J. Vileišis: „Mes judinome žemę!“

 

Sausio 3 dieną sukako 140 metų kai gimė vienas žymiausių Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjų, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Jonas Vileišis. Ta proga prisiminkime kelis ryškesnius ar mažiau žinomus šio garsios ir garbingos Vileišių giminės atstovo gyvenimo epizodus.

 

Aras Lukšas

 

Advokatas ir politikas. Publicistas ir kovotojas už spaudos laisvę. Pirmojo lietuviško dienraščio „Lietuvos žinios“ redaktorius ir leidėjas. Nuoseklus demokratas ir vienas žymiausių Lietuvos savivaldybininkų. Lietuvos Tarybos narys ir vasario 16-osios akto signataras. Pirmųjų atkurtos nepriklausomos valstybės vyriausybių ministras. Pirmasis ir ilgametis Kauno burmistras, kuriam vadovaujant Lietuvos Laikinoji sostinė iš apleisto imperijos užkampio tapo moderniu Europos miestu. Kiekvienas iš šių žymios ir garbingos Vileišių giminės atstovo Jono Vileišio gyvenimo puslapių reikalauja atskiros istorijos. Šiandien bent prabėgomis perverskime keletą iš jų.

 

Akistata su okupantais

 

1915 metų vasara advokatui J. Vileišiui, kaip ir daugeliui jo bičiulių bei bendražygių vilniečių inteligentų nežadėjo nieko gera. Per Lietuvą ritantis Pirmojo pasaulinio karo frontui prie Vilniaus artėjo vokiečių kariuomenė. Kalbos apie žiaurų okupantų elgesį su vietos gyventojais, nepakeliamas reparacijas ir prievoles, bet kokio visuomeninio gyvenimo suvaržymus, daugeliui miestuose gyvenusių lietuvių, ypač inteligentų nepaliko kito pasirinkimo, kaip tik trauktis kuo toliau nuo fronto linijos.

J. Vileišiui labai nesinorėjo palikti miesto, kuriame prabėgo penkiolika turiningų metų. Čia jo aktyviai dalyvauta  lietuvių kalbos teises gynusios „12 apaštalų“ draugijos veikloje, čia organizuota ir įkurta Lietuvos demokratų partija, čia, panaikinus spaudos draudimą pradėtas leisti pirmasis legalus lietuviškas dienraštis „Lietuvos žinios“, rengtas Didysis Vilniaus Seimas, kurta Lietuvos valstiečių Sąjunga ir Lietuvos mokslo draugija…

Dabar atrodė, kad visas šis ilgas ir atkaklus triūsas nueis perniek. Mieste beveik nebeliko senų draugų ir bendražygių. Didelė dalis Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti centro komiteto narių drauge su jos pirmininku Martynu Yču išvyko Rusiją. Ten pasitraukė ir beveik visi  Demokratų partijos vadovai. Brolis Petras, dar prieš karą tiesęs geležinkelio tiltus Rusijoje, įstrigo Pietų Kaukaze. Tikimybė, kad vokiečiai leis okupuotame krašte veikti lietuviškoms organizacijoms ar partijoms, lygi nuliui. O jei ir leistų – ar bus kam veikti, jei Vilniuje liko tik kokios dvi dešimtys lietuvių inteligentų?

Regis, visos šios aplinkybės turėtų paskatinti J. Vileišį krautis lagaminus. Tačiau kas laukia kas laukia vokiečių prispaustų lietuvių, jei krašte nebeliks galinčių bent kiek jos užstoti visuomeninių organizacijų vadovų, laikraščių leidėjų mokytojų? Kuo ir kaip baigsis dviejų imperijų susirėmimas, tuomet niekas negalėjo numatyti, tačiau nuojauta kuždėjo, kad iš šio gaisro pelenų Lietuva turės tam tikrą šansą prisikelti kaip nepriklausoma valstybė. Tačiau kas išnaudos tokią galimybę, jei ne krašte pasilikę inteligentai?

