Partizanai nuo Šventosios krantų

 

Šiandien sukanka 62 metai, kai netoli Andrioniškio dabartiniame Anykščių rajone žuvo pirmasis Lietuvos partizanų apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas. Dar po kelių dienų MGB pajėgos sunaikino visą apygardos štabą. Šiandien prisiminsime šios mažiausios ir trumpiausiai veikusios Aukštaitijos laisvės kovotojų apygardos istoriją ir jos vadų likimus.

Aras Lukšas

Sunku patikėti, bet patyręs kovotojas, pirmasis Algimanto apygardos vadas, kurio gyvenimą 1949 metų spalio 28-osios pavakarę nutraukė granatos sprogimas, iš pradžių ketino rinktis ne kario, o vienuolio kelią. Būdamas septyniolikos, jis buvo įstojęs į vienuolyną, tačiau netrukus pasirinko visai kitokį likimą. Tokį pat, kaip ir  daugelis jo didelės šeimos narių, kovojusių už Lietuvos laisvę. Kaip pogrindininkas vyriausiasis Brolis Vladas, už meilę Tėvynei atkentęs Sibiro tremtį, kalėjimus ir lagerius perėjęs partizanų būrio vadas brolis Stasys, laisvės gynėja ir kankinė sesuo Elena, kovose su okupantais žuvęs jaunesnysis brolis Jonas ar antros eilės pusbrolis Aukštaitijos partizanų žvalgas ir ryšininkas, o vėliau – pogrindininkas Albertas Petronis. Visi šie žmonės, kurių vardai įėjo jei ne į visos Lietuvos, tai bent jau į Aukštaitijos laisvės kovų istoriją, greičiausiai būtų pasirinkę kitokį gyvenimą, jei ne Lietuvai tekę sunkūs išbandymai. Išskyrus vienintelį Antaną, anksti pajutusį, kad kario uniforma jam tinka labiau, nei vienuolio abitas.

Tai, kad A. Slučka iš pradžių ketino paskirti save vienuolystei, visai nenuostabu. Augdamas bažnyčios zakristijono šeimoje ir besimokydamas pradžios mokykloje bei  progimnazijoje, jis ne tik aktyviai dalyvavo įvairių religinių organizacijų veikloje, bet ir susibičiuliavo su šiame miestelyje įsikūrusiais pranciškonų vienuoliais, patarnaudavo jiems mišiose. Matyt, jaunuolio būta ir religingo, ir uolaus, nes sulaukusiam septyniolikos Antanui broliai pranciškonai patarė stoti į Kretingoje esantį jų vienuolyną. Tačiau jame A. Slučka neišbuvo nė metų. Tais pačiais 1934-aisiais, taip ir nedavęs įžadų, jis išvyko į Kauną, kur toliau mokėsi gimnazijoje o pragyvenimui užsidirbdavo iš batsiuvio amato. Sunku pasakyti, kas lėmė tokį pasirinkimą, tačiau sprendžiant iš to, kad broliai pranciškonai ir toliau teikė jaunuoliui visokeriopą paramą, galima numanyti, kad vienuolystei jis tiesiog nebuvo pašauktas.

 

Lemtingas apsisprendimas

 

Šioje vietoje A. Slučkos gyvenimas daro staigų ir netikėtą posūkį – vos sulaukęs aštuoniolikos, jis įstoja savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Sunku pasakyti, kas lėmė tokį jaunuolio sprendimą. Galbūt jam tiesiog buvo sunku gyventi ir mokytis Kaune, mėginant sudurti galą su galu iš batsiuvio pajamų, galbūt tokį pasirinkimą lėmė romantinis polėkis ar patriotiniai motyvai. Šiaip ar taip, paskirtas į Laikinojoje sostinėje dislokuoto 5-ojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pėstininkų pulko minosvaidžių kuopą, A. Slučka netrukus užsitarnavo puskarininkio, o vėliau –  viršilos laipsnį. Jaunas karys neapleido ir mokslų  – per trejus tarnybos metus jis baigė dvi gimnazijos klases. Tačiau netrukus mokslus teko pamiršti – iš Kauno A. Slučka buvo perkeltas tarnauti į poligoną, kur jį ir užklupo nelemtieji 1940 metai.

