Prieškario Lietuva: kolektyvinio saugumo paieškos

Praėjusią savaitę tyliai paminėtos Lietuvos narystės NATO aštuntosios metinės. Tam, kad iš naujo įvertintume, ką mūsų šaliai reiškia priklausymas galingiausiam pasaulyje gynybos aljansui, prisiminkime, jog tarpukario Lietuva tokios prabangos neturėjo – jai teko gintis pačiai. Aras Lukšas Visateise NATO nare Lietuva tapo 2008 metų kovo 29 dieną, drauge su dar šešiomis Rytų Europos valstybėmis deponavusi ratifikacinius Šiaurės Atlanto sutarties raštus. Ši formali procedūra užbaigė beveik 14 metų trukusį prisijungimo prie transatlantinio gynybos aljanso procesą, prasidėjusį 1994 metų gruodžio 20 dieną, kai tuometinis Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas nusiuntė NATO generaliniam sekretoriui Manfredui Woernerui laišką su oficialiu prašymu priimti mūsų valstybę į Aljansą. Šis laiškas buvo pagrįstas susitarimu dėl Lietuvos siekio tapti Aljanso nare, kurį pasirašė visos tuometinės Lietuvos parlamentinės partijos. Nuo „Pilėnų“ iki neutraliteto Kaip matome, praėjus kiek daugiau nei ketveriems atkurtos nepriklausomybės metams, nei didžioji  dalis Lietuvos visuomenės, nei kuri nors bent kiek reikšmingesnė jos politinė jėga neabejojo, kad narystė NATO – vienintelis būdas užtikrinti karinį mūsų krašto saugumą. Tiesą sakant, tai buvo aišku jau gerokai anksčiau, dar 1991-aisiais, netrukus po sausio 13-osios. o ypač po tais pats metais žlugusio Rugpjūčio pučo, galėjusio palaidoti tiek užgimstančią pokomunistinės Rusijos demokratiją, tiek atkurtąją Lietuvos nepriklausomybę. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tiek Atgimimo pradžioje, tiek Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse tiek ir po kovo 11-osios Lietuvos visuomenėje būta ir kitokių požiūrių, koncepcijų bei idėjų. Šiame kontekste neįmanoma neprisiminti ir to, ką dar būdamas LKP CK pirmuoju sekretoriumi, Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse ištarė tas pats A. Brazauskas. 1990 metų sausio pabaigoje susitikime su komjaunimo aktyvu būsimas pirmasis Lietuvos prezidentas pareiškė: „Mes viską vertiname tik vienu požiūriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir – lauk okupacinę kariuomenę. Atsakykite man į paprastą klausimą: o kas gi gins Lietuvą?“ Žinoma, tokius paskutines savaites gyvenančios faktinio LSSR vadovo pareiškimus galima pavadinti ir apdariu laviravimu, ir mėginimu užmigdyti Kremliaus budrumą, ir paprasčiausia baime. Tačiau neįmanoma nuneigti fakto, kad tokią retoriką po kovo 11-osios žodis žodin kartos aršiausi Lietuvos laisvės priešai – Mykolo Burokevičiaus „platformininkai“ ir Lietuvos miestų gatvėse rėkaujantys „jedinstvininkai“. Tai jų rankose plevėsuojančių raudonų vėliavų kotus netrukus pakeis armatūros strypai, kuriais, po sovietinių kareivių ir tankų priedanga bus mėginama į šipulius sudaužyti mūsų su jumis laisvės siekį. Žinoma, atkurtosios Nepriklausomybės pradžioje sklandė ir kitokių, nuosaikesnių nei tuomet A. Brazausko įgarsintoji, Lietuvos saugumo koncepcijų. Vargu, kuriam nors sveiko proto politikui ar mąstytojui po sausio 13-osios būtų šovę į galvą remtis sovietų ar Rusijos durtuvais, tačiau ir tuomet būta „Pilėnų“  dvasia persmelktų romantiškų pasvarstymų, jog galbūt galėtume apsiginti vieni, nekalbant jau apie iš ketvirtojo dešimtmečio paimtą neutraliteto idėją, kurios negausių šalininkų vis dar