Nepuolimo sutartis su Maskva: pergalė ar pralaimėjimas?

  

Lygiai prieš 85 metus Trečiasis Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo Lietuvos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartį. Deja, šis dviejų vyriausybių rengtas dokumentas taip ir netapo didele mūsų šalies diplomatijos pergale.

Aras Lukšas

1926 metų lapkričio 5 dieną, 12 valandą 20 minučių trečiasis Lietuvos Respublikos Seimas susirinko į vieną svarbiausių savo trumpos, vos pusmetį tetrukusios kadencijos posėdį. Jo darbotvarkėje iš esmės buvo tik vienas klausimas – ar bus ratifikuota liepos 28-ąją pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartis. Atrodytų, ilgai derėto ir svarstyto dokumento pasirašymas turėjo būti tik paprastas formalumas. Tačiau užsitęsę įnirtingi debatai parodė, jog dešiniųjų inicijuota, bet kairiųjų pasirašyta sutartis tebuvo tik ledkalnio viršūnė, giliuose ir neramiuose to meto politikos vandenyse slėpusi ne tik mažos Lietuvos partijų ir politikų nesutarimus, bet ir skirtingus didelių jos kaimynių interesus. Tą galima įžvelgti ir nedidelėje žinutėje, kurią kitą dieną pirmame puslapyje išspausdino tuometinei valdančiajai daugumai prijautusios „Lietuvos žinios“. Joje rašoma:

„Lapkričio 5 d. lygiai 12 val. naktį Seimas ratifikavo Liet resp. su SSSR nepuolimo sutartį. Diskusijose dalyvavo daug pozicijos ir opozicijos atstovų. Kademų blokas ir šį kartą, užmiršęs valstybes reikalus, visą laiką varė demagogiją ir reiškė baimės, kad nepagerėtų tarptautinė Lietuvos padėtis ir nepalengvėtų mums su lenkais byla dėl Vilniaus. Kademai partiniais sumetimais balsavo prieš  šios sutarties ratifikavimą. Už sutarties ratifikavimą balsavo valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai, tautininkai, vokiečiai ir žydai. Lenkai susilaikė, Ūkininkų partijos atstovų — vieno visai nebuvo, o kitas dar svarstymui einant išėjo namo. Prieš balsavo kr. dem. ūk. sąj-ga ir darbo fed. Sutartis 45 balsais prieš 24 balsus ratifikuota.“

Ar sutarties ratifikavimas ir net pats jo svarstymas, nebaigus susitarti su Maskva dėl prekybinių santykių, buvo kairiųjų kabineto vadovo Mykolo Sleževičiaus pergalė, ar tik milžiniško Kremliaus spaudimo rezultatas? Ar derybas dėl šios sutarties pradėję, o vėliau opozicijoje atsidūrę dešinieji tikrai stengėsi užkirsti kelią šiam žingsniui?

Vienareikšmiškai atsakyti į šiuos klausimus sunku. Viena vertus, dar prie 1920-ųjų taikos sutarties su bolševikine Rusija ištakų stovėjęs M. Sleževičius buvo nuoširdžiai įsitikinęs, kad be Maskvos paramos neįmanoma spręsti vieno iš jo užsienio politikos prioritetų – lenkų okupuoto Vilniaus klausimo. Kita vertus, net ir kai kurie dešinieji, tarkime Ūkininkų sąjungos frakcija, kone iki pat balsavimo, regis, neturėjo aiškaus nusistatymo dėl sutarties likimo. Ant svarstyklių lėkštės padėkime dar ir patysusio diplomato, Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje Petro Klimo kreipimąsi į dešiniąją opoziciją, kuriame sakoma: „Vyrai, nedarykit ir neduokit kitiems daryti komedijų su sutarties kritika, jeigu jai grėstų neratifikavimas. Bet jeigu ratifikavimas užtikrintas – galite ir papurkštauti. Dieve ir Liucipieriau, apsaugok mus nuo klaidos, jei Seime sutartis nebūtų ratifikuota.“