Kaip žinome, vos aneksavę Lietuvą, sovietai ėmėsi likviduoti Lietuvos kariuomenę, o jos likučius pertvarkyti į Raudonosios Armijos 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą. Baigiantis vasarai, korpuso daliniai buvo perdislokuoti į Vilnių ir jo apylinkes, toliau nuo sienos su Vokietija.  Į Vilnių tuo metu perkeliamas ir A. Slučka  –  jis paskiriamas tarnauti karo inžinerijos dalinyje prie geležinkelio.

1941 metų pavasarį sovietai pradėjo rengtis likviduoti ir patį 29-ąjį teritorinį korpusą. Gegužės pabaigoje korpuso štabas ir jam pavaldūs daliniai buvo perkelti į skirtingose vietose esančias vasaros stovyklas, šalia ginkluotų, tačiau jokių šaudmenų neturinčių lietuvių dislokuoti kiti Raudonosios armijos daliniai.

Prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, 29-ojo korpuso daliniai gavo įsakymą pridengti nuo vokiečių puolimo Vilnių ir su mūšiais trauktis į SSRS gilumą. Tačiau priesaiką Lietuvos Respublikai davę kariai ir karininkai nė nemanė palikti savo šalies, todėl, artėjant prie sienos su Baltarusija, korpusas tiesiog tirpte tirpo. Tiesa, pasitraukti nebuvo lengva – apsupti kitų sovietų kariuomenės dalinių, lietuviai dažnai turėjo jėga veržtis iš šių mirtinų gniaužtų. Tai padaryti pavyko toli gražu ne visiems. A. Slučka buvo vienas iš tų, kuriems pasisekė.

Pasilikęs nacių okupuotoje Lietuvoje A. Slučka, kaip buvęs kariuomenės viršila, paimamas į vokiečių savisaugos dalinį ir skiriamas geležinkelį Joniškėlis-Joniškis  tiesusių rusų karo belaisvių stovyklos viršininku. Po pusmečio, 1942 metų pavasarį jis grįžta į Troškūnus, kur dirba valsčiaus valdybos sekretoriumi. Dar po metų, eksternu išlaikęs keturių gimnazijos klasių baigimo egzaminus, jis įstoja į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Nors mokytis gydytojo profesijos būsimam partizanų vadui teks tik porą semestrų, įgytos žinios jam vėliau labai pravers Aukštaitijos miškuose.

Studijas A. Slučkai teko nutraukti ne savo noru. 1943 metais vokiečių okupacinė valdžia pamėgino įsteigti SS legioną, kuriame turėjo tar­nauti lietuviai savanoriai. Bet, nors ir labai aktyviai agitavo, norinčiųjų tapti reicho patrankų mėsa neatsira­do. Nepanoro tokio likimo ir A. Slučka, tad 1944 metų pradžioje jam teko palikti studijas ir kurį laiką slapstytis. Padėtis pasikeitė pavasarį, įsteigus generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujamą vietinę rinktinę, kuri, pagal susitarimą su vokiečiais neturėjo būti siunčiama už Lietuvos ribų ir skiriama tik tvarkai krašte palaikyti. Drauge su tūkstančiais savanorių, į rinktinės gretas įstoja ir A. Slučka. Gavęs leitenanto laipsnį, jis skiriamas į Marijampolės pulką.

