Liepsnos nutviekstas pavasaris

 

Prieš 40 metų gegužės 14-19 dienomis Kauną ir visą Lietuvą sukrėtė dramatiški įvykai. Iki tol neregėto masto antisovietines demonstracijas, vėliau pavadintas Kauno pavasariu, įkvėpė devyniolikmečio jaunuolio Romo Kalantos auka.

Aras Lukšas

1972 metų gegužės 14-osios rytas išaušo saulėtas ir šiltas. Viskas, – ir skaidrėjančiame danguje tirpstantys paskutiniai menki debesėliai, ir vėjo nepaliesti obelų ir vyšnių žiedai Vilijampolės sodeliuose – žadėjo kaitrų ir gražų sekmadienį, viliojantį praleisti dieną atokiau nuo dulkėto miesto šurmulio: miške, paupy ar kurio nors Laikinosios sostinės parko medžių ūksmėje.

Buvo gal devinta ryto, kai viename Panerių gatvės name nubudo jaunuolis. Atsikėlęs jis pirštų galais nutipeno prie kito kambario durų, tylutėliai jas pravėrė ir ilgai žiūrėjo į miegančią motiną. Paskui nuėjo į pirtį, nusiprausė. Grįžęs, į namą jau nebeužėjo. Susirado sandėliuke trilitrinį stiklainį, kruopščiai jį išplovė. Paėmęs užrašų knygutę, įrašė ten savo namų adresą. Tuomet įsidėjo knygutę į kišenę ir, nešinas stiklainiu, patraukė saulės nutvieksta Panerių gatve.

Maždaug už 150 metrų, šalia namo Vežėjų ir Ariogalos gatvių sankryžoje nuo pat ryto būriavosi pažįstama kompanija. Vienas iš vaikinų, pravarde Bublė, knebinėjosi prie savo motociklo. Priėjęs prie Bublės, jaunuolis paprašė jo pripilti į jo stiklainį benzino. „Gal nori padegti namą? Tai mes tau pagalbininkai nebūsime“, – išsišiepė Bublė. Jaunuolis atsakė, kad benzino reikia labai svarbiam reikalui. Gavęs ko prašė, numetė ant suolo rublį ir nuėjo link stotelės. Netrukus jis sėdėjo autobuse, važiuojančiame į miesto centrą.

Vaikinai iš Ariogalos gatvės nė nenujautė, kad savo bičiulį mato paskutinį kartą. Kad nepraeis nė valanda, kai kaitrų sekmadienio vidudienį prie neveikiančio fontano Muzikinio teatro sodelyje jis taps gyvu liepsnojančiu fakelu. Kad šio fakelo liepsna įžiebs mieste iki tol neregėto masto protesto prieš sovietinę santvarką demonstracijas, o jis – devyniolikmetis Romas Kalanta ilgiems dešimtmečiams taps šių Kauno pavasariu pramintų įvykių simboliu ir legenda.

Kas buvo R. Kalanta? Kas paskatino devyniolikmetį pasirinkti tokią dramatišką protesto formą? Kodėl vieno mažai kam žinomo jaunuolio mirtis sukėlė tokio masto demonstracijas? Kodėl jos iš karto įgavo antisovietinį pobūdį? Kodėl tuometinė valdžia, žiauriai numalšinusi dvi dienas trukusias jaunimo manifestacijas, iš pat pradžių mėgino pateikti jas kaip nieko bendra su politika neturinčius chuliganiškus išpuolius, o keli aktyviausi jų organizatoriai atsipirko palyginti švelniomis bausmėmis? Kad atsakytume į šiuos ir kitus klausimus, turėtume atsižvelgti į Kauno miesto specifiką, į foną, kuriame brendo 1972-ųjų gegužės įvykiai, ir net ir į to meto tarptautinę padėtį.