Taigi, ar prieš sutarties ratifikavimą mesti 24 opozicijos balsai tebuvo tik prieštaravimas dėl prieštaravimo? Ar jie atspindėjo tik siaurus partinius interesus, ar vis dėlto taip dešinieji pamėgino paspausti Maskvą ir paspartinti vis atidėliojamas derybas dėl prekybinių ir ekonominių ryšių? Jei taip, tai kodėl tokio spaudimo negalėjo daryti pats M. Šleževičius? Pagaliau, kokį vaidmenį visoje šioje istorijoje suvaidino senas diplomatijos vilkas – Lietuvos pasiuntinys Maskvoje Jurgis Baltrušaitis? Mėgindami išpainioti šį sudėtingą mazgą, turėtume grįžti prie minėtos sutarties ištakų ir aplink ją susipynusių užkulisinių žaidimų bei intrigų.

 

Lenkų baubas ir rusų pyragai

 

Reikia pastebėti, kad dar būdamas opozicijoje. M. Sleževičius griežtai kritikuodavo krikdemų valdžios vykdomą užsienio politiką, jo požiūriu, atvedusią Lietuvą į tarptautinę izoliaciją. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad diplomatiniuose karuose dėl Vilniaus Lietuvai reikia ieškoti draugų ne tiek Vakaruose, kiek Maskvoje, dar 1920 metų taikos sutartimi pripažinusioje Vilnių ir Vilniaus kraštą Lietuvos dalimi. Taigi derybas su Sovietų Sąjunga dėl Nepuolimo sutarties šis politikas visų pirma vertino kaip tam tikrą spaudimą Varšuvai. Atėjęs į valdžią, M. Sleževičius nesiėmė išradinėti dviračio ir santykiuose su Lenkija mėgino remtis tradicine Berlyno ir Maskvos ašimi. Tačiau kairiųjų vyriausybės mėginimai suartėti su Vokietija nebuvo sėkmingi: Berlynas tuo metu aiškiai turėjo kitų prioritetų. Svarbiausias Vokietijos klausimas tuo metu buvo narystė Tautų Sąjungoje, tad jos politikai ir diplomatai tikrai nenorėjo erzinti lenkų. Taigi, M. Sleževičiui ir jo vyriausybei teko intensyvinti pastangas priešinga kryptimi.

1926 metų birželio 25-ąją, praėjus savaitei po to, kai Trečiasis Seimas patvirtino naująją šalies vyriausybę, Ministrų kabinetas parengė naują sutarties su Sovietų Sąjungą projektą ir įgaliojo pasiuntinį Maskvoje J. Baltrušaitį nedelsiant ją pasirašyti. Tačiau Kremlius šią Kauno iniciatyvą atmetė. Kaip knygoje „Lietuvos diplomatijos istorija 1925-1940“ rašo istorikas ir diplomatas Vytautas Žalys, „meškos paslaugą Ministrui Pirmininkui padarė J. Baltrušaitis, tiksliau, jo nuolatiniai užtikrinimai Maskvai apie nepaprastai didelį naujosios valdžios norą sudaryti paktą su SSRS“.

Suprantama, kad toks suinteresuotumo demonstravimas signalizavo Maskvai, jog daryti kokių nors nuolaidų lietuviams nėra prasmės ir nepaliko Kaunui jokios manevro laisvės. Juo labiau, kad M. Šleževičiaus kabineto siūlytos formuluotės iš esmės niekuo nesiskyrė nuo anksčiau krikdemų premjero Leono Bistro kabineto teiktų pasiūlymų. Tuomet Maskva ne tik nesutiko įtraukti į sutartį straipsnių, kalbančių apie Vilniaus ir Klaipėdos priklausomybę, bet ir atsisakė teikti Lietuvai bet kokias diplomatinės paramos garantijas šiais klausimais. Tada derybos su sovietais buvo atidėtos iki naujojo kabineto sudarymo. Dabar naujoji vyriausybė gavo progos įsitikinti, kad nei padėtis nei Maskvos poziciją per tą laiką nė per nago juodymą nepasikeitė. Liepos mėnesį Kremlius itin kategoriška forma atmetė dar vieną, jau kiek sušvelnintą sutarties variantą, kurios papildomas protokolas galėjo nors ir neapirėžtoje ateityje sudaryti Lietuvai galimybę susigrąžinti lenkų okupuotą sostinę. Dabar Maskva jau aiškiai leido suprasti – su tokiomis formuluotėmis sutarties niekuomet nebus. Atrodė, kad gelžbetoninė Kremliaus pozicija ir vėl sužlugdys derybas. Greičiausiai, taip ir būtų nutikę, jei ne keli žingsniai, žengti ne Vilniuje ir ne Maskvoje, o Varšuvoje.