Deja, susitarimai su hitlerininkais netrukus pasirodė esantys nieko verti.  Padėčiai fronte blogėjant, vokiečiai vis atkakliau reikalavo rinktinės vyrų ki­tiems reikalams atlikti, mėgino tie­siogiai komanduoti atskiriems bata­lionams, keisti jų dislokavimo vietas, ultimatyviai ragino P.Plechavičių skelbti mobilizaciją į Rytų frontą. Lietuvių generolas ne tik ignoravo šiuos raginimus, bet ir ėmė rengtis pasitikti sugrįžtančius į Lietuvą sovietus. Slapta nuo vokiečių rinktinės vadovybė pradėjo kurti vadinamąją Tėvynės saugą, kurios dalinius turėjo sudary­ti apie 80 tūkst. vyrų. Įtampai tarp  Vietinės rinktinės ir vo­kiečių administracijos  pasiekus apogėjų, hitlerininkai pranešė, kad rinktinė  pereina SS žinion. P.Plechavičius šiam nurodymui ne­pakluso ir įsakė rinktinės kovotojams vykdyti tik jo paliepimus. Tuomet vo­kiečiai nutarė rinktinę nuginkluoti jė­ga.

Naktį iš gegužės 1944 metų 14-osios į 15-ąją SS daliniai apsupo karo mokyklą Marijampolėje. Susišaudymas su esesininkais truko visą naktį, kol lietuviams baigėsi  šoviniai. Tuo­met 160 mokyklos kursantų pasidavė, 106 iš jų buvo nedelsiant išvežti į Štuthofo kon­centracijos stovyklą. A. Slučkai ginklo draugų likimo pavyko išvengti – per susišaudymą sužeistas į ranką, jis pabėgo sugrįžo į Troškūnus. Birželio mėnesį, vokiečiams dar nepasitraukus iš Aukštaitijos, A. Slučka šio miestelio apylinkėse surinko maždaug dvidešimties vyrų būrį kovai su artėjančiais sovietais ir jų laukusiais vietos komunistais. Vasarą ir ankstyvą rudenį būrio kovotojai platino atsišaukimus, raginančius jaunimą neiti tarnauti į sovietų kariuomenę ir vienytis į partizanų būrius. Netrukus  drauge su broliais Stasiu, Jonu ir Broniumi, kaimynais Jonu, Albertu ir Vytautu Stanevičiais, Antanu Pasmoku, Povilu Tumkevičiumi, Povilu Jočiu ir kitais A. Slučka patraukė į Šimonių girią. Nuo tos akimirkos jis tapo Lietuvos partizanu Šarūnu.

 

Ginklu ir žodžiu

 

Pirmąjį kovinį žygį Šarūno būrys įvykdė 1944 metų spalio 4 dieną. Tuomet partizanai užpuolė vienoje Vaidlonių kaimo sodyboje įsitaisiusius sovietų karininkus. Netrukus pirmoji Troškūnų apylinkėse įkurta laisvės kovotojų grupė įsiliejo į Lietuvos partizanų Vytauto apygardą ir 1945 metų liepą buvo pavadinta Šarūno rinktine. Tuo metu Kupiškio,  Rokiškio, Anykščių, Kavarsko ir Troškūnų apylinkėse veikusiems rinktinės būriams jau priklausė apie 120 partizanų.

Vytauto partizanų apygarda, vienijusi Panevėžio, Utenos, Rokiškio ir Zarasų apskrityse veikusius partizanų junginius buvo didžiausia Lietuvoje, tad po kurio laiko vadovauti jai tapo labai sudėtinga. Todėl 1947 metų pavasarį Rytų Lietuvos partizanų srities vadovybė nutarė padalinti Vytauto apygardą į dvi dalis ir įkurti naują Algimanto apygardą, apimančią Panevėžio ir Rokiškio apskrityse veikusius partizanų junginius. Gegužės 1 dieną pasirašytu įsakymu A. Slučka-Šarūnas paskirtas pirmuoju apygardos vadu.

Gegužę buvo pradėtas formuoti ir Algimanto apygardos štabas. Jo viršininku paskirtas karo gydytojas atsargos leitenantas Antanas PalavenisSkirmantas, adjutantu – Antanas Kisielius-Sakalas, Visuomeninės dalies viršininku – Jurgis Urbonas-Lakštutis. Apygardoje veikė Žalioji, Kunigaikščio Margio ir Šarūno rinktinės. Vadovauti pastarajai, A. Sluškai-Šarūnui tapus apygardos vadu, buvo paskirtas Antanas StarkusMontė, vėliau pats perimsiantis iš Šarūno apygardos vado pareigas.

