Kopimas laiptais, vedančiais žemyn

 1919 metų vasario 27 dieną buvo paskelbta Lietuvos ir Baltarusijos Sovietų Socialistinė respublika. Ši pseudovalstybė, įėjusi į istoriją Litbelo vardu, išgyveno neilgai, vos pusmetį.  Jos netikėto atsiradimo, trumpo egzistavimo ir gėdingos pabaigos istorija verta atskiro rašinio, ir mes prie šios temos būtinai sugrįšime. O šiandien pratęskime praėjusios savaitės LŽ numeryje pradėtą pasakojimą apie šios istorijos dalyvį vilnietį Mieczyslawą Kozlowskį.

Aras Lukšas

Šis Vilniuje gimęs ir augęs veikėjas ir (kaip byloja jo antkapyje iškaltas užrašas) „senas bolševikas revoliucionierius“ iki 1919 metų balandžio buvo Litbelo teisingumo ministras. Priminsime, kad praėjusį penktadienį su M. Kozlowskiu išsiskyrėme ant 1917 metų bolševikinio spalio perversmo slenksčio.

„Tvirtos valdžios“ interesai

Tuo metu, kai bolševikai jėga užgrobė valdžią, M. Kozlowskis sėdėjo kalėjime. Rusijos Laikinoji vyriausybė tuomet tyrė bylą, kurioje V. Leninas ir jo kompanija buvo įtariami reguliariai ėmę pinigus iš Vokietijos generalinio štabo. Sovietmečiu paskelbtoje „bolševiko revoliucionieriaus“ biografijoje galime rasti tokią versiją: „kai tik Spalio revoliucija atveria kalėjimų vartus Mieczyslawas Kozlowskis ateina į Smolnį, į bolševikų CK, į Karinį revoliucinį komitetą. Jis skiriamas į KRK karinę tardymo komisiją“. KRK – tai karinis revoliucinis komitetas. O tardymo komisija… Skaitykime toliau: „Tardymo komisija, kuriai vadovauja M. Kozlowskis ir pradžių imasi darbo, kurį vėliu perima Felikso Dzeržinskio vadovaujama VČK (Ypatingoji komisija). Taigi, nei daugiau nei mažiau – M. Kozlowskis faktiškai buvo pirmasis sovietinės politinės policijos vadovas. Būtent jis pradėjo kurti struktūrą, kuri vėliau bus vadinama siaubą keliančiomis santrumpomis: VČK, GPU, OGPU, NKVD, MGB, KGB.

O tuomet, vos užgimus raudonajai represinei struktūrai, prasidėjo ir nenutrūkstamai tęsėsi gausybė politinių teismų: fabrikanto Putilovo byla, provokatoriaus Dekonskio procesas, Maskvos gubernatoriaus Džunkovskio persekiojimas. Apie tris procesus reikėtų pakalbėti atskirai. Visų pirma, tai grafienės Sofijos Paninos byla. Ši moteris dirbo liaudies švietimo ministerijoje ir kategoriškai atsisakė atiduoti bolševikams raktus nuo seifo, kuriame buvo laikomi žinybos pinigai: „Jie bus perduoti tik teisėtai valdžiai, tik Steigiamajam susirinkimui“, – pareiškė grafienė. (Beje, Steigiamasis susirinkimas tuo metu jau buvo išrinktas).  S. Panina buvo suimta ir uždaryta į kalėjimą. O gruodžio 12 dieną bolševikai surengė grafienei tribunolą, kaltindami ją liaudės turto grobimu ir iššvaistymu.“ Tačiau byla buvo taip akivaizdžiai susiūta baltais siūlais, kad galų gale subliūško.

Kita byla buvo iškelta žurnalistui Grigorijui Aleksinskiui. Tam pačiam, kurį minėjome praėjusį penktadienį ir kuris viešai pareiškė, kad V. Leninas ir jo sėbrai yra vokiečių šnipai.

