Vyčio apygarda: dešimt kovos metų

 

1953 metų sausio 26 dieną netoli Panevėžio žuvo vienas iš Aukštaitijos ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo vadų Bronius Karbočius-Bitė. Taip baigėsi bene ilgiausiai pokario metais veikusio laisvės kovotojų junginio – Ukmergės apskrityje įkurtos Lietuvos partizanų Vyčio apygardos istorija.

 

Aras Lukšas

 

Ankstyvą 1953 metų sausio 27-osios rytą netoli Panevėžio esančioje Molainių gyvenvietėje pasirodė enkavedistų būrys. Žiūrėdama pro langą, paskutiniojo Vyčio apygardos vado Broniaus Karbočiaus žmona Janina nė neabejojo – kareiviai tuoj įsiverš į ją priglaudusių vietos gyventojų Vilčinskų namus. Nuojautos buvo pačios juodžiausios. Ir ne be reikalo: vakar apie vienuoliktą vakaro pas J. Karbočienę buvo užbėgęs Česlovas Salagubas, vienas iš jo vyro bendražygių. Jis papasakojo moteriai, kad tądien tris Šilagalio kaime esančioje slėptuvėje vakarieniavusius Vyčio apygardos štabo narius – jį, Viktorą Mažeiką ir B. Karbočių užklupę ginkluoti čekistai, įvykęs smarkus susišaudymas. Nieko daugiau apie kovos draugų likimą negalėjęs pasakyti partizanas dingo nakties tamsoje.

„O mano širdis jautė, kad kažkas baisaus atsitiko, nes prie plento, be to, žiemos metas – nei kur bėgt, nei kur slėptis. Būdavo, po bet kokių kautynių Bronius man kuo skubiausiai praneša apie save. Laukiau ir tuo kartu, per naktį nemiegojau, gal kuris užbėgs, bet tylu, ramu“, – po daugelio metų knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ pasakos J. Karbočienė.

Dabar, pasirodžius kareiviams, vilties nebeliko: jos vyras arba žuvo, arba gyvas pateko į čekistų nagus. Šiaip ar taip, į Vilčinskų namus jie atėjo neatsitiktinai, o iš kažkur sužinoję, kad namo sandėliuke yra slėptuvė, o joje – sena rašomoji mašinėlė ir dokumentai. Jų paslėpti nebėra kada – kareiviai jau troboje. Vieni kamantinėja namo šeimininkę, kiti šmirinėja po trobą ir kiemą. Neįmantrią slėptuvę čekistai aptinka greitai. Tačiau daugiau nieko nepeša. Ona Vilčinskaitė tvirtina nežinanti, kam priklauso slėptuvėje rasti daiktai, o Janina apsimeta esanti nesveiko proto – stovi prie verdančio puodo ir maišo vandenyje į jį subertus krosnies pelenus. Čekistai taip ir nesuprato, kad jų rankose buvo vakar žuvusio Vyčio apygardos vado žmona. „Visa laimė, kad visi buvo rusai, jei stribai, tai būtų iššifravę tą mano spektaklį“, – vėliau prisimins J. Karbočienė. Tąsyk jie išsivedė tik namų šeimininkę Oną. Kas buvo toji pelenus verdanti „pamišėlė“, čekistai susivoks tik po kurio laiko. Sugrįžę į Molainius, jie ieškos  J. Karbočienės, tačiau šios pėdsakai jau bus ataušę.

Tai beveik viskas, ką būtų galima papasakoti apie paskutiniojo Lietuvos partizanų Vyčio apygardos vado B. Karbočiaus-Bitės, dar žinomo Algimanto slapyvardžiu, žūtį, tapusią ir viso šio Ukmergės krašte susikūrusio laisvės kovotojų junginio veiklos pabaiga. Šio Aukštaitijos kampelio partizanų kova truko ištisą dešimtmetį. Jos ištakos siekia dar antinacinės rezistencijos laikus.