Algimanto apygarda tapo mažiausia, bet, ko gero, svarbiausia apygarda visoje Aukštaitijoje. Čia buvo įsikūrusi Šiaurės Rytų Lietuvos srities (vėliau pervardintos Rytų Lietuvos arba Karaliaus Mindaugo sritimi) vadovybė, čia vykdavo svarbūs Aukštaitijos laisvės kovotojų sąskrydžiai ir pasitarimai.

Apygardos partizanai kovojo ne vien ginklu. Jos teritorijoje buvo leidžiamas ir platinamas pogrindžio laikraštis „Partizanų kova“, kurį redagavo Niūronių pradinės mokyklos

Mokytojas ir poetas Jurgis Urbonas-Lakštutis, o maketavo ir apipavidalindavo Panevėžio gimnazijos piešimo mokytoja Vanda Palukaitė, vėliau už šią veiklą patekusi į lagerius. Spaudos platinimu rūpinosi prie apygardos veikusi pogrindinė organizacija, kurios branduolį sudarė legaliai gyvenę partizanų rėmėjai. Antano Kubiliaus- Arūno vadovaujama grupė vykdė ir kitas užduotis  – parinkdavo patikimus žmones galimai mobilizacijai, parūpindavo dokumentus nelegaliai gyvenusiems asmenims. Deja, ši pogrindinė organizacija netrukus buvo sunaikinta, saugumui infiltravus į jos gretas išdaviką. A. Kubilius-Arūnas buvo suimtas ir nuteistas 25 metams lagerių ir 5 metams tremties.

Didžiulė saugumiečių, šnipų, išdavikų ir provokatorių armija prieš miškuose kovojusius Algimanto apygardos partizanus buvo mesta nuo pat jos įkūrimo 1947 metais. Būtent išdavystės netrukus taps didžiausių šio kovinio junginio netekčių, o galiausiai – ir jo žūties priežastimi. Tačiau reikia pastebėti, kad tuo pat metu vyko ir priešingas procesas – partizanams pavykdavo infiltruoti savo agentūrą į priešo gretas.

Vienu iš tokių partizanų agentų buvo „Finišo“ slapyvardį turėjęs MGB Troškūnų padalinio operatyvininkas Leonas Giniuotis. Iš jo laisvės kovotojai gaudavo patikimų žinių apie apygardos junginiuose veikiančius saugumo agentus ir informatorius. Tokias žinias partizanams teikė ir Kėdainių MGB darbuotojas Albinas Striukas. Savo žmonių Algimanto apygardos partizanai turėjo ir „stribų“ stovykloje – kai kurie iš jų net perduodavo laisvės kovotojams ginklų ir šaudmenų.

Turima informacija leido partizanams ne tik išaiškinti kai kuriuos  jų gretose veikusius išdavikus ir provokatorius, bet ir efektyviai rengti kovines operacijas. Bent dvi iš jų buvo tiesiogiai susijusios su didžiaisiais 1948 ir 1949 metų trėmimais. Štai kaip šios operacijos aprašomos prieš trejetą metų išleistame Algimanto partizanų apygardos kovotojams skirtame albume „Kovoję už brangią Tėvynę“:

„1948 m. gegužės 23-iąją, trėmimų dieną, Šarūno rinktinės vadas Antanas Starkus-Montė su Jono Mazurevičiaus-Briedžio būrio partizanais miške, netoli Bugailiškių kaimo, surengė pasalą. Per susirėmimą nukauti 7 sovietų kariškiai. 1949 m. kovo mėn. lietuvių tremtinius gabenusius sovietų kareivius partizanai apšaudė prie Galvydžių kaimo.

