„LKB kronika“ : nenugalėta tiesa

 

Praėjusį penktadienį Seime paminėtas „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos 40 metis. Šis pogrindžio leidinys, nenutrūkstamai ėjęs 17 metų iki pat Atgimimo pradžios, tapo vienu iš svarbiausių neginkluotos lietuvių kovos prieš sovietinę okupaciją epizodų ir vienu ryškiausių švyturių kovoje į Kovo 11-ąją.

Aras Lukšas

Pirmasis „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ pasirodė 1972 metų kovo 19 dieną. Nepaisant nelygių jėgų kovoje prieš sovietinės galingiausią sovietinės propagandos, prievartos bei represijų mašiną, nepaisant visų sovietinio saugumo pastangų palaužti, sukompromituoti ar net fiziškai sunaikinti jos leidėjus, nutildyti tiesos žodžio okupantams taip ir nepavyko. „LKB Kronika“ reguliariai ir nenutrūkstamai ėjo iki 1989-ųjų , kuomet Nepriklausomybės apyaušryje jos misiją perėmė Sąjūdžio leidiniai ir išlaisvėjusi legali Lietuvos spauda.

Didžiausias sistemos priešas

Jaunesnės kartos skaitytojui, nelabai prisimenančiam, vadinamojo „brandaus socializmo“, šaltojo karo ar brežnevinio sąstingio laikus šiandien gali susidaryti įspūdis, kad svarbiausias „LKB Kronikos“ tikslas buvo ginti Lietuvos Katalikų Bažnyčią teises ir kovoti prieš tikinčiųjų persekiojimą. Iš tikrųjų, jos leidėjų bei platintojų branduolį sudarė tiek aukšti dvasininkai, tiek vienuolės ir vienuoliai , tiek pasauliečiai. Tačiau faktiškai leidinio misija buvo kur kas platesnė – istorija susiklostė taip, kad „LKB kronikos“ skleidžiamas žodis greitai ir toli peržengė Lietuvos ribas ir tapo svarbiu įrankiu kovoje ne tik už visų sovietų okupuotų, bet ir visos jų imperijos pavergtos Rytų Europos tautų laisvę ir tapo rimtu ginklu kovoje kare tarp sovietinės sistemos ir asmenybės laisve bei pagarba žmogaus teisėms laisve grįstos Vakarų civilizacijos. Tai, kad sovietinė vadovybė ir jos represinė mašina KGB kovai prieš „LKB kroniką“ nesibodėjo šiojo jokių priemonių, netrukus neatrodys keista net ir jaunesniam skaitytojui, dabar iki galo net neįsivaizduojančiam tuometinės Kremliaus slaptosios tarnybos galybės. Keista gali atrodyti kas kita – kaip tuomet tokią didelę Europos dalį apraizgiusiam komunistiniam monstrui taip ir nepavyko užgniaužti iš mažytės Lietuvos sklidusio tiesios žodžio? Kodėl dar 1980-isiais, jau pradėjusiai girgždėti Sovietų imperijai, spėjusiai įsivelti į beviltišką karą Afganistane ir mėginusiai pridengti šį nusikaltimą po draugiško Maskvos Olimpinių žaidynių meškučio šypsena, kuklus savadarbe technika platinamas leidinėlis vis dar buvo toks pavojingas priešas?

