Lietuviškas „duumviratas“ : pabaigos pradžia

 

Šių metų sausį prisiminėme 85 metų senumo įvykius  – 1927-uosius, įėjusius istorijon kaip įvairiaspalvių pučų ir perversmų metai. Aprašyti visiems tų dienų nesėkmingiems mėginimams jėga pakeisti valdžią Lietuvoje tinka įvairiausi žanrai – nuo dramos iki muilo operos. Tačiau ar daug kas prisimena, jog taip pačiais 1927-aisiais vyko ir dar viena tyli drama. Būtent tuomet pradėjo griūti ką tik į valdžią pasodinto prezidento Antano Smetonos bei jo seno bičiulio ministro pirmininko Augustino Valdemaro tandemas. Ir kas žino, kaip būtų pakrypusi tarpukario Lietuvos politinė raida, jei ne šio garsaus duumvirato žlugimas.

Aras Lukšas

Kalbėdami apie ko nors pabaigą, neišvengiamai turime prisiminti ir pradžią. Kas taip tvirtai susiejo šiuos du Nepriklausomos Lietuvos valdžios vyrus, kurie, dėl savo nesuderinamo būdo, regis, turėjo tiesiog  prasilenkti gyvenime? Skyrėsi ir jų amžius, ir charakteris, ir polinkia,i ir temperamentas. Trumpai sakant, A. Smetona ir A. Voldemaras, buvo suderinami tarpusavyje kaip ledas ir liepsna. Ramus, santūrus, minkšto būdo prezidentas ir jo Ministrų Kabineto vadovas karštakošis avantiūristas, niekuomet žodžio kišenėje neieškodavęs genialus manipuliatorius, visuomet linkęs pirmiau įsivelti į peštynes, o tik tada žiūrėti, kas iš to išeis. Įdomiausia, kad net nutrūkus pačioje XX amžiaus pradžioje užsimezgusiai dviejų tuomet dar būsimų politikų draugystei, jie neliko priešais. Bet jau iki 1934-ųjų vasaros, kuomet mokinys A. Voldemaras surengė nepavykusį pučą prieš savo mokytoją A. Smetoną, kuris.

Dviejų aukštaičių draugystė

Dviejų vyrų draugystė užsimezgė dar 1901 metais Peterburge. Tiesa, A. Voldemarą vyru tuo metu pavadinti dar buvo sunku – aštuoniolikmetis vaikinas, jau metus gyvenęs pas Putilovo fabrike dirbusį brolį tiesiog ieškojo korepetitoriaus, padėsiančio jam pasirengti stojamiesiems egzaminams į gimnaziją. Jam, kaip ir būsimam garsiam kalbininkui Kazimierui Būgai, padėti apsiima devyneriais metais vyresnis Peterburgo universiteto penktakursis, busimas teisininkas Antanas Smetona. Pažintis, netrukus peraugusi į nuoširdžią draugystę, A. Voldemarui bus lemtinga. Būsimas Lietuvos prezidentas taps didžiausiu jo autoritetu, didžiausiu autoritetu ir mokytoju, darančiu milžinišką įtaką jo politinėms pažiūroms ir karjerai. O vėliau – nesutaikomu politiniu oponentu ir net galima sakyti, priešu. Užbėgant įvykiams už akių galime pastebėti, kad jei ne šis tikras ar tariamas priešiškumas „Tautos vadu“ tapusiam ir sovietų okupuojamą Lietuvą palikusiam A. Smetonai, A. Voldemaras būtų ramiai sulaukęs senatvės kur nors laisvame pasaulyje, užuot padėjęs galvą Maskvos Butyrkų kalėjime 1942 metais.