Atmosfera kaito ilgai

Kaip jau minėjome Kauno pavasaris buvo didžiausia, bet toli gražu ne pirmoji antisovietinė jaunimo manifestacija okupuotoje Lietuvoje. Beveik visos jos vyko Kaune ir buvo netiesiogiai susijusios su svarbiais tarptautiniais ar sovietinės Lietuvos įvykiais. Pirmosios didelės demonstracijos į Laikinosios sostinės gatves išsiliejo per 1956-ųjų Vėlines, praėjus savaitei nuo antisovietinio Vengrijos sukilimo pradžios. Tų metų lapkričio pirmąją pačiame miesto centre esančiose senosiose Kauno kapinėse prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę susirinko apie 10 tūkstančių žmonių, daugiausia jaunimo. „Šalin rankas nuo Vengrijos!“. „Laisvę Lietuvai!“ – šaukė minia, o netrukus plikas kapinių medžių šakas papuošė iš šalikų ir skarelių padaryta Trispalvė.

Po kurio laiko, nušlavusi visas užtvaras, minia patraukė į Laisvės alėją. Skanduodami patriotinius šūkius, demonstrantai išdaužė KGB pastato langus ir artėjo prie Vykdomojo komiteto (priešais šį pastatą esančiame sodelyje po 16 metų susidegins R. Kalanta). Demonstrantus pavyko sustabdyti tik automatais su koviniais šoviniais apginkluotiems kareiviams. Tą vakarą Kaune buvo suimti mažiausiai 85 žmonės, kurių daugumą sudarė įvairių aukštųjų mokyklų studentai. Bent keturi iš jų vėliau buvo nuteisti. Tačiau, nepaisant represijų, demonstracijos Kaune pasikartojo ir per 1957-ųjų Vėlines. Protesto akcijos tikriausiai būtų kartojęsi kasmet, jei valdžia 1959 metais nebūtų nutarusi senąsias miesto kapines uždaryti.

Drastiški valdžios veiksmai vis dėlto neužkirto kelio kitoms antisovietinėms demonstracijoms. 1960 metų liepos mėnesį, prieš pat minint sovietų valdžios paskelbimo Lietuvoje dvidešimtmetį, spontaniškos riaušės kilo po Kauno sporto halėje surengtų bokso varžybų tarp Lietuvos ir Uzbekijos komandų. Tuomet minia vėl skandavo antisovietinius ir antirusiškus šūkius. Kalbėta, kad Lietuvos partiniams šulams ši akcija buvusi itin neparanki, mat kaip tik tuo metu Kaune lankėsi vyriausiasis Kremliaus ideologas Michailas Suslovas.

Lygiai po metų 1961-ųjų liepos 21 dieną (per sovietų eilinę sovietų Lietuvos paskelbimo sukaktį), Kauno „Žalgirio“ stadione, kur galėjo būti apie 10000 žmonių, įvyko susirėmimas su milicija. Minia skandavo antirusiškus šūkius, apmėtė akmenimis milicijos automobilį, vėliau jį apvertė ir padegė. Trys milicininkai buvo sužeisti. Tuomet į minią buvo imta šaudyti koviniais šoviniais, vienas žmogus žuvo.

Jaunimas negalėjo nežinoti ir apie 1968 metais sovietų ir jų sąjungininkų tankų vikšrais sutraiškytą Prahos pavasarį. Tuomet masinių manifestacijų nebuvo, užtat 1969 metais KGB išaiškino šešias Kaune veikusias antisovietiškai nusiteikusio jaunimo grupes, kurių daugumą sudarė vidurinių mokyklų moksleiviai. Taigi, jei kitose Lietuvos vietose buvo palyginti ramu, Kaune atmosfera pamažu, bet nenumaldomai kaito. Čia vis dar buvo gyva tarpukario Lietuvos sostinės dvasia, kuria persiėmė ir jaunoji kauniečių karta.