O kad taip, buvo liudija kad ir KGB Kauno padalinio kapitono A. Kazlausko 1980-aisiais pateikta pažyma, kurioje rašoma, jog „Visuomenės interesams didelę žalą daro periodiškai leidžiami nelegalūs antitarybiniai leidiniai: “Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika“, „Aušra“, „Rūpintojėlis“, “Tiesos keliasir kt. 1972 m. kovo mėn. pasirodė nelegalus antisovietinis klerikalinis leidinys Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika, kuri iki šiol periodiškai leidžiama, nors už jos leidimą nemaža žmonių jau patraukta baudžiamojon atsakomybėn, nors buvo panaudotos profilaktinio poveikio priemonės ir paimta daug dauginimo priemonių. Lietuvos katalikų bažnyčios kronika yra leidžiama, tiesiogiai vadovaujant nuo pareigų nušalintiems vyskupams Steponavičiui ir Sladkevičiui, redaguojant „Tomovui“ (taip KGB bylose buvo įvardintas pirmasis juo redaktorius vyskupas Sigitas Tamkevičius), „Akiplėšai“ (vėliau paslaptingomis aplinkybėmis automobiliu katastrofoje žuvusiam kunigui Juozas Zdebskis) ir „Nepataisomajam“ (, taip saugumiečiai vadino lagerius ir kalėjimus perėjusį monsinjorą Alfonsą Svarinską), betarpiškai dalyvaujant vienuolėms ir religiniams fanatikams. Vieni iš jų surenka medžiagą ir perduoda redagavimui, kiti ją kaupia ir redaguoja, treti specialiai pasirinktuose butuose spausdina, ketvirti – montuoja ir aptarnauja dauginimo techniką, penkti – yra leidžiamos literatūros įrišėjai ir kurjeriai, šešti – platintojai.“  Kaip „LKB kronikos“ 40-mečiui skirtoje konferencijoje pastebėjo Kauno Arkivyskupas Metropolitas S. Tamkevičius, iš šios pažymos matosi, kad KGB pareigūnai iš savo informatorių ir operatyvinių darbuotojų apie Kronikos leidybą kai ką žinojo, bet drauge pripažino, kad nėra visagaliai –„LKB kronika“ eina ir toliau. Maža to, imperijos tarnai nė nenujautė, kad šis leidinys ir toliau skleis tiesos ir laisvės žodį iki pat sovietų pralaimėjimo šaltajame kare.

Kas lėmė tokią sėkmingą „LKB kronikos“ ir ją leidusių žmonių kovą prieš baime melu ir represijomis grįstą totalitarinę sistemą? Į šį klausimą būtų galima rasti daug atsakymų – tai ir puiki konspiracija, ir nuolat auganti pogrindinio darbo patirtis, ir puikūs ryšiai su bendraminčiais už Lietuvos ribų bei anapus geležinės uždangos, ir beatodairiška drąsa ir tikėjimas, kad tiesa,  o vadinasi ir Dievas – tavo pusėje. Šios iš pirmo žvilgsnio neįmanomos pergalės priežastis šiandien daug kas įvardija tiesiog vienu žodžiu – Stebuklas. O stebuklo paaiškinti neįmanoma. To nemėginsime padaryti ir mes.

Apie „LKB Kronikos“ istoriją, jos leidėjus ir turinį šiandien jau prirašyta daug mokslinių ir publicistinių straipsnių, prisiminimų, liudijimų, surengta nemaža konferencijų. Tad šiandien labiau susitelkime į tai, kokiais būdais ir priemonėmis sovietinės represinės struktūros mėgino kovoti su tiesos žodžiu, koks iš tikrųjų buvo šio neginkluoto pasipriešinimo komunistinei ideologijai mastas ir kodėl būtent Katalikų bažnyčia bei tikintieji atsidūrė priešakinėse šios kovos linijose. Tačiau prieš tai grįžkime prie ištakų.

Kulkas pakeitė žodis

Silpstant ginkluotoms pokario partizanų kovoms, Katalikų bažnyčia Maskvai tapo bene svarbiausia kliūtimi galutinai sovietizuoti Lietuvą. Padėtis, galima sakyti, buvo unikali – kitaip, nei likusiuose 1940 metais sovietų aneksuotose kraštuose, daugumą Lietuvos guventojų sudarė katalikai, o Lietuvos Katalikų bažnyčios hierarchai buvo tiesiogiai pavaldūs Romoje esančiam Šventajam Sostui, kurį Maskva laikė vienu didžiausių savo ideologinių ir politinių priešų pokarinėje Europoje.

Išsamiai apie tai, kaip pradidėjo sovietinės valdžios žygis prieš Lietuvos Katalikų bažnyčią, esame rašę lygiai prieš trejus metus, 2009 metų kovo 20 dienos „Lietuvos žinių“ numeryje. Tad šiandien tik trumpai prisiminkime, jog kominuzmo puolimas prieš tikėjimą ir tikinčiuosius sutapo su Josifo Stalino forsuota žemės ūkio kolektyvizacijos pradžia ir ją lydėjusiais didžiausiais 1948 – 1949 metų trėmimais.