Po 1949 m. kovo mėn. įvykdytos antrosios pagal dydį masinių trėmimų bangos Algimanto apygardos partizanai paskelbė gedulą. Nekreipdamas į tai dėmesio gegužės 1 d. Šimonių klube partinis vietos aktyvas surengė iškilmingą Gegužės 1-osios minėjimą ir šokių vakarą. Reaguodami į tokį įvykį, naktį partizanai į klubo patalpas įmetė miną – sužeista 13, žuvo 16 asmenų. Dalis jų – komjaunuoliai, aktyvistai ar šiaip sovietams prijautusieji.

1949 m. spalio 17 d., surengę pasalą, partizanai nušovė Šimonių valsčiaus milicijos viršininką ltn. Janiną ir du milicininkus. Per šią operaciją apygardos vadas Antanas Starkus-Montė buvo sužeistas. Beje, iš archyvinių duomenų matyti, kad jis ir štabo viršininkas Albinas Pajarskas-Bebras 1949 m. lapkričio 7 – 8 d. planavo susprogdinti Svėdasų miestelio pašto pastate gyvenusių valsčiaus komiteto instruktoriaus, sekretoriaus ir vietos saugumo pareigūnų butus. Tam tikslui Montė turėjo pasiruošęs keturias minas. Deja, netikėta tragiška jo žūtis aktyvios kovos planus paliko neįgyvendintus.“

 

Paskutinis ruduo

 

1949-jų ruduo Algimanto apygardai tapo paskutinis. Dar baigiantis 1948 metų vasarai MGB metė visas jėgas, kad sunaikintų šią nedidelę, bet okupantams itin pavojingą apygardą. Tuo tikslu sovietinis saugumas pradėjo įgyvendinti agentūrinę bylą „Kanibalai“, kurios pagrindinis tikslas buvo sunaikinti arba suimti apygardos, o vėliau ir visos Karaliaus Mindaugo srities vadą Šarūną.

Tam buvo panaudotas MGB agentas „Mikas“ – saugumo perverbuotas buvęs partizanas, Vytautas Kučys, gerai pažinojęs neseniai suimtą Algimanto apygardos atstovą Kaune Joną Stanevičių-Dėdę. MGB agentui atsirado puiki dingstis ieškoti kontakto su Šarūnu – buvęs kovotojas neva turėjo pranešti apygardos vadovybei apie jos atstovo suėmimą. Kaip „Mikas“ pateko į Šimonių girioje esantį Šarūno bunkerį, lieka paslaptimi, tačiau žinoma, kad vėlų 1948 metų  rudenį ir žiemos pradžioje MGB agentas su A. Slučka buvo susitikęs bent du kartus ir penkias naktis ten nakvojo.

Galima numanyti, kad Šarūnas ne visiškai pasitikėjo savo svečiu, mat gruodžio mėnesį „Mikas“ pranešė jog apygardos vadas uždraudė jam važinėti į Kauną. Tad ryšį su savo šeimininkais agentas iki 1949 metų pavasario galėjo palaikyti tik siuntinėdamas jiems užšifruotus raštiškus pranešimus.

Kaune „Mikas“ pasirodė 1949 metų gegužės mėnesį. Vadovaudamiesi agento pateikta informacija, MGB operatyvininkai pirmiausia nutarė suimti apygardos Ryšių skyriaus viršininką Albiną Kubilių

Rūgštymą, kurio žinioje buvo visas susirašinėjimas su kaimyninėmis apygardomis ir jų rinktinėmis. Taigi, rugpjūčio mėnesį „Mikas“ susitiko su Rūgštumu Piktagalio kaime netoli Anykščių esančioje agento sodyboje. Nieko neįtariantis partizanas papasakojo išdavikui, kad neseniai saugumiečiai surengė pasalą Paupio kaime, kurio apylinkėse vyko srities apygardų vadovų pasitarimas ir prasitarė žiemą norįs praleisti Kaune, jei tik pavyktų gauti pinigų ir tinkamus dokumentus. „Mikas“, suprantama, pažadėjo padėti. Jei ne rugsėjį prasidėję aktyvūs saugumiečių kovos veiksmai prieš partizanus, sutrukdžiusius sutartam judviejų susitikimui, Rūgštymas jau tuomet būtų nebejotinai įviliotas į priešo rankas.