„Vienišas keleivis“

R. Kalanta nebuvo išimtis. Nors ir gimęs Alytuje, į Kauną drauge su tėvais jis persikėlė 1963-aisiais, būdamas dešimties. Berniuko tėvai pasaulėžiūros požiūriu buvo visiškos priešingybės. Tėvas Adolfas Kalanta idėjinis komunistas, karo metais tarnavęs 16-oje lietuviškoje divizijoje, o vėliau tapęs stribu ir kovojęs su Lietuvos partizanais. Tiesa, vėlesniais metais didelės karjeros jis nepadarė, greičiausiai, dėl menko išsilavinimo. Reikia pridurti, kad Adolfas buvo antrasis Romo motinos Elenos vyras. Pirmą kartą ji buvo ištekėjusi už šaulių būrio vado Kalėdos, su kuriuo sugyveno du sūnus – Antaną ir Evaldą. Sovietams okupavus Lietuvą, Elenos vyras buvo suimtas ir nuteistas 25 metams lagerių, kur netrukus žuvo.

Ištekėjusi už komunisto, Elena savo pažiūrų nepakeitė. Ji buvo labai religinga ir vaikus stengėsi auklėti katalikiška dvasia. Visgi atrodo, kad dėl tėvų pažiūrų skirtumo nesutarimų šeimoje nekildavo – Kalantų namuose netgi buvo tyliai švenčiama vasario 16-oji. „Patėvis mums buvo geras, mylėjo visus vienodai, stengėsi dėl mūsų. Visada vadindavome jį tėvu“, – yra pasakojęs netikras Romo brolis Antanas.

Paties Romo gyvenimo stilių ir pažiūras smarkiai veikė hipių idėjos, kuriomis jis susidomėjo būdamas šešiolikos. Kaune tuo metu būta kelių hipių grupelių. Žinomiausių iš jų kaip tik ir rinkdavosi prie fontano Muzikinio teatro sodelyje. Romas šliejosi prie kitos, mažiau žinomos grupės, kuriai vadovavo Stasys Tokarskis pravarde Grafas. Šiai grupei priklausė ir straipsnio pradžioje minėtas Bublė, lemtingą gegužės 14-ąją įpylęs į R. Kalantos stiklainį benzino.

Vis dėlto Romas nebuvo tikras hipis, greičiau hipiuojantis. Į tikruosius hipius jis panėšėjo ilgais plaukais, apranga, kalbos stiliumi, manieromis. Tačiau hipių ideologija netapo jo gyvenimo būdu – R. Kalanta nesimėgavo alkoholiu, (jis Kauno hipiams atstodavo neprieinamus narkotikus), nepropagavo ir nepraktikavo laisvos meilės ir nemėgino visiškai atsiriboti nuo visuomenės ir savo pareigų. Nepaisant to, egzistuoja versija, kad už hipiavimą jis buvo išmestas iš komjaunimo (tai tvirtino kai kurie jo draugai ir artimieji). Vis dėlto oficiali versija teigia, kad Romas ir savo mirties valandą buvo komjaunuolis.

Mokslai R. Kalantai visuomet sekėsi nekaip, o laikui bėgant, reikalai ėjo tik prastyn. Negalima sakyti, kad vaikinas buvo negabus ar viskam abejingas. Jis domėjosi sportu, muzika, istorija, politika, filosofija, daugeliu klausimų reikšdavo savitą nestandartinę nuomonę. Jo originalumas netilpdavo į asmenybes niveliuojančios sovietinės švietimo sistemos rėmus tad kviečiamas atsakinėti, Romas dažnai atsisakydavo eiti prie lentos. „Nematau prasmės“ , – sakydavo jis. Viskas baigėsi tuo, kad 1971 metais, R. Kalanta neišlaikė chemijos, geometrijos ir fizikos egzaminų ir negavo brandos atestato. Mokslus teko tęsti vakarinėje mokykloje.