Būtent tuomet, jau gerokai nusilpus ginkluotam partizaniniam pogrindžiui, Katalikų bažnyčia buvo oficialiai įvardinta kaip didžiausia politinė sovietų valdžios oponentė. 1948 metų liepos 9 d. LKP CK priėmė nutarimą  „Dėl partinės organizacijos uždavinių demaskuojant priešišką reakcinės katalikų dvasininkijos veiklą“, bet kita ko numačiusi kuo skubiau suregistruoti religines bendruomenes bei dvasininkus, ir užkirsti kelią vaikų katekizacijai, kuri tuo metu dar buvo visuotinis reiškinys. (Čia verta pastebėti, kad būtent pastarasis užmojis susilauks milžiniško Bažnyčios, dvasininkų ir tikinčiųjų atoveiksmio ir po kurio laiko paskatins pačios „LKB kronikos“ gimimą.) Kitas galingas stalininės valdžios smūgis buvo tų pačių metų vasarą priimtas nutarimas nacionalizuoti visus kulto pastatus, tad dabar parapijos galėjo naudotis jais tik pagal prievarta sudarytas panaudos sutartis, kurias valdžia galėjo nutraukti kada panorėjusi Vadovauti parapijai privalėjo iš jo narių išrinktas vykdomasis organas, kurį tvirtinti apskričių vykdomieji komitetai. Joks kunigas negalėjo eiti savo pareigų, neturėdamas Religinių reikalų tarybos leidimo ir registracijos parapijoje pažymėjimo. Neregistruotų kunigų ar parapijų komitetų naudojamos bažnyčios galėjo be jokių ceremonijų būdavo uždaromos, kas ir buvo daroma visų pirma didžiuosiuose Lietuvos miestuose. 1949 metų pavasario Vilniuje liko tik 8, o Kaune – 10 veikiančių katalikų bažnyčių, valdžia iškraustė mažiausiai iš čia mažiausiai 30. Vėliau puolimas persikėlė ir į provinciją, kur apie 1949 metus be kunigų liko 129 bažnyčios.

Tačiau vien administracinėmis priemonėmis kovoje su Bažnyčia okupantai neapsiribojo. Bažnyčią,  jos tarnus ir „globojo“ LSSR MGB „O“ skyrius, kurio užduotis buvo persekioti, šantažuoti, bauginti ar verbuoti dvasininkus. Daugeliui nesutikusiųjų būdavo keliamos baudžiamosios bylos, kurios baigdavosi lageriais ir tremtimi, pateikus standartinį kaltinimą „už ryšius su ginkluotu pogrindžiu“ ar „šnipinėjimu Vatikano naudai“, kitaip tariant –okupacinės valdžios nesankcionuotus Lietuvos dvasininkų ryšius su Šventojo sosto atstovais. Į pastarąją formuluotę vertėtų atkreipti dėmesį dėl jau minėtos unikalios padėties – visose kitose sovietinėse respublikose, išskyrus vietos bažnyčios hierarchai nebuvo tiesiogiai pavaldūs vakaruose esančiose ir jiems nepasiekiamoms institucijoms, o ką jau kalbėti apie tokį antikomunizmo bastioną, kaip Vatikanas. Neveltui sovietizuojamoje Lietuvoje mėginta įkurti Vatikano nepriklausomą vadinamąją „tautinę“ bažnyčią, tačiau šis klastingas okupantų sumanymas taip ir nebuvo įgyvendintas.

Kelias į Vakarus ėjo per Maskvą

Pokario rezistencijos pabaiga stalininės epochos krachas ir neilgas chruščiovmečio „atšilimas“  niekuo nepagerino Lietuvos katalikų bažnyčios padėties. Greičiau priešingai. Tiesa oficiali Maskvos antibažnytinė politika tuo metu ir sušvelnėjo, o įvairių religinių dvasininkams buvo paskirtas naujas –„kovotojų už taiką“ vaidmuo. Lietuvos komunistų partijos vadovybė nė neketino atleisti varžtų. „Dabar, kai visiškai likviduoti pogrindiniai nacionalistiniai centrai, katalikų bažnyčia liko vienintele atrama visiems antitarybiniams, priešiškiems nacionalistiniams elementams.“, – tuomet rašoma specialioje SSKP CK skirtoje pažymoje rašė Lietuvos LKP vadovas Antanas Sniečkus.

