Į laisvę – su kilpa ant kaklo

Lygiai po dviejų mėnesių 93-ąjį kartą švęsime Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Tačiau ar daug kas prisimena, jog pirmąją nepriklausomybės deklaraciją Lietuvos Taryba paskelbė ne 1928 metų vasario 16-ąją, o 1917-ųjų gruodžio 11 dieną ir kad šis žingsnis vos nesužlugdė tiek Tarybos, tiek ir pačios Nepriklausomybės idėjos?

 

Aras Lukšas

 

1917 metų gruodžio 11 dieną, Lietuvoje dar tebešeimininkaujant okupacinei Vokietijos kariuomenei, keturi Lietuvos Tarybos nariai: Antanas Smetona, Jurgis Šaulys, Stanislovas Narutavičius , Jonas Vileišis , Jonas Smilgevičius ir Aleksandras Stulginskis atvyksta į Kauną su ypatinga misija – įteikti okupacinės valdžios atstovams dokumentą, dėl kurio išvakarėse beveik iki pusiaunakčio virė įnirtingos diskusijos. S. Narutavičius ir J. Vileišis į Kauną tikriausiai keliavo sunkia širdimi – jie, kaip ir socialdemokratas Steponas Kairys vakarykščiame posėdyje kiek įmanydami priešinosi tokio dokumento priėmimui, tačiau liko mažumoje. Galima sakyti, kad šio dokumento rengimas ir svarstymas, o ir viskas, kas vyko iki pat vasario 16-osios jau tuomet išryškino dvi lietuviškos politikos tendencijas, išlikusias ir iki šių dienų. Viena jų – realistinė“, arba „pragmatiška“, atsižvelgianti į to momento naudą ir konjunktūrą. Antroji – „romantinė“, kuriai svarbesnė idėja bei moralinis pamatas.

 

Nuo vilko ant meškos?

 

Tąsyk Lietuvos Taryboje, kurioje buvo svarstomas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pareiškimas, nugalėjo „realistai“. Taigi, minėtai delegacijai suderinus dokumentą su vokiečiais tos pačios dienos vakarą Lietuvos Tarybos nariams nebeliko nieko kita, kaip priimti galutinį dokumento tekstą ir jį vieningai pasirašyti.

Gruodžio 11-osios pareiškimas tiek svarbus, kad turėtume pacituoti jį ištisai. Pirmoje dokumento dalyje sakoma: „Lietuvos taryba, kuri, kaip pripažįsta krašto ir užsienio lietuviai, vienintelė įgaliota atstovauti lietuvių tautai, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo mėn. 18-23 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilnium ir jos atskyrimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis“. Taigi, nepriklausomybę Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti likus daugiau nei dviem mėnesiams iki istorinės vasario 16-osios. Kodėl vis dėlto išvakarėse už šio dokumento priėmimą balsavo tik 15 iš dvidešimties Tarybos narių? Kad atsakytume į šį klausimą, turime pacituoti ir antrąją Gruodžio 11-osios pareiškimo dalį:

„Šiai valstybei tvarkyti ir jos interesams ginti taikos derybose Lietuvos Taryba prašo Vokietijos valstybę apsaugos ir pagalbos. Atsižvelgdama į gyvybinius Lietuvos interesus, kurie reikalauja nieko nelaukiant sueiti į ilgalaikius ir glaudžius santykius su Vokietijos valstybe, Lietuvos Taryba pasisako už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos valstybe, tą sąjunga turėtų būti ypatingai įgyvendinta karinės ir susisiekimo konvencijų, muitų bei monetarinės sistemos bendrumo pagrindu.“

Ar, pasirašydami tokio turinio dokumentą, Tarybos nariai suprato, kad po tokių pareiškimų vietoje išsvajotos nepriklausomybės labiau tikėtina sulaukti oficialiai įteisintos aneksijos? Be abejo suprato, tačiau ar būta kitokio pasirinkimo? „Žvilgterėję į šią formuluotę „sub speciae aeternitatis“(iš amžinybės perspektyvos – Aut.) mes gal negalėtume nustebti tuo atoveiksmiu militarinės galios veiksmui. Bet tuomet mes dar neįsivaizdavome įpusėjusio XX-jo amžiaus rafinuotumo“, – taip vėliau šią situaciją prisimins P. Klimas, pridurdamas, kad „tuo metu vokiečių aneksionistai paleido gerkles saviškai interpretuoti tą dokumentą ir tarytum triumfavo“. Netrukus pamatysime, kad apie pirmojoje pareiškimo dalyje minimą nepriklausomybę okupantai nenorėjo ir girdėti.