Bet grįžkime į XX a. pradžios Peterburgą ir paklauskime savęs – kaip nutiko, jog tuomet abu tokie skirtingi žmonės taip smarkiai susibičiuliavo. Atsakymą į šį klausimą galima rasti kad ir istoriko L. Truskos knygoje „Antanas Smetona ir jo laikai“, kurioje pastebima, jog du būsimus politikus bent tuomet vienijo kur kas daugiau, nei skyrė. Pasak A. Smetonos laikus tyrinėjusio istoriko, abu šie vyrai buvo kilę iš Rytų Aukštaitijos: būsimas prezidentas nuo Ukmergės, o būsimas premjeras – nuo Švenčionių krašto. Abu kaimo vaikai tėvų buvo rengiami kunigystei, bet pasirinko kitą kelią. Abu  mokslus baigė savo jėgomis ir savo nelengvai uždirbtomis lėšomis. Abu savo gyvenime sutiko du pirmo ryškio kalbininkus, kurių reikšmę tautiniame Lietuvos atgimime sunku pervertinti:   A. Smetona – Joną Jablonskį, o A. Voldemaras – jau minėtą K. Būgą. „Abu juos siejo dešiniosios pažiūros, priešiškumas bet kokių spalvų socializmui. Ir A Smetona, ir A. Voldemaras įgijo klasiki­nį išsilavinimą, mokėjo daug svetimų kalbų, mėgo filosofiją. Bū­dami opozicijoje, sutartinai oponavo krikščionių demokratų valdžiai, vienodai įsivaizdavo Lietuvos užsienio politikos orienty­rus, panašiai vertino ir svarbiausius vidaus gyvenimo įvykius,“ – pastebi istorikas.

Taigi, belieka paklausti – kokia juoda katė po beveik trisdešimties nuoširdžios draugystės metų perbėgo tarp šių dviejų politikų, drauge dirbusių Valstybės Taryboje, drauge atkūrusių mūsų šalies nepriklausomybę ir drauge stačiusių bei tvirtinusių jos pamatus? Atsakymas į šį klausimą vienareikšmis – nesantaikos obuoliu tapo valdžia. Ir ne šiaip sau valdžia, o tokia, kurią abu iškovojo pamindami po kojomis teisėtumą, ir savo valstybės Konstituciją. Žymus XIX amžiaus istorikas politikas ir rašytojas lordas Actonas yra ištaręs sparnuota frazę: „Bet kokia valdžia gadina, bet absoliuti valdžia gadina absoliučiai“ . Matyt, šie žodžiai taikytini ne tik žmonėms, bet ir jų tarpusavio santykiams.

Ryškėjanti takoskyra

Taigi, nuo bendrų mokslų ir kovos už lietuvybę Peterburge, nuo bendrų dviejų vyrų darbų Valstybės taryboje ir pirmosiose atkurtos nepriklausomos Lietuvos valdžios struktūrose norom nenorom turime persikelti į kiek vėlesnius laikus 1926 metų gruodžio 17-osios perversmą 1927-ųjų pradžioje vis labiau ryškėjančias jo pasekmes tiek visais valstybei, tiek dviejų mūsų herojų santykiams, pasibaigusiems visišku A. Voldemaro politiniu krachu. Būtent tuomet, kai abiejų politikų kurta Tautininkų partija jėga ir klasta atėjo į valdžią ir netruko įtikėti, jog ši valdžia bus nepajudinama ir beveik absoliuti, ėmė žaibiškai aiškėti, kad dviems veikėjams politikos olimpe vietos greitai nebebus.

Pastebėsime, kad abu vyrai dar gerokai anksčiau drauge kūrė Tautininkų partiją, kurios idėjos nebuvo itin populiarios visuomenėje, tad demokratiškuose rinkimuose į Seimą iki 1926-ųjų žiemos geriausiu atveju patekdavo tik vienas kitas šios partijos kandidatas. Po 1926 metų rinkimų į valdžią atėjus kairiesiems, kurie nematė reikalo kaip nors stabdyti vis labiau įsisiautėjantį atvirai Lietuvos valstybei priešišką komunistinį gaivalą, dešinieji tautininkai ir krikdemai suprato, kad išmušė jų valanda ir kad jėga užėmus valdžią, visuomenė nei priešinsis, nei piktinsis. Dar reikia pridurti kad tautininkų idėjos visuomenėje buvo populiarios Lietuvos kariuomenėje, kurią kairiųjų valdžia buvo nutarusi smarkiai sumažinti ir susilpninti. Pagaliau, ne paskutinį vaidmenį remiant tautininkus ir tiesiant jiems kelią į valdžią suvaidino ir civilių bei kariškių organizacija „Geležinis vilkas“, prie kurios ištakų taip pat stovėjo tiek A. Voldemaras, tiek A. Smetona. Ši sukarinta struktūra taip pat taps savotiška Pandoros skrynia dviejų politikų santykiuose, tačiau apie ją – kiek vėliau. O kai dėl paties gruodžio 16-osios perversmo, tai apie jį šiandien jau prirašyta daugiau negu pakankamai istorijų ir versijų, todėl į jo peripetijas nesigilinsime.