Tiesa, neturėdama tiesioginių instrukcijų sustiprinti Bažnyčios smaugimą, marionetinė okupuotos Lietuvos valdžia drastiškų priemonių imtis nedrįso,tad iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti, jog mūsų krašto gali šiek tiek apsikvėpti. Tačiau buvo tik iliuzija, kuri netruko išsisklaidyti po to, kai 1957 metais Kremliaus viršūnėse ėmė įsigalėti aktyvūs kietakaktės komunizmo ideologijos šalininkai ir aktyvūs jos propaguotojai: Michailas, Suslovas, kultūros ministrė Jekaterina Furceva, komjaunimo vadovai Aleksandras Šelepinas bei Vladimiras Semičastnas. (Beje, būtent pastarieji vėliau vienas po kito vadovaus KGB ir suvaidins svarbų vaidmenį nušalinant nuo valdžios N. Chruščiovą.) Tuo pat metu pradėta kalbėti, jog per artimiausius 20 metų turi būti sukurta komunistinė visuomenė ir visiškai ateistinė valstybė, tad dabar jau ir centrinė vadžia buvo nusiteikusi be gailesčio naikinti bet kokias „religijos liekanas“. Savaime suprantama, kad Lietuvoje tai paskatino naują Bažnyčios tarnų ir aktyvių tikinčiųjų persekiojimą. Juo labiau, kad prastėjant SSRS padėčiai Šaltojo karo frontuose vėl pradėta nuogąstauti dėl Vatikano įtakos galimam naujam antikomunistiniam sąjūdžiui mūsų krašte.

Tačiau ir tai galėjo atrodyt tik viena, (perfrazuojant pasaulinio proletariato vado Vladimiro Lenino visai kita proga pasakytus žodžius) „atskirai paimtos respublikos“ problema. Galėjo, jei ne 1968-ieji, kuomet Kremliaus ir jo sulipdyto Varšuvos pakto satelitų tankai nebūtų brutaliai sutraiškę Prahos pavasario. Kruvinas susidorojimas su milijonų čekų ir slovakų siekiu sukurti „socializmą su žmogišku veidu“ galutinai parodė, kad komunistinė ideologija nesuderinama nei su žmogiškumu, nei su sveiku protu, nei su tiesa. Daugeliui imperijos gyventojų tai buvo iliuzijų žlugimo metas. Ir nors fiziškai susidoroti su spontaniškais protesto mitingais Maskvos ar tuometinio Leningrado gatvėse galingai sovietų represinei mašinai ir nebuvo sunku, išrauti tomis dienomis į žmonių sielas kritusių laisvės ir tiesios daigų ji nebuvo apmokyta. Maždaug tuo metu gležni jos daigai ėmė skinti kelią neformaliuose Maskvos intelektualų, vėliau tapusių žinomais disidentais,  Kaip „LKB kronikos“ keturiasdešimtmečiui  skirtoje konferencijoje prisiminė vienas iš disidentų judėjimo pradininkų biofizikas Sergejus Kovaliovas (beje, už ryšius su „Kronikos“ platintojais nuteistas būtent Vilniuje), dauguma šių žmonių buvo tikrų tikriausi pasauliečiai, mokslininkai, esantys toli nuo religijos ir net laikę save agnostikais. Tačiau būtent jie netrukus padarys viską, kad nutiestų kelią iš Lietuvos į laisvąjį pasaulį skleidžiamam tikėjimo, Bažnyčios ir sąžinės laisvės gynėjų žodžiui.

Maždaug septintojo dešimtmečio pradžioje viename Maskvos mokslinio turimo institute susitelkusiems disidentams kilo mintis fiksuoti ir kiek įmanoma plačiau informuoti pasaulį apie žmogaus teisių pažeidimus visoje Sovietų Sąjungoje. Netrukus čia pradėtas rengti pogrindinis leidinys „Dabartinių įvykių kronika“, kurios vienu iniciatorių ir leidėjų buvo jau minėtas S. Kovaliovas. Žinios į leidinio redakciją plaukė iš visų sovietinės imperijos pakraščių, tarp jų – ir iš Lietuvos. Tuomet mūsų krašte jau gana aktyviai veikė valdžios nepripažinti tikinčiųjų teisių gynimo komitetai. Būtent jų siunčiami pranešimai ir tapo legendinės „LKB kronikos“ užuomazga o šių komitetų aktyvistai – pirmaisiais jos leidėjais, redaktoriais bei platintojais.

