„Kruvinasis neūžauga“ nuo Veiverių: falsifikacijos istorija

 

1895 gegužės 1 dieną gimė stalininio „Didžiojo teroro“ organizatorius Nikolajus Ježovas. Tokios sukakties tikrai nevertėtų prisiminti, jei šio monstro nebūtų pagimdžiusi lietuvė motina ir auginusi Lietuvos žemė.

Aras Lukšas

Pradžioje pateikime dvi vieno žmogaus mirties versijas. Štai pirmoji citatai:

„Jis ėjo kalėjimo koridoriumi ir dainavo. Mažo ūgio liesas žmogelis, vilkintis sudėvėtą raudonarmiečio mundurą žingsniavo tvirtai, nepaisant ligos ir sumušimų. Jis žinojo, kad daugiau neišeis iš čia, bet vis dėlto dainavo: „Tai ir bus lemiamoji paskutinė kova…“. Kaip dainuodavo visus dvidešimt penkerius savo partinio gyvenimo metus. Po minutės jis įžengs į Suchanovo kalėjimo sušaudymo kamerą, atsistos prie sienos ir ištars paskutinius žodžius: “ Tegyvuoja Stalinas!“ Ir mirs. 1940 metų vasario ketvirtą dieną“.

O štai antroji citata:

„Ir dabar lyg apsnūdęs, o tiksliau – lyg alpdamas Ježovas slinko link to ypatingo kambario, kur buvo vykdoma Stalino „pirmoji kategorija“. Jam liepė viską nusivilkti. Iš pradžių jis nesuprato. Paskui išblyško. Sumurmėjo kažką panašaus į „O kaipgi…“

Jis paskubomis nusivilko palaidinę… Kad tai padarytų, jam reikėjo ištraukti iš kelnių kišenių rankas ir jo komisariški galifė – be diržo ir sagų – nuslydo žemėn.

Kai vienas iš tardytojų užsimojo smogti, jis gailiai suinkštė: „Nereikia!“

Tą akimirką daugelis prisiminė, kaip jis savo kabinete tyčiodavosi iš tardomųjų, ir kaip neregėtai įsiusdavo, matydamas tvirtus augalotus vyrus (N. Ježovo ūgis buvo 151 centimetras).

Čia neištvėrė konvojaus kareivis. Trinktelėjo jam automato buože. Ježovas parkrito. Girdėdami jo šauksmą visi lyg nuo grandinės nutrūko. Kai Ježovas, visas sudaužytas, pakilo, iš jo burnos tekėjo kraujo srovelė. Jis jau menkai tepriminė gyvą padarą“.

Pirmuoju atveju taip „geležinio liaudies komisaro“ mirtį aprašo šiuolaikinis Rusijos stalinistas. Antroji citata – „kruvinojo neūžaugos“ bausmės liudininko prisiminimai.

Nuo Suvalkijos lygumų iki Peterburgo

Tačiau ne vien tik N. Ježovo mirtis, bet ir visas vieno iš kruviniausių žmonijos istorijoje budelių gyvenimas buvo falsifikacijų objektas. Lygiai kaip ir partijos, kurios juodiems darbams jis tarnavo istorija. Lygiai kaip valstybės, kurios „vyriausiuoju čekistu“ jis buvo ir kuriai šiandien vadovauja kiti čekistai istorija.