galima aptikti ir iki šių dienų. Vis dėlto labai greitai tapo aišku, kad karinį Lietuvos saugumą gali garantuoti tik narystė civilizuotų ir patikimų partnerių bendrijoje – Šiaurės Atlanto Sąjungoje. Nėra abejonių, kad tokį požiūrį lėmė ne tik pirmųjų valstybės atkūrimo metų, bet ir tarpukario Lietuvos Respublikos patirtis, rodanti, kad nuo išorės grėsmių negali apsaugoti nei „gerieji kaimynai“, „Pilėnų“ dvasia, nei Baltijos vienybė, nei taip atkakliai propaguotas neutralitetas. Tad dabar ir prisiminkime, ką apie karinį valstybės saugumą manė tuometiniai Lietuvos politikai. Žinoma, lyginti aną iš šiandieninę Lietuvą sunku, ir gal nelabai korektiška: gerokai skiriasi ir tuometinė ir šiandieninė jos geopolitinė padėtis, ir kylančios grėsmės. O ką jau kalbėti apie to meto ir šių dienų Europą, pasimokiusią iš siaubingų prieškario pamokų. Antra vertus, kalbėdami valstybės kūrimo ir jos atstatymo peripetijas, galime rasti ir nemažai bendrų dalykų, tad prisiminti anuometinius pasiekimus ir klaidas ir verta, ir įdomu. Laisvė po okupanto padu Pirmiausia prisiminkime, kad 1918 metais Vasario 16-osios aktas buvo priimtas ir paskelbtas dar nesibaigus pirmajam pasauliniam karui ir Lietuvoje tebešeimininkaujant okupacinei Vokietijos kariuomenei ir jos paskirtai civilinei karinei administracijai, vadinamajam „Oberostui“. Tai smarkiai primena 1990-ųjo kovo Lietuvą. Skirtumas tik tas, kad penkis dešimtmečius aneksuotą Lietuvą Maskva laikė ne okupuota teritorija, bet neatskiriama ir savanoriškai prie jos prisijungusia sovietų Sąjungos dalimi. Taigi, Kremliaus požiūriu čia teisėtai veikė ne tik sovietų kariuomenė, bet ir visos formaliai suverenios, bet faktiškai aneksuotos valdžios struktūros, įskaitant ir Lietuvos gyventojų išrinktą Parlamentą. Taigi, nepripažinti pirmosios demokratiškai išrinktos LRRS Aukščiausiosios Tarybos, rinkimus į kurią triuškinamai laimėjo Sąjūdis, Maskva tiesiog negalėjo. 1918 metais padėtis buvo kur kas labiau komplikuota, bet jau formaliu požiūriu. Vasario 16-osios aktą priėmė ir paskelbė ne teisėtas parlamentas, o niekieno nerinkta Valstybės Taryba, kuriai pačiai dar reikėjo išsikovoti, kad būtų pripažinta vienintele Lietuvių tautos atstove. Pačią valstybės santvarką ir jos ryšius su kitomis šalimis po Nepriklausomybės paskelbimo turėjo nustatyti kuo skubiau išrinktas Steigiamasis Seimas, kurio rinkimų teko laukti ištisus dvejus metus. O tuo metu karinė Vokietijos administracija ne tik nepripažino Vasario 16-osios Akto, bet netgi darė kliūtis jam paskelbti. Jau esame rašę apie tai, kaip vokiečių kareiviai nusiaubė spaustuvę, kuriame buvo renkamas šį dokumentą turėjęs išspausdinti „Lietuvos aido“ numeris. Reikia pastebėti, kad įvykiai būtų klostęsi visiškai kitaip, jei Lietuvos Taryba būtų palikusi galioti dar 1917 metų gruodžio 11 dieną priimtą okupantų pirštą Nepriklausomybės akto variantą. Tačiau tuomet vargu ar būtų galima kalbėti ir apie kokią nors realią krašto nepriklausomybę, mat Berlynas kategoriškai reikalavo, kad  nepriklausoma Lietuvos valstybė būtų skelbiama tik su sąlyga, jei ji nutrauks sasitus su buvusia Rusijos imperija bet deklaruos „amžinus ir neišardomus“ ryšius su Vokietija ir įsipareigos pasirašyti keletą dvišalių susitarimų, tarp jų – karinio bendradarbiavimo sutartį. Kaip matome, okupacinė administracija tiek pačią Lietuvos Tarybą tiek jos deklaruojamą