Atrodo, kad R. Kalanta miglotai įsivaizdavo savo būsimą vietą sovietinėje visuomenėje. Apie tai liudija nuolat besikeičiantys jo ateities planai. Vaikinas norėjo tapti milicininku, gėlininku, veterinaru, žurnalistu ir net buvo sumanęs stoti į kunigų seminariją. Tačiau besimokydamas mokykloje, jis nežengė nė vieno konkretaus žingsnio kuria nors iš šių krypčių. Maža to, vaikinas vis dažniau galvojo ne apie gyvenimą, o apie mirtį. Tokių minčių galima rasti jo dienoraščiuose ir laiškuose „Mano charakteris – vienišo keleivio, kuris žemėje ilgai neužsibus.“ Laiškus sudeginsi, ir iš manęs liks tik pelenų krūvelė“. Liepsnos ir jo apimto žmogaus vaizdus galima aptikti ir vaikino piešiniuose.

Kalbama, kad šešiolikmetį Romą labai sukrėtė Jano Palacho auka: šis čekų studentas 1968 metais susidegino, protestuodamas prieš sovietų invaziją į Čekoslovakiją. Vaikinas žinojo ir apie kitas drastiškas protesto akcijas: Kijeve, protestuodamas prieš Ukrainos rusifikaciją, tokiu būdu viešai nusižudyti mėgino N. Bereslavskis, Rygoje, protestuodamas prieš invaziją į Čekoslovakiją ir reikalaudamas suteikti Sovietų Sąjungos žydams emigruoti į istorinę tėvynę, susidegino I. Ripsas. Šiuos įvykius plačiai nušvietė rusų ir lietuvių kalbomis laidas transliuojančios Vakarų radijo stotys. Tuo tarpu oficialioji sovietų žiniasklaida skalbė apie budistų vienuolius, padegančius save protestuojant prieš amerikiečių buvimą Vietname. (Beje, tokiais pačiais būdais budistai šiandien kovoja prieš Kinijos valdžios veiksmus okupuotame Tibete). Galimas dalykas , kad tokie pavyzdžiai paskatino R. Kalantą susimąstyti apie tai, jog žūdamas liepsnose jis geriausiai įprasmintų savo gyvenimą sovietinėje beprasmybėje. Tokią nuostatą gerai iliustruoja įrašas R. Kalantos užrašų knygutėje“ „Nekaltinkite dėl mano mirties nieko. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau turėsiu tai padaryti. Aš nekenčiu socialistinės santvarkos. Aš nesu niekam naudingas. Kam man daugiau gyventi? Kad ši santvarka mane užmuštų? Geriau aš pats save… Čia niekad nebus laisvės. Net šitą žodį „Laisvė“ uždraudė.“

Liepsnos prie fontano

„Įdėmiai skaičiau laikraštį, kai išgirdau nežmonišką riksmą. Mano reakcija buvo tokia: atsitiko nelaimė. Žiūriu – visai greta liepsnoja didelis ugnies stulpas, o iš jo iššoka žmogus. Jis žengė 3-4 žingsnius fontano link, krito ant šono, dukart persivertė, lyg norėdamas kaip nors pasiekti fontaną ir abiem rankom užsidengė akis. Jo lūpos krutėjo, norėjo dar kažką sakyti.Bet aš lietuviškai nesuprantu“, – taip vėliau tardytojui pasakojo iš Rusijos į Kauną komandiruotėn atvykęs inžinierius.

