Birželio sukilimas: Vilniaus štabo žūtis

 

Prieš Kalėdas Vilniaus Karininkų Ramovėje paminėtos Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) Vilniaus štabo vadovo majoro Vytauto Bulvičiaus žūties 70-osios metinės. Rengiant garsųjį 1941 metų Birželio 23-sios sukilimą buvo numatyta, kad būtent Vilniaus grupė bus svarbiausiu koviniu sukilėlių centru. Tačiau, sovietiniam saugumui dar iki karo pradžios likvidavus Vilniaus štabą, įvykiai ėmė klostytis kiek kitaip.

 

Aras Lukšas

 

Kaip jau esame rašę, Lietuvių aktyvistų frontas, (LAF), kurio tikslas – atkurti sovietų sutryptą Lietuvos nepriklausomybę – buvo įkurtas 1940 metų rudenį Berlyne buvusio Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje Kazio Škirpos iniciatyva. Didžiausios Lietuvos išlaisvinimo viltys tuomet buvo siejamos su laukiamu Vokietijos ir SSRS karu. Taigi, jau 1941 metų sausio 25 dieną LAF turėjo parengtą planą, kaip, vos prasidėjus karo veiksmams, pradėti Lietuvoje sukilimą, suformuoti šalies vyriausybę ir taip pastatyti vokiečius prieš faktą jog jie okupuoja ne Sovietų Sąjungos teritorijos dalį, o suverenią Lietuvos Respubliką.

 

Sukilimo centras – Vilnius

 

Tą patį 1940-ųjų rudenį LAF pradėjo veikti ir okupuotoje Lietuvoje. Jos štabai įsikūrė Kaune ir Vilniuje. Pastarojo vadovu tapo buvęs Lietuvos kariuomenės majoras Vytautas Bulvičius. Sovietams likvidavus Lietuvos kariuomenę ir jos dalį pertvarkius į Raudonosios armijos 29-ąjį šaulių teritorinį korpusą, V. Bulvičius buvo paskirtas Vilniuje dislokuoto 179-osios šaulių divizijos štabo operacijų skyriaus viršininko padėjėju. Į šią diviziją įvairioms pareigoms paskirta ir nemažai kitų buvusių Lietuvos kariuomenės karininkų, nepamiršusių savo valstybei duotos priesaikos. Taip susiformavo V. Bulvičiaus vadovaujamas antisovietinio pasipriešinimo centras, kurį sudarė 22 asmenys – tiek kariškiai, tiek civiliai.

1941 pavasarį LAF Lietuvoje veikė atskiromis grupelėmis: dalis organizacijos priklausė tiesiogiai Berlyno, dalis Vilniaus, dalis – Kauno štabams. Vis dėlto, kai kurių šaltinių teigimu, vyriausiuoju vieningo vadovavimo antisovietinei rezistencijai centru bent jau 1941 metų pavasarį, laikytas Vilniaus štabas– juk būtent sostinėje ir aplink ją buvo sukoncentruotos Raudonosios armijos pajėgos, suformuoti iš buvusios Lietuvos kariuomenės dalinių. Būtent jie ir turėjo pradėti sukilimą Vilniuje.

1941-aisiais svarstyti keli būsimo sukilimo scenarijai. Vienas iš jų – pasitraukti iš miesto, užimti žiedinę gynybą nuo Raudonosios armijos, ir, sulaukus vokiečių kariuomenės, sudaryti būsimos Lietuvos kariuomenės branduolį. Pats V. Bulvičius šį planą vertino skeptiškai, manydamas, kad turint tik nedidelę grupę patikimų žmonių, pakelti visą korpusą vargu ar įmanoma. Vietoje to Vilniaus grupės vadas su patikimais kariais pasitraukti į Valkininkų miškus. Tačiau šis planas netrukus neteko prasmės: iš Vokietijos gautos žinios kad karas turėtų prasidėti gegužės 1-10 dienomis nepasitvirtino, tuo tarpu 179-ąją šaulių diviziją pradėta perkelti į Pabradėje įsikūrusį vasaros poligoną. Planus teko keisti. Tuomet manyta, kad geriausia karo pradžios sulaukti mažomis grupelėmis slapta pasitraukus iš poligono ir veikiant miškuose partizaniniais metodais. Tuomet nei V. Bulvičius, nei jo kovos draugai dar neįtarė, kad sulaukti karo pradžios laisvėje jiems nebus lemta.