Laiko apsisprendimui vis mažėjo. Vokiečiams artėjant prie Vilniaus, civiliams darėsi vis sunkiau patekti į traukinius. Bet kurią akimirką durys galėjo užsitrenkti negrįžtamai. Pasitaręs su broliu Antanu J, Vileišis priima nelengvą sprendimą – jis pats pasiliks Vilniuje, o žmona Ona su trimis mažamečiais vaikais – Petriuku, Alenute ir Kaziuku  vyks į Ukrainą pas vieną pažįstamą šeimą. Rugsėjo pradžioje O. Vileišienė geležinkelio stotyje skaudama širdimi atsisveikina su vyru, nors ir tikisi, kad po kelių mėnesių karas baigsis ir pabėgėliai galės sugrįžti namo. Šeima nė nenujaučia, kad išsikyrimo laiką teks skaičiuoti ne mėnesiais, o metais.

Vokiečių nelaisvėje

 

1915 metų rugsėjo 18 dieną, rusams be mūšio pasitraukus iš Vilniaus,  į miesto gatves įžengė vokiečių kariuomenė. Pirmasis įspūdis, kurį miestelėnams padarė naujieji okupantai, nebuvo toks jau baisus, kaip apie juos kalbėta. Kaip memuarų knygoje „Iš mano prisiminimų“ vėliau pasakos Vasario 16-osios akto signataras Petras Klimas, „jie nedaužė nei langų, nei plėšė krautuvių. Langai tat pradėjo atsiarinėti ir durys vertis. Krautuvėse atsirado naujų pirkėjų, kurie stvarstė daugiausia saldainius ir papirosus. Dovanos buvo ypatingai mielos“.

Iš pradžių atrodė, kad vokiečių okupacija neatneš drastiškų permainų. J. Vileišis toliau leido „Lietuvos žinias“, buvo paskirtas į vokiečio burmistro vadovaujamą miesto gyventojų surašymo komisiją. Kitaip nei rusai, vokiečiai nedraudė lietuviškų pradžios mokyklų, kuriose visi dalykai būtų dėstomi lietuvių kalba. J. Vileišio pastangomis Alantos valsčiuje jau tą patį rudenį pradėjo veikti šešios tokios mokyklos. Steigėsi jos ir kitose vietovėse. Rūpintis lietuviškomis mokymo įstaigomis ėmėsi Vilniuje veikusi Lietuvių Mokslo draugija, kurios valdybos narys buvo  J. Vileišis. Be to, advokatas dalyvavo ir nukentėjusiais kare besirūpinančio Lietuvių komiteto veikloje. Jei Draugija netruko tapti savotišku švietimo ministerijos pakaitalu, tai į Komitetą lietuviai žiūrėjo kaip į vienintelę instanciją, galinčią bent kiek apginti juos nuo okupacinės valdžios savivalės. Taigi, tarp dviejų minėtų J. Vileišio veiklos sričių nebuvo aiškios ribos.

Taigi, vieną spalio sekmadienį, surinkęs į Vileišių šeimai priklausantį Girstetiškių dvarą šešių Alantos valsčiaus mokyklų mokytojus, vilnietis advokatas kalbėjo ne tik apie švietimo reikalus, bet ir apskritai apie padėtį okupuotoje Lietuvoje o atsisveikindamas dar padalino jiems pluoštelį nelegaliai išspausdintų atsišaukimų. Šis dokumentas vokiečių rankose netrukus tapo įkalčiu, vos nekainavusiu būsimam Vasario 16-osios akto signatarui gyvybės.