Tačiau apie visa tai – kiek vėliau.. O kol kas prisiminkime kelią, kurį Lietuvos Taryba nuėjo iki pirmojo valstybės atkūrimo akto ir pastebėkime, kad laisvės siekis XX amžiaus Lietuvoje ir jos pergalės šioje kovoje visuomet buvo glaudžiai susijusios su permainomis Rusijoje. Taip buvo visada – pradedant 1905 metų revoliucija, ir baigiant 9-jame dešimtmetyje prasidėjusia Michailo Gorbačiovo „perestroika“ bei žlugusiu 1991-ųjų rugpjūčio puču. Prisiminkime, kad būtent vėlyvą 1905 metų rudenį susirinko Didysis Vilniaus Seimas. Tiesa, apie nepriklausomą Lietuvos valstybę tuomet niekas dar neužsiminė, tačiau į daugiau nei 2000 Seimo delegatų nutarė reikalauti Lietuvai „autonomijos su Seimu Vilniuje“ ir nedviprasmiškai pareiškė, kad „dabartinė caro vyriausybė yra pikčiausiu mūsų priešu“. Vis dėlto Seimo nutarimai nebuvo įgyvendinti – daugelis mėginusiųjų juos vykdyti atsidūrė Sibire ar buvo priversti emigruoti. Tarp lietuvių inteligentų ėmė plisti nuomonė, kad kovoti prieš imperijos galybę nėra jokios prasmės.

Tuomet niekas dar neįsivaizdavo, kad po dešimties metų daugelis paprastų Lietuvos žmonių ims ilgėtis taip nekęstos caro valdžios. Viską pakeis prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas ir 1915 metais užgriuvusi kaizerinės Vokietijos okupacija. Jokia caro valdžia nebuvo užkrovusi lietuviams tokios sunkios ekonominės naštos: mokesčių, rekvizicijų, ūkinio gyvenimo suvaržymų, nekalbant jau apie kliūtis bet kokiam kultūriniam ar politiniam gyvenimui. Tad keliavusiam po kraštą būsimam Lietuvos Tarybos nariui Jonui Basanavičiui beliko tik liūdnai konstatuoti, kad visi paprasti žmonės laukia grįžtant rusų. Kitas Tarybos narys – Justinas Staugaitis tuo pat metu pastebėjo, kad lietuviai iš dviejų blogybių rinkosi mažesnę, nė neįsivaizduodami, kad mūsų tauta gali pati valdyti savo valstybę.

Vis dėlto taip manė ne visi. „Alkano kalėjimo nuotaikoje prasidėjo pirmosios Vilniaus lietuvių inteligentų kalbos apie būsimą Lietuvos laisvę. Kalbos kabinetinės, svyruojančios, be gyvenimiško pulso, nes jautėmės savam krašte kaip Robinzonai, kaip belaisviai. Bet įvykiai žadino viltis. Rusai dar laikė kovos frontus rytuose, bet carinės Rusijos atsparumu niekas rimtai nebetikėjo. Didėjo galimumai, kad karui pasibaigus, Rusijos siena nebegrįš Lietuvon, o tuomet kas gali būti?“, – taip 1915 metų pabaigoje tvyrojusias inteligentų nuotaikas savo prisiminimuose vėliau apibūdins Vasario 16-osios Akto signataras S. Kairys.

 

Beviltiškos kompromisų paieškos

 

Šiaip ar taip, 1915 metų gruodį Vilniuje vėl viešai nuskambėjo Lietuvos nepriklausomybės šūkis. Jį Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti (dar vadintos tiesiog Lietuvių draugija) Vilniaus grupės politikos komiteto posėdyje ištarė advokatas Augustinas Janulaitis, jam pritarė ir kiti komiteto nariai. Reikia pastebėti, kad beveik tuo pat metu minėtos draugijos Petrogrado grupėje dar kalbėta tik apie Lietuvos autonomiją. Žodis „nepriklausomybė“ čia bus ištartas 1916 metų vasario 23 dieną, Petrapilyje surengtame pirmajame Lietuvių draugijos skyrių suvažiavime.