Ir, pagaliau, trečioji – Vladimiro Puriškevičiaus byla… Tiesą sakant, laikantis griežtos chronologijos, šis procesas buvo ne trečias, o pirmas visoje pirmųjų bolševikinių represijų grandinėje, nes šis veikėjas buvo suimtas 1917 metų lapkričio 18 dieną. V. Puriškevičius buvo tikrai neeilinis tų laikų personažas. Žinomas juodašimtis, Rusų tautos sąjungos ir Mykolo Archangelo sąjungos vadovas, Trečiosios ir Ketvirtosios Valstybės Dūmos deputatas ir, kas įdomiausia – paskutiniojo Rusijos caro Nikolajaus II šeimoje parazitavusio Grigorijaus Rasputino žudikas.

Kaltinimai V. Puriškevičiui buvo absurdiški. Jam buvo inkriminuojamas sąmokslas prieš Sovietų valdžią, kurį jis neva organizavo dar tuomet, kai jokios sovietų valdžios Rusijoje nebuvo. Vėliau, jau 1918 metų pavasarį, F. Dzeržinskis gal porą valandų akis į akį kalbėjosi su V. Puriškevičiumi. Reikia pastebėti, kad kaltinamasis padarė čekistų vadui didelį įspūdį. „Puriškevičius neneigė, kad socializmo principai, už kuriuos kovoja Dzeržinskis – didžiai žmogiški, tačiau karštai įrodinėjo, kad esant dabartiniam rusų tautos išsivystymo lygiui, neįmanoma jokia kita valdymo forma, išskyrus monarchiją“.

Ir ką jūs manote? Apstulbintas ir sujaudintas „geležinis Feliksas“, šis „baudžiantis revoliucijos kalavijas“, gailesčio nepažįstantis masinių represijų ir šimtų tūkstančių žmonių mirties konvejerio organizatorius, savo iniciatyva paleidžia V. Puriškevičių ir 1918 balandžio 17 dieną panaikina jam visus kaltinimus.

Bolševikų ir juodašimčių sąjunga (žr. vasario 24 d. LŽ publikaciją) ir toliau sėkmingai gyvuoja! (Beje, tais pačiais 1918 metais tardomas ČK, juodašimčių organizacijos Rusų liaudies sąjungos pirmininkas Aleksandras Dubrovinas taip pat pasivadino „komunistu-monarchistu“. Jo įsitikinimu, Rusijoje reikia sukurti socializmą, tačiau būtinai vadovaujant monarchui.

Tačiau visos šios tirados nedaug tepadėjo neišgelbėjo monarchiją garbinančiam „komunistui“. 1920 metų gruodžio 29 dieną, kai bolševikams jokių sąjungininkų jau nebereikėjo, A. Dubrovinas buvo nuteistas sušaudyti. Archyvuose išliko ir pakartotinis nuosprendis, kurį 1921 metų balandžio 14 dieną paskelbė VČK prezidiumas. Tačiau… Istorikai pastebi, kad dabartinės Rusijos Federalinės saugumo tarnybos centriniame archyve nėra jokių duomenų nei apie nuosprendžio įvykdymą, nei apie nuteistojo palaidojimo vietą. Maža to, 1929 metais išleistoje Mažojoje sovietinėje enciklopedijoje, taip pat nėra jo mirties datos! (Kaip bebūtų, A. Dubrovino „socialistinės monarchijos“ idėją bolševikai vis dėlto įgyvendino.)

Bet grįžkime prie M. Kozlowskio. Karinėje tardymo komisijoje kovai su kontrrevoliucija ir spekuliacija prie Petrogrado tarybos Karinio revoliucinio komiteto (toks buvo pilnas oficialius pirmojo sovietinio gestapo pavadinimas) dirbo Piotras Krasikovas, senas ir artimas M. Kozlowskio bičiulis. Trečiasis draugelis – latvis Peteris Stučka (visi trys buvo advokatai). Apie šią trijulę kalbėta: „Tai buvo savotiška nelegali partinė kuopelė prie carinio apygardos teismo“. (O juk M. Kozlovskiui tuomet buvo paskirta vieša policijos priežiūra!).