Po kurio laiko atsišaukimą, kratydami viena nežinia dėl ko Ukmergėje sučiuptą mokytoją, vokiečių žandarai aptiko viename jo turėtame vadovėlyje. Bijodamas, kad gali būti čia pat sušaudytas (o tokių atvejų pasitaikydavo), mokytojas nurodė atsišaukimą gavęs iš Girstetiškių dvaro savininko J. Vileišio. Skubiai iškrėtę dvarą, bet nieko įtartino neradę žandarai sužinojo, kad dvaro savininkas gyvena Vilniuje. Suprasdamas, koks pavojus gresia J. Vileišiui, dvaro ūkvedys skubiai nusiuntė į Vilnių žmogų, kad praneštų apie gresiantį suėmimą. Tačiau buvo per vėlu – Vilniaus žandarmerija jau buvo sulaukusi telefono skambučio, kuriuo informuojama apie prieš vokiečių valdžią provincijoje agituojantį vilnietį advokatą. Surasti tokią gerai mieste žinomą figūrą kaip J. Vileišis žandarams buvo juokų darbas. 1916 metų liepos 23 dieną advokatas buvo suimtas ir atsidūrė Lukiškių kalėjimo vienutėje.

Būdamas kvalifikuotas teisininkas J. Vileišis puikiai suprato, kad išgelbėti save ir bendraminčius jis gali tik atkakliai neigdamas, jog tyčia veikė prieš vokiečių valdžią. Taigi, apklausose advokatas atkakliai tvirtino atsišaukimą gavęs iš nepažįstamo žmogaus, ir, neketindamas jo platinti, įdėjęs į vieną mokykloms skirtą vadovėlį. Vėliau ten likęs užmirštas lapelis visiškai atsitiktinai pateko pas Ukmergėje sulaikytą mokytoją. Iš visko buvo aišku, jog įrodyti kaltinimų pagrįstumo vokiečiams nepavyks, tačiau paleisti J. Vileišį iš Lukiškių jie neskubėjo – okupantai aiškiai norėjo, kad žinomas ir autoritetingas lietuvių visuomenės veikėjas liktų izoliuotas kuo ilgesnį laiką.

Galiausiai, po kalėjime praleisto pusmečio, vokiečiai pranešė J. Vileišiui, kad jis ištremiamas į Vokietiją priverčiamiesiems darbams. Jau kitą dieną jis buvo įsodintas į traukinį ir netrukus atsidūrė Rytų Prūsijoje, didžiulėje stovykloje, kur greta karo belaisvių buvo įkalinta ir nemažai civilių iš vokiečių okupuotų kraštų. Nežinia, kuo būtų pasibaigusi ši tremties istorija jei ne puiki proga ir drąsus J. Vileišio sprendimas.

Po poros stovykloje praleistų mėnesių advokatas drauge su viena civilių grupe buvo paskirtas darbams vokiečių okupuotoje Belgijoje. Pakeliui J. Vileišis nusprendė pamėginti pabėgti. Tremtinius vokiečiai saugojo ne itin budriai. Traukiniui sustojus Berlyno stotyje jiems buvo netgi leidžiama išlipti iš vagonų ir pasivaikščioti po peroną. Tokį atsainų vokiečių požiūrį nesunku paaiškinti – kur dėtųsi pačiame Vokietijos viduryje pabėgęs ir jokių dokumentų neturintis  ir dar kalbos nemokantis belaisvis. Tačiau pusmetį studijavęs Berlyno universitete,  J. Vileišis gerai pažinojo miestą, puikiai kalbėjo vokiškai ir turėjo čia nemažai bičiulių. Taigi, išleistas pasivaikščioti belaisvis ramiai nužingsniavo peronu, įšoko į pravažiuojantį tramvajų ir netrukus jau spaudė vieno Berlyno universiteto profesoriaus buto durų skambutį.