Kai dėl paties N. Ježovo, tai jis pats labiau nei kiti pasistengė iškraipyti savo biografijos duomenis. 1921 metais parašytoje N. Ježovo biografinėje anketoje skaitome: „1895 m. gimiau Peterburge darbininko (plieno lydytojo) šeimoje. Rusas. Komunistų partijai priklausau nuo 1917 metų kovo mėnesio. Išsilavinimas: pradžios mokyklos 1 klasė. Peterburgas, marksizmo leninizmo kursai prie VKP(b) CK.“

Taip. N. Ježovas iš tiesų gimė 1895 metais, bet visai ne Sankt Peterburge ir visai ne darbininko šeimoje. Jo tėvas – Ivanas Ježovas, gimęs Volchovišnino kaime, Tulos gubernijoje, tarnavo Kauno mieste dislokuotame 111-ajame pėstininkų pulke. Egzistuoja versija, kad Ivanas Ježovas iš tikrųjų buvo Janas Ježovskis, ištemto 1863 metų sukilimo dalyvio sūnus. Iš tiesų Ježovskio pavardė Lenkijoje egzistuoja, ji kilusi iš Ježovo gyvenvietės pavadinimo. Šioje šalyje yra net keletas tokį pavadinimą turinčių kaimų.

Manoma, kad tremtinio sūnui nuo vaikystės nedavė ramybės mintis apie jo gimtąsias vietas. Tam jis priėmė stačiatikių tikybą, gavo muzikinį išsilavinimą ir įstojo į Rusijos kariuomenę. Atitarnavęs nustatytą laiką, I. Ježovas toliau tarnavoi liktiniu ir vedę kapelmeisterio dukrą lietuvę Antaniną. Išėjęs į atsargą jis persikėlė į kaimyninę Suvalkų guberniją ir įsidarbino policijoje.

Iš keturių  Ivano ir Antaninos šeimoje gimusių vaikų be paties N. Ježovo išgyveno tik du: jo vyresnioji sesuo Jevdokinija ir jaunesnysis brolis Ivanas. Šeimoje buvo kalbama trimis kalbomis: lietuviškai, lenkiškai ir rusiškai. 1922 ir 1924 metų anketose N. Ježovas rašė: „kalbėjau lenkų ir lietuvių kalbomis“.

Tuo metu, kai gimė J. Ježovas, šeima gyveno Marijampolės apskrities Veiverių miestelyje. Po trejų metų, tėvui gavus paaukštinimą, visi persikėlė į apskrities centrą. Nikolajus buvo silpnas ir liesas vaikas, nors tai ir nenuostabu: jo motina, buvo ligota ir nervinga moteris, kentusi nuo mažakraujystės. Tėvas nevengdavo taurelės, taigi tokia genų kombinacija genai nieko gera nežadėjo.

Atėjus laikui tėvai atidavė sūnų į mokyklą. Marijampolėje buvo trys miesto pradžios mokyklos, bet tik viena iš jų buvo skirta stačiatikiams. Joje N. Ježovas greičiausiai ir mokėsi. Mokslai ten truko trejus metus, bet N. Ježovas, jo paties žodžiais tariant, baigė tik vieną klasę. „Asmeniškai mane, mokykla vargino, ir visomis jėgomis stengiausi nuo jos išsisukti“, – rašė jis vienoje iš savo autobiografijų.

1923 metais, kai buvo rašomos šios eilutės, toks prisipažinimas ne tik nekompromitavo jų autoriaus, bet priešingai buvo jam naudingos, nes kitaip nei koks nors „supuvęs inteligentas“, tikras bolševikas turėjo pažinti tikrovę ne iš vadovėlių, kemšančių į galvą įvairiausią nenaudingą šlamštą, o iš tikro gyvenimo sūkurio. Tad vienos anketos išsilavinimo skiltyje N. Ježovas pasididžiuodamas įrašė: „Nebaigtas pradinis“.

Vis dėlto N. Ježovas, atrodo, prasimokė visus trejus metus. Apie tai, kad jis baigė mokyklą, vėliau minėjo jo brolis. Be to, raštingumo lygiu N. Ježovas išsiskirdavo iš savo vienmečių. Sunku patikėti, kad tuo pasižymėtų vos vieną klasę baigęs vaikas. Juo labiau, kad klasėje jį pravardžiuodavo „Kolia – knygiumi“.