Kas atvedė V. Bulvičiaus grupę prie žūties? Greičiausiai, tokią baigtį lėmė keli veiksniai. Tiek Kauno, tiek Vilniaus štabai nuolat palaikė glaudžius ryšius su LAF padaliniu Berlyne, kur buvo rengiami organizacijos dokumentai, vėliau slapta keliavę į Lietuvą. Pasak tuo metu Berlyne veikusio K. Škirpos, nuo 1940-ųjų rudens iki karo pradžios Vokietijos ir okupuotos Lietuvos sieną perėjo mažiausiai 120 juos gabenusių ryšininkų. Nemaža jų dalis žuvo.

Vienas iš tokių ryšininkų, patekęs į enkavedistų rankas ir tik per stebuklą likęs gyvas, buvo pogrindžio vadovybės įgaliotinis ryšiams su LAF Berlyne Mykolas Naujokaitis, slapyvardžiu „Kumpis 24“. 1993 metais žurnale „Kardas“ išspausdintuose prisiminimuose buvęs ryšininkas pasakoja, jog kovo pradžioje K. Škirpa skubiai išsikvietė jį į savo butą. „Vos man įėjus, ministras pagriebė mane lyg ir į glėbį, lyg už pečių ir tyliai tarė: „Mykolai, atėjo laikas mums skubiai ir pilnu tempu veikti. Vokiečiai padarė sprendimą pilnu tempu pulti rusus!“, – skaitome M. Naujokaičio prisiminimuose. Deja, su skubiomis instrukcijomis į okupuotą Lietuvą vykęs ryšininkas balandžio 11-osios naktį pasienyje buvo peršautas. Nei pasislėpti, nei sugrįžti atgal jam nepavyko. Sąmonės netekusį M. Naujokaitį paryčiais aptiko sovietų pasieniečiai. Kaip vėliau knygoje „Vienui vieni“ pasakos Laikinosios Lietuvos vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius (Brazaitis), ligoninėje „Kumpis 24 atgavo sąmonę ir jį slaugančiai gailestingai seselei suspėjo perduoti dalį iš Škirpos atneštų žinių“. Tarp jų buvo ir galima vokiečių puolimo data – tarp gegužės 1 ir 10 dienos, nurodymas LAF nariams sukilimo metu nešioti ant rankovės baltus raiščius su užrašu TDA (Tautinė Darbo apsauga) ir užsienio LAF štabo pageidavimai dėl kai kurių asmenų įtraukimo į Laikinąją vyriausybę. „Po šių informacijų „Kumpis 24“ vėl neteko sąmonės. O paskui prie jo prieiti seselei ryšininkei jau nepavyko“, – rašo J. Brazaitis.

Iš tiesų, M. Naujokaitis netrukus buvo išvežtas į Kauną, tardomas saugume o vėliau įmestas į sunkiųjų darbų kalėjimą. Ryšininko gyvybę išgelbėjo prasidėjęs Birželio sukilimas, „Širdyje buvo džiaugsmas, kad laimingai pavyko ištrūkti iš rusų nagų, neišdavus nė vieno draugo, nei vienos pogrindžio veiklos paslapties“, – vėliau prisimins ryšininkas.

Vargu, ar M. Naujokaičio džiaugsmas būtų toks didelis, jei jis jau tuomet būtų žinojęs, kad, pats to nenorėdamas, tapo siūlo galu, atvedusiu čekistus į LAF Vilniaus štabą. 1945-1947 metais sovietinės Lietuvos NKGB vadovavęs Jonas Vildžiūnas sovietmečiu išleistoje memuarų knygoje „Kova be atvangos“ rašo: „Gulėdamas Tauragės ligoninėje, Naujokaitis buvo apylaisvis, ir naivu buvo manyti, kad nepasinaudos atsiradusia proga perspėti savo sėbrus… Ir tikrai, balandžio antroje pusėje, gavęs iš Naujokaičio įpareigojimus per vieną medicinos seserį, kažkoks Leonas Prapuolenis skubiai išvyko į Vilnių. Sostinėje, niekur nesustojęs, jis nuėjo tiesiai į Lenino gatvę Nr. 29 pas Vytautą Bulvičių“.