Berlyne advokatas sužinojo tai, ko negalėjo žinoti nei būdamas Lukiškėse, nei kalėdamas belaisvių stovykloje: vokiečių padėtis karo frontuose blogesnė, nei buvo galima manyti, tad greitos pergalės čia niekas nebesitiki. Profesoriaus ir kitų bičiulių patikintas, kad vokiečių valdžia dabar daug sukalbamesnė, nei karo pradžioje. J. Vileišis nutaria pamėginti legalizuotis ir sugrįžti į Vilnių. Ir tikrai – netrukus jis gauna dokumentą, liudijantį, kad yra paleistas iš darbo stovyklos ir gali grįžti namo. 1917 metų rugpjūčio mėnesį iš Berlyno geležinkelio stoties pajudėję keleivinis traukinys išveža buvusį politinį kalinį į Vilnių.

Iki šiol nėra tikrų žinių, kaip ir kodėl J. Vileišiui pavyko taip nesunkiai ištrūkti iš vokiečių nelaisvės. A. Kučys savo knygoje pateikia dvi šio įvykio versijas. Viena iš jų – kad belaisvį užtarė vokiečių princas, kuris neva buvo trumpai apsistojęs Vilniuje, okupacinės valdžios paimtuose Vileišių namuose. Šiuose namuose keli kambariai buvo palikti Petro Vileišio dukrai Elenai. Kito J. Vileišio brolio – Antano žmona Emilija, sužinojusi apie aukšto svečio viešnagę, nutarusi išnaudoti progą ir pamėginti išlaisvinti svainį. Abi moterys susitikusios su princu ir paprašiusios užtarti Vokietijoje kalinamą J. Vileišį, o po kelių dienų šis jau grįžęs į Vilnių. Antroji versija kurią Vinskonsino universiteto profesoriui Albertui Sennui papasakojo M. Biržiška, skamba daug proziškiau bet yra labiau įtikinanti. J Vileišis drauge su kai kuriais kitais Vokietijoje kalintais lietuviais buvo įtrauktas į Vilniuje rengiamos Lietuvių konferencijos dalyvių sąrašus. Prisiminkime, kad vokiečiu okupacinė valdžia leido sušaukti tokią konferenciją, tikėdamasi, kad joje sudaryta Lietuvos taryba pasisakys už sąjungą su Vokietija. Taigi, konferencijos delegatu išrinktą įtakingą lietuvį teko paleisti.

 

Už nepriklausomybę be kompromisų

 

Kaip bebūtų, 1917 metų rugsėjo 18 – 12 dienomis vykusioje konferencijoje, J. Vileišis buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, įgaliotą atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tačiau penkis mėnesius trukęs kelias į vasario 16-osios aktą nebuvo rožėmis klotas. Didelė dalis Tarybos narių buvo linkusi eiti į kompromisą su okupacine vokiečių valdžia ir įtvirtinti šiame dokumente „amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos valstybe“. Kaip jau esame rašę, tokia formuluotė, atsidūrusi 1917 metų gruodžio 11 dieną paskelbtame akte vos nepražudė ne tik pačios Lietuvos Tarybos bet ir nepriklausomybės.

J. Vileišis buvo vienas iš nedaugelio Lietuvos Tarybos narių, nuosekliai ir be kompromisų kovojusių prieš bet kokį nuolaidžiavimą vokiečių aneksionistų užmačioms. Vokiečiams iš lietuvių tereikėjo vieno – pareiškimo, kad Lietuva atsiskiria nuo Rusijos imperijos ir prisijungia prie Vokietijos. Toks lietuvių valios pareiškimas turėjo tapti korta gruodžio 17 dieną Lietuvos Brastoje prasidėjusiose taikos darybose su Rusija. J. Vileišis pasisakė ir balsavo tik už tą rezoliucijos projekto dalį, kurioje kalbama apie valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Vis dėlto, Tarybos daugumai pritarus, į Kaune surengtą susitikimą buvo nuvežtas rezoliucijos projektas, kuriame kalbama ir apie amžinus ryšius su Vokietija.