Prisiminkime nebent tai, ką esame rašę 2009 m balandžio 17 dienos LŽ numeryje, kalbėdami apie paties A. Voldemaro gyvenimo kelią. Ar pats A. Voldemaras tikrai buvo vienas iš gruodžio perversmo organizatorių, iki šiol nėra visiškai aišku, tačiau kai kurios detalės byloja tokios versijos nenaudai. Jeigu tikėsime vieno iš pagrindinių perversmo organizacijos vadovų ir Slaptosios karininkų organizacijos lyderių pulkininko Vlado Skorupskio žodžiais, pirmieji civiliai, kuriems tik išvakarėse buvo pranešta apie planuojamą perversmą buvo tuometinis aukštojo valstybės įgaliotinio Klaipėdos krašte A.Smetonos sekretorius ir būsimas paskutinis nepriklausomos Lietuvos valstybės premjeras  Antanas Merkys ir  pats A. Smetona. Netiesiogiai A. Voldemaro dalyvavimo puče versiją galėtų paneigti ir faktas, kad po perversmo jam buvo ne taip jau paprasta atsisėsti į kabineto vadovo kėdę –  kariškiai norėjo, kad į šias pareigas būtų paskirtas Antanas Merkys. Tačiau tam pasipriešino vis dar formaliai prezidento pareigas ėjęs K. Grinius, todėl perversmininkams, norėjusiems legalizuoti savo veiksmus, nebeliko nieko kita, kaip pasiūlyti kompromisinę A. Voldemaro kandidatūrą. Ambicingajam politikui tiesiog pasisekė.

Taigi, dabar jau galime persikelti į mums rūpimus 1927-uosius, tiksliau – į jų pradžią ir ankstyvą pavasarį, kuomet ėmė pamažu, bet neišvengiamai ryškėti, jog du žymūs veikėjai svarbiausiuose politiniuose šalies postuose tikrai neišsiteks. Jei du įsitikinusius tautininkus, patekusius į valdžios viršūnę, būtų skyrę tik požiūriai į valstybės valdymo taktiką (jei A. Voldemaras buvo „tvirtos rankos“ šalininkas, neslėpęs savo simpatijų Italijos diktatoriaus Benito Mussolinio įvestai tvarkai, tai A. Smetona aiškiai pasisakydavo už savą, lietuvišką autoritarinio valdymo modelį) – būtų dar pusė bėdos. Tačiau esmine takoskyra tapo visiškai nesuderinami dviejų jaunytės draugų charakterio bei asmenybės bruožai.

Didysis manipuliatorius

Kaip yra teigęs besąlygiškas A. Smetonos apologetas ir jo biografas Aleksandras Merkelis, turėjo visas diktatoriui būdingas savybes: agresyvus, ambicingas, arogantiškas, ryžtingas, žinąs ko nori ir atkakliai be skrupulų sie­kiąs užsibrėžto tikslo. Jau minėtas J. Truska pastebi, kad A. Voldemarui nesvetimas buvo cinizmas: po perversmo krikščionims demokratams buvo žadėjęs dar pava­sari daryti naujo Seimo rinkimus; praslinkus nestik pavasariui, bet ir vasarai, paklaustas, kodėl nevykdąs savo pažado, atsakė: „tiesa, aš žadėjau jį šaukti pavasarį, bet nepasakiau, kurį pavasarį,“ – beveik po dviejų dešimtmečių nuo minėtų įvykių Čikagoje leidžiamame žurnale „Draugas“ prisimins premjero žodžius tautininkų išvaikyto trečiojo seimo atstovas krikdemas Mykolas Krupavičius.

Įdomu ir tai, kad  gimusiam ir augusiam tradiciniame lietuviškame kaime A. Voldemarui principas „ką žmonės pasakys“, matyt, nebuvo įskiepytas. Vos atsisėdęs į Kabineto vadovo kėdę, jis kaip mat įsikraustė į prabangų butą Lietuvos banko patalpose. Asmeniniu premjero saugumu rūpinosi net du adjutantai, kai prezidentui A. Smetonai pakako tik vieno jį lydinčio karininko.