Čia reikia pastebėti, kad saugumiečio minimas „kažkoks Leonas Prapuolenis“ buvo ne kas kitas, o vienas iš LAF Kauno štabo vadovų. Būtent jis 1941 birželio 23 dieną per sukilėlių užimtą Kauno radiofoną paskelbs apie Laikinosios vyriausybės sudarymą. Būtent jis, vokiečiams šią vyriausybę išvaikius, bus tarp LAF aktyvistų, paskelbusių rugsėjo 15-osios memorandumą, kuriame okupantams siūloma pripažinti tolimesnį Lietuvos valstybės egzistavimą. Būtent jis, kaip tuometinis faktinis LAF vadovas dėl to netrukus atsidurs Dachau koncentracijos stovykloje. Būtent jis, po karo gyvendamas Vokietijoje, bus vienu iš septynių lietuvių aktyvistų, kurį net ir po J. Stalino mirties nesėkmingai mėgins nužudyti sovietų žvalgyba.

 

Rudojo lagamino pėdsakais

 

Bet grįžkime į 1941-ųjų pavasarį. Tuomet, sekdami L. Prapuolenio pėdomis, saugumiečiai galutiniai įsitikino kad jau senokai jų įtarinėtas Raudonosios armijos lietuvių korpuso kapitonas V. Bulvičius turi ryšių su jų ieškoma antisovietinio pogrindžio organizacija. Pasak jau minėto čekisto J. Vildžiūno, „su Bulvičiumi dažnai susitikinėjo Leonas Žemkalnis. Abejonių kėlė tik šių žmonių santykiai. Kur baigiasi jų giminystės ryšiai (abu buvo vedę seseris Danilevičiūtes) ir kur prasideda pogrindiniai? Prapuolenio apsilankymas tas abejones galutinai išblaškė. Vytautas Bulvičius buvo ne tik antitarybinės nacionalistinės organizacijos narys, bet ir tikriausiai net vienas jos vadovų, palaikęs ryšius su Vokietija, su ten esančia Lietuvos aktyvistų fronto vadovybe“, – rašoma saugumiečio memuaruose.

Kodėl enkavedistai jau tuomet nesuėmė dviejų čia minimų vyrų – nesunku paaiškinti. Saugumiečiai norėjo išsiaiškinti tiek jų vaidmenį pogrindinėje organizacijoje, tiek visus jų ryšius. Juolab, kad tam tikros informacijos jie turėjo ir anksčiau. Dar prieš pasirodant Lietuvoje M. Naujokaičiui, kovo pabaigoje Kretingos apskrities čekistai suėmė pogrindžio dalyvį Jokūbavo mokyklos mokytoją Petrą Bortkevičių. Kaip knygoje „1941 m. birželio antisovietinis sukilimas“ tvirtina jos autorė Amfibija Stepanianienė, tardomas mokytojas nurodė savo pogrindinius ryšius ne tik Kretingos apskrityje, bet ir Kaune bei Vilniuje. Netrukus saugumiečiai ėmė sekti P. Bortkevičiaus pažįstamą Vilniaus universiteto studentą Adolfą Armalį. Greitai pavyko nustatyti jo ryšį su jau minėtu buvusiu karo lakūnu L. Žemkalniu. Maža to, stebėdami tuometinės Uosto (dabar Pamėnkalnio) gatvės 20 namo 22-ąjį butą, saugumiečiai pastebėjo iš jo išeinančią merginą su rudu lagaminu. „Rudasis lagaminas mums tapo savotišku vedliu per visas „šaulių mirties bataliono“ – taip vadinosi Vilniuje veikianti pogrindinė nacionalistinė organizacija – grandis“, – vėliau memuaruose gyrėsi čekistas J. Vildžiūnas.

Iš tikrųjų lagaminas, atkeliavo į A. Armaliaus draugo studento Moskalenkos butą, kuriame netrukus pasirodė ir buto Uosto gatvėje šeimininkas – Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso ryšių būrio vadas leitenantas Jonas Valkiūnas. Jau tuomet, sekdami iš namo Uosto gatvėje išeinančią merginą saugumiečiai įtarė, kad jame gali būti portatyvinis radijo siųstuvas, konspiracijos sumetimais nuolat pernešamas iš vienos vietos į kitą. Šie įtarimai pasitvirtino, karinei kontržvalgybai susekus jo transliuojamą šaukinį „KHA“. Taip rudasis lagaminas tapo viena iš svarbiausių sukilėlių Vilniaus štabo žūties priežasčių.

Portatyvinį siųstuvą Vilniaus štabas gavo iš Abvero – Vokietijos karinės žvalgybos. Lagaminėlyje taip pat buvo kodai ir šifras, leidžiantys susisiekti su Štetine esančiu Abvero ryšių punktu, o per jį – su Berlyne veikiančia LAF vadovybe. Radisto pareigos buvo patikėtos V. Bulvičiaus svainiui L. Žemkalniui.

