Pasirinkęs kankinio kelią

 

Šį mėnesį sukanka 58 metai kai Vladimiro kalėjime mirė arkivyskupas Mečislovas Reinys – profesorius, politikas diplomatas, tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras, bet svarbiausia – žmogus, niekuomet neatsisakęs svarbiausios savo pareigos – liudyti tiesą.

Aras Lukšas

Niūrią 1953 lapkričio dieną už dar niūresnių Vladimiro kalėjimo sienų tyliai užgeso žmogus, kurio nuopelnus Lietuvai sunku ir suskaičiuoti. Dauguma šaltinių nurodo, kad arkivyskupas Mečislovas Reinys mirė lapkričio 8-ąją, nuo sunkios ir negydomos ligos. Šią datą sunku kaip nors patvirtinti ar paneigti, pagaliau, koks skirtumas, kurią dieną ir kaip žmogus išėjo Amžinybėn. Tad tiesiog imkime ir pasikliaukime skaičiumi, kurį „ypatingai pavojingo valstybinio nusikaltėlio“ mirties liudijime įrėžė kažkurio kalėjimo biurokrato plunksna.

Na, ir gal dar atkreipkime dėmesį į vieną trumputį laiškelį. Vieną iš nedaugelio, nes teisę siųsti ir gauti žinias į laisvę arkivyskupas turėjo tik du kartus per metus. Taigi, 1953 metų liepos 3 dieną laiške seseriai Julijonai Martinonienei M. Reinys praneša dėl aukšto kraujospūdžio gulėjęs kalėjimo ligoninėje. Birželio 6 dieną jį buvo ištikęs širdies priepuolis, susilpnėjo klausa, o ir dabar, sugrįžus į kamerą, jam dažnai svaigstanti galva.

Greičiausiai, tai buvo paskutinė žinia, kurią iš M. Renio gavo artimieji. Nekalbant jau apie buvusius kameros draugus, vienas iš kurių apie arkivyskupo mirtį sužinojo tik po gerų poros metų, jau išėjęs į laisvę. Tokiose vietose žmogus paprastai miršta vienas – nėra kam ištarti paskutinių žodžių, nėra kam silpstančiu delnu atsisveikinant paspausti ranką. Eiliniam žmogui toks išėjimas iš šio pasaulio  tikriausiai yra kančia, savo gėla ir neviltimi pranokstanti visus ankstesnius jo išgyvenimus. Tačiau Mečislovas Reinys greičiausiai užmerkė akis šviesoje. Ir išėjo į šviesą. Nes net likęs vienišas, už storų kalėjimo sienų jis buvo ne vienas. Nes nepaisant visų jo regalijų, mokslinių laipsnių, partinių ir politinių postų – nepaisant viso to, jis visų pirma buvo Dievo tarnas. Ir tą akimirką Dievas buvo su juo ir jame.

Galima drąsiai teigti, kad kankinio dalią M. Reinys pasirinko visiškai sąmoningai. Ir kur kas anksčiau, nei kančias ir mirtį Vladimiro kalėjime. Tuo įsitikinsime kiek vėliau, prisiminę ankstyvesnius jo gyvenimo metus. Ne, jis nebuvo karys. Jis niekuomet beatodairiškai nepuldavo į ataką, siekdamas krūtine uždengti priešo kulkosvaidžio ambrazūrą. Sunkiausiais momentais jis mieliau eidavo į kompromisus, darydavo nuolaidas. Tačiau tai niekuomet nebuvo kompromisai su sąžine. Juos greičiau galima pavadinti taktiniu atsitraukimu vardan aukštesnių tikslų ir svarbesnių principų. Tokių kompromisų būta pokario metais, kai sovietiniai okupantai vertė kunigus tapti jų bendrininkais ir įkalbėti pokario partizanus nutraukti laisvės kovas. Tokios diplomatijos pasitaikė ir jau suimtam M. Reiniui bendraujant su jį verbuoti mėginusiais saugumiečiais. Tačiau net menkiausias išdavystės šešėlis su M. Reinio asmenybe buvo nesuderinamas. Maža to – kaip vėliau pamatysime, jo subtilumas ir išmintis tais juodais laikais sklaidydavo sunkių abejonių šešėlius, kartkartėmis paliesdavusius jo artimų bičiulių protus ir širdis.