Dabar planą paimti A. Kubilių gyvą teko atidėti mėnesiui. Ir štai, spalio 23 dienos pavakare jau minėtoje sodyboje Piktagalyje „Mikas“ vėl susitiko su Rūgštymu. Drauge su Ryšių skyriaus viršininku čia atėjo ir neseniai iš Šarūno bunkerio pasitraukęs asmeninis A. Slučkos ryšininkas Alfonsas Vildžiūnas-Vijoklis. MGB agentui beliko tik įvykdyti instrukciją – pavaišinti svečius degtine su stipraus narkotinio poveikio preparatu „Neptun-20″. Užmigę partizanai kaip mat pateko į netoliese laukusių saugumiečių rankas.

Tolimesni įvykiai klostėsi žaibo greitumu. Po keturių dienų tardomas Vijoklis nurodė, kad Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities partizanų štabo būstinė įsikūrusi Andrioniškio valsčiaus Butkiškių vienkiemyje, ūkininko Juozo Jovaišos sodyboje. Kitą dieną, spalio 28-ąją, sodybą apsupo  MGB 298-ojo šaulių pulko 3-iojo bataliono kareiviai. Pirmajame štabo bunkeryje buvęs Balys ŽukauskasKomendantas buvo priverstas išeiti iš slaptavietės ir suimtas. Antrajame bunkeryje liko keturi kovotojai: srities vadas Antanas SlučkaŠarūnas, jo žmona, srities Finansų skyriaus viršininkė Joana Railaitė-Neringa, ir  partizanas Juozas JovaišaLokys.  Štai kaip paskutines jų gyvenimo minutes radijo laidoje „Laisvės kryžkelės“ prisiminė į bunkerį įvaryta ir partizanus išvilioti paliepta sodybos šeimininko duktė Bronė Jovaišaitė:

„Pasišnekėjau ir su Šarūnu, ir su Neringa. Sakiau, kad išlįstų, pasiduotų – vis gi bent gyvybę išsaugotų. Šarūnas jokiu būdu su tuo nesutiko,- “Aš daviau priesaiką, esu pasiryžęs žūti už Tėvynę ir nė per žingsnį nesitrauksiu ir gyvas nepasiduosiu”. Šarūno žmona paprašė, kad nuo jos išbučiuočiau jos sūnų, jos vardu atsiprašyčiau tėvų, kad uždėjo jiems tokį vargą užauginti ir jos sūnų – taip jau susiklostė gyvenimas, kad anksti atėjo laikas mirti. Apsikabinome visi, pasibučiavome, padėkojo nuoširdžiai jie man už mūsų vargus, už paramą išlaikant bunkerį… Bet dabar atėjo laikas mirti…:“

Netrukus bunkeryje nugriaudėjo sprogimas. Sunaikinę visus dokumentus, partizanai iki galo įvykdė duotą priesaiką – gyvi nepasidavė. Po keturių dienų, lapkričio pirmąją, savo bunkeryje Šimonių girioje apsuptas priešo susisprogdino ir Algimanto apygardos vadas. A. Starkus-Montė. Tačiau dar porą dienų Šimonių giria drebėjo nuo šūvių ir sprogimų. Per pirmomis lapkričio dienomis čia vykusias kautynes buvo sunaikinti 8 apygardos partizanų bunkeriai, žuvo 33 laisvės kovotojai, dešimt pateko į priešo rankas gyvi. Iš viso vykdant MGB agentūrinę bylą „Kanibalai“ žuvo 38 partizanai, tarp kurių buvo 16 vadų, suimta 15 kovotojų, 21 ryšininkas ir partizanų rėmėjas.Po šio smūgio Algimanto apygarda faktiškai nustojo egzistavusi ir lapkričio 25 dieną srities vadovybės įsakymu buvo likviduota.

“Lietuvos žinios“, 2011-10-28

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s