Pirmą kartą siųstuvo šaukinys „KHA“  eteryje pasigirdo kovo 30 dieną. Saugumo sumetimais, siųstuvas buvo nugabentas toliau nuo miesto centro, į Pavilnyje esantį LAF nario, Vilniaus geležinkelio stoties prižiūrėtojo Jurgio Gobio butą. Iš čia L. Žemkalnis ir jau minėtas leitenantas J. Valkiūnas nusiuntė į Vokietiją V.Bulvičiaus užšifruotą radiogramą, kurioje klausiama, ar vokiečiai gavo per ryšininką siųstą žemėlapį su nurodytomis 77 vietomis, kuriose turėtų būti išmesti ginklai sukilėliams. Dar dvi radiogramos iš Vilniaus buvo išsiųstos balandžio 6 dieną. Pirmojoje informuojama, kam ir kada Vokietijoje perduotas jau anksčiau minėtas žemėlapis, antrojoje – apie Rygoje vykusį Raudonosios armijos divizijų vadų pasitarimą. Tai buvo paskutinysis Vilniaus štabo narių radijo seansas. Išsiųsti ketvirtosios radiogramos, kurioje pranešama apie prasidėjusį sovietinės kariuomenės dalinių telkimą prie sienos su Vokietija, nebepavyko. Balandžio 16-17 dienomis čekistai suėmė pogrindinės organizacijos „Šaulių mirties batalionas“ narius Joną Markūną, Balį Puodžiūną ir Antaną Petkelį, gegužės 23 dieną – Stasį Mockaitį. Pastarasis buvo ne tik susijęs su V. Bulvičiaus grupe, bet ir žinojo apie siųstuvą, tad naudotis radijo ryšiu tapo pernelyg pavojinga.

Tačiau buvo jau per vėlu. Pogrindininkai nežinojo, kad sovietų karinė kontržvalgyba paskutiniųjų seansų metu jau buvo užpelengavusi siųstuvo signalą. „Birželio pirmosiomis dienomis rudasis lagaminas jau buvo atlikęs savo funkcijas. Tada areštavome mokytoją Antaną Skripkauską, o birželio 7 d. padarėme kratą pas Birutę Tijūnaitytę ir čia surastą siųstuvą paėmėme“, – savo memuaruose prisimena saugumietis J. Vildžiūnas. Per kitas dešimt dienų visi su šiuo siųstuvo susiję V. Bulvičiaus grupės nariai buvo suimti.

Pats V. Bulvičius tuo drauge su lietuvių korpuso 179-aja divizija buvo perkeltas į vasaros poligoną Pabradėje ir apie prasidėjusius savo bendražygių suėmimus nieko nežinojo. Tačiau apie juos žinojo Vilniuje likęs L. Žemkalnis. Supratęs, kad likti sostinėje nesaugu, buvęs karo lakūnas skubiai išvyko į Kauną, tikėdamasis ten pasislėpti. Tačiau kaip apie gresiantį pavojų įspėti V. Bulvičių?

Vienintelis likęs ryšio kanalas – svainio žmona Marija.

Nieko nelaukdama, moteris skuba į Pabradę susitikti su savo vyru. „Sužinojusi apie kratas ir suėmimus, Vytauto tėvų raginama važiavau į Pabradę jo aplankyti. Jis raitas atvyko į stotelę su manim pasimatyti. Jis mane baugino, kad yra labai pavojingas laikas, kad reikia viską, kas yra nereikalinga likviduoti ir apsirūpinti maistu,“ – taip apie šį susitikimą knygos „1941 m. Birželio sukilimas“ autoriui Juozui Jankauskui 2008 metais pasakojo M. Bulvičienė. Parvykusi į Kauną, moteris perdavė L. Žemkalniui savo vyro patarimą – grįžti į Vilnių ir imtis įprasto darbo, kad neatkreiptų čekistų dėmesio. M. Bulvičienė tuomet nė nenumanė, kad tądien savo vyrą ji mato priešpaskutinį kartą.