Prieš prisimindami M. Reinio gyvenimo kelią ir turėdami galvoje jo tragišką pabaigą, negalime nepastebėti dar vieno dalyko. Per 69 savo žemiškos kelionės metus arkivyskupas nuveikė begalę didelių ir kilnių darbų. Ne tik Bažnyčiai, ne tik tikintiesiems, bet ir savo tautai bei valstybei. Tačiau galvodamas apie visą šviesią M. Reinio veiklą, negali atsikratyti įspūdžio, kad už jo nugaros nuolat stovėjo kaži koks juodasis metraštininkas, kiekvieną akimirką perrašinėdamas arkivyskupo gyvenimo knygą, kiekvieną artimo, tautos labui nuveiktą darbą ar tiesiog atliktą pareigą paversdamas nusikaltimu. Ir tai jokia mistika – tokių metraštininkų žodžiai materializavosi popieriuje ir neilgai trukus virto baudžiamąja byla Nr.P-144999-LI, o nuoširdus Lietuvos patriotas ir Bažnyčios bei tikėjimo gynėjas – „ypatingai pavojingu valstybiniu nusikaltėliu.“ O dabar, lygindami M. Reinio gyvenimo faktus ir jų interpretacijas minėtoje byloje pamatysime, kad kreivų veidrodžių karalystėje nėra nieko lengviau, kaip balta paversti į juoda.

 

Mokslai, kelionės ir klajonės

 

O dabar sugrįžkime į tolimus 1884-uosius. Tų metų vasario 5 dieną (kitais duomenimis – vasario 3) Daugailių parapijoje esančiame vienkiemyje, pavadintame keistu Madagaskaro vardu, gausioje, bet ne itin pasiturinčioje ūkininkų šeimoje į pasaulį atėjo sūnus Mečiukas. Tarp vienuolikos šeimoje augusių vaikų jis buvo tikrai išskirtinis. Pirmiausia, jam teko betėvio dalia – vaikas beveik neprisiminė savo gimdytojo, mat šis, Mečiukui dar esant mažam, mirė sužeistas arklio. Kita vertus, jau pradžios mokykloje jauniausias šeimos vaikas pasižymėjo ypatingais gabumais, tad netrukus jam atsirado galimybė įstoti mokytis į Rygos gimnaziją. Baigęs keturias jos klases, penkiolikmetis vaikinas ėmė rengtis stoti į kunigų seminariją, o kad sukauptų pinigų savarankiškam gyvenimui ir padėtų vienai likusiai motinai, dvejus metus dirbo namų mokytoju.

1901 metais įstojęs į Vilniaus kunigų seminariją, M. Reinys po ketverių metų ją baigė su pagyrimu, taip laimėdamas stipendiją, leidusią tęsti mokslus Petrapilio dvasinėje akademijoje. Toks posūkis jau savaime žadėjo greitą kopimą bažnytinės hierarchijos laiptais, nekalbant jau apie galimybę įgyti neįkainojamų žinių bei dvasinių turtų, kuriais su savo studentu dalijosi tokie žinomi lietuviai dvasininkai kaip žymus kalbininkas Kazimieras Jaunius, filosofas, teologas, ir literatūros kritikas Adomas Dambrauskas – Jakštas ir, žinoma, garsusis Jonas Mačiulis, kiekvienam lietuviui žinomas kaip poetas Maironis.

1907 metais M. Reinys įšventinamas į kunigus, o dar po dvejų metų baigia dvasinę akademiją teologijos magistro laipsniu. Tačiau dvidešimt penkerius metus perkopusio vyro alkis mokslui ir žinioms – nepasotinamas. Tų pačių 1909-ųjų vasarą jis išvyksta studijuoti filosofijos į Belgijos Liuveno universitetą, kur mokosi dar ketverius metus. Tačiau ir to jam pasirodė per maža. 1912 metais tame pačiame universitete jis imasi studijuoti biologiją, o po metų įstoja į Strasbūro universiteto teologijos fakultetą, kur gvildena religijos filosofijos ir naujųjų laikų filosofijos istorijos mokslus. Studijuodamas M. Reinys dar randa laiko pakeliauti po kaimynines bei tolimesnes valstybes – lankosi Vokietijoje, Olandijoje, Anglijoje, Danijoje, Švedijoje, Prancūzijoje. Net atostogaudamas jis ne vien domisi šių šalių gyvenimu, bet ir dirba savo darbą – visur, kur tik randa lietuvių emigrantų, skaito jiems pamokslus gimtąja kalba. Deja, studijų, kelionių ir darbų teikiamą džiaugsmą 1913 metais aptemdo liūdna žinia apie motinos ligą ir mirtį. Skaudu, bet jaunasis kunigas taip ir neturi galimybės nei jos aplankyti, nei palaidoti.