Tų pačių metų vasarą atsiranda puiki proga apie lietuvių siekius viešai paskelbti visam pasauliui Šveicarijos Lozanos mieste vykstančioje Rusijos pavergtųjų tautų konferencijoje. „Okupantų didžiausio siutimo metu, kuomet iš Lietuvos niekur nevalia buvo kojos iškelti, Vilniuje gautas kvietimas važiuoti į Šveicariją ir kartu paaiškėjo, kad Obostas (Oberostas – Vokietijos Rytų fronto kariuomenės okupuotose žemėse sudaryto administracinio-teritorinio vieneto valdžia – aut.) tai kelionei kliūčių nedarysiąs. Sutarta pasinaudoti proga. Lietuvių delegacija iš trijų, p. J. Šaulio, p. A. Smetonos ir manęs turėjo paskelbti pasauliui iš Lozanos, kad Lietuva nori būti nepriklausoma ir atsižada Rusijos; tai atrodė naudinga mūsų nepriklausomybės siekimui“, – prisimena S. Kairys. Memuarų autorius čia pat paaiškina ir tokio vokiečių „geranoriškumo“ priežastį: „caro pavergtųjų tautų viešas atsižadėjimas Rusijos ateity galėjo vokiečiams padėti bent kai kurias tų tautų lengviau aneksuoti“.

Atrodo, kad tuomet niekas ir neturėjo iliuzijų, jog vokiečiai leis lietuviams kurti savo valstybę. Kalbėtis ta tema jie nematė jokio reikalo iki pat 1917 metų vasaros, kuomet padėtis rusų fronte ėmė sparčiai blogėti. Nenorėdama prarasti įtakos Lietuvoje, vokiečių karinė vadovybė buvo priversta pradėti dialogą. Kaip pastebi S. Kairys, „vokiečių kariškiams, įpratusiems partnerį vertinti iš jo divizijų, patrankų ir aeroplanų skaičiaus, buvo keista derėtis su tuo inteligentų būreliu, atstovavusiu mažam, nuniokotam ir jų kietai laikomam kraštui.“Galiausiai, išpešę iš derybų partnerių pažadą pakreipti reikalus suartėjimo su Vokietija link, okupantai leidžia Vilniuje surengti Lietuvių konferenciją.

J. Basanavičiaus vadovaujama konferencija posėdžiavo 1917 metų rugsėjo 18-22 dienomis. Jos dalyviai priėmė rezoliuciją, kurioje be kita ko sakoma: „Kad Lietuva galėtų laisvai plėtotis, turi būti sukurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, demokratiniais principais sutvarkyta, prisilaikant etnografinių sienų, su ekonominiais reikalaujamais korektyvais“. Šiems tikslams įgyvendinti konferencija išrinko Lietuvos Tarybą, kurią sudarė 20 įvairaus amžiaus, socialinės padėties, skirtingų profesijų bei politinių pažiūrų žmonių: 8 teisininkai, 4 kunigai, 3 agronomai, 2 finansininkai, po vieną gydytoją ir spaustuvininką. Pagal politines pažiūras taryboje buvo 8 krikščionys demokratai, 2 tautininkai, 2 socialdemokratai, vienas liaudininkas, o likusieji nepriklausė jokiai partijai.

Apie sudarytąją Lietuvos Tarybą ir jos laukiančius darbus džiugiai praneša to meto Lietuvos spauda. Tarybos pirmininkas ir tuometinis „Lietuvos aido“ redaktorius A. Smetona spalio 4-osios numerio redakcijos skiltyje rašo: „Dvejus metus tvarkė ir valdė Lietuvą okupacinė valdžia; toliau turės atsiliepti greta jos ir vietos gyventojų balsas, privalomas jai tvarkas šalies reikalus“. Iš tikrųjų, rugsėjo 24 dieną surengtame pirmajame Lietuvos Tarybos posėdyje greta politinių klausimų buvo numatyta drauge su vokiečiais spręsti daugybę kasdieninių karo nualinto krašto žmonių bėdų: rekvizicijas, priverstinius darbus, maisto prievoles, miškų naikinimą, lietuviškų mokyklų problemas.