Sūnui bebaigiant mokyklą, jo tėvui, veikiausiai dėl aistros stipriesiems gėrimams teko palikti tarnybą. Kurį laiką jis dirbo pas skerdiką, aprūpindavusi kariuomenę mėsa. Vėliau atidarė arbatinę Degučių kaime. Netrukus iki to iš Marijampolės į Kauną buvo perkeltas 111-asis pulkas, kurio kai kurie padaliniai kaip tik buvo dislokuoti Degučiuose. Taigi, svarbiausias arbatinės klientais tapo į atsargą išleisti kareiviai. Spėjama, kad prie arbatinės veikė ir nelegalūs viešieji namai. Didelių pajamų arbatinė vis dėlto nedavė, tad vyresniajam Ježovui teko persikvalifikuoti į dažytojus.

Bet dar dirbdamas arbatinėje jis susipažino ir susidraugavo su 111-ojo pulko kareiviu Nikolajumi Babulinu, kuris pasipiršo N. Ježovo seseriai, ir netrukus ją vedė. 1906 metais baigęs tarnybą, N. Babulinas grįžo į gimtąjį Peterburgą, su savimi pasiimdamas ne tik žmoną, bet ir jos vienuolikametį brolį Kolią Ježovą. N. Babulino brolis turėjo Peterburge nedidelę siuvyklą, taigi, buvo nutarta, kad N. Ježovas ten mokysis siuvėjo amato.

Apsišaukėlis proletaras

Apie gyvenimo Peterburge metus N. Ježovas 1923 metais parašytoje autobiografijoje pasakoja taip: „Nuo 11 metų buvau atiduotas mokytis amato pas siuvėją, mano giminaitį. Po dvejų metų (o gal net mažiau – nepamenu) man paprašius ir tėvui sutikus, palikau siuvėją ir įsitaisiau mokiniu šaltkalvių dirbtuvėse. Iki 1914 metų dirbau daugelyje Petrogrado gamyklų, tarp jų ir Putilovo fabrike.

1938 metais parašytoje, bet taip niekada ir neišspausdintoje apybraižoje „Nikolajus Ježovas – skurdo ir kovos sūnus“, žinomas sovietinis rašytojas Aleksandras Fadejevas pasakojo, kaip formavosi „būsimo žymaus bolševikų partijos veikėjo“, o tuomet -keturiolikmečio vaikino charakteris:

„Tai buvo smulkutis juodbruvas paauglys atviru užsispyrėlio veidu, kuriame kartais nušvisdavo vaikiška šypsena, pasižymėjęs tiksliais rankų judesiais (…). Kartą supykęs meistras lyg stumtelėjo N. Ježovą, lyg sudavė jam. Nikolajus čiupo reples ir iš persimainiusios jo veido išraiškos meistras suprato, kad reikia sprukti. Susigūžęs meistras, plevėsuodamas švarko skvernais lėkė per cechą, o paskui jį su replėmis rankose bėgo mažasis N. Ježovas. Jo nedidelės nosies šnervės virpėjo nuo įtūžio. Už tokius dalykus mokinys turėjo būti išmestas iš gamyklos. Tačiau meistras buvo plačių pažiūrų žmogus ir mušdavosi ne iš pykčio, o greičiau iš įpročio. Jam patiko mokinio charakteris, be to vaikinas buvo gabus. Taigi, Ježovui buvo dovanota.

Beje, N. Berijos tardytojams N. Ježovas apie savo „bolševikinio charakterio formavimąsi“ pasakojo visai kitaip: „Laikau būtinu informuoti tardymo organus apie keletą naujų faktų, charakterizuojančių mano moralinę ir buitinę degradaciją. Kalbu apie mano seną ydą – pederastiją (taip parašyta protokole – A. L). Maždaug nuo 15 iki 16 metų turėjau keletą iškreiptų lytinių santykių atvejų su mano vienmečiais – tos pačios siuvyklos mokiniais…“

Ir  jokios Putilovo gamyklos N. Ježovo gyvenime nebūta nė kvapo. Jau cituotoje jo autobiografijoje skaitome: „ieškodamas darbo, gyvenau Lietuvoje ir Lenkijoje, 1909-1914 m. dirbau Tilmanso fabrike Kaune“. Kaip matome, vaikinas stengėsi būti arčiau namų ir visai nesiveržė į „revoliucijos lopšį“ – Petrogradą.