Į Lietuvą filosofijos daktaras M. Reinys sugrįžo 1914 metų rugpjūtį. Kaip tik tuo metu Europoje jau vyko pirmojo pasaulinio karo mūšiai o vokiečių kariuomenė brovėsi į Belgiją, kurioje keletą metų gyveno ir mokėsi būsimas arkivyskupas. Vilniuje, kur apsistojo M. Reinys dar buvo ramu. Gavęs kuklias šv. Jono bažnyčios vikaro pareigas, kunigas vėliau dėstė įvairias disciplinas Pedagoginiuose kursuose ir Lietuvių gimnazijoje, o nuo 1916 metų pradėjo profesoriauti Vilniaus kunigų seminarijoje. Per visus aštuonerius gyvenimo Vilniuje metus M. Reinys nevengė ir visuomeninės veiklos, ypač aktyviai dalyvaudamas atkuriant katalikiškos pakraipos pavasarininkų ir ateitininkų organizacijas.

Visi šie dauguma iki šiol suminėtų M. Reinio biografijos faktai, tiesa, kiek sutrumpinti, 1947 metais atsidurs suimto arkivyskupo apklausos protokole. Tiesa, tardytojo jie matyt ypatingai nedomino, biografijos išdėstymas buvo greičiau paprastas biurokratinis formalumas. Tačiau vienas epizodas protokole vis dėlto vėliau buvo pabrauktas raudonu pieštuku. Kaip galimas štrichas sovietinės valstybės priešo portretui.

Tai nutiko 1919 metų balandį, jau nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos sostinėje. Kaip žinoma, tuo metu Vilnius ėjo iš rankų į rankas – sostinėje dar buvo įsitvirtinę bolševikai, tačiau antroje balandžio pusėje prie miesto jau arėjo lenkų daliniai. Balandžio 22 dieną, matydami, kad nebeatlaikys lenkų kariuomenės smūgių, bolševikai nutarė trauktis, tačiau ne vieni, o su grupe įkaitais paimtų lietuvių inteligentų, kuriuos vėliau būtų galima panaudoti derantis dėl paliaubų ar apsikeitimo belaisviais. Įkaitų sąraše buvo ir M. Reinys. 1977 metais Amerikoje išleistoje M. Reiniui skirtoje knygoje sakoma, kad apie ketinimą jį suimti kunigas žinojo. Sprendimui laiko dar buvo. Taigi – leistis suimamam, ar bėgti į Kauną? Pasitaręs su tuometiniu Vilniaus vyskupu Jurgiu Matulevičiumi, M. Reinys nutarė nuolankiai priimti lemtį ir pasidalinti ja su tais, kurie pasitraukti negalėjo.

Taigi, per patį pavėlavusio pavasario polaidį M. Rainys su kitais įkaitais, lydimas sargybinių, patraukia Ukmergės plentu Maišiagalos link. Eiti jam – tikra kančia. Venų išsiplėtimo pažeistos kojos skauda tiek, kad kunigas kartą net apalpsta. Laimei, kančias palengvina Maišiagaloje bolševikų parūpinti vežimai, kurių vilkstinė nudarda Daugpilio link. Keliu, vedančiu per gimtuosius M. Reinio Daugailius.

Kas galėtų pasakyti, ką jautė M. Reinys, pamatęs savo vaikystės miestelio trobesius. Kažkur čia, už kelių šimtų metrų – išsiilgti namiškiai, giminės, jaunystės laikų bičiuliai. Nejau taip ir nepavyks jų pamatyti, apkabinti, ar bent jau ranka pamoti? Juolab, jog paaiškėja, kad įkaitų vilkstinė Daugailiuose sustos nakvynei. Veltui kunigas prašo sargybinių leisti bent minutėlę pasikalbėti su artimaisiais. Vietoje to jis uždaromas nakčiai į medinį pastatą vieno namo kieme.