1917 metų lapkričio 20 dieną Karinio revoliucinio komiteto įsakymu buvo suimtas karo ministerijos valdytojas generolas Aleksejus Manikovskis. Už grotų jis pateko todėl, kad aktyviai priešinosi bolševikų valdžios mėginimams pakeisti kariuomenės vadovybę. Tą pačią dieną buvo priimta nutartis suimti kitą generolą – generalinio štabo viršininką Vladimirą Maruševskį. Apklausęs suimtuosius, P. Krasikovas priėjo išvados, jog „byloje nėra duomenų apie aktyvų šių asmenų pasipriešinimą liaudies komisarų politikai“, todėl pasiūlė suimtuosius paleisti. Tačiau M. Kozlowskis su tokiu pasiūlymu nesutiko ir brūkštelėjo labai tipišką tam laikotarpiui rezoliuciją: „Sutikdamas su pateiktu faktų vertinimu, manau, kad kadangi generolų sulaikymas buvo padiktuotas politinės strategijos sumetimų, jų areštą būtina pratęsti (bent jau tam, kad būtų išlaikyti „tvirtos“ demokratinės valdžios autoritetas“.

Kitaip sakant, nors žmonės ir nekalti, vis tiek tegu pasivarto ant kameros gultų, kad kiti bolševikų bijotų. Pastebėsime ir kitą bylos aspektą – kaip sako rusai: „draugystė draugyste (šiuo atveju su P. Krasikovu), o tabokėlė atskirai“. Arba, perfrazuojant Aristotelį „Platonas (Krasikovas) mano draugas, bet tiesa toli gražu ne brangesnė“.

„Dura lex…“

Vienas iš beprotiškiausių ir tuo pat metu mažiausiai žinomų bolševikų dekretų buvo dekretas dėl teismų Nr.1. Dekretus dėl taikos ir dėl žemės galima rasti bet kuriame istorijos vadovėlyje, o štai dekretas dėl teismų nė viename iš jų neminimas. Tuo tarpu būtent šis dokumentas geriausiai atskleidžia bolševizmo ir bolševikų lyderių esmę. Dekreto esmė telpa į vieną pastraipą: „Panaikinti ligi šiol egzistavusias teismo tardytojų ir prokurorų priežiūros institucijas, tuo pačiu panaikinant prisiekusiųjų ir privačių advokatų veiklą. Kaltintojais ir gynėjais parengtinio tardymo stadijoje, o civilinėse bylose – patikėtiniais gali būti visi nepriekaištingos reputacijos abiejų lyčių piliečiai, turintys pilietines teises“.

Paprasčiau kalbant, bet kas galėjo apkaltinti bet ką, ir bet kas galėjo bet ką ginti. Nenuostabu, kad dauguma senųjų teisėjų atsisakė dirbti sąmoningo civilizacijos naikinimo sąlygomis. Šiuo atveju bolševikus pateisinti galėtų tik vienas dalykas – jei tokį dekretą būtų rengę buki kaimo mužikai. Tačiau dokumento projektą rengė du puikiai išsilavinę advokatai – latvis P. Stučka (pirmasis sovietinis teisingumo liaudies komisaras)  ir lenkas M. Kozlowskis.

Įdomu ir tai, kad pirmuoju sovietiniu įstatymu tapo įstatymas dėl skyrybų. Šis teisės aktas leido išskirti šeimas be jokių priežasčių ar motyvų, tarpusavio sutarimu arba vienos kurios šalies pareiškimu. Įstatymo autorius – tas pats M. Kozlowskis. (Čia reikia pabrėžti, kad tradicinės šeimos bolševikai nekentė taip pat, kaip ir kai kurie šiuolaikinės Lietuvos veikėjai.) Tuoj po skyrybų įstatymo, buvo priimtas teisės aktas, reglamentuojantis santuoką. Pirmoji sovietinė santuoka buvo labai simboliška: Jūrų reikalų liaudies komisaras Pavelas Dybenka susirašė su socialinės priežiūros liaudies komisare Aleksandra Kolontaj (didele „laisvosios meilės“ šalininke). Šių dviejų įstatymų pasekmės netruko pasireikšti: per pirmuosius septynis 1918 metų mėnesius vien tik Maskvoje įregistruota 1316 santuokų ir maždaug penki tūkstančiai ištuokų.