O ir toliau – mitas po mito. Istorikai pastebi: „Mitas apie N. Ježovą – kovotoją prieš imperialistinį karą turėjo nuslėpti tikrąsias jo karinės biografijos aplinkybes, menkai atitinkančiais tą revoliucingo darbininko įvaizdį, kurį jis kūrė savo anketose ir autobiografijose… Mat kitaip nei tuo pat metu tarnybą pradėję jo bendraamžiai, Nikolajus nebuvo mobilizuotas, o įstojo į kariuomenę savanoriu. Visų dalinių, kur jis tarnavo, kareivių sąrašuose prie N. Ježovo pavardės visuomet buvo prirašoma – „savanoris“.

Tą patį galima pasakyti ir apie būsimo liaudies komisaro partinį stažą. Visose jo anketose nurodoma, kad į bolševikų partiją N. Ježovas įstojo 1917 metais Vitebske. Juokingiausia, kad tuo metu šiame mieste nebuvo nė vienos partinės kuopelės. Reikia įsivaizduoti, kaip N. Ježovas turėjo nekęsti vadinamųjų „senų bolševikų“ – žmonių, kurie mūsų dabartiniu supratimu gal ir buvo užkietėję niekšai, tačiau jų gyvenime bent jau būta ir kovos prieš carizmą, ir kalėjimų, ir tremčių, ir politinės emigracijos.

„Žvirblelis“, tapęs žudiku

Vis dėlto kaip tik tokius personažus, kaip mūsų šiandieninis „herojus“ – karjeristus su aiškiomis ar nuslėptomis biografijos dėmėmis į savo parankinius buvo linkęs rinktis J. Stalinas. (Geras pavyzdys – lenkų kilmės Andrejus Vyšinskis. Šis buvęs menševikas, po 1917 metų Vasario revoliucijos paskirtas milicijos komisaru uoliai vykdė Laikinosios vyriausybės įsakymą „surasti, suimti ir perduoti teismui vokiečių šnipą V. Leniną“. Šis faktas anaiptol nesutrukdė jam J. Stalino laikais būti paskirtam SSRS generaliniu prokuroru. Tokiais žmonėmis Šeimininkas galėjo lengvai manipuliuoti, o, esant reikalui – be vargo atsikratyti.)

Tarp kitko, būtent „senas bolševikas“ Ivanas Moskvinas, įtakingas VKP(b) CK organizacinio-paskirstymo skyriaus vedėjas ėmėsi globoti N. Ježovą. Ilgametis GULAG‘o kalinys rašytojas Levas Razgonas prisiminė apie N. Ježovo apsilankymus I. Moskvino namuose: „Ježovas… buvo mažas liesas žmogelis, visuomet vilkėdavo suglamžytą pigų kostiumą ir mėlynus satino marškinius. Prie stalo, mažai kalbėdavo, mažai gerdavo, nesikišdavo į pokalbį, tik klausydavosi kitų, šiek tiek palenkęs galvą… Sofija Andrejevna [Moskvino žmona] buvo labai susirūpinusi dėl jo sveikatos. Ji vis šokinėdavo aplink jį kalbėdama: – Žvirbleli, jums reikia daugiau valgyti, paragaukite štai to ar ano.“