Neįveikiamas ginklas

Mintis įkurti savą, lietuvišką pogrindžio leidinį pamažu subrendo ne kartą už tikinčiųjų teisių gynimą persekioto Vilkaviškio vyskupijos veikliųjų kunigų sambūrių neoficialaus vadovo kunigo Sigito Tamkevičius bei pasauliečio disidento Petro Plumpos galvoje. Sumanymą leisti leidinį, žadinantį tautinį, ypač religinį sąmoningumą, bei skleidžiantį tiesą apie katalikų persekiojimus okupuotoje Lietuvoje parėmė daug aktyvių kunigų, ypač Juozas Zdebskis, sovietų nuteistas už vaikų tuomet katekizavimą. Leidinio krikštatėviu tapo tuometinis tremtinys Vincentas Sladkevičius, vėliau tapęs kardinolu. Būtent jis pasiūlė mintį, kad greta aprašomų įvykių leidinyje butų skelbiami ne tik faktai, bet ir trumpi įvykių komentarai, būtent jis pasiūlė ir tokį jo pavadinimą.

Taip 1972 metų pavasarį buvo mažame Simno klebonijos kambarėlyje rašomąja mašinėle išspausdintas pirmasis LKB kronikos“ numeris, o kunigas S. Tamkevičius tapo pirmuoju jo redaktoriumi ir leidėju, neapleidusiu šio darbo iki pat suėmimo 1983-iaisiais.

Kažin ar „Kronikos“ leidėjai tuomet iki galo įsvaizdavo, kokių titaniškų pastangų pareikalaus šis jų darbas: rinkti informaciją iš įvairių Lietuvos kampelių, padoroti ir redaguoti tekstus, organizuoti jo spausdinimą, įrišimą, platinimą o svarbiausia – pasirūpinti, keliais, kuriais kad „Kronika“ pasiektų laisvąjį pasaulį. Ir visa tai – griežčiausios konspiracijos bei milžiniško pavojaus sąlygomis. Pasak, J. Tamkevičiaus, visi leidinio bendradarbiai ėmėsi savo misijos puikiai suprasdami, kad šis darbas anksčiau ar vėliau atves juos į sovietinį kalėjimą. Nepaisant to, didžiulė armija kunigų, vienuolių ir pasauliečių ne tik uoliai dirbo skleisdami tiesos žodį bet ir niekada neišdavė nė vieno savo bendražygio.

S. Tamkevičius konferencijoje prisiminė, kad tuometinėmis sąlygomis surinkti informaciją buvo daug lengviau, nei išguldyti ją popieriuje. Rašomąją mašinėlę, kuria buvo atspausdintas pirmasis „Kronikos“ numeris (o tokių prietaisų įsigijimas buvo griežtai reglamentuojamas) teko pirkti Maskvoje. Vėliau reikėjo patikimo meistro, kuris pakeistų rusiškus mašinėlės rašmenis į lietuviškus. Maža to, gerai žinodamas, kad kiekviena rašomoji mašinėlė turi specifinį „braižą“, pagal kurį saugumas anksčiau ar vėliau anksčiau gali ją nustatyti, pats redaktorius replėmis nuolat keisdavo jis svirtelių kritimo į dažų juostelę kampą.

Tačiau dar sunkiai buvo parengtą medžiagą padauginti. Legaliai įsigyti bet kokią dauginimo techniką buvo neįmanoma, o norint pasinaudoti valdiškose įstaigoje esančiais kopijavimo aparatais reikėdavo specialių leidimų, kuriuos gauti galėjo toli gražu ne visi. Vis dėlto patyręs pogrindininkas Petras Plumpa nelegaliai gautu kopijavimo aparatu „Era“ įsipareigojo padauginti kiekvieną leidinio egzempliorių šimto egzempliorių tiražu.

Sekmadienio konferencijoje Maskviečiai disidentai prisiminė, tokios dauginimo technikos galėję tik pavydėti.  „Era“ jiems buvo nepasiekiama svajonė, tad maskviškiai savo leidinius daugindavo kažkokiu pačių pasigamintu elektrocheminiu aparatu. Beje, per šį prietaisą jie, sako, ir įkliuvę saugumiečiams, netrukus pastebėjusiems nuo neaiškų medžiagų pajuodusius chromuotus metalinių bendrabučio lovų galus.