Bet okupantų netenkino ir tokia formuluotė – sugrįžę į Vilnių Tarybos nariai parsivežė okupacinės valdžios parengtą dokumentą, kuriame apie jokią nepriklausomybę apskritai neužsimenama. Maža to, vokiečiai reikalavo, kad šis dokumentas Taryboje būtų priimtas nedelsiant ir vienbalsiai. Štai kaip naktį į gruodžio 11ąją vėliau prisimins pats J. Vileišis: „Iššauktas iš ūkio telegrama aš teatvykau į posėdį tik vakare kai visi Tarybos nariai buvo apsvarstę šį pasiūlymą ir su jo sutikę. Minėtasis posėdis paskutinį kartą buvo mano privačiame bute, Jurgio per. 24, kame iki tol buvo daromi Lietuvos Tarybos posėdžiai. Man teko gana griežtai pasisakyti prieš tą pasiūlymą ir dėl to sukelti kitų narių grasinimą, kad būsiu išmestas iš Lietuvos Tarybos, jei nepasiduosiu ir nepasirašysiu. Atsisakius man pasirašyti prie manęs veikiai prisidėjo (…) St. Narutavičius, paskui pradėjo priešintis ir inž. S. Kairys, A. Stulginskis. Vienybė išnyko. Todėl vokiečių okupacinei valdžiai nebeįteikėme jau visų narių pasirašyto akto, o tik pranešimą, kad tas aktas Lietuvos Tarybos buvo priimtas“.

„Gal nė vienas Lietuvos Tarybos žygis nesukėlė mūsų visuomenėje tiek baimės ir tiek nepasitikėjimo, kaip gruodžio 11 d.“. Taip vėliau atsiminimuose apie šį nutarymą vėliau atsilieps Petras Klimas.  J. Vileišis buvo vienintelis Tarybos narys, gruodžio 11-osios posėdyje balsavęs prieš šią rezoliuciją. Nuo pat jos priėmimo būsimas signataras darys viską, kad gruodžio 11-osios nutarimas būtų panaikintas.

1918 metų sausio 7-8 dienomis vykusiame Lietuvos Tarybos posėdyje J. Vileišis drauge su Steponu Kairiu pasiūlė skelbti nepriklausomybę remiantis 1917 metų gruodžio 8 dieną priimtu nutarimu, papildžius jį nuostata, kad Lietuvos ryšius su kitomis šalimis nustatys Steigiamasis Seimas. Tačiau  posėdžiui pirmininkavęs Antanas Smetona apie tai nenorėjo nė girdėti. „Mes neprivalome mainyti gruodžio 11 d. nutarimų“, – pareiškė busimas pirmasis Lietuvos prezidentas. Vis dėlto dvylikai Tarybos narių balsavus už, nutarimas su J. Vileišio pasiūlyta formuluote buvo priimtas.

Tačiau aistros ir toliau nerimo. Naujos diskusijos įsiplieskė sausio 26 dieną, Lietuvos Tarybai svarstant, kaip apie paskelbtą nepriklausomybę oficialiai pranešti ir Rusijai, ir Vokietijai. A. Smetona ir Jurgis Šaulys pasiūlė priimti dvi rezoliucijas. Rusijai skirtame pranešime siūlyta pareikšti kad „nuo šios dienos Lietuva yra išėjusi iš Rusijos valstybės sąstato ir laiko save nepriklausoma valstybe“. Tačiau pranešime Berlynui Lietuvos Taryba, „stoja už tvirtą ir nuolatinį tvirtą sąjungos ryšį su vokiečių valstybe.“