Atsidūrus tokioje situacijoje, daugumai žmonių tikriausiai kiltų mintis pabėgti. Juolab, kad įkaitas saugomas silpnai, o gimtuosiuose kraštuose tikrai būtų kur pasislėpti. Tačiau M. Reinys nuolankiai sulaukė ryto ir iškeliavo iš Daugailių taip ir nepamatęs brangių veidų. Bendrakeleivių paklaustas, kodėl atsisakė bėgti paaiškino, kad dėl to galėjęs nukentėti sargybinis. Net ir tokiomis aplinkybėmis kunigas pirmiausia galvojo ne apie save!

Toliau prasidėjo 5 mėnesius trukusi įkaitų Golgota. Gurguolė – Daugpilis – kalėjimas – traukinys – Smolenskas – vėl kalėjimas. Tai buvo pirmoji M. Reinio pažintis su kalinio dalia. Visa ši epopėja baigėsi tik liepos 24 dieną, Degučiuose, ant plento Zarasai-Daugailiai, kur lietuvių įkaitai buvo iškeisti į Kauno kalėjime laikytus bolševikus.

Beje, 1947-aisiais, per antrąjį tardymą arkivyskupas tardytojui pripažins, kad jo antisovietinės pažiūros susiformavo būtent 1919 metais. Tik vargu ar tai įvyko dėl jo patirtos įkaito dramos. Tam būta svaresnių (bent jau jo požiūriu) priežasčių. Tų pačių 1919 metų vasarį bolševikų užgrobtame Vilniuje buvo uždrausta dėstyti tikybą. Kaip, remdamasis M. Reinio bylos medžiaga knygoje „Atlikę pareigą“ rašo Bažnyčios kovą prieš sovietinę sistemą tyrinėjąs autorius Vidas Spengla, „jis tu tuo taikstytis negalėjęs. 1919 m. vasario mėnesį Šv. Mykolo bažnyčios salėje (Vilniuje) jis skaitė paskaitą apie mokyklą ir religiją ir reikalavo, kad sovietų valdžia leistų  dėstyti mokyklose tikybą tikinčiųjų vaikams. . Nors paskaitoje nebuvo nei antisovietinių, nei antibolševikinių išpuolių, laikraštyje „Švietimo reikalai“ jo paskaita buvo įvertinta kaip kontrrevoliucinė“.

Įdomu pastabėti ir tai, kad byloje teigiama, jog taip pačiais 1919 metais M. Reinys buvo suimtas visai ne kaip besitraukiančių bolševikų įkaitas, be to – lygiai dviem mėnesiais anksčiau, nei rašoma 1977 metais Čikagoje išleistoje jo biografijoje. Iš bylos dokumentų matyti, kad kunigas buvo suimtas vasario 22 dieną, netrukus po Lietuvos nepriklausomybės metinių minėjimo, kur M. Reinys taip pat sakė kalbą. Čia minima, jog suimtasis iš pradžių buvo laikytas Vilniuje, Gedimino ir Vilniaus gatvių kampinio namo rūsyje, o vėliau išgabentas į Daugpilio ir Smolensko kalėjimus. Tolesnė įvykių eiga abiejuose aprašymuose sutampa, bet suimtas kontrrevoliucionierius tardymui, aišku buvo daug tinkamesnio personažas, nei niekuo dėtas iš Vilniaus išvarytas įkaitas.

 

Nuo profesoriaus iki diplomato

 

Tačiau palikime ramybėje versijas ir pasižiūrėkime, kaip klostėsi M. Reinio gyvenimas pasibaigus 5 mėnesius trukusiam įkaito ir kalinio gyvenimui. Kaip jau minėta, ant plento ties Degučiais sugrįžęs pas savuosius, kunigas parkeliavo į lenkų okupuotą Vilnių, kur jo laukė profesoriaus pareigos kunigų seminarijoje. Tačiau 1922-aisiais, kuriant Lietuvos universitetą, M. Reinys apsisprendžia vykti į Kauną, kur paskiriamas naujojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto psichologijos katedros vedėju. Nuo to momento prasideda visiškai naujas M. Reinio gyvenimo etapas.

Į mokslinį ir pedagoginį darbą pasinėręs kunigas tuo metu turbūt nė nenumanė, kad netrukus jam teks tapti politiku ir spręsti itin svarbius Lietuvos pozicijų tarptautinėje bendrijoje klausimus.

Šis neilgas, bet labai svarbus M. Reinio gyvenimo etapas prasidėjo 1925 metų rugsėjo 25 dieną, kuomet naują ministrų kabinetą sudaręs krikdemas Leonas Bistras paskyrė jį užsienio reikalų ministru.