Naktį iš birželio 9-osios į 10-ąją V. Bulvičius buvo skubiai iškviestas į Varėnoje esantį korpuso štabą ir pakeliui suimtas. Būtent šią datą po kelių dienų nurodė tardomas 179 šaulių divizijos štabo operacijų skyriaus viršininko padėjėju dirbęs V. Bulvičiaus bendražygis Juozas Kilius. Tačiau minėtos knygos „1941 m. Birželio sukilimas“ autorius J. Jankauskas nurodo, jog išlikusiuose bylos dokumentuose nurodoma, kad V. Bulvičių 29 Šaulių teritorinio korpuso Ypatingojo skyriaus darbuotojai (kariuomenėje paprastai vadinti „osobistais“), suėmė birželio 13-ąją. Toks nesutapimas aiškinamas tuo, kad V. Bulvičiaus suėmimą „osobistai“ kelias dienas laikė paslaptyje, nenorėdami paviešinti itin slaptos operacijos ir tik o kurio laiko perdavė suimtąjį Vilniaus NKVD-NKGB žinion. „Paskutinį kartą jį mačiau, kai pasibeldus į duris jis įėjo į kambarį, kažką pasiėmė ir vos pamojęs ranka buvo išvestas dviejų apsiginklavusių rusų. Buvo labai išvargęs ir smarkiai pasikeitęs. Tai toks buvo mūsų atsisveikinimas. Vokiečiams atėjus sužinojau, kad jis buvo išvežtas iš Lietuvos į rytus“, – taip paskutinį pasimatymą su jau suimtu vyru po 67 metų prisimins M. Bulvičienė.

 

Tarp išsigelbėjimo ir pražūties

 

Prie V. Bulvičiaus ir dar penkiolikos jo grupės narių likimo mes netrukus sugrįšime. Tačiau prieš tai turime pastebėti, jog nepaisant enkavedistų suduoto triuškinančio smūgio, sukilimas sostinėje vis dėlto įvyko. Jis prasidėjo birželio 23-osios pavakarę. Vilniaus sukilėlių ryšininkas Vytautas Rimkus savo prisiminimų knygoje „Lietuvių sukilimas Vilniuje 1941 metais“ pasakoja, kad pasitarti dėl sukilimo pradžios pogrindininkai susirinko Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanate. „Po užtrukusių svarstymų buvo nuspręsta sukilimą Vilniuje pradėti 1941 m. birželio 23 d. 19 val. Buvo numatyta užimti milicijos nuovadas, geležinkelio stotį, radiją, aerodromą, tiltus, išlaisvinti politinius kalinius iš Lukiškių kalėjimo ir traukinių Naujojoje Vilnioje, kontroliuoti pagrindines miesto gatves ir kelius iš miesto. Laikina sukilimo vadaviete buvo numatyta palikti VU Teisės mokslų fakulteto dekanatą“, – rašo prisiminimų autorius.

Sunku buvo numatyti, kuo baigsis sukilėlių veiksmai – mieste tuo metu dar buvo likę nemažai sovietų kariuomenės būrių, kurie, nors ir pakrikę ir likę be daugelio evakuotis suspėjusių savo viršininkų, buvo gerai ginkluoti. Sprendžiant iš 1941-1942 metų spaudoje skelbtų sukilėlių prisiminimų nuotrupų, tarp sukilėlių ir sovietų kareivių būta įnirtingų susišaudymų: Kautynės vyko prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bei dabartinio Kalnų parko rajone, Senamiestyje, Pylimo gatvėje ir daugelyje kitų vietų. Sukilime dalyvavo tiek ne tik civiliai, bet Raudonojoje armijoje tarnavę lietuviai kariai, nors bendro veiksmų plano jie ir neturėjo. Šiaip ar taip, prasidėjus susišaudymams, sovietų kariuomenė pradėjo sparčiai trauktis iš miesto. Netrukus iš sukilėlių užimtos radijo stoties nuskambėjo Lietuvos himnas, o Gedimino pilies bokšte suplevėsavo Trispalvė. Kitos dienos pavakare į sukilėlių kontroliuojamą sostinę įžengę vokiečių daliniai rado čia sukilėlių suformuotą administraciją – Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetą. Deja, nepraeis nė mėnuo, kai šis okupantų bus išvaikytas, o Vilniaus LAF štabo sukilėlių būriai nuginkluoti ir išformuoti.