Vargšė geraširdė moteris nė nenujautė, ką ji taip rūpestingai maitina savo skaniais naminiais pietumis ir kuo jai už tai bus atsilyginta! Sofija Andrejevna tuomet nė už ką nebūtų patikėjusi, kad prasidėjus 1937 metų terorui, to paties „žvirblelio“ įsakymu ji ir jos vyras bus sušaudyti kaip pogrindinės masonų organizacijos nariai…

Kita vertus, I. Moskvinas gal ir galėjo suvokti, ko galima tikėtis iš mažojo žmogučio. Apibūdindamas „stalininio liaudies komisaro“ charakterio savybes, jis kartą pasakė: „Nežinau idealesnio darbuotojo nei Ježovas. Tiksliau ne darbuotojo, o vykdytojo. Ką nors jam patikėjęs gali būti visiškai tikras – jis padarys viską. Ježovas turi tik vieną, tiesa, esminį trūkumą: jis nemoka sustoti…“

Stalinas tikriausiai buvo girdėjęs šios I. Moskvino žodžius. Jam ir reikėjo tokio žmogaus be stabdžių, nes „visų laikų ir tautų genijus“ jau planavo „Didįjį terorą“ – neregėto masto masines represijas, kurioms vėliau prigijo „ježovščinos“ pavadinimas. Žudymai tais priminė planinę gamybą: „liaudies priešai“ buvo suiminėjami, kankinami ir šaudomi pagal N. Ježovo patvirtintas ir į vietas „nuleistas“  kvotas. Mirties nuosprendžiai būdavo skelbiami be jokio teismo, jie būdavo neskundžiami ir vykdomi nedelsiant. Šiuolaikinių istorikų duomenimis per dvejus „ježovščinos“ metus buvo suimta 7-8 milijonai žmonių, 1-1,5 milijono buvo sušaudyti remiantis vadinamųjų „trejukių“ nuosprendžiais, dar du milijonai mirė arba buvo nužudyti lageriuose. Ten iki 1938 metų pabaigos buvo pasiųsta daugiau nei 8 milijonai niekuo dėtų žmonių, o jiems paskelbtas nuosprendis „10 metų be susirašinėjimo teisės“ dažniausiai reiškė mirtį.

„Kam prireikė „didžiojo teroro“

Egzistuoja daugybė versijų, kodėl greta „įprastų“ bolševikinių represijų Stalinui prireikė dar ir „didžiojo teroro“. Įdomiausia iš jų tokia. Kaip tik tuo metu sovietinė valdžia iš internacionalinės socialistinės baigė transformuotis į nacionalsocialistinę (kai kurie tyrinėtojai, nenorėdami visiškai sutapatinti to meto sovietinės santvarkos su Hitlerio režimu, jai apibūdinti naudoja terminą „nacionalbolševizmas“).

Etniniai valymai tapo neatskiriama „Didžiojo teroro“ dalimi. Jų metu nukentėjo lenkai, latviai, graikai, rumunai ir kitos etninės grupės, turėjusios „buržuazinę“ istorinę tėvynę. Kitaip sakant, tam tikros žmonių grupės buvo laikomos „kontrrevoliucinėmis“ ne dėl socialinės kilmės ar praeities nuodėmių, bet vien dėl savo tautybės. Maža to – jei netinkamos socialinės kilmės asmenų likimą lemdavo vadinamosios „trejukės“ (NKVD valdybos viršininkas, prokuroras ir partijos sekretorius), tai žmonėms, turintiems „neteisingą“ tautybę, pakakdavo ir pirmųjų dviejų. Vietos „dvejukėms“ pateikus rekomendacijas dėl kardomosios priemonės, galutinį sprendimą dėl bausmės priimdavo Maskvoje sėdinti Visaus reikalų liaudies komisaro ir SSRS prokuroro komisija, kitaip sakant – asmeniškai N. Ježovas ir A. Vyšinskis.