Kita vertus, tame pačiame straipsnyje A. Smetona aiškiai leidžia suprasti, kad vien užtarėjos prieš okupacinę valdžią patarėjos vaidmeniu Lietuvos Taryba neapsiribos, o „privalys tuo pačiu žygiu galvoti ir apie jos ateitį: apie būsimą Lietuvos valstybę, apie jos pamatus, jos konstituciją, apie jos ribų nustatymą, apie jos pajėgas ir jos santykius su kitomis gretimomis šalimis.“ Pastarosios A. Smetonos mintys iš esmės atkartoja rugsėjo 22-23 dienomis vykusios Vilniaus konferencijos rezoliuciją“. Įdomu pastebėti ir tai, kad, praėjus vos trims dienoms nuo minėto straipsnio pasirodymo, Aleksandro Kerenskio vadovaujama Rusijos Laikinoji vyriausybė priims deklaraciją, kurioje visoms Rusijos imperijos pavergtoms tautoms pripažįstama teisė pačioms apsispręsti dėl savo ateities. Deja, tuo metu ir paties A. Kerenskio, ir jo vyriausybės dienos jau buvo suskaitytos: nepraeis ir trys savaitės, kai ją nušluos bolševikų perversmas.

Lapkričio 2-10 dienomis vykusioje Berno konferencijoje Lietuvos Taryba buvo pripažinta aukščiausia Lietuvos politine institucija. Dabar galima pradėti kalbėtis  ne tik su vokiečių okupacine valdžia, bet ir su Berlynu. Taigi, lapkričio 26 dieną Lietuvos Tarybos atstovai įteikia vokiečių karinei vadovybei S. Kairio ir J. Šaulio pasirašytą memorandumą, kuriame sutinkama derėtis dėl anksčiau mūsų minėtų Vokietijos siūlomų konvencijų sudarymo. Mėnesio pabaigoje gautas atsakymas, deja, smarkiai nuvilia. Tarybos nariai sulaukia Berlyne suredaguoto Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dokumento projekto, kurioje, greta Lietuvos nepriklausomos valstybės paskelbimo įrašyta ir formuluotė apie „amžiną tvirtą Lietuvos Sąjunga su Vokietija“.

„Diplomatai padailinta ir precizuota forma pakartojo žiaurius generolų reikalavimus. Ką jie Lietuvai reiškė, aišku buvo visiems Tarybos nariams. Ištisus du metu tylėję, dabar vokiečiai reikalavo terminuoto atsakymo. Reikalavo, kad Taryba pasirašytų Lietuvos aneksijos aktą Vokietijos naudai. Dabar pačioj Taryboj prasidėjo skaudžios, gilaus nerimo paremtos diskusijos, jos virto griežtomis imtynėmis.“. Taip šias dramatiškas dienas prisimena S. Kairys. Iš tikrųjų, ginčai dėl požiūrio į vokiečių diktuojamas sąlygas netrukus vos nevirto Lietuvos Tarybos žlugimu.

 

„Romantikai“ prieš „realistus“

 

Prieš tęsdami pasakojimą apie tai, kas 1917-ųju gruodžio pradžioje vyko Lietuvos Taryboje, turime prisiminti dar vieną aplinkybę. Kaip jau minėjome, lapkričio 7 dieną įvykęs bolševikų perversmas ne tik nušlavė A. Kerenskio vyriausybę su visais jos pažadais bet ir privertė vokiečius keik pakeisti savo poziciją. Bolševikų lyderis V. Leninas ne tik paskelbė tautų apsisprendimo teisę, bet ir pasiūlė Berlynui derėtis dėl taikos. Nuo tos akimirkos tapo Lietuva figūra Rusijos ir Vokietijos geopolitinių šachmatų partijoje.