J. Vileišis su pastarąja formuluote kategoriškai nesutinka ir drauge su S. Kairiu, M. Biržiška, Stanislovu Narutavičiumi bei Aleksandru Stulginskiu balsuoja prieš. Dar trims Tarybos nariams susilaikius, dokumentai priimami dvylikos balsų dauguma. Tuomet J. Vileišis ir trys prieš rezoliuciją balsavę jo bendraminčiai pasitraukia iš Tarybos. Sausio 28 dieną Lietuvos Tarybai įteiktame pareiškime J. Vileišis savo pasitraukimo motyvus aiškina tuo, kad sausio 26-osios nutarimas „prasilenkia su Lietuvos Tarybos kompetencija ir savo turiniu griežtai įžeidžia mūsų tautos valią ir jos suverenitetą.“

Pasitraukimas iš Tarybos buvo rizikingas žingsnis, tačiau rizika pasiteisino. Viena vertus, ši krizė parodė vokiečiams, kad įgyvendinti jų aneksionistinius planus nebus taip paprasta, kaip galėjo atrodyti. Kita vertus, ši situacija privertė likusius Lietuvos Tarybos narius ieškoti kompromiso. Vasario 15 dieną, išsireikalavę kad iš Tarybos prezidiumo bent laikinai pasitrauks vokiečiams nuolaidžiavęs A. Smetona ir kad Nepriklausomybės paskelbimo akte nebeliks nė užuominos apie sąjungą su Vokietiją, J. Vileišis su keturiais bendraminčiais oficialiai pareiškė grįžtą į Tarybą. Vasario 16-osios popietę Lietuvos Tarybos nariai priėmė tokį Nepriklausomybės paskelbimo aktą, už kurį J. Vileišis kovojo nuo pat gruodžio 11 dienos.

Nuo šios dienos J. Vileišio laukė nauji darbai kuriant ir tvirtinant Nepriklausomos Lietuvos valstybės pamatus. Mykolo Sleževičiaus sudarytame antrajame ministrų kabinete jis ėjo vidaus reikalų ministro pareigas, o to paties premjero vadovaujamoje ketvirtojoje vyriausybėje jam buvo patikėtas finansų ministro portfelis.

 

Neprilygstamas Kauno burmistras

 

Atsistatydinus vyriausybei, J. Vileišis išvyko į JAV. Kaip pirmasis Lietuvos atstovas šioje šalyje, J. Vileišis keliavo po šalį, rinkdamas Amerikos lietuvių paramą Lietuvos valstybei. Tai buvo sunkus ir nedėkingas darbas –  paramos prašytojų tuomet buvo daug, o ne itin pasiturintys senosios kartos emigrantai nedaug kuo galėjo finansiškai prisidėti prie savo tėvynės suklestėjimo. Sukūręs pirmąją neoficialią Lietuvos atstovybę JAV, J. Vileišis nesulaukė Lietuvos pripažinimo de jure . Tai įvyks tik 1922 metų liepos 28 dieną, praėjus metams nuo to laiko, kai buvęs pasiuntinys apsigyvens Kaune.

Su Kaunu susijęs bene ryškiausias ir ilgiausiai trukęs J. Vileišio gyvenimo nepriklausomoje Lietuvoje tarpsnis. 1921 spalio 21 dieną miesto taryba išrinko jį Kauno burmistru. Laikinajai sostinei J. Vileišis atiduos dešimt savo gyvenimo metų. Visi burmistro per šį dešimtmetį nuveikti darbai reikalautų atskiro pasakojimo. Tad mes tiesiog palyginkime dviejų amžininkų įspūdžius.

