dvasinėmis pajėgomis. Vyčių Sąjunga pavadintoje organizacijoje turėjo veikti ne tiek partizanai, kiek legaliai gyvenantys asmenys. Partizanų spaudoje paskelbtoje Vyčių Sąjungos programoje buvo skelbiama: “tolimesnės kovos tikslas — tai apgynimas tautos teisės pačiai spręsti savo ateities likimą, pasirenkant naują santvarką bei valdžios aparato sąstatą ir užtikrinant sąlygas greitai demokratinei kultūrinei pažangai“. Įsakymas steigti organizacijos skyrius buvo duotas kiekvienam partizanų būriui, tačiau sumanymas taip ir liko neįgyvendintas – pritrūko jėgų.

Paskutinysis srities vadas žuvo 1953 metų sausio 17-ąją. Tądien, eidami ryšininko pėdomis čekistai aptiko sodybą, kurioje buvo įrengtas štabo bunkeris. Klajūnas ir du jo bendražygiai jo bendražygiai gyvi priešui nepasidavė. Štai kaip šią dieną vėliau prisimins sodybos šeimininkų sūnus Stasys Rukas: „…aš buvau nuvarytas į įvykio vietą ir jėga įgrūstas į slėptuvės žiotis. Tenai pamačiau neaprašomą vaizdą. Partizanus glaudusioje patalpoje degė akumuliatoriaus maitinama 6 vatų elektros lemputė. Dvelkė parako kvapas, buvo kapų tyla. Aplink mėtėsi popiergalių draiskalai, sumaišyti su žeme, išbarstytas spaustuvės šriftas, sulankstyti ilgavamzdžiai šaunamieji ginklai, sudaužyta rašomoji mašinėlė, radijas, laikrodžiai, – žodžiu, viskas, kas galėtų tenkinti materialines stribų užgaidas. Kairėje pusėje ant gulto, ant krauju įmirkusios pagalvės užlaužta galva aukštielninkas gulėjo Senis. Panašus, bet dar slogesnis vaizdas – dešinėje pusėje, kur ant gulto amžinu miegu užmigusi pusiau šonu gulėjo Balanda. Apačioje ant grindų kniūbsčias tįsojo Valero lavonas su didžiule plėštine žaizda pakaušyje. Vien kraujas, žmogaus kraujo kvapas…”

Tai buvo pabaiga – po šios čekistų operacijos nauja srities vadovybė nebebuvo sudaryta ir šis darinys faktiškai liovėsi egzistavęs. Nors atskiri srities apygardos partizanų būriai ar jų kovotojai laikėsi dar maždaug porą metų, organizuotas Žemaičių pasipriešinimas okupantui po paskutiniojo vado ir štabo narių žūties buvo palaužtas.

 “Lietuvos žinios“, 2011-09-09

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s