Pagaliau du puikūs oratoriai A. Smetona ir A. Voldemaras labai skyrėsi ir savo minčių dėstymo forma bei stiliumi. Kaip beveik prieš dvidešimtį metų žurnale „Kultūros barai“ paskelbtuose prisiminimuose pasakoja paskutinysis Lietuvių Tautininkų Sąjungos pirmininkas Domas Cesevičius, „savo kalbose ir raštuose A Sme­tona buvo ramus, lygus aiškintojas bei įtikinėtojas, kalbantis ir rašantis santūriai, stilistiškai išdailinta kalba, o Voldemaro kalbose ir raštuose buvo justi kovingumas, intencija triuškinti oponentą. Jis labai įmantriai, suktokai, dažnai demagogiškai naudojo kandų, netikėta sąmojį, mokėjo greit ir žvitriai išversti i kitą puse ir apversti aukštyn kojomis oponentų tezes ar tvirtinimus. Abu jie, at­rodo, turėjo ambicijų būti aukštoje valdžioje. Bet Smetona niekad neparodė didžiavimosi valdžia, nemėgo „rodyti“ valdžios. Volde­maras nevengė parodyti savo valdingumo arba staigių valdiškų sprendimų. O ir visa politine dvasia jis labai skyrėsi nuo Smeto­nos. Galima būtų pasakyti, kad Voldemaras atstovavo Senojo Testamento dvasiai, o Smetona skleidė Naujojo Testamento nuotaikas“‘. Iš viso to peršasi išvada, kad savo charakteriu prezidentas buvo tipiškas lietuvis, tuo tarpu  – vyriausybės vadovas greičiau priminė karštakošį Viduržemio jūros pakrantės gyventoją (gal kartais iš čia toks A. Voldema­ro žavėjimasis B. Mussolinio ir jo liepsningomis kalbomis bei idėjomis?).

Pagaliau dar viena įdomi detalė, liudijanti, kad A. Voldemaras dažniausiai kalbėjo viena, galvojo antra, o darė trečia. Štai vienas iš ryškiausių tokių pavyzdžių. 1926-ųjų gruodžio perversmo naktį su penkiais litais kišenėje iš Kybartų traukiniu į Kauną atlėkęs politikas tvirtino nė už ką norės užsibūti ministro pirmininko poste ir kai tik padėtis nurimsianti, jis kaip mat grįšiąs prie tikrojo savo pašaukimo – mokslinio darbo. (Bent jau taip apie šį epizodą vėliau prisiminimuose atpasakos diplomatas Vaclovas Sidzikauskas.)

Tačiau po šiuo politiniu koketavimu iš tikrųjų slypėjo nenumaldomas valdžios troškulys. Tai liudija kad ir 1927 metų žiemą A. Voldemaro ištarta frazė, kad valdžią jis gavęs iš gruodžio 16-osios perversmą organizavusių karininkų Povilo Plechavičiaus, Vlado Skorupskio ir Antano Mačiuikos, tad valdžią jis grąžinsiąs tik jiems, o ne Seimui ar „kam kitam“. Tačiau A. Smetona dėl tokio savo kabineto vadovo memorandumo visiškai nesusirūpino. O gal tik nudavė, kad nesusirūpino?  Šiaip ar taip, valstybės vadovas bent jau viešai visuomet gyrė savo bičiulį, kurį (sunku patikėti!) po kelerių metų taip pat viešai išvadins „politiniu banditu“. O girti tikrai buvo už ką ir visų pirma – už nemenkus pasiekimus užsienio politikos srityje, tarkime, sugebėjimą perkelti Kauno ir Varšuvos ginčą dėl Lenkijos okupuoto Vilniaus į Ženevą ir po atkaklių debatų su Lenkijos vadovu Juzefu Pilsudskiu priversti Tautų Sąjungą 1927 metų gruodžio 10 dieną nutraukti karo padėtį tarp dviejų konfliktuojančių valstybių. „Ką mes darytume, jeigu neturėtume profesoriaus Voldemaro? Kas gi kitas sugebėtų taip drąsiai ir gerai mūsų rei­kalus apginti?“, – tokius A. Smetonos žodžius ištartus po šios diplomatinės pergalės atsiminimų knygoje „Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus“ vėliau cituos tuometinis „Lietuvos aido redaktorius Gustainis.