Berlynas turėjo pagrindo nerimauti. O ką, jei Rusijos bolševikai be išlygų pripažins Lietuvos nepriklausomybę ir pamėgins sugrąžinti ją į buvusios caro imperijos įtakos sferą? Vadinasi, Berlynui verkiant reikėjo, kad dar prieš prasidedant taikos deryboms, Lietuva jau būtų ne tik paskelbusi nepriklausomybę, bet ir pareiškusi norą sudaryti sąjungą su Vokietija. Todėl 1917 metų lapkričio 29 dieną Reicho kancleris grafas Hertlingas kalbėdamas Reichstage paskubėjo pažadėti, jog Vokietija, pripažindama tautų apsisprendimo teisę, pripažins Lietuvos nepriklausomybę.

Lietuvos Tarybos nariai puikiai supranta patekę į spąstus: neįsipareigojusi Vokietijai, Lietuva niekuomet nesulauks nepriklausomybės pripažinimo iš Berlyno. Maža to, Rusijos ir Vokietijos taikos derybose šalis gali tapti tik teritorija, kurią savo nuožiūra pasidalins dvi imperijos. Taigi, gruodžio 6 dienos posėdyje Tarybos nariai vienbalsiai priima Berlyne pasirašytą protokolą, kaip saugiklį įtraukdami į jį sakinį, jog būsimus santykius su Vokietija ir kitomis šalimis nustatys Lietuvos Steigiamasis Seimas. Tačiau vokiečiai apie tokią formuluotę nenori nė girdėti, tad gruodžio 11 dieną Tarybos nariams nebelieka nieko kita, kaip tik pasirašyti Nepriklausomybės pareiškimą, amžiams pririšantį Lietuvą prie Vokietijos ir atveriantį kelią „teisėtai“ jos aneksijai.

Ir iš tiesų – suteikti Lietuvai nepriklausomybės Berlynas neskuba. Tai aišku iš kaizerio Vilhelmo žodžių gruodžio 18 dieną pasakytų Vyriausiosios karinės vadovybės būstinėje. Tuomet kaizeris pareiškė, jog Lietuva kol kas negali būti nepriklausoma, nes ji visą laiką svyruotų tarp Rusijos, Vokietijos, Rusijos ir Lenkijos.

Ne taip seniai Lietuvoje puoselėtos viltys, jog problemą pavyks išspręsti būsimoje taikos konferencijoje, netruko sudužti į šipulius – į Lietuvos Brastoje vykusias Rusijos ir Vokietijos taikos derybas jos atstovai nebuvo pakviesti net svečių teisėmis. Jos likimą sprendė kiti. Bolševikinės Rusijos delegacijai pareiškus, kad viena iš taikos sąlygų – kuo greitesnis okupacinės kariuomenės išvedimas iš užgrobtų teritorijų, leidžiant iki karo nepriklausomybės neturėjusioms tautoms referendumu nuspręsti tolimesnį savo likimą. Tačiau vokiečiai savo turėjo rimtą kortą – Gruodžio 11-osios deklaraciją, kuri, pasak jų jau išreiškė lietuvių tautos valią ir dėl nepriklausomybės, ir dėl susijungimo su Vokietija.

Tuo tarpu bet kokie Lietuvos Tarybos raginimai Berlynui greičiau spręsti Nepriklausomybės klausima atsimuša lyg žirniai į sieną – vokiečiai aiškiai laukia derybų su Rusija rezultatų. O čia situacija ima keistis. 1918 metų sausio 7 dieną vietoje Adolfo Jofės bolševikų delegacijos vadovu paskirtas Levas Trockis pareiškė, kad Lietuvos, kaip ir Lenkijos bei Kuršo tarybos apskritai negali kalbėti savo tautų vardu, nes jų niekas nerinko. Šis pareiškimas Lietuvos Tarybai tapo signalu veikti. Po trijų dienų, dar kartą sugrįžusi prie Gruodžio 11-osios pareiškimo, Tarybos nariai atsisakė įsipareigojimų dėl amžinų ryšių su Vokietija ir nurodė, kad tiek šalies vidaus tvarką, tiek jos santykius su kaimynais nustatys kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas.