Tai, kad sovietams santykiai su izoliacijoje atsiduriančia Lietuva buvo kur kas mažiau svarbūs, nei su rimta tarptautinės politikos žaidėja tampančia Lenkija anaiptol nereiškė, kad Maskva užmerks akis į Lenkijos pretenzijas įsigalėti Baltijos regione. Jau minėtas istorikas V. Žalys pastebi, kad tokias pretenzijas Kremlius įžvelgė pasiūlyme atnaujinti derybas dėl Šiaurės Rytų regiono pacifikacijos, kurį liepos 14 dieną pateikė Lenkijos pasiuntinys Maskvoje Stanislawas Kętrysnkis. Už šio Varšuvos pasiūlymo įžvelgdamas dar ir savo aršaus oponento Londono ausis, Kremlius turėjo mesti ant stalo keletą stiprių kortų. Tokiomis kortomis turėjo tapti nepuolimo sutartys su Suomija ir trimis Baltijos valstybėmis. Taigi, netrukus Maskvos tonas pokalbiuose su Kaunu ėmė po truputį švelnėti.

Apie kitus neapgalvotus lenkų veiksmus gali paliudyti to meto Lietuvos spauda. „Lenkų ekscesai prie demarkacijos linijos. Lenkai užpuldinėja mūsų sargybinius“, – su tokia antrašte išspausdintame pranešime oficiozas „Lietuva“ liepos 9 dienos numeryje pasakoja apie tai, jog liepos 29 dieną buvo už 100 metrų nuo demarkacinės linijos buvo apšaudyti Lietuvos pasienio policininkai ir sudegintas sargybos postas. Tame pačiame dienraštyje pranešama ir apie Švenčionyse organizuojamą teroristinę grupę, kurios uždavinys – puldinėti Lietuvos teritorijoje esančias valdžios įstaigas, sprogdinti tiltus ir užsiimti kita kenkėjiška veikla.

Tiesą sakant, minėti incidentai vargu ar buvo labai rimti – sunku patikėti, kad nuolatinės vietos Tautų Sąjungos Taryboje siekianti Lenkija ketino griebtis agresijos prieš savo kaimynę. Tačiau Maskvai net ir menki incidentai buvo labai prie širdies – Kremliaus oficiozas „Izvestija“  ta proga prakalbo apie Varšuvos ir Londono planus likviduoti Lietuvos nepriklausomybę o iš oficialių ir net karinių Maskvos sluoksnių skambėjo pažadai užkirsti kelią „lenkų avantiūroms prieš Lietuvą“.

Tokiame fone Maskva rugpjūčio 3 dieną pateikė Kaunui naują sutarties projektą, leisdama suprasti, kad kokių nors papildomų nuolaidų ir pasiūlymų nebebus. Deja, svarbiausiais Lietuvai Vilniaus ir Klaipėdos klausimais šiame sutarties variante apskritai nebuvo nieko naujo. Tiesa, kaip atsvarą tokiai kietakaktei pozicijai Kremlius pasižadėjo trejus metus pirkti iš Lietuvos prekių – mažiausiai už 6 milijonus aukso rublių kasmet. Tokių pažadų realumu Kaune mažai kas tikėjo, tačiau net ir šių ekonominių vilionių greičiausiai nebūtų buvę, jei ne pasiuntinio J. Baltrušaičio saviveikla: šis, nepaisydamas iš Kauno nuolat gaunamų instrukcijų liepos pabaigoje pareiškė, kad Lietuva sutinkanti su ankstesniais sovietų siūlymais.