nepriklausomybės siekį toleravo tik tiek, kiek jie neprieštaravo vokiečių aneksionistų planams paversti Lietuvą savo protektoratu. Be to, Lietuvos įsipareigojimų dėl amžinos ir neišardomos sąjungos Berlynui labai reikėjo kaip kozirio Bresto taikos derybose. Tačiau netrukus tokia korta tapo nebereikalinga. Maskvai pakeitus derybų delegacijos vadovą ir paskelbus poziciją „nei karo, nei taikos“, Berlyno viltys dėl separatinės taikos su bolševikine Rusija žlugo. Vėliau, nepasisekus mėginimui skelbti Lietuvą monarchija ir kviesti į jos sostą Viurtenbergo hercogą Wilhelmą von Urachą niekais nuėjo ir provokiškai nusiteikusių mūsų politikų planai Lietuvos saugumą grįsti karine sąjunga su Vokietija. Juo labiau, kad taip susiklosčius padėčiai, Vokietija tos jėgos jau nebeturėjo. Pasirašiusi Versalio tikos sutartį, ji pati neteko kariuomenės ir buvo prislėgta milžiniškos reparacijų naštos. Taip jauna Lietuvos valstybė atsidūrė akis į akį su kitais kaimynais, kurių dauguma mūsų atžvilgiu nebuvo nusiteikusi nei draugiškai, nei geranoriškai. Ką tik nuo Rusijos išsivadavusi Lenk
ija ne tik turėjo savų problemų, bet ir labai nepalankiai ir net priešiškai žiūrėjo į Lietuvos nepriklausomybę. Rusijoje mūsų draugų taip pat nebuvo– bolševikai rengėsi nešti į Europą pasaulinę revoliuciją, o prieš juos kovojantys baltagvardiečiai irgi neįsivaizdavo savo šalies kitaip, kaip tik vieningos ir nedalomos imperijos. Čia verta prisiminti ir bolševikinės Rusijos karo komisaro Levo Trockio pareiškimą, kad nei Lietuva, nei Lenkija netaps kinų siena, sutrukdysiančia pernešti revoliuciją į nuo karo nukraujavusią Vokietiją. (Šiuo atveju po 1990 metų padėtis buvo kiek geresnė, nes byrant sovietinei imperijai Rusijoje bent jau buvo tautiniam išsivadavimui simpatizuojančių jėgų.) Didelę grėsmę kėlė ir 1919 metų gegužę kaimyninėje Latvijoje įsitaisiusi vadinamoji Rusijos Vakarų savanorių armija, geriau žinoma bermontininkų vardu. Tik aklas galėjo nematyti, kad Lietuvos neišvengiamai laukia perspektyva būti įtrauktai į karinį konfliktą ir tik naivus galėjo manyti, kad apsiginti nuo galimos agresijos bus galima kaip nors kitaip, nei savo jėgomis. Vos dėlto Valstybės Taryba pradžioje nerodė didelio entuziazmo kurti savas ginkluotąsias pajėgas, tad kariuomenės kūrimo entuziastų pastangos ir raginimai atsimušdavo į nepasitikėjimo ir skepticizmo sieną. Savo kariuomenės kūrimo būtinybę tuomet geriau suprato ne Lietuvoje veikę politikai, o carinėje Rusijos armijoje tarnavę lietuviai karininkai. 1918 kovo 21 dieną į Vilnių atvykusios Vyriausiosios Lietuvių Tarybos Rusijoje delegacijos narys buvęs carinės kariuomenės podporučikas Kazys Škirpa informavo, kad Rusijoje yra daugiau nei penkių šimtų karinių profesijų karininkų, o tokių žinių kurių pakaktų organizuoti mažiausiai vienai Lietuvos kariuomenės divizijai. Jaunas lietuvių karininkas patikino Tarybos narius, kad visi jie „nekantriai laukia grįžti į Lietuvą ir pasiryžę su ginklu kovoti už jos išlaisvinimą iš svetimo jungo“. Savą kariuomenę laikė utopija Deja, Lietuvos Tarybos nariai entuziastingus K. Škirpos pasiūlymus palaikė utopija ar mažų mažiausiai dar nepribrendusiu dalyku. Tokį skepticizmą iš dalies galima suprasti  – Taryba tiesiog nematė galimybių realiai imtis ne tik kariuomenės, bet ir pačios valstybės kūrimo: nors kovo 23 dieną Vokietija ir pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe, Tarybos