Pačioje 1918 metų pradžioje bolševikai pamėgino atskirti 1917 metų gruodžio 20 dieną įkurtos VČK, Tardymo komisijos ir Teisingumo liaudies komisariato funkcijas. (Tuo metu Peterį Stučką pastarosios žinybos vadovo poste jau buvo pakeitęs Kauno rabino anūkas Isakas Šteinbergas. Šis kairysis eseras galėjo užimti tokį aukštą postą todėl, kad tuo metu V. Lenino vyriausybė dar buvo dvipartinė).

Teisingumo liaudies komisariatui buvo nurodyta kurpti įstatymus ir niekur daugiau nesikišti. Tardymo komisija pavirto tribunolu, o VČK gavo teisę susidoroti su bet kuo be tardymo ir teismo. Ir kuomet I. Šteinbergas apkaltino M. Kozlowskį ir jo Tardymo komisiją kyšininkavimu, teisingumo liaudies komisaras tą pačią minutę išlėkė iš savo posto.

1918 metų kovo 11 dieną bolševikų vyriausybė, su latvių raudonųjų šaulių priedanga persikelia į Maskvą. Tenykštį viešbutį „Nacional“ maskviečiai ima vadinti Pirmaisiais, o viešbutį „Metropol“ – Antraisiais Tarybų rūmais. Būtent čia įsikūrė dauguma sovietinių valdininkų, tačiau vyriausi ir mitriausi greitai įsitaisė Kremliuje. Nesunku nuspėti, kad tarp svarbiausiųjų buvo tas pats M. Kozlowkis. Maskvoje tuomet sklandė anekdotas, kad Mieczyslawas – pirmasis per pastaruosius tris šimtus metų Kremliuje įsitaisęs lenkas po garsiojo Dmitrijaus Apsišaukėlio žmonos Marynos Mniszech.

Iš tiesų lenkų Kremliuje po bolševikų perversmo buvo kur kas daugiau – tai ir VČK vadeiva F. Dzeržinskis, ir Vyriausiojo revoliucinio tribunolo pirmininkas Bronislawas Wesolowskis…. Tiesa, pastarasis Kremliuje neužsisėdėjo – 1918 metų pabaigoje kaip Rusijos Raudonojo Kryžiaus delegacijos vadovas išvyko į gimtąją Lenkiją. Lenkų valdžiai tai pasirodė labai įtartina – ką bendra turi Raudonasis Kryžius ir Revoliucinis tribunolas. Taigi, B. Wesolowskis ir kiti „Raudonojo kryžiaus atstovai“ buvo sušaudyti tiesiog pasienyje.

Persikėlęs iš Petrogrado į Maskvą, M. Kozlowskis jau nebedirbo Tardymo komisijoje (priminsime, kad šioji veikė prie Petrogrado Tarybos). Maskvoje jis tapo Teisingumo liaudies komisariato kolegijos nariu ir buvo deleguotas į VČK kolegiją. Būtent kaip Teisingumo liaudies komisariato atstovui VČK M, Kozlovskiui 1918 metų rugpjūčio 30 dieną pirmajam buvo pavesta apklausti dešiniąją esere Fani Kaplan, nesėkmingai mėginusią nušauti V. Leniną. Artimas V. Lenino draugas Liaudies komisarų tarybos reikalų valdytojas Vladimiras Bonč-Brujevičius (dar vienas Kremliaus lenkas) vėliau prisimins: „Kozlowskis man pasakojo, kad Kaplan jam pasirodė pilka, ribota, nervinga ir beveik isteriška asmenybė visiškai pasimetusi, kalba nerišliai ir yra prislėgtos būsenos. Kozlowskis sakė, kad pasikėsinimą neabejotinai organizavo eserai, nors Kaplan tai ir neigia“.