 

Pirmasis vadas – prezidento sūnėnas

 

Jau nuo 1942 metų Ukmergės apskrityje veikė pogrindinė antinacinė organizacija „Tautinis frontas“. Jos štabo ir žvalgybos viršininko pareigas tuo metu ėjo Juozas Krikštaponis, vėliau stovėjęs prie Vyčio apygardos kūrimosi ištakų ir tapęs pirmuoju jos vadu. Iš Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaimo kilęs paskutiniojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos sūnėnas J. Krikštaponis buvo profesionalus karininkas. 1934 metais baigęs Karo mokyklą Kaune, jis buvo paskirtas jaunesniuoju karininku į 2-ąjį pėstininkų pulką, o 1938-aisiais vėl sugrįžo į Karo mokyklą, kur tarnavo būrio vadu.

1940 metais, sovietams likvidavus Lietuvos kariuomenę ir jos likučius pertvarkius į Raudonosios Armijos 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą, buvęs Lietuvos karininkas paskiriamas 184-osios šaulių divizijos fizinio lavinimo instruktoriumi. Tokiam paskyrimui galbūt turėjo įtakos J. Krikštaponio sportiniai pasiekimai – dar besimokydamas Karo mokykloje jis buvo tapęs Lietuvos rutulio stūmimo čempionu ir laimėjęs sidabro medalį tarptautinėse varžybose Latvijoje.

Raudonarmiečio uniformą J. Krikštaponis vilkėjo neilgai. Prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, 29-ajam teritoriniam šaulių korpusui buvo įsakyta su mūšiais trauktis į Rusijos gilumą. J. Krikštaponis, kaip ir dauguma buvusių Lietuvos karininkų nepanoro paklusti okupantų įsakymui ir iš Raudonosios Armijos pasitraukė.

Štai nuo šios vietos susiduriame su skirtingomis tolimesnės J. Krikštaponio istorijos versijomis. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro interneto tinklapyje skelbiamoje karininko biografijoje sakoma, kad 1941 metų liepos 16–25 dieną jis įstojo į lietuvių karių Vilniaus įgulos 2-ąjį apsaugos pulką, rugpjūčio 1-ąją buvo priimtas kuopos vadu į vokiečių organizuotą Kauno komendantūros Tautinio darbo apsaugos batalioną, o vėliau tarnavo savisaugos daliniuose iš kurių buvo paleistas į atsargą 1942 metų rugsėjo 30-ąją.

Tuo tarpu prieš trejetą metų spaudoje skelbtuose J. Krikštaponio sesers ir jo bendražygio prisiminimuose teigiama, kad būsimas apygardos vadas prasidėjus karui pėsčias iš Vilniaus sugrįžo į tėvų namus, iš čia dažniai važinėdavo į Ukmergę ir rengėsi pasipriešinimui. Sakoma, kad kartą Ukmergės restorane buvęs Lietuvos karininkas užstojo vokiečių įžeidinėjamą lietuvį ir po kilusio konflikto pateko į kalėjimą, iš kurio sugrįžo tik po metų. Artėjant frontui 1944 metų liepą J. Krikštaponis išėjęs iš namų ir artimieji nieko apie jį nežinoję.

Nepaisant tokių skirtingų versijų, aišku viena – tą vasarą J. Krikštaponis tikrai dalyvavo „Tautinio fronto“ veikloje ir 1944 metų liepą, po šiai organizacijai priklausiusių ukmergiškių ir Vilniuje veikusių Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) aktyvistų susitikimo drauge su savo bendražygiais tapo LLA nariu.

„Pradžia buvo tokia: vokiečiams traukiantis, kapitonas Krikštaponis ir Danielius Vaitelis Ramygaloje buvo sukūrę LLA (Lietuvos laisvės armija) dalinį. O aš ir pats kilęs nuo Ramygalos. Kai vokiečiai traukėsi, siūlė trauktis kartu. Bet nutarėme nesitraukti ir likti Lietuvoje. Kapitonas Krikštaponis pasakė išsiskirstyti po namus, praleisti frontą, o paskui stengtis susisiekti vieniems su kitais. Vyravo įsitikinimas, kad baigsis karas, ir vis tiek spręsis Pabaltijo klausimas, o rusai, bet kokiu atveju – gražiuoju ar piktuoju – turės iš Lietuvos pasitraukti. Ir visa tai turi išsispręsti per metus“, – 2007 metais radijo laidai „Laisvės kryžkelės“ pasakojo buvęs Vyčio apygardos partizanas Bronius Juospaitis-Direktorius.