Štai kaip 2-ojo dešimtmečio pabaigos Kauną prisiminimuose aprašė Valstybės Tarybos tarnautoje Birutė Grigaitytė-Novickienė: „Kauno pirmasis įspūdis buvo baisus: mediniai trotuarai, maži nameliai, murzinas. Pastatai koją ant lentos – toji pakyla ir vanduo teškia tau į veidą. Išėjus vakare į gatvę – tamsu, krautuvės apšviestos kerosino lempomis ar net žvakėmis. Elektra nuolat užgesta. Po Vilniaus atrodė, kad patekai į giliausią provincijos ir net ne lietuviškos užkampį.“ Tuo tarpu žinomo tarpukario visuomenės veikėjas ekonomistas Juozas Audėnas kalba jau apie visai kitokią Laikinąją sostinę: „Vileišis burmistravo 10 metų. Per tą laiką Kaunas nepaprastai pagerėjo ir pagrožėjo.  Pagrindinėmis gatvėmis išvedė vandentiekį ir kanalizaciją. (…) 1927 m. Kaune, jau išasfaltuotomis gatvėmis, atsirado autobusų susisiekimas, ir pamažu arklių jėga traukiamas per visą miestą tramvajus išnyko. Į Žaliąjį ir Aleksoto tiltus jau buvo įrengti elektriniai keltuvai. Dygo mokyklos, namai ir visos sanitarinės priemonės. (…). Jei 1931 m. nebūtų pakeistas savivaldybės įstatymas, manau, kad Vileišis būtų dar 10 metų burmistravęs“.

1931-aisiais tautininkai iš esmės panaikino J. Vileišio propaguotą ir kurtą demokratinę savivaldą. Kaunui naujajame įstatyme buvo skirtas atskiras straipsnis, numatantis, kad 24 miesto tarybos narius skiria vyriausybė, ir tik 12 jų renka miesto gyventojai. Taigi, nepaisant senos, dar varpininkų laikus siekiančios  asmeninės bičiulystės su A. Smetona, J. Vileišis, kaip kairiosios pakraipos politikas, neturėjo jokių galimybių tapti miesto galva. Kita vertus, A. Smetona nenorėjo nustumti į šalį vieno populiariausių Kauno žmonių. „Įstok į Tautininkų sąjungą, ir būsi perrinktas“, – siūlė kadenciją baigiančiam burmistrui prezidentas. Tačiau atsisakyti savo įsitikinimų mainais už postą ir prisišlieti prie perversmo keliu į valdžią atėjusių tautininkų demokratas J. Vileišis kategoriškai atsisakė. Tiesa, likdamas tautininkų oponentu, J. Vileišis 1933 metais priėmė pasiūlymą tapti valstybės tarybos – Prie prezidento veikiančio patariamojo organo įstatymams rengti bei tvarkyti bei tvarkyti organo nariu. Jo teisinės žinios ir patirtis labai pravertė rengiant naująjį Civilinį kodeksą.

1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, J. Vileišis su šeima tik per plauką išvengė represijų. Kaip viename interviu pasakojo jo duktė Birutė Vileišytė-Bagdonienė,  J. Vileišio ir jo šeimos narių pavardės buvo NKVD parengtame tremiamųjų į Sibirą sąraše. Trėmimas buvo numatytas 1941-ųjų birželio 29 dieną, tačiau jam sutrukdė karas. Tačiau per pirmąjį birželio 14-osios trėmimą gyvuliniame vagone atsidūrė J. Vileišio sesers Birutės šeima.

Skaudūs išgyvenimai galutinai pakirto J. Vileišio sveikatą. 1942 metų liepos 1 dieną jis mirė, taip ir neatsigavęs po insulto. Birželio 10-ąją signataras buvo palaidotas vyriausiojo brolio  Petro pastatytame Vileišių Šeimos panteone Vilniaus Rasų kapinėse. Taip baigėsi vieno iškiliausių to meto lietuvių kelias, kurį pats J. Vileišis apibūdino tokiais žodžiais:

„Aš patsai ir mano amžiaus žmonės galime jaustis be galo laimingais, kad mums teko pragyventi tie ilgi pasikeitimo etapai, po kurių iš užmaršties, pavergtos ir niekinamos tautos išaugome sau žmonėmis su drąsia pretenzija reikštis šiame pasaulyje ir tarti lygiai su kitais savo žodį, kaip laisvi su laisvaisiais. Ir mes judinome žemę!“

“Lietuvos žinios“, 2012-01-13

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s