Be abejonės, venas iš svarbiausių diplomatijos vadovu tapusio prelato uždavinių buvo sutvarkyti pašlijusius Lietuvos ir Vatikano santykius. Tačiau, atsižvelgdami į mūsų pasakojimo kontekstą, šią jo darbo dalį tuo tarpu palikime nuošalyje ir paminėkime kitą M. Reinio pradėtą, tačiau taip ir neužbaigtą darbą – Nepuolimo sutartį su Rusija, kuri, patvirtindama 1920 metų Maskvos sutartimi nustatytas Lietuvos sienas, galbūt galėjo pajudinti iš mirties taško įsisenėjusį Vilniaus klausimą. Deja, nelengvai prasidėjusios ir sunkiai vykusios derybos tuokart baigėsi be rezultatų. Atrodo, kad M. Reinys ir L. Bistras ne visiškai sutarė ir dėl derybų taktikos, ir dėl kai kurių formuluočių. Lygiai tokių pat nesutarimų būta ir Maskvoje. Tarkime, įtakingas sovietų Užsienio reikalų liaudies komisaro Georgijaus Čičerino pavaduotojas Maksimas Litvinovas, kitaip, nei jo viršininkas apskirtai nebuvo linkęs pasirašinėti kokių nors paktų nei su Lietuva, nei su kitomis Baltijos valstybėmis. Štai kodėl trylika valandų trukęs G. Čičerino vizitas Kaune, palikęs lietuviams daug vilčių, iš tiesų buvo bereikšmis.

Bet palikime ilgas pasirengimo deryboms peripetijas ir jas lydėjusius užkulisinius žaidimus diplomatijos istorikams. Mus šis M. Reinio veiklos epizodas šį kartą domina dviem aspektais. Pirma – kaip rimta diplomatu pamėginusiu tapti kunigo nesėkmė. (1926 metų kovo 21 dieną jis buvo priverstas atsistatydinti, o derybas užbaigė ir sutartį pasirašė jau kitos, kairiųjų vyriausybės atstovai.) Antra – jog šią, kad ir ne jo paties pasirašytą sutartį per 1947 metų apklausas jis primins MGB tardytojui, teigdamas, jog 1940-aisiais okupuodama ir aneksuodama Lietuvą, Maskva pamynė po kojomis būtent šį dokumentą.

 

Nepalaužiamas arkivyskupas

 

Žinoma, M. Reinys saugumiečiui galėjo to ir nesakyti. Jau vien priklausymas „reakcingai“ krikdemų partijai, o juolab buvimas „buržuazinės“ vyriausybės ministru buvo pakankamas pagrindas jį apkaltinti, nuteisti ir įkalinti. Tačiau MGB mašina, paremta absurdiškais atgal žiūrinčiais sovietiniais įstatymais dygsnis po dygsnio siuvo vis naujas kiekvieno jo žingsnio interpretacijas, kone kiekvieną jo veiksmą versdama nusikaltimu. Antai darbas su ateitininkais ir pavasarininkais interpretuotas kaip ištikimybės „buržuazinei“ Lietuvai ugdymas, kitaip tariant – antisovietinė veikla. Pamoksluose ištarti ar straipsniuose parašyti žodžiai apie „bedieviškąjį komunizmą ir bolševizmą“ tuoj pat kvalifikuojami kaip gyventojų raginimas kovoti prieš sovietų valdžią. 300 markių, skirtų lietuvių savisaugos bataliono kariams, kad šie galėtų įsigyti knygų, virto bendradarbiavimu su nacių okupacine valdžia. Tokių smulkių dygsnių šioje byloje – dešimtys. Tad kyla klausimas: kodėl M. Reinys nebuvo suimtas dar 1940-aisiais arba tuoj po antrosios okupacijos? Kodėl taip jo nekentusi sovietų valdžia leido jam veikti iki pat 1947-ųjų? Ir dėl ko pagaliau ryžosi jį suimti ir nuteisti?