darbui buvo visaip trukdoma. Kaip knygoje „Lietuvos valstybės kūrimas“ pastebėjo kovo 11-osios akto signataras Petras Klimas, „Lietuvos vyriausybės sudarymas pasidarė tuo būdu pasityčiojimų tema, o aneksijos, kolonizacijos ir germanizacijos planai – vis aiškesne ir aiškesne realybe“. Vis dėlto atkaklusis K. Škirpa balandžio 25 dieną įteikė Valstybės Tarybos Prezidiumui pirmąjį Lietuvos kariuomenės kūrimo planą, tvirtindamas, kad sava, tegu nors simbolinė kariuomenė pademonstruotų pasauliui, jog lietuviai yra subrendę visiškai perimti valstybės kūrimą į savo rankas. Vėliau buvo pateikti dar du tokie projektai, tačiau Taryba kariuomenės kūrimą vis dar laikė mėginimu bėgti pirma traukinio: politikų nuomone, būtent realios valdžios perėmimas yra svarbiausias uždavinys, kurio neįgyvendinus negali būti nė kalbos apie kariuomenės kūrimą. Pirmieji realūs žingsniai kuriant savo kariuomenę buvo žengti tik 1918 metų rudenį, kuomet tapo aišku, kad vokiečiai karą pralaimėjo. Spalio 18 dieną Lietuvos Valstybės Taryba sudarė Tarybos prezidiumo vicepirmininko Stasio Šilingo vadovaujamą Apsaugos komisiją, kurios svarbiausias uždavinys buvo rūpintis krašto saugumu. Lapkričio 4 dieną išklausiusi Tarybos nario Martyno Yčo pranešimo, Valstybės Taryba galiausiai priėmė nutarimą organizuoti Lietuvoje apsaugos pajėgas ir „nelaukiant, kol susidarys ministerių kabinetas, paakinti prezidiumą, kad kuo greičiausiai visame krašte būtų kuriame milicija. Nors žodis „kariuomenė“ šiame nutarime niekur neminimas, jame numatyta krašto apsaugos organizavimui skirti pusantro milijono narių, o tokios sumos visiškai pakako suformuoti ir apginkluoti pajėgas, kurių paskirtis – ne vidaus tvarkos palaikymas o valstybės apsauga nuo išorinių grėsmių. Tiesa, tokių pinigų valstybės Taryba tuomet neturėjo, tad skyrė Apsaugos komisijai tik simbolinę dešimties tūkstančių markių sumą. Kariuomenės organizavimą lėtino ne tik lėšų stygius ar lietuvių politikų skepticizmas, bet ir visuomenėje vyravusios nuotaikos. Daugeliui pirmojo pasaulinio karo baisumus iškentusių Lietuvos gyventojų jau vien žodis „kariuomenė“ kėlė alergiją, tad būtinybę užtikrinti kuriamos valstybės saugumą teko aiškinti ir spaudoje. Štai ką 1918 metų lapkričio 8 dienos numeryje rašė „Lietuvos aidas“: „Pats kariuomenės buvimas prisidės prie sutūrėjimo blogų norų pakelti karą. Be to, kiekviena valstybė reikalinga kariuomenės savo vidaus tvarkai palaikyti, jei ta valstybė nori būti tikrai nepriklausoma. Galima gyventi ir be savo kariuomenės kaip Lietuva paskutinius šimtmečius gyveno: visados atsiras kas kitas, kur dideliu noru pasiims pakareiviauti ir sau ir mums. Tik kas naudos tėvynei iš svetimos kariuomenės? Daugiausia laimės, galimos šiame pasaulyje, gali duoti piliečių laisvė, jų nepriklausomybė, kuriai palaikyti įrankis – kariuomenė. Ji reiškia tautos ar valstybės sugebėjimą apginti savo reikalus ir savo garbę. Be šito tautos kultūros plėtojimas netikras, nes ją, beginklę, kiekvieną valandą gali sunaikinti kaimynas“. Nepaisant tokios agitacijos, būtinybės kuo skubiau kurti savą kariuomenę nematė ir pirmoji Lietuvos vyriausybė, tiksliau sakant – jos vadovas Augustinas Voldemaras. Pristatydamas savo kabineto programą jis tvirtino, kad gintis Lietuvai nėra nuo ko, tad kurti kariuomenę nėra jokios prasmės. „Karo mes su niekuo nevedam ir nė vienas iš mūsų