 

Paskelbė amnestiją stribams

 

Per Ukmergės ir Panevėžio apskritis frontas persirito liepos mėnesį. Rugpjūtį Deltuvos valsčiaus Atkočių kaime įvykusiame LLA Ukmergės apskrities vadovų susitikime buvo suformuota šio regiono kovotojų organizacinė struktūra. Apskritis padalinta į šešis rajonus. Pirmojo rajono, apėmusios Pagirių, Siesikų ir dalį Deltuvos valsčiaus vadu buvo paskirtas buvęs Lietuvos kariuomenės leitenantas Danielius Vaitelis, o antrajam rajonui, kurį sudarė Taujėnų valsčius ir rytinė Deltuvos valsčiaus dalis vadu paskirtas J. Krikštaponis.

1944 metų pabaigoje šių dviejų rajonų pagrindu ir buvo įkurta Lietuvos partizanų Vyčio apygarda. J. Krikštaponis buvo paskirtas šios apygardos vadu, o D. Vaitelis – jo pavaduotoju. 1945 metais apygardos teritorija prasiplėtė – į ją buvo įtraukti Panevėžio apskrityje veikusios LLA Šiaurės apygardos junginiai, kuriuos sudarė trys desantininkų grupės.

Atrodo, kad diversines mokyklas Vokietijoje baigę ir į Panevėžio bei Ukmergės apskritis permesti partizanai bent jau pradžioje sudarė nemažą Vyčio apygardos kovotojų dalį. Apie susitikimą su vienu iš jų minėtoje radijo laidoje prisiminė ir buvęs partizanas B. Juospaitis: „1945 m. sausio pradžioje buvo išmesti Abvero mokyklas baigę desantininkai. Į mūsų būrį prisistatė vienas iš jų – Antanas Žibas. Iš pradžių vadovybė net slėpė kas jis per vienas. Po to visi, kurie buvome pasiryžę kovoti už Lietuvos laisvę, davėme priesaiką. Kapitonas Eitmanavičius pasakė prakalbą, kad mes nesame kažkokie samdiniai, kad esame susirinkę savanoriškai, kad mūsų pasipriešinimas plėsis, o laisvės, tikėkimės, nereikės ilgai laukti. Po to prisiekėme, kad nepadarysime išdavysčių ir kovosime iki galutinės pergalės. Mes puikiai supratome, kad vieni sovietų armijos nenugalėsime, kad teks kovoti partizaninį karą, trukdyti okupantui, kad nenuniokotų mūsų krašto bei kovoti su savais išdavikais – skrebais.“

Iš tiesų, jėgos buvo nelygios. Tuo meto MGB dokumentuose teigiama, kad 1944 metų pabaigoje Panevėžio krašte veikė 555 partizanai. Tuo metu čia jau buvo sudaryta 16 vadinamųjų „liaudies gynėjų“ būrių, kuriuos sudarė 572 stribai. Tačiau didžiąją priešo pajėgų dalį sudarė reguliari MGB kariuomenė – kovai su Vyčio apygardos partizanais 1944 metų gruodį į Panevėžį buvo permestas 95-asis pasienio pulkas, kuriame tarnavo 1277 kareiviai ir karininkai. Taigi, šio krašto laisvės kovotojams 1945-ųjų pradžioje teko keturiskart gausesnės priešo pajėgos. Jos rengėsi lemiamam puolimui.