Tai, kad saugumas duomenis apie arkivyskupo rangą turėjusį M. Reinį rinko jau nuo 1940 metų, aišku iš jo bylos. Pirmieji agentūriniai pranešimai, kuriuose informuojama apie M. Reinio pamoksluose išsakytas mintis, į šią žinybą pradėjo plaukti jau spalio mėnesį. Tačiau po 1945 metų liepos jau visateisio Vilniaus arkivyskupijos valdytojo pareigas einantį dvasininką, matyt, norėta panaudoti saviems tikslams. Šiaip ar taip, prieš 1944 metų rugpjūtį Ukmergėje surengtą aukštų dvasininkų pasitarimą, skirtą tikybos dėstymui M. Reinys buvo trumpam sulaikytas. Tarp jo ir saugumiečių vykęs kažkoks pokalbis, tačiau jo turinio arkivyskupas niekam niekada neatskleidė.

Aišku viena – arkivyskupas galvos nenulenkė. Tiesa, atsakydamas į valdžios raginimus įtikinti partizanus išeiti iš miškų, jis paskelbė aplinkraštį „Nežudyk!“, tačiau jo formuluotės lygiai taip pat galėjo būti taikomos ir okupantams bei jų parankiniams. Tai buvo vienintelis nedidelis M. Reinio kompromisas.

Kituose dalykuose jis neatsitraukė nė per žingsnį: atvirai kritikavo bet kokius valdžios išsišokimus prieš Bažnyčią ir religiją, drąsiai gynė nuo uždarymo vienintelę Kauno kunigų seminariją, ypač atkakliai priešinosi vadinamųjų bažnyčios komitetų kūrimui, per kuriuos valdžia tikėjosi perimti vadovavimą Bažnyčiai į savo rankas ir taip ją visiškai sunaikinti. Iš bylos galima susidaryti įspūdį, kad būtent M. Reinys dvasiškai parėmė saugumiečių mėgintą užverbuoti vyskupą Vincentą Borisevičių (kuris netrukus buvo suimtas, nuteistas ir sušaudytas).

Galima spėti, kad masinis puolimas prieš aukštus Bažnyčios hierarchus nebuvo vietinės valdžios saviveikla – tikriausiai dar niekas nebuvo atšaukęs NKVD vadovo Lavrentijaus Berijos dar pirmosios okupacijos metais išleistos instrukcijos – per kiek galima trumpesnį laiką suduoti Lietuvos katalikų bažnyčiai kuo daugiau rimtų smūgių.

Taigi, neišvengiamai atėjo ir M. Reinio eilė. 1949 metų birželio 9 dieną grupė MGB pareigūnų, tarp kurių buvo ir žinomas Rainių žudikas Petras Raslanas, pasirašo nutartį suimti arkivyskupą, kurioje, be kita ko, sakoma, kad „Reinys yra nesutaikomas tarybinės santvarkos priešas. Buržuazinėje Lietuvoje buvo užsienio reikalų ministru“. Po trijų dienų M. Reinys buvo suimtas savo bute. „Neverk. Melskis už mane ir mano priešus. Nesitikiu gyvas iš jų rankų grįžti“, – teištarė arkivyskupas raudančiai Vilniaus arkivyskupijos ekonomei Teklei Kačiukaitei.

Po tris mėnesius trukusio tardymo buvo parengta kaltinamoji išvada. Nepaisant tardytojų pastangų, jiems taip ir nepavyko „įrodyti“ arkivyskupo ryšių su ginkluotu antisovietiniu pogrindžiu ar dalyvavimo jame. Priešingu atveju jo, greičiausiai, būtų laukęs vyskupo V. Borisevičiaus likimas. Dabar MGB Ypatingajam pasitarimui neliko nieko kita, kaip „už talkinimą tėvynės išdavikams, dalyvavimą antitarybinėje nacionalistinėje organizacijoje ir antitarybinę agitaciją“ įkalinti 8 metams kalėjime. Nejaunam ir jau ligotam žmogui tai prilygo lėtos mirties nuosprendžiui.

Matyt M. Reinys jautė tokią savo lemtį. Dar 1933 metais knygoje „Arkivyskupas Jurgis Matulevičius: jis rašė: ‚Teko pamatyti ir patirti keletą kalėjimų, tačiau galų gale visa tai išėjo į naudą: …teko patirti, kaip kiti žmonės gyvena ten, kur yra sunkiausios bausmės vieta; …daugiau branginti savo ir kitų žmonių laisvę, geriau įvertinti brutalios prievartos bjaurumą, geriau atverti Dievo sutvertojo pasaulio gražumą ir malonumą. Šitų pamokų ir už didelius pinigus neatiduočiau.“

 “Lietuvos žinios“, 2011-11-18

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s