kaimynų – vokiečių, ukrainų, rusų ir latvių – neturi pamato ant mūsų užsipuldinėti“, – įtikinėjo Valstybės Tarybos narius premjeras. Panašios pozicijos laikėsi ir artimiausias A. Voldemaro bendražygis Valstybės Tarybos pirmininkas Antanas Smetona. Tuomet nuo pražūties Lietuvą išgelbėjo lietuviai karininkai, lapkričio 21 dieną kabineto vadovo sušauktame susirinkime nutarę „neatidėliotinai organizuoti reguliarią armiją, vis tiek kokiu vardu ji būtų pavadinta“. Daugiau nei šimto karininkų ir karo valdininkų spaudžiamas, ministras pirmininkas, drauge ėjęs ir Apsaugos ministro pareigas, po dviejų dienų paskelbė istorinį įsakymą dėl kariuomenės organizavimo. Nepraėjus ir mėnesiui, į Lietuvą įžengė Raudonosios armijos daliniai. Dar po poros mėnesių, 1919 metų vasario 7 dieną netoli Kėdainių Lietuvos kariuomenė stojo su jais į pirmąjį mūšį. Baltijos Antantės nesėkmės Kaip matome, ginkluotosios pajėgos tarpukario Lietuvoje pradėtos kurti praėjus tik devyniems mėnesiams nuo Nepriklausomybės paskelbimo ir toks delsimas vos netapo pražūtingas. Ši patirtis neliko pamiršta Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Dėl būtinybės turėti savo ginkluotąsias pajėgas 1990-aisais beveik nebūta diskusijų. Krašto apsaugos departamentas (KAD) , kuriam buvo pavesta sukurti krašto apsaugos sistemą, buvo įsteigtas praėjus vos kiek daugiau nei trims mėnesiams nuo kovo 11-osios Akto paskelbimo ,1990 metų balandžio 25 dieną. Gegužės pabaigoje prie Departamento kurtas karinis-techninis sporto klubas, rengęs vyrus krašto gynybai. Nepraėjus nė mėnesiui, KAD skyriai įkurti septyniuose Lietuvos regionuose, rugpjūčio 21 dieną įsteigta Apsaugos tarnyba, rugsėjo 10 -ąją – Pasienio apsaugos tarnybos skyrius, o gruodžio 20 d. Kaune pradėjo veikti Karininkų kursai. Sausio 13-osios agresija ne tik nesustabdė, bet ir paspartino krašto gynybos sistemos kūrimąsi. Jau po keturių dienų buvo įkurta, Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba per rugpjūčio pučą Krašto apsaugos kariai buvo pasirengę ne tik ginti Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės rūmus, bet ir
organizuoti platų pilietinį pasipriešinimą visame krašte. Palyginus padėtį Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuvoje akivaizdžiai matyti dar vienas didelis skirtumas. Komunistinio 1991 metų Maskvos pučo akivaizdoje buvo aišku, kad, šiam, laimėjus, besikuriančios Lietuvos ginkluotosios pajėgos nesugebės apginti krašto nuo karinės Kremliaus agresijos. Tuo tarpu 1918-1920 metų nepriklausomybės kovose Lietuva viena sugebėjo atsilaikyti ir prieš bolševikus, ir prieš bermontininkus, ir prieš lenkus. Tačiau nei Lietuva, nei nepriklausomybę apgynusios Lietuvos kaimynės nebuvo tikros, kad stiprėjanti sovietinė Rusija (vėliau – sovietų Sąjunga) nepakartos mėginimo dar kartą panaudoti prie jas karinę jėgą. Kitaip nei XX amžiaus pabaigoje, jokių gynybinių sąjungų, galėjusių garantuoti karinį šių šalių saugumą, Europoje nebuvo. Pirmoji iniciatyvą kurti tokią sistemą pasiūlė Lietuva. 