 

Keistasis Lietuvos pasiuntinys

 

Šioje vietoje derėtų trumpam atsitraukti nuo pasakojimo apie sutarties rengimo peripetijas ir sustoti ties mįslinga J. Baltrušaičio asmenybe ir keistu jo vaidmeniu Lietuvos ir Rusijos santykiuose. Tai, kad Lietuvos pasiuntinys toli gražu ne visuomet paisė iš centro gaunamų instrukcijų ir dažnai elgėsi taip, kaip naudingiau Maskvai – akivaizdu.  Nuolat įtikinėdavęs savo Vyriausybę, jog be Maskvos paramos Vilniaus klausimu Lietuva liks politiškai ir ekonomiškai izoliuota ir tiesiog „uždus dabartinėse sienose“, rengiamą nepuolimo sutartį J. Baltrušaitis rėmė itin entuziastingai ir darė viską, kad paspartintų jos pasirašymą bet kokiomis sąlygomis.

Dar  1926 metų balandžio 30 dieną, teikdamas Maskvai L. Bistro vyriausybės pasiūlymus Lietuvos pasiuntinys staiga pareiškė, kad Kauno pageidavimai atspindi tik krikdemų poziciją, tuo tarpu kitos Seime atstovaujamos partijos tokių reikalavimų nekelia. Paaiškinti tokio pareiškimo motyvus labai nelengva, nes juo diplomatas tarsi mėgino nupjauti šaką, ant kurios pats sėdėjo: norėdamas, kad derybos dėl taip trokštamas sutarties būtų kuo greičiau užbaigtos, jis pats pasufleravo partneriams, jog skubėti neverta ir kad po naujų Seimo rinkimų galbūt pavyks susitarti sovietams palankesnėmis sąlygomis.

Tąsyk J. Baltrušaičiui pasisekė, nes niekas Kaune apie tokį jo pareiškimą nesužinojo. Tačiau ir be šio akibrokšto tiek tuometinis užsienio reikalų ministras Mečislovas Reinys, tiek ir vėliau jo pareigas perėmęs kabineto vadovas Leonas Bistras jau turėjo pakankamai priežasčių atsikratyti užsisėdėjusio pasiuntinio. Juolab, juo nebuvo patenkinti ir sovietai. Dar 1925 metų vasarį sovietų pasiuntinys Kaune Sergejus  Aleksandrovskis rašė: „Mes su malonumu atsisakytume šio „aimanuojančio“ diplomato, kuris niekam neatstovauja, neturi kontaktų su vyriausybe, neturi valdančiosios partijos pasitikėjimo, bet bijome gauti visišką kvailį“.

Abipusis – tiek sovietų derybininkų, tiek Lietuvos vyriausybės nepasitenkinimas J. Baltrušaičiu, kaip matome, išliko ir atėjus į valdžią kairiesiems. Vis dėlto nenorėdama įnešti jokių neaiškumų santykiuose su Maskva sunkiu Lietuvai laikotarpiu, M. Šleževičiaus vyriausybė neketino keisti savo atstovo.  Tačiau tai nė kiek nepadidino pasiuntinio lojalumo savo atstovaujamai Vyriausybei. Sunkiose tolesnėse derybose su Maskva jis dažniausiai reikšdavo visišką pritarimą Maskvos iniciatyvoms ir net kritikavo savo „prastuolius tėvynainius“, keliančius vis naujus reikalavimus. Belieka pridurti, kad Maskvai nuolat advokataujantis pasiuntinys savo poste išsilaikė prie visų valdžių, kol 1939 metais išėjo į pensiją.