O dabar vėl grįžkime į birželio 23-osios rytą ir prisiminkime, Vilniaus sukilėliai planavo išlaisvinti politinius kalinius – tiek uždarytus Lukiškėse, tiek ir tuos, kuriuos sovietai jau buvo sugrūdę į vagonus ir pasirengę išvežti juos į Rusijos gilumą. Deja, sukilėliams nepavyko išgelbėti nei V. Bulvičiaus grupės, nei birželio 14-15 dienomis suimtų dar daugiau nei dviejų šimtų 29-ojo Teritorinio šaulių korpuso karininkų. Vos prasidėjus karui jie, drauge su 1700 saugumo rūsių ir Lukiškių kalėjime laikytų politinių kalinių buvo sugrūsti į Vilniaus prekių stotyje skubiai suformuotą geležinkelio sąstatą. „Prekių stotyje baisu. Vokiečių lėktuvai bombarduoja, o mes išlaipinami iš mašinų ir už pažastų pakabinti vedami į prekinį vagoną.[…] Tvanku. Vagono langai užkalti lentomis. Trūksta oro. Mat birželio 23-osios saulė kepina kaip reikiant, įkaito stogas ir visas vagonas, kuriame trokšta daugiau kaip pusšimtis kalinių. Visi jie sėdi ant grindų, nes jokių suolų nei lentynų nėra“, – taip šį epizodą vėliau prisimins kartu su V. Bulvičiumi ir jo bendražygiais išvežtas žurnalistas Kazimieras Umbražiūnas.

Vieną akimirką atrodė, kad pasmerktiesiems vis dėlto pavyks išsigelbėti. Vokiečių aviacijai surengus antskrydį stoties rajone, o mieste pradėjus veikti sukilėliams, dalis sąstatą saugojusių NKVD kareivių išsibėgiojo kas sau. Kažkur dingo ir ešelono viršininkas. Deja. Kažkokio seržanto vadovaujami trys sargybiniai, jėga įtempė į garvežį stoties budėtoją ir liepė jam sėsti į mašinisto vietą. Tuo pat metu prie sąstato atskuba beginkliai sukilėliai geležinkeliečiai. Dabar viską jau lemia net ne minutės, o sekundės. Prieš pas sąstatui pajudant, sukilėliams pavyksta atkabinti keletą vagonų su maždaug penkiais šimtais kalinių. Deja, V. Bulvičiaus ir jo draugų tarp išgelbėtųjų nebuvo. Auštant birželio 24-osios rytą jie atsisveikino su Vilniumi, pro užkaltus vagonų langus taip ir nepamatę ant Gedimino kalno besiplaikstančios Trispalvės.

Liepos 3 dieną kaliniai buvo atgabenti į Gorkį (dabar Nižnij Novgorodas) ir uždaryti į NKVD kalėjimą. Po beveik keturis mėnesius trukusių tardymų V. Bulvičiui ir dar penkiolikai jo bendražygių buvo pateikti kaltinimai priklausius „kontrrevoliucinei karinei-sukilimo lietuvių nacionalistinei organizacijai, kurios tikslas ginklu pašalinti Sovietų valdžią ir atstatyti Lietuvoje fašistinę santvarką.“ Pačiam V. Bulvičiui spalio 21 dieną surašytoje kaltinimo išvadoje teigiama, jog jis, kaip „lietuvių šaulių 29 korpuso kontrrevoliucinės karinės sukilėlių organizacijos vadovas, kontrrevoliucinių lietuvių nacionalistinių organizacijų vadovaujančio centro iniciatorius, per specialius kurjerius ir nelegalią trumpų bangų radijo stotį organizavo ryšį su lietuvių nacionalistinių organizacijų centru užsienyje, o per jį su vokiečių armijos vadovybe, kuriai siųsdavo karines-politines špionažo žinias, Lietuvos SSR topografinius karinius žemėlapius su planu, nurodančiu vokiečių lėktuvams ginklų išmetimo Lietuvos teritorijoje vietas kariniams sukilimo tikslams, vadovavo 29 lietuvių šaulių korpuso sukilimo plano paruošimui“.

Lapkričio 26-28 dienomis Gorkyje vykusiame uždarame Maskvos karo apygardos Karo tribunolo posėdyje aštuoni kaltinamieji, tarp jų – ir V. Bulvičius buvo nuteisti sušaudyti, dar septyni įvairų laiką kalėti lageriuose. Vienintelis Aleksas Vainoris, kaltintas saugojus slaptus topografinius žemėlapius, pritrūkus įrodymų, buvo išteisintas, tačiau laisvės jis taip ir neišvydo – praėjus aštuoniems mėnesiams po teismo, jis mirė Gorkio kalėjimo ligoninėje.

“Lietuvos žinios“, 2011-12-30

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s