Suprantama, vokiečiai kategoriškai reikalauja, kad būtų laikomasi gruodžio 11-ąją priimto dokumento. Nepaisydama to, sausio 15 dieną Lietuvos taryba paskelbia, kad visas krašto valdymas pereina į jos rankas, priima nutarimą „greičiausiu laiku“ surengti rinkimus į Steigiamąjį seimą ir paveda A. Smetonai parengti šalies konstitucijos projektą.

Apie paskelbtą nepriklausomybę sausio 26 dieną nusprendžiama oficialiai pranešti ir Rusijai, ir Vokietijai, tačiau šių dviejų pareiškimų tekstai skiriasi. Jei Rusijai skirtame pranešime pareiškia, kad „nuo šios dienos Lietuva yra išėjusi iš Rusijos valstybės sąstato ir laiko save nepriklausoma valstybe“, tai pranešime Berlynui Lietuvos Taryba, „stoja už tvirtą ir nuolatinį tvirtą sąjungos ryšį su vokiečių valstybe“, „prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę, kartu pareikšdama, kad galutinai nustatyti Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kaimyninėmis valstybėmis privalės nustatyti Steigiamasis Seimas.“

Sąjungos su Vokietija paminėjimui kategoriškai pasipriešina S. Kairys, S. Narutavičius ir J. Vileišis, siūlydami ją išmesti. Daugumai narių nepritarus jų pasiūlymui, trys minėti nariai pasitraukia iš Tarybos. Po kurio laiko, solidarizuodamasis su kolegomis, iš Tarybos išeina ir M. Biržiška. Praradusi penktadalį narių, taryba pateko į rimtą krizę, kuri būti pasibaigusi nežinia kuo, jei ne nutrūkusios taikos derybos Lietuvos Brastoje.

Vokiečių viltys, kad rusai sutiks pripažinti Vokietijai visas prieš paliaubų paskelbimą jos fronto linijos pusėję esančias teritorijas, žlugo. Berlynas ėmė rengtis naujam puolimui, kuris turėjo prasidėti po devynių dienų, vos pasibaigus paliaubų terminui. Tuo tarpu Rusijos delegacijos vadovas, paskelbęs į visus istorijos vadovėlius įėjusią formuluotę „nei karas, nei taika“, netrukus išvyko į Petrogradą. Lietuvos Taryba suprato, kad delsti nebėra ko – nepriklausomybę reikia skelbti tuoj pat, nebelaukiant, ką pasakys vokiečiai.

Dabar laikas skaičiuojamas jau ne savaitėmis, ne dienomis, o valandomis. Reikia skubiai įtikinti sugrįžti pasitraukusius Tarybos narius. Ši misija vasario 11-osios posėdyje patikima P. Klimui, J. Šauliui ir Jonui Vailokaičiui. „Sukvietęs savo bičiulius „maištininkus“ į „Lietuvos aido“ būstinę, aš greitai radau jautrų atbalsį ir pajutau net slepiamą džiaugsmą jų tarpe. Lyg baisų akmenį nuritau nuo jų krūtinių“, – vėliau prisimins P. Klimas, pridurdamas, kad mainais ketveriukė pareikalavo „atšalinti nuo pirmininkavimo A. Smetoną, kurs, juo nuomone, savo oportunizmu ar net pataikavimu vokiečiams prarado principinį pasitikėjimą“. P. Klimas įvykdo ir šią sąlygą, įtikindamas A. Smetoną vardan bendro tikslo bent kol kas pasitraukti iš posėdžio prezidiumo. Visi keturi „maištininkai“ oficialiai pareiškia grįžtą į Tarybą, jei Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo akte nebeliks nė užuominos apie sąjungą su Vokietiją.

Kitą dieną Vilniuje, Didžiosios gatvės 30 namo trečiame aukšte esančiame Lietuvių draugijos nukentėjusiesiems dėl karo šelpti patalpose, visiems Lietuvos Tarybos nariams pritarus, buvo pasirašytas garsusis Vasario 16-osios aktas. Laikrodis kabinete rodė 12 valandą 30 minučių. Nuo šios akimirkos jis pradėjo skaičiuoti naujos – laisvos ir nepriklausomos Lietuvos istorijos akimirkas.

“Lietuvos žinios“, 2011-12-16

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s