Asmeninė premjero gvardija

Tačiau ar 1928 metų Vasario 16-osios proga iš Respublikos Prezidento rankų Gedimino Kryžiaus I laipsnio ordiną priėmęs A. Voldemaras savo vyresnįjį draugą, mokytoją ir patroną vertino taip pat gerai. Atsakysime vienareikšmiškai – tikrai ne. Maža to, praėjus kiek daugiau nei metams nuo gruodžio perversmo, kuomet tautininkų partneriai krikdemai buvo išspirti iš valdžios ir tapo aišku, jog naujų Seimo rinkimų greitai nebus, Kabineto vadovo galvoje jau visiškai aiškiai buvo subrendusi mintis stumtelėti senstantį prezidentą į nuošalę. Vis labiau viešumoje besireiškiančios sukarintos organizacijos „Geležinis vilkas“ (ilgainiui tapusios kone asmenine A. Voldemaro gvardija), skaitome:

„A. Smetona prezidentauti netinka. Jis yra pa­senęs anksčiau, negu reikia, be energijos, drąsos, Jis tiktų prezidentauti Abraomo, Matuzalio ir Zarobobobelio laikams. Smetona panašus rusų carui Nikalojui II, kuriam valstybės išminties teikdavo cudaunas Rasputinas. Smetonos artimiausi patarėjai Tamošaitis, Mironas ir žmona. Į Smetoną veikia Pla­tono raštai taip, kaip riterių romanai į Don Kicho­tą. Statant Kretingos—Telšių geležinkelį, statyba atiduota svetimtaučiams, už ką Smetona gavo kyšio 3 mil. litų. Taipgi už degtukų  monopolį iš švedų kyšio gavo: Lapenas ir Tūbelienė po pusę milijono, o Smetonienė pusantro milijono litų. Buvo paimta iš prancūzų atstovybės vienas milijonas litų už ta­bako monopolį. Monopolis suiro. Smetona dovanojo bausmę 5 lenkų šnipams, nuteistiems iki gyvos gal­vos. Jis neva išmainė ant savų piliečių, esančių Len­kijoje, ko negalėjo būti. Šalį valdo Smetonienė su savo giminėmis lenkais Chodokauskais.“ Sunkoka būtų suabejoti, kad už tokių skaudžių tarsi botago kirčiai frazių kyšo ne kieno nors kito, o paties A. Valdemaro ausys.

Kad jau vėl užsiminėme apie „Geležinio vilko organizaciją“, tai turėtume bent keliomis eilutėmis sugrįžti prie jos ištakų ir pastebėti, kad būtent šis pusiau karinis, pusiau vinilinis darinys ir turėjo tapti A. Voldemarui įrankiu, padėsiančiu stumtelėti vis dar populiarų (bent jau iki 1938 metais prasidėjusios moralinės ir politinės tautininkų valdymo krizės) prezidentą.

Idėja sukurti šią organizaciją 1927 metų pabaigoje kilo karininkui Algirdui Sliesoraičiui, vėliau tapusiam „Geležinio vilko“ štabo viršininku. Kaip vėliau teisme aiškis pats A. Sliesoraitis, pradinis organizacijos tikslas buvo padėti stabilizuoti padėtį po gruodžio 16-osios perversmo, ginti esamą vyriausybę ir saugoti ją nuo bet kokios partinės įtakos. Tokiai idėjai karštai pritarė vienas iš tautininkų šulų kunigas V. Mironas tuo tarpu A. Voldemaras didelio entuziazmo nerodė, Šiaip ar taip, tiek Kaune, tiek provincijoje „Geležinis vilkas netrukus“ buvo įregistruotas kaip sporto klubas. Tačiau jau 1929 metais parengtame ir ketintame ir viešai paskelbti organizacijos statute jos funkcijos buvo gerokai praplėstos, o dar po kurio laiko jame atsirado ir tokia nuostata: „Geležinis Vilkas“ nėra partija ar sąjunga su tam tikra išdirbta ir vyk­doma programa, bet yra aktyvi sargyba, vidaus ka­riuomenė [.. .] kovai su antitautiškumu ir svetimu priešvalstybiniu gaivalu“.

Organizacija ėmė po truputį augti ir ginkluotis – kaip teigiama sovietmečiu išleistoje Osvaldo Aleksos knygoje „Kortų nameliai“ dalį ginklų „vilkai“,  įsigydavo už savo pinigus, o dalį gaudavo iš karinių žinybų. Tačiau įdomiausia, kad šią vis labiau į Italijos juodmarškinius panašėjančiai organizacijai, kaip ir visai valstybei, vadovavo tas pats „duumviratas“ – A. Smetona ir A. Voldemaras.