1919 metų rugsėjo 14-15 dienomis Taline vykusioje Latvijos, Lietuvos, ir Estijos konferencijoje ji pateikė Baltijos valstybių gynybinės sąjungos projektą, tačiau Latvijos ir Estijos atstovai atsisakė jį svarstyti tol, kol nebus galutiniai nustatyta Lietuvos ir Lenkijos siena. Nuo tos akimirkos Lietuvos ir Lenkijos nesutarimai tapo pagrindine kliūtimi įkurti gynybinį Baltijos šalių aljansą. Štai 1920 metais Estijai pasiūlius sudaryti karinę konvenciją turinčią tapti atsvara galimai grėsmei iš Rusijos, Lietuva pasiūlymo nepritarė, nes šioje konvencijoje turėjo dalyvauti ir Lenkija, kurios kariuomenė tuo metu buvo užpuolusi Lietuvą. Viskas baigėsi tuo, kad karinė sąjunga 1923 m. lapkritį buvo sudaryta ir be Lietuvos, ir be Lenkijos – gynybos sutartį tuomet pasirašė tik Talinas ir Ryga. Nepaisant tokios nesėkmės, Baltijos Antantės idėjos nebuvo atsisakyta, tačiau bendro vardiklio kaimynams surasti taip ir nepavyko. Varšuvos siūloma Didžiosios Antantės, kurią sudarytų Lenkija, trys Baltijos valstybės ir Suomija idėja buvo kategoriškai nepriimtina Lietuvai, kovojusiai dėl lenkų užgrobto Vilniaus. Tuo tarpu mažoji Antantė, į kurią įeitų tik Lietuva, Latvija ir Estija, buvo mažai įdomi kitoms dviems Baltijos sostinėms, pirmiausiai Talinui, jau tuomet kreipusiam savo žvilgsnį Skandinavijos link. Galiausiai, mėginimams kurti Baltijos gynybos aljansą padėjo pati Lietuva, , kuri, tikėdamasi Maskvos paramos kovoje dėl Vilniaus 1926metais pasirašė nepuolimo sutartį su sovietų Sąjunga, nepaisydama primygtinių Rygos raginimų Vilniaus problemos sprendimo ieškoti drauge su Latvija, Estija ir Suomija. Baltijos Antantės idėja vėl atgimė 1933 metais, Vokietijoje į valdžią atėjus nacistams. Šį kartą pastangas suvienyti tris Baltijos valstybes vainikavo sutartis, kurią 1934 metais Ženevoje pasirašė, ir Lietuvos ir  Estijos užsienio reikalų ministrai Stasys Lozoraitis ir Julius Seljamaa bei Latvijos  užsienio reikalų Vilhelmas Munteris. Tačiau ši dešimčiai metų sudaryta sutartis nebuvo gynybinė: ji viso labo numatė glaudų trišalį bendradarbiavimą užsienio politikos srityje ir ne rečiau kaip dukart metuose rengiamas trijų šalių užsienio reikalų ministrų konferencijas. Šioje vietoje atkreipkime dėmesį į dar vieną be galo svarbų momentą: kuriant Lietuvos, Latvijos ir Estijos sąjungą 1934 metais aktyviai tarpininkavo Maskva, nors anksčiau bet kokios kalbos apie Baltijos šalių aljansą sukeldavo isterišką Kremliaus reakciją. Tuomet niekas nė negalėjo nujausti, kad taip Maskva pamažu kuria sau pretekstą ateityje likviduoti Lietuvos Latvijos ir Estijos nepriklausomybę.1940-ųjų vasarą Kremlius apkaltins tris Baltijos valstybes sukūrus prieš Maskvą nukreiptą slaptą karinę sąjungą, tuo šiurkščiai pažeidžiant 1939 metais su Maskva sudarytas savitarpio pagalbos sutartis ir ultimatyviai pareikalaus įvesti į jų teritoriją papildomus karinius dalinius, taip atverdamas kelią žaibiškai šių valstybių okupacijai ir aneksijai. Taigi, sunkiomis vokiečių okupacijos užgimusi Vasario 16-osios Lietuva sugebėjo savo jėgomis apginti laisvę net trijuose nepriklausomybės kovų frontuose, tačiau, neradusi kelio į kolektyvinės gynybos sistemą, krito neatlaikiusi dviejų Europos totalitarinių režimų suokalbio. Tuomet jai buvo lemta išgyventi 8191 dieną dienų. Kovo 11-isios Lietuva nuo sausio agresijos apsignynė be ginklo, tačiau beveik nuo pat pradžių siekė įsijungti į stiprų tarptautinį gynybos aljansą. Po keturiolikos metų šį siekį apvainikavo sėkmė. O tai teikia vilčių, kad simbolinę 8191 dienos ribą, kuri mūsų laukia dienų slenkstį, kuris mūsų laukia šių metų rugpjūčio 13 dieną, sėkmingai peržengsime dar ne kartą.

“Lietuvos žinios“, 2012-04-06

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s