Labai greitai saugumiečių akiratyje atsidūrė ir pirmieji „LKB kronikos“ numeriais. Tam net net nereikėjo milžininško KGB seklių ir informatorių armijos ir moderniausio jos techninio arsenalo. Pati „Kronika“ ir buvo sugalvota tam, kad tiesios žodis apie padėtį pasiektų kuo daugiau žmonių ne tik pačiame krašte, bet ir Vakaruose. Tad didžioji dalis to, kas buvo parašyta Simno bažnyčios klebonijoje, netrukdavo virsti Vatikano radijo ar „Amerikos balso“ pranešimais, puikiai (bent jau saugumiečiams) girdimais ir Lietuvoje.

Kokiais keliais „LKB kronika patekdavo į Vakarus? Patikimiausiu ryšio kanalu buvo tie patys Maskvos disidentai, nes išsiųsti parengtą leidinį iš Lietuvos praktiškai nebuvo galimybių. Užsieniečiai čia beveik nesilankė, o ne taip dažnai atvykstantys Vakarų turistai galėjo vykti tik į tam tikrus miestus, keliauti tik griežtai nustatytais maršrutais ir tik akylai prižiūrimi viešų ir neviešų „globėjų “ Tuo tarpu Maskvoje buvo nemažai Vakarų žurnalistų, diplomatų o ir atvykstančius turistus sužiūrėti buvo sunkiau. Taigi, lietuviški ir į rusų kalbą išversti „Kronikos“ numeriai pirmiausia pasiekdavo Maskvą, o iš ten Vakarus pasiekdavo dažniausia dviem keliais – per Vatikaną, ir Čikagą. Reikia tik įsivaizduoti, kaip sudėtinga buvo organizuoti visą šią sudėtingą logistiką pačioje priešo panosėje!

KGB, žinoma, nesnaudė ir greitai ėmėsi atsakomųjų veiksmų. 1973 m. birželio 23 dieną kratos metu pas vienuolę Jadvygą Stanelytę jie aptiko rado pirmąjį “LKB Kronikos“ numerį, dėl ko netrukus buvo užvesta garsioji baudžiamoji byla Nr. 345. Ūioje byloje buvo greta kitų leidinio bendradarbių buvo suimtas ir nuteistas 8 metus kalėti lėti ir jos pirmasis jos dauginimo organizatorius Petras Plumpa, vėliau 6 metų nuosprendis skirtas įžymiajai Nijolei Sadūnaitei. Vilniuje vykusiame dešimčiai metų nelaisvės pasmerktas ir maskvietis „Kronikos“ leidėjų bendražygis S. Kovaliovas.

Tačiau triumfuoti saugumiečiams buvo per anksti. Suiminėjant ir teisiant leidinio bendradarbius, kaskart stebėtinai reguliariai pasirodydavo vis naujas ir naujas „LKB numeris“. Nieko nepakeitė ir pirmojo leidinio redaktoriaus S. Tamkevičiaus areštas ir jam skirti dešimt nelaisvės metų. „Kronika“ kurios leidimu toliau rūpinosi kunigas Jonas Boruta ir kelios seserys vienuolės, ėjo kaip ėjusi. Sovietinis saugumas bandė žaisti aklai – po kiekvieno suėmimo tikėdamasis, kad naujas leidinio numeris daugiau nebeišvys dienos šviesos ir taip bus galutiniai išsiaiškinti jo organizatoriai. Tačiau ir tai nepadėjo. Kaip nepadėjo ir kiti jo įprasti metodai – melas, intrigos, mėginimai sukompromituoti ar sukiršinti tarpusavyje galimus ir nuspėjamus „Kronikos“ leidėjus.

Per keturiasdešimt metų pasaulį išvydo 17 „LKB kronikos“ numerių. Ir tik 1989 –aisiais kai Lietuvoje jau laisvai plevėsavo Trispalvė o laisvas žodis nevaržomai liejosi legalioje krašto spaudoje, leidėjų sprendimu pasirodė paskutinysis jos numeris. Tačiau ar galima sakyti, kad tuo „LKB misija buvo baigta? Net ir šiandien, Lietuvai pradėjus skaičiuoti 23-iuosius atkurtos nepriklausomybės metus niekas negali pasakyti, kad tokia vertybė kaip Laisvė gaunama kartą ir visam laikui. Ji ginama kaskart, ir puoselėjama nuolat. Ir tam dažnai nereikia nei tankų, nei lėktuvnešių. Užtenka tik Tiesos.

“Lietuvos žinios“, 2012-03-23

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s