Štai jis – sovietinis teisingumas visame gražume! Istorikai iki šiol nėra įsitikinę, kad būtent F. Kaplan šovė į V. Leniną (nors per tardymus ji ir neslėpė savo neapykantos sovietų valdžiai ir asmeniškai Iljičiui), tačiau M. Kozlowskis neabejoja, kad tai – politinių bolševikų oponentų  – eserų darbas. O jei M. Kozlowskiui viskas aišku, tai sena pusaklė žydė F. Kaplan turi būti sušaudyta be tardymo ir teismo, kas ir buvo padaryta 1918 rugsėjo 3 dieną. O jau po poros dienų V. Bonč-Brujevičius vizuoja Rusijos Liaudies komisarų tarybos nutarimą „Dėl raudonojo teroro“. Kruvina raudonųjų mėsmalė ima suktis visa jėga.

Vorai stiklainyje

Ir staiga… 1918 gruodį M. Kozlowskis, Rusijos Teisingumo liaudies komisariato kolegijos narys rašo V. Leninui, kad siunčia jam aštuonias čekistų sukurptas bylas, iš kurių matyti, „kaip tvarkomi reikalai VČK ir su kokiu lengvu bagažu iš ten žmonės siunčiami į geresnį pasaulį“.

M. Kozlowskis pateikia įvairių bylų pavyzdžius: kaip buvo sušaudyta aktyvaus monarchisto baltagvardiečio žmona, neva už tai, kad pavogė maišą rugių. Kuomet M. Kozlowskis pasidomėjo, kur yra bylą vedęs tardytojas, jam buvo atsakyta, jog šis ir pats sušaudytas kaip provokatorius. Panašių pavyzdžių M. Kozlowskis pateikia ne vieną ir ne du.

M. Kozlowskio laiškas buvo svarstomas 1918 metų gruodžio 17 dieną vykusiame VČK kolegijos posėdyje. Čia nutarta, kad M. Kozlowskis neturėjo teisės kištis į VČK reikalus, o posėdžio protokole nurodoma „laikyti jo veiksmus absoliučiai neleistinais ir visiškai dezorganizuojančiais VČK darbą.“

F. Dzeržinskio pasiūlymu VČK kolegija pareikalavo, kad RKP(b) CK visiškai pasitikėtų šia represine žinyba ir kad Teisingumo Liaudies komisariatas neturėtų teisės kontroliuoti jos veiklos. Tuo tarpu M. Kozlowskis, jausdamas už savo nugaros galingą Teisingumo liaudies komisariato kolegijos paramą, 1918 metų gruodžio 19 dieną vėl rašo laišką V. Leninui, pareikšdamas, kad protestuoja prieš 16 neteisėtų sušaudymų, kuriuos įvykdė čekistai. Deja, V. Leninas stojo F. Dzeržinskio pusėn. Maža to, tą pačią dieną vykusiame RKP(b) CK biuro posėdyje, išspręsti konfliktą tarp dviejų žinybų pavedama Josifui Stalinui.

Bet kas gi nutiko mūsų herojui? Kodėl seną „bolševiką revoliucionierių“  ir „tvirtos valdžios“ šalininką ištiko toks humanizmo priepuolis? Kodėl Mieczyslawui prireikė susipykti su Vilniaus laikų vaikystės draugu Feliksu? Ir kodėl Iljičius, kuriam M. Kozlowskis asmeniškai gabeno vokiečių pinigus neparėmė savo buvusio kasininko?

Suprantama, kad kalbėti apie humanizmą ir staiga prabudusią sąžinę, būtų juokinga. Viskas gerokai paprasčiau 1918 metų pabaigoje buvo sprendžiamas amžinas rusų klausimas :“kas namuose šeimininkas“? Kadaise VČK buvo kuriama kaip laikina (‚ypatingoji“) struktūra, jos veiklos reglamentavo jokios teisinės normos (Rusijos Federacijos Konstitucijoje ši struktūra apskritai nebuvo minima). Be to, VČK turėjo milžinišką finansinį potencialą, kurį sudarė ne tik valstybės subsidijos bet ir nuosavos nebiudžetinės įplaukos. Gaudama įplaukas iš abiejų šaltinių VČK vien per 1918 metus savo sąskaitoje turėjo daugiau nei 15 milijonų rublių. Maždaug pusę šios sumos sudarė „nuosavos įplaukos“, t.y. viskas, ką ši nusikalstama grupuotė „eksproprijavo“, „rekvizavo“ ar tiesiog atėmė iš nužudytų savo aukų.