Bet grįžkime į 1926 metų rugpjūčio 5 dieną, kuomet J. Baltrušaičiui buvo pranešta, jog naują sovietų pasiūlymą dėl sutarties Kaunas laiko nepriimtinu. „jei rusai jį laikytų kaip paskutinį žodį ir maksimalią nuolaidą, tuomet derybas reikėtų laikyti pabaigtomis – vyriausybė negalėtų tokios sutarties pasirašyti, nei Seimui pasiūlyti“ , – sakoma pasiuntiniui išsiųstoje M. Sleževičiaus instrukcijoje.

Šioje vietoje prasidėjo sunkiai paaiškinami Maskvos diplomatiniai viražai. Po penkių dienų visiškai netikėtai pareiškęs, kad sutinka su Lietuvos pageidavimais Klaipėdos klausimą paminėti papildomuose sutarties protokoluose, jau kitą dieną Kremlius šios pozicijos atsisako. Rugsėjo 17 Maskva pateikia naujus pasiūlymus, tačiau derybos toliau vyksta ne per abi puses vis labiau nuviliantį J. Baltrušaitį, per sovietų pasiuntinį Kaune S. Aleksandrovskį. Pastarasis netrunka pareikšti M. Sleževičiui, kad per savaitę nesuderinus sutarties teksto, derybos ir vėl nutruks. Lietuvos vyriausybė, regis, linkusi daryti nuolaidų dėl Klaipėdos, tačiau reikalauja atskiros notos dėl Vilniaus, įtraukiant jo ir Klaipėdos klausimus į sutarties priedus. Atrodo, kad derybininkų lošime vėl bręsta pato situacija.

Kita vertus Maskva puikiai supranta, kad dėl savo kietos pozicijos, ji gali ir smarkiai pralošti. O kas, jei Lietuva, negaudama net menkiausių garantijų dėl Vilniaus ir Klaipėdos, apskritai praras interesą pasirašyti sutartį ir pasuks didesnio suartėjimo su Baltijos valstybėmis kryptimi? Juo labiau, ne taip seniai Ryga primygtinai siūlė Kaunui, užuot pasirašius dvišalę sutartį su Rusija, Vilniaus problemos sprendimo ieškoti drauge su Latvija, Estija ir Suomija. Bet kuriuo atveju, atėjus į valdžią kairiesiems, toks scenarijus buvo labiau tikėtinas, nei valdant krikdemams. Tokiu atveju Maskva turėtų daug mažiau galimybių panaudoti Lietuvą kaip silpniausią grandį kovoje su Varšuva dėl interesų Baltijos regione.

 

Atomazga be triumfo

 

Laikas šiuo atveju tikrai nebuvo Kremliaus sąjungininkas, tad Maskvoje imta skubėti. Rugsėjo 6 dieną sovietų diplomatinė žinyba pagaliau nutarė sutikti su lietuvių siūlomomis sutarties pataisomis dėl Vilniaus, tuo tarpu Lietuvos Seimo užsienio reikalų komitetas sutiko atsisakyti minėti joje Klaipėdą. Po tokių abipusių nuolaidų sutartį buvo nutarta pasirašyti ne vėliau kaip rugsėjo 17 dieną.

Tačiau geriems norams nebuvo lemta tapti realybe. Sutarties pasirašymui sutrukdė Ženevoje prasidėjusi Tautų Sąjungos sesija, kurioje buvo svarstomas Klaipėdos krašto Seimelio skundas, jog Lietuva nesilaikanti Klaipėdos konvencijos punkto, reglamentuojančio atsiskaitymus tarp centro ir Klaipėdos krašto autonomijos. Nenorėdamas komplikuoti padėties, Lietuvos delegacijos vadovas Vaclovas Sidzikauskas primygtinai reikalavo iki šio klausimo sprendimo jokių sutarčių nepasirašinėti o svarstymui pasibaigus, ragino ministrą pirmininką atidėti vizitą į Maskvą, kol šis neišklausysiąs jo pranešimo.