Ir štai naktį į 1945 metų sausio 12-ąją gausios sovietų kareiviai glaudžiu žiedu apsupo Ukmergės apskrities Taujėnų valsčiaus miškus, kuriuose buvo dislokuoti du partizanų būriai – 40 J. Krikštaponio ir 130 prisiminimuose minėto Stasio Eitmanavičiaus vyrų. Pasitraukti iš apsupties nebuvo galimybių, tad ankstų rytą partizanai stojo į mūšį. Šešias valandas trukusiose kautynėse pirmasis Vyčio apygardos vadas J. Krikštaponis žuvo.

Žuvus J.Krikštaponiui, apygardos vadu buvo paskirtas jo pavaduotojas Danielius Vaitelis-Briedis. Kaip ir jo pirmtakas J. Krikštaponis, D. Vaitelis buvo profesionalus karininkas. 1938-aisiais baigęs karo mokyklą, jis tarnavo Panevėžyje. 1940-aisiais, sovietams okupavus Lietuvą, vyresnysis leitenantas buvo iš karto paleistas į atsargą ir pateko NKVD akiratin. Suprasdamas, kad jo, kaip ir daugelio iš kariuomenės išvarytų karininkų, laukia suėmimas, D. Vaitelis pasitraukė į Vokietiją, iš kur sugrįžo likus porai savaičių iki karo pradžios. Iki 1944 metų būsimas apygardos vadas gyveno Kaune, vėliau išvyko į Marijampolę, kur įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujamą Vietinę rinktinę, tačiau vokiečiai šį nepaklusnų lietuvių junginį netrukus išformavo. 1944-aisiais, prie Lietuvos artėjant sovietams, karininkas atsisakė pasiūlymo vėl trauktis į Vokietiją. „Aš niekur nesitrauksiu. Tėvynei gerai, ir man gerai. Tėvynė pavojuj, ir aš kartu su ja“, – tokius vyro žodžius prisiminimuose cituoja jo žmona Aleksandra Vaitelienė. Sugrįžęs į Ukmergės apylinkes, D. Vaitelis subūrė Lėno miškuose pirmuosius partizanus, o žuvus J. Krikštaponiui, tapo Vyčio apygardos vadu.

Naujasis vadas ėmėsi iš karto ėmėsi stiprinti organizacinę apygardos struktūrą. Suvienijęs iki tol savarankiškai veikusias rinktines, D. Vaitelis-Briedis nustatė kiekvieno būrio veiklos teritoriją. Joks kitas būrys toje teritorijoje negalėjo vykdyti jokių kitų kovos veiksmų išskyrus gynybinius. Tiesa, ryšiai tarp apygardos vadovybės ir rinktinių bei būrių nebuvo labai operatyvūs. Pasak išlikusių įvykių liudytojų, vadas asmeniškai keliaudavo po būrius ir dažniausiai duodavo žodines instrukcijas.

Esant tokiai ryšio ir vadovavimo sistemai, apygardos organizavimasis užtruko ilgokai. Pasak S. Eitmanavičiaus būryje kovojusio B. Juospaičio, jie su D. Vaiteliu susisiekė tik 1945 metų vasaros pradžioje. „Tada jau prasidėjo organizuotas partizaninis judėjimas. Gavome apygardos slaptažodžius, nes be jų buvo labai lengva susišaudyti su saviškiais. Juk negali pažinti visų partizanų. Vienas slaptažodis galiodavo savaitę. Slaptažodžius gaudavo būrių vadai ir kas savaitę pasakydavo juos eiliniams kovotojams. 1945 m. rudenį slaptažodžius buvo pradėti keisti kas dieną“, – pasakojo buvęs partizanas. Tokia konspiracija buvo būtina dar ir todėl, kad Vyčio apygardoje jau 1945 metų vasarą – bene anksčiausiai Lietuvoje – pradėjo veikti MGB organizuoti agentų smogikų būriai. Prisidengę partizanų vardu, jie terorizavo, plėšė ir net žudė taikius gyventojus, taip mėgindami diskredituoti laisvės kovotojus paprastų kaimo žmonių akyse.