„Raudonojo teroro“ politika suteikė čekistams praktiškai neribotą valdžią: jie turėjo teisę imti įkaitus, vykdyti paiešką, tardyti ir vykdyti represijas be jokių teismų. „Raudonąjį terorą vykdė daug valdžios struktūrų, tačiau pirmuoju smuiku čia grojo VČK. M. Kozlovskis, kaip „teisėtos“ struktūros – Teisingumo Liaudies komisariato atstovas tiesiog norėjo, kad VČK taptų pavaldi jo žinybai. Na ir suprantama, ieškojo galimybės nors kiek pasišildyti rankas prie milžiniškų čekistų „finansinių srautų“.

Buvo visoje šioje istorijoje ir dar vienas momentas. Kaip sakė kitas „senas bolševikas revoliucionierius“ Leonidas Krasinas“, „mūsų santykius iš esmės lėmė asmeninės sąskaitos… Tai senos pogrindžio laikų sąskaitos…Amžinas, nieko nevaržomas pavydas ir baimė atsidurti už borto. Visi pas mus graužia vienas kitą, visi vienas kito bijo, visi vienas kitą seka“.

Kad ir kaip būtų, M. Kozlowskis tuomet padarė didžiausią savo gyvenime klaidą. Asmeniškai kontroliavęs VČK V. Leninas ir jo „baudžiantis kalavijas: F. Dzeržinskio neatleido Mieczyslawui tokio įžūlumo. Nuo tos akimirkos M. Kozlowskio žvaigždė ėmė gesti. Tiesa, V. Leninas paskyrė jį Mažosios Liaudies Komisarų Tarybos pirmininku, tačiau tai buvo didelis pažeminimas. Pasak paties Iljičiaus, ši kontorėlė sprendė „vermišelių“ klausimus, tokius kaip pensijų grąžinimas, chrestomatijų beraščiams leidyba, viešųjų pirčių finansavimas ar elektros lempučių keitimas Didžiajame teatre.

Tuo pat metu M. Kozlowskis drauge su Raudonąja armija siunčiamas į Vilnių, „darbo žmonių prašymu“ įkurti mūsų krašte sovietų valdžią. Libelas Mieczyslawui tampa žeminančia politine tremtimi.

Šiuolaikinis rusų istorikas Aleksandras Levintovas rašo: „Balandžio 21 dieną Vilnius krito, tuo pačiu nusileido ir M. Kozlowskio žvaigždė… Ateityje laukė dar daug piktadarybių ir nusikaltimų, bet M. Kozlovskiui nebebuvo patikimi rimti reikalai. Jis išsiųstas į istorijos garbės sąvartyną: diplomatu į Vieną, vėliau – į Romą, paskui – į Berlyną. O ten – vienos nesėkmės ir griūtys. Vienintelis dalykas, apie ką iki šiol nutyli SSKP istorija ir jos naujausios interpretacijos – kad būtent M. Kozlowskis, Vokietijos generalinio štabo patikėtinis pradėjo tiesti nelegalius tiltus, jungiančius Rusijos bolševikus su būsimais italų fašistais ir vokiečių naciais.

O toliau – šykštūs duomenys ir oficialios biografijos: „1923 metais buvo galutinai atšauktas iš diplomatinės tarnybos ir paskirtas Transporto Liaudies komisariato vyriausiuoju juriskonsultu. 1924-aisiais buvo RKP(b) XIII suvažiavimo delegatas. Paskutiniais gyvenimo metais partijos nariu nebebuvo. Mirė 1927 metų kovo 3 dieną nuo širdies priepuolio. Palaidotas Maskvos Novodevičės kapinėse“.

Tuo, regis, mūsų istorija lyg ir baigiasi. Bet taško nedėsime, nes M. Kozlowskio gyvenimas tęsėsi ir po mirties. Tęsėsi, ir, deja, tebesitęsia. Bet apie tai kada nors, kitą kartą.

“Lietuvos žinios“, 2012-03-02


Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s