Tačiau šaukštai jau buvo po pietų. V. Sidzikauskas nė nenumanė, kad sutarties dokumentai Kaune jau patvirtinti M. Sleževičiaus ir S. Aleksandrovskio parašais. Beliko, kad per Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas einančio premjero vizitą Maskvoje šį dokumentą patvirtintų sovietų užsienio reikalų liaudies komisaras Georgijus Čičerinas. Reikia pastebėti, mėginimas sustabdyti premjero skubėjimą į Maskvą netruko atsiliepti V. Sidzikausko karjerai – Lietuvos pasiuntinys Berlyne taip ir nebuvo paskirtas į jam numatytas užsienio reikalų ministro pareigas, nes Maskva aiškiai leido suprasti, kad tokį paskyrimą įvertins kaip jai priešišką žingsnį. Galbūt tokiam sovietų diplomatų vertinimui ir Lietuvos premjero sprendimui įtakos turėjo ir J. Baltrušaičio požiūris. Viename iš savo laiškų M. Sleževičiui Lietuvos pasiuntinys Maskvoje apie Berlyne reziduojantį savo kolegą rašė taip: „Man, tarp kitko, privačiai pareikšta, kad Maskva turinti informacijos neva Sidzikauskas dirbąs prieš mūsų suartėjimą su Maskva. Vieni vyžas pina, kiti ardo.“

Šiaip ar taip po tris dienas trukusio vizito Maskvoje, kur M. Sleževičius ir jo vadovaujama delegacija buvo priimta su neregėta pompastika Lietuvos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartis galiausiai buvo pasirašyta.

Ar Lietuvos vyriausybės vadovas džiaugėsi šiuo dokumentu? Ar laikė jį mūsų diplomatijos sėkme? Dienraštyje „Lietuva“ išspausdintame pranešime iš Maskvoje surengtos improvizuotos spaudos konferencijos minimos tik labai aptakios politiko frazės – jog ši sutartis „sutvirtins taiką Europoje ir teigiamai atsilieps tarptautinei padėčiai.“

Tačiau ar už šios formuluotės galima įžvelgti bent mažą Lietuvos pergalę? Daugelis nūdienos istorikų sako, kad šiokių tokių laimėjimų buvo. Ypač pabrėžiama prie vieno sutarties straipsnio pridėta vadinamoji „Čičerino nota“, kurioje  sovietinė vyriausybė pareiškia, jog „faktiškas Lietuvos sienų sulaužymas, kuris buvo padarytas priešingai lietuvių tautos valiai nepakeitė jos nusistatymo dėl teritorinio Lietuvos suvereniteto, nustatyto 1920 m. Taikos sutarties su Rusija II Straipsnyje ir jo priede“.

Be abejo, tokia formuluotę galima laikyti dar vienu antausiu Vilnių užgrobusiai Lenkijai, tačiau sutartyje numatyti aptakūs abipusiai šalių įsipareigojimai „neteikti paramos“ kitai jas užpuolusiai valstybei neturėjo ir negalėjo turėti esminės įtakos Lietuvos kovai dėl prarastos sostinės. Lygiai taip pat, kaip neturėjo esminės įtakos ir 1920 metų taikos sutartis, kuria sovietų Rusija pripažino Vilnių Lietuvai.

Kaip žinome, Vilniaus bylą išsprendė tik grobikiška 1939 metų spalio 10 dienos sutartis, kuria, mainais už sutikimą įsileisti į šalį Raudonosios Armijos dalinius sovietų iš Lenkijos atimtas Vilnius buvo perduotas Lietuvai. Belieka tik prisiminti, ką dėl apie šią sutartį Lietuvos delegacijos nariams pasakė jau senas ir mirtinai pasiligojęs M. Sleževičius: „Ponai, ar jūs manote, kad aš esu proto netekęs? Ką jūs čia man kalbate? Kokia gali būti kalba apie Lietuvos nepriklausomybę, kada galingas ir agresyvus kaimynas įvedė į mūsų žemę 25 tūkstančius savo kariuomenės… Nebėra nepriklausomos Lietuvos“, – atsiduso buvęs premjeras, ir nusisukęs į sieną, nutilo. Tai buvo paskutinis dvi sutartis su Rusija rengusio politiko pareiškimas.

“Lietuvos žinios“, 2011-11-04

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s