Reikia pastebėti, kad kovoje su okupantais D. Vaitelis naudojo ne vien jėgos metodus. Dar nebūdamas apygardos vadu jis 1945 metų pradžioje paskelbė amnestiją Pagirių miestelio stribams ir paragino juos įsilieti į laisvės kovotojų gretas. Rezultatas buvo neįtikėtinas: 32 sovietinių okupantų talkininkai su ginklais pabėgo iš miestelio, o dalis jų vėliau prisijungė prie vieno Pagirių valsčiuje veikusio būrio. Tačiau ir priešas neveikė vien jėga. D. Vaiteliui tapus apygardos vadu, čekistai nusprendė pasinaudoti viena jo Kauno laikų pažintimi, vos nepražudžiusia tiek paties vado, tiek jo kovotojų.

 

Klasta ir išdavystės

 

Dar nacių okupacijos metais gyvendamas Kaune D. Vaitelis susipažino su mediku Juozu Markuliu. Mums šis personažas pažįstamas iš ankstesnių pasakojimų apie partizanų kovas- vėliau jis bus tituluojamas didžiausiu Lietuvos pasipriešinimo kovų išdaviku. Tačiau tuomet J. Markulis jokių įtarimų būsimam partizanų vadui nesukėlė. Buvęs Lietuvos kariuomenės leitenantas ir Šaulių sąjungos narys, Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto dėstytojas ir pogrindinės LLA aktyvistas, regis, negalėjo kelti nepasitikėjimo. Tiesą sakant, išdaviku J. Markulis tuomet dar nebuvo.

1944-ųjų vasarą pabaigoje LLA 1-ojo Ukmergės apskrities būrio vadu tapęs D. Vaitelis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad tų pačių metų gruodžio 28 dieną,  žuvus LLA vadui Kaziui Veverskiui, pogrindinės organizacijos archyvas pateks į čekistų rankas, Kaune likęs J. Markulis bus suimtas ir sutiks bendradarbiauti su priešu. Vykdydamas savo šeimininkų nurodymus, „Ąžuolo” ir „Noreikos” agentūriniais slapyvardžiais vadintas išdavikas imsis įgyvendinti plataus masto operaciją, kurios tikslas – likviduoti visą ginkluotą pogrindį, suvienijus partizanų vadus į MGB įkurtą vadinamąjį „Vienybės komitetą“.

Suprantama, kad vienu iš laisvės kovotoju „Ereliu“ pasivadinusio J. Markulio taikinių buvo Vyčio apygardos vadas D. Vaitelis. 1946 metais išdavikas ėmė ieškoti ryšių su Kauno laikų bičiuliu. Kaip ir per ką buvo užmegztas jų ryšys lieka paslaptimi, tačiau žinoma, kad nuo 1947 metų pradžios pas „Erelį“ ne kartą lankėsi bent dvi D. Vaitelio ryšininkės, o pas apygardos vadą buvo atvykęs J. Markulio ryšių įgaliotinis „Dėdė Petras“.

Nors dar 1947 metų pradžioje partizanų vadai buvo gavę informacijos, kad J. Markulis – MGB agentas o jo organizuojamas Bendras demokratinio pasipriešinimo sąjūdis (BDPS) tėra tik gudriai priešo paspęsti spąstai, D. Vaitelis aklai pasitikėjo savo „bičiuliu“, kuris parūpindavo ginklų, maisto, suteikdavo daug reikalingos informacijos apie padėtį Lietuvoje ir užsienyje. Pasitikėjimas buvo toks didelis, kad apygardos vadas 1947 metų pavasarį netgi sutiko nuvežti į Vilnių ir perduoti J. Markulio žinion gydymo reikalingą sužeistą savo žmoną Aleksandrą, o tų pačių metų rudenį dalyvavo Vyčio apygardos teritorijoje „Erelio“ organizuotame BDPS karinės kolegijos posėdyje.