Operacija prieš latvius prasidėjo 1937 lapkričio 23 dieną. Per kelias artimiausias dienas buvo suimti tokie įžymūs latviai kaip SSRS gynybos liaudies komisaro pavaduotojas, Raudonosios armijos karinių oro pajėgų viršininkas Jakovas Alksnis, Raudonosios armijos Žvalgybos valdybos viršininkas Janas Berzinis, žinomi čekistai Jakovas Petersas ir Martinas Lacis, buvęs pilietinio karo laikų RSFSR ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas  Joakimas Vacetis ir daugelis kitų. 1937 lapkričio 30 dieną NKVD įsakymu operacija prasidėjo jau visoje šalyje. Visur pradėti išaiškinti latvių sąmokslininkų centrai, kurių sudėtis vis kita, tačiau vadovai – tie patys J. Alksnis ir buvęs SSRS Liaudies Komisarų Tarybos pirmininkas Janas Rudzutakas, suimtas dar 1937 metų gegužę. Iš viso pagal „latvių liniją“ buvo nuteista 21 300, žmonių, 16 575 iš jų sušaudyti.

Bet tai dar ne viskas. 1937-1938 metais NKVD „išaiškino“ 102 tūkstančius „Lenkijos šnipų“.  Tokie skaičiai daug kartų viršijo ne tik lenkų, bet ir kur kas galingesnių Vokietijos, pagaliau ir paties NKVD realias galimybes. Neseniai išslaptinti Lenkijos Centrinio karinio archyvo duomenys liudija, kad 1938 metais visa Lenkijos užsienio žvalgybos rezidentūrą sudarė ne daugiau nei 200 žmonių.

Be to, didžioji Lenkijos šnipų dalis buvo „aptikta“ šiai šaliai visiškai neįdomiame Sibire, nors minėto archyvo duomenys rodo, kad  tikrieji Varšuvos  rezidentai veikė Maskvoje, Leningrade, Minske, Kijeve, Charkove ir Tbilisyje. Archyvuose galima aptikti liudijimų, kad suimtieji rusai, ukrainiečiai ir baltarusiai buvo verčiami prisipažinti, jog yra lenkai.

Nuo represijų nukentėjo ne tik praktiškai visi SSRS teritorijoje gyvenę lenkai, bet ir daugelis kitų tautybių žmonių, kaip nors susijusių su Lenkija ir lenkais. Iš viso per l“enkų vajų“ buvo nuteisti 139 835 žmonės, iš jų  111 091 asmuo sušaudytas. Tai buvo masiškiausia NKVD etninio valymo operacija „Didžiojo teroro“ metu.

Kodėl svarbiausias to meto etninio valymo smūgis teko būtent lenkams? Štai ką apie tai rašo šiuolaikinis lenkų publicistas Jeremis Sidorkiewiczius: „Kai kurie vakarų istorikai pastebi, kad prieš lenkus nukreiptą mirties mašiną valdžiusio Ježovo motina buvo lietuvė, o pats jis augo Marijampolės apylinkėse, kur persiėmė ten vyravusiomis antilenkiškomis nuotaikomis. Kita vertus daugelis istorikų primena, kad sovietų politinę policiją sukūrė lenkas Dzeržinskis, o Ježovo dešinioji ranka buvo lenkų kilmės A. Vyšinskis. Tuo metu, kai prasidėjo masinis lenkų naikinimas, apie 40 proc. aukštesniųjų NKVD karininkų buvo žydai. Tačiau netrukus ir dauguma jų buvo pašalinti iš pareigų ir sušaudyti, o jų vietas užėmė grynakraujai rusai.