Formaliai organizacijos vadu buvo laikomas valstybės prezidentas, tačiau faktiškai „Geležinis vilkas“ darėsi vis labiau pavaldus Ministrui Pirmininkui. Ir kuo labiau keitėsi jėgų santykis šioje organizacijoje, tuo labiau ryškėjo tiek A. Voldemaro ambicijos tapti vienvaldžiu šalies lyderiu, tiek ir jo nesutarimai su A. Smetona. Kaip vėliau prisiminimuose rašys žinomas to meto visuomenės veikėjas advokatas Rapolas Skipitis, „neteko girdėti, kad tie nesutarimai būtų buvę dėl jų politinių, principų skir­tumo. Man, o gal ir kitiems, atrodė, jog tų nesuta­rimų pagrindu buvo tik Voldemaro noras atsisėsti į Smetonos užimtą tautos vado postą. O tą norą kurstė jo nedidelės  rupelės nenumaldomi vadai. Tautos vado sostas buvo karininkų pastatytas ir jų palaikomas. Kam buvo karininkų dauguma paklusni, tas ir tegalėjo tame soste sėdėti. Voldemaras nesugebėjo palenkti savo naudai karininkų daugumos, nors jis 1928 m. spalio 16 d. be užsienio reikalų ministerijos dar buvo pasiėmęs ir krašto apsaugos ministeriją.“

Revanšas

Maždaug porą metų trukę dviejų valdžios vyrų nesutarimai apogėjų pasiekė 1929 metais, kuomet, šventai įtikėjęs nesutriuškinama „vilkų“ galia A. Voldemaras visiškai prarado atsargumą. Remdamasis sau ištikima organizacija, premjeras vis drąsiau priiminėjo vienasmeniškus sprendimus, visiškai nebesitardamas su A. Smetona. Yra net tokia legenda, pasakojanti, kad kartą, prezidentui leidus suprasti, kad pagal 1928 metų Konstituciją ministras pirmininkas turi laikytis subordinacijos valstybės vadovui,  A. Voldemaras atkirto: „Esi prezidentas, tai ir prezidentauk, o aš vyriausybės galva ir man priklauso valdžia.“  Tačiau galutinį nuosprendį arogantiškasis premjeras pasirašė, mesdamas savo bendražygiui tokią frazę:  „Antanai, nepamiršk, kad esi prezidentas, kol aš to noriu“. To jau buvo per daug: 1929 m. rugsėjo pabaigoje A. Voldemaras buvo atleistas iš  visų užimamų pareigų. Tačiau net ir tada ekspremjeras nepasidavė – iš prabangaus buto Lietuvos banko rūmuose jį teko iškraustyti tik su policijos pagalba.

Be tai dar buvo niekai, palyginus su A. Voldemaru ir jo šalininkų nenoru išsikraustyti iš valdžios kabinetų. Jau 1929 metų rudenį jie ima planuoti jėga nuversti A. Smetoną. Pirmasis pučas turėjo įvykti 1930 metų liepą, Prezidentui išvykus į Čekoslovakiją. Antrasis bandymas buvo numtytas per tų metų Žolines – perversmininkai planavo suimti į Palangą atvykusį A. Smetoną. Tačiau ir šis planas nepavyko, nes apie jį sužinojo politinės policijos funkcijas įvykdžiusios kriminalinės policijos vadovybė ir prezidento kelionės maršrutas buvo pakeistas. Po kelių dienų voldemarininkai planavo nužudyti ir patį Kriminalinės policijos šefą Rusteiką, tačiau tokiam žingsniui pritrūko drąsos, ryžto, o gal paprasčiausios sėkmės. Ir tai toli gražu ne visi voldemarininkų mėginimai išversti iš posto „Tautos vadą“ ir pasodinti ant pjedestalo savo svarbiausią ideologą. Visos šios istorijos nusipelno atskiro pasakojimo, ir mes dar būtinai pakalnėsime apie jas šią vasarą.

O baigdami šią sugriuvusios asmeninės ir politinės draugystės istoriją sugrįžkime į 1927-ųjų kovą, kuomet dar tvirtas A. Smetonos ir A. Voldemaro tandemas nė nenujautė, kad po kelių dienų jų abiejų laukia nauji išbandymai ir naujas pučas. Tačiau apie visa tai – po savaitės.

“Lietuvos žinios“, 2012-03-09

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s