Po mėnesio D. Vaitelis supras padaręs mirtiną klaidą. Jis sužinos, kad iš Vilniaus tik per laimingą atsitiktinumą pavyko pabėgti J. Markulio į sostinę įviliotiems Vytauto bei Algimanto apygardos vadams Vincui Kauliniui-Miškiniui ir Algimantui Slučkai-Šarūnui. Tuomet Šiaurės Rytų Lietuvos srities vadas Jonas Kimštas-Žalgiris išleis įsakymą, kuriame visiems partizanų vadams bus nurodyta nutraukti bet kokius ryšius su J. Markulio-Erelio vadovaujamu BDPS komitetu. Beje, demaskuotam provokatoriui partizanai buvo paskelbę mirties nuosprendį, tačiau jo įvykdyti nepavyko – žlugus čekistinei operacijai, MGB agentas buvo išsiųstas į Leningradą.

Tuo tarpu Vyčio apygardos laukė skaudi netektis. 1948 metų gegužės 13 dieną Taujėnų valsčiuje Gružų miške prie laužo besiilsinčius apygardos štabo narius užpuolė stribų ir enkavedistų būrys. Per susišaudymą žuvo pats apygardos vadas D. Vaitelis-Briedis, jo pavaduotojas Jonas Kilijonas-Mikas ir štabo apsaugos būrio vadas A.Šyvys-Šalapka. Apygarda ilgam liko be vadovybės.

Atkurti štabą ir reorganizuoti junginio struktūras ėmėsi D. Vaitelio adjutantas Alfonsas Smetona-Žygaudas. Jam vadovaujant apygardoje įvyko nemažai permainų. Šilų kaime dislokuotame apygardos štabe atsirado rašomųjų mašinėlių, kitos spausdinimo įrangos, pradėti leisti raštiški įsakymai, instrukcijos, ėjo pogrindinis laikraštėlis „Lietuva brangi“. Nors 1949 metų vasarą, priešui sunaikinus štabą žuvo nemažai partizanų, 1950 metų pradžioje apygardoje dar 13 partizanų būrių, kuriose buvo maždaug šimtas kovotojų.

Likę gyvi apygardos vadas 1950 metų vasarą persikėlė į Panevėžio apskrities Vadoklių valsčiaus Kačėniškių miške įrengtą bunkerį. Tačiau ir apie šią slaptavietę čekistai netruko sužinoti – teigiama, kad jos buvimo vietą nurodė Kaune suimtas partizanas Alfonsas Stankevičius-Fakyras. Liepos 5 dieną MGB kareiviams apsupus susprogdinus bunkerį, žuvo apygardos vadas A.Smetona-Žygaudas, ir dar du štabo nariai.

Tačiau pati apygarda veikė dar beveik trejus metus. Iki 1951 metų balandžio jai vadovavo Mykolas Šemežys-Putinas, o jam žuvus pareigas perėmė B. Karbočius-Bitė. Tai buvo patys sunkiausi ir žiauriausi metai, kupini skaudžių netekčių ir dar skaudesnių išdavysčių. Pakeitę kovos taktiką, čekistai dabar nebeteisdavo suimtų partizanų, su sąlyga, jei šie sutiks bendradarbiauti ir taps agentais smogikais, kurių uždavinys – padėti suimti ar sunaikinti savo buvusius kovos draugus. Dėl šių išdavysčių 1952-1953 metais žuvo daugelis rinktinių ir tėvūnijų vadų, o 1953 metų sausio 26-ąją nelygiame mūšyje krito ir paskutinysis apygardos vadas.

Taip baigėsi dešimtmetį trukusi organizuota Vyčio apygardos partizanų kova. Tačiau pavieniai kovotojai vis dar laikėsi. 1954 metų pradžioje Biržų krašte veikusios Žaliosios rinktinės Pilėnų tėvūnijoje buvo likę dešimt kovotojų. Paskutinieji jų – Mykolas Suveizdis-Budrys ir Edvardas Žilinskas-Vanagas žuvo 1956 metų liepos 15 dieną netoli Pandėlio.

“Lietuvos žinios“, 2012-01-27

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s