„Ježovščina“ sudomino nacius

Beje, apie žydus. Represijos prieš juos buvo vykdomos ne pagal „nacionalinę liniją“, nes tuo metu ši tauta neturėjo savo „buržuazinės“ tėvynės. Tad žydai buvo žudomi kaip „trockistai“ ar kitokie nukrypėliai nuo Stalino ideologinės linijos. Tačiau Stalino draugai nasionalsocialistai lengvai įžvelgė, kas slypi už tokios širmos. Rusų istorikas Genadijus Kostryčenka rašo: „Nacistų vadeivos mėgino susieti „ježovščiną“ su antisemitinių jėgų įsigalėjimu Kremliaus viršūnėse. Verta pastebėti, kad pagrindinis nacių ideologas Josefas Goebbelsas 1937 metų sausio 25 dieną savo dienoraštyje užrašė: „Maskvoje vėl parodomasis procesas. Šį kartą išimtinai prieš žydus. Kariuomenėje, atrodo, irgi stiprus antisemitizmas.“ Šiuolaikinis J. Goebbelso bendramintis rusų istorikas Olegas Platonovas, neslėpdamas pasitenkinimo rašo: 1930-1940 metais valdant Stalinui buvo sunaikinta mažiausiai 800 tūkstančių žydų bolševikų“.

O koks likimas ištiko tais baisiais metais Sovietų Sąjungoje gyvenusius lietuvius? Nepaisant to, kad jie irgi turėjo savo „buržuazinę“ valstybę, mūsų tautiečiai nebuvo priskiriami prie atskiro „nacionalinio kontingento“ ir buvo naikinami pagal „latvių liniją“. Būtent tuo metu buvo suimti, o vėliau sušaudyti aukštas pareigas ėję lietuviai komunistai Juozas Vareikis, Jeronimas Uborevičius, Vytautas Putna. Zigmui Angariečiui Ježovo tardytojai sulaužė stuburą.

Dėsningas budelio galas

Pats N. Ježovas laikomas rusu, tad nemalonumai dėl tautybės jam negresia. Maža to, jis dabar karjeros ir šlovės viršūnėje. Jo portretai puošia Maskvos gatves ir aikštes, jo garbei kazachų liaudies dainius Džambulas kuria odes, o Čerkeso miestas pervadinamas į Ježovo-Čerkeską. Jis nemiega naktimis, asmeniškai tardo „liaudies priešus“ ir išdidžiai demonstruoja jų kraujo pėdsakus ant savo uniforminio švarko. Tuo pat metu budelis siaubingai girtuokliauja ir ištvirkauja su bet kuriomis po ranka pasipainiojusiomis moterimis, o kartais – ir su vyrais.

Nepaisant to – jis pasmerktas. Kodėl? Yra kelios atsakymo versijos, tačiau pati paprasčiausia ir labiausiai įtikinama iš jų  iš jų – pačios vyriausiojo Kremliaus budelio pareigos. NKVD vadovo kėdė Stalino laikais buvo mirtininko vieta. N. Ježovo pirmtakas Genrichas Jagoda buvo sušaudytas. Neišsaugojo galvos N. Ježovo įpėdinis Lavrentijus Berija (tiesa, tai įvyko jau ne prie Stalino, bet jei diktatorius būtų pagyvenęs kiek ilgiau, su savo politinės policijos vadu jis būtų susidorojęs pats. O štai liaudies komisaro pavaduotojas Vasilijus Kurskis, gavęs Stalino pasiūlymą užimti suimto N. Ježovo vietą, ėmė ir nusišovė pats, kad vėliau nebūtų mušamas ir kankinamas.

O Nikolajų Ježovą mušė ir kankino. Jis prisipažino tardytojams rengęs sąmokslą prieš Staliną, dirbęs Lenkijos, Vokietijos ir Anglijos žvalgyboms. Teisme buvęs budelis šiuos kaltinimus atmetė. Nepaneigė tik kaltinimų dėl homoseksualių ryšių, nes tokius parodymus davė niekieno neverčiamas. Gailėjosi, kad sušaudė per mažai čekistų. Prašė, kad Stalinas neliestų jo motinos. Keista, bet šį prašymą Kremliaus tironas kažkodėl įvykdė.

“Lietuvos žinios“, 2012-04-20

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s