Pastebėsime, kad apie patį R. Kalantos susideginimo epizodą vėliau bus kalbama ir rašoma labai įvairiai. Sakyta, kad apsipylęs benzinu , ar net jau liepsnodamas, jis sušuko: “Laisvę Lietuvai!“ Tačiau daugelis mačiusiųjų įvykį tai kategoriškai neigia. Knygos „Dramatiškos biografijos“ autorius Rokas Subačius , pasakodamas apie R. Kalantos istoriją, taip pat tvirtina neaptikęs šaltinio, kuris nurodytų konkrečius liudininkus, girdėjusius tokius žodžius. Mums vis dėlto pavyko atrasti vieną tokį šaltinį. Apie šiuos R. Kalantos paskutinius žodžius interviu užsienio lietuvių dienraščiui „Draugas“ prieš dešimtmetį yra užsiminęs inžinierius energetikas Vidmantas Kiserauskas. Tačiau visiškai pasikliauti šiuo liudijimu negalima, mat tą akimirką, kai R. Kalanta apsipylė benzinu ir uždegė degtuką, V. Kiserauskas remontavo automobilį savo draugo kieme, kurį nuo sodelio skyrė tvora. O apie tai, kad prieš virsdamas liepsnojančiu fakelu, R. Kalanta ištarė tokius žodžius jam papasakojęs kažkoks senukas, stebėjęs šią šiurpią sceną nuo pat pradžių.

Po minutės kitos viskas buvo baigta. Pro šalį ėję milicijos mokyklos kursantai švarkais užplakė liepsną. R. Kalanta gulėjo tylus, jo kūnas drebėjo. Šalia buvo padėtas tuščias stiklainis, laikrodis ir užrašų knygutė, kurioje kaligrafiškomis raidėmis buvo įrašyta: „Romanas Kalanta. Kaunas, Panerių g. 32.“ Visus šiuos daiktus susirinko į įvykio vietą atėjęs milicininkas. Kita versija teigia, kad užrašų knygutę rado ir pasiėmė kažkoks Kauno Politechnikos instituto studentas, tačiau vėliau ją atėmė saugumiečiai. Nežinia, kuri versija teisinga, tačiau esmės tai nekeičia: KGB rankose netrukus atsidūrė ne tik ši užrašų knygutė, bet ir visi R. Kalantos užrašai, piešiniai, laiškai, nuotraukos.

Kratos R. Kalantos, jo artimųjų ir draugų namuose prasidėjo praėjus kelioms valandoms po susideginimo. Saugumiečiai sulaikė ir išsivežė apklausai Romo tėvą, buvo tardomi ir kiti kaip nors su juo susiję asmenys. Paties R. Kalantos apklausti nebuvo įmanoma – ligoninėje jis tik trumpam atgaudavo sąmonę, tačiau neatsakinėjo net į motinos klausimus, tik užmerkdavo ir atmerkdavo akis. Saugumiečiai reikalavo, kad medikai bet kokiais būdais išgelbėtų Romo gyvybę, tačiau medicina šiuo atveju buvo bejėgė – apie ketvirtą ryto R. Kalanta mirė.

Atlikus teismo medicinos ekspertizę, jaunuolio kūnas buvo atiduotas tėvams. Romas buvo pašarvotas namuose Vilijampolėje. Visas prieigas prie Kalantų namo akylai stebėję saugumiečiai saugojo, kad į vidų nepatektų niekas kitas, išskyrus gimines ir artimiausius draugus. Laidotuvėmis, kurios turėjo įvykti ketvirtadienį, gegužės 18 dieną 16 valandą, taip pat rūpinosi KGB – užsakė transportą, orkestrą, parinko kapo vietą pačiame nuošaliausiame Romainių kapinių kampe.

Demonstracija virto riaušėmis

Tuo metu sodelyje prie muzikinio teatro ėmė rinktis žmonės . Šaligatvio plyteles prie fontano nuklojo gėlės, tarp kurių nušvito žvakelių liepsnos. Sodelį apsupę milicininkai kurį laiką apsiribojo tik stebėtojų vaidmeniu. Tačiau, miniai vis gausėjant, matyt buvo gautas įsakymas ją išsklaidyti. Milicininkai ėmė trypti gėles, mėtyti jas į šiukšlių dėžes, vaikyti susirinkusius žmones, Keli iš jų buvo sulaikyti. Tai tik dar labiau įkaitino atmosferą.

Laidotuvių dieną jaunimas jau nuo pat ryto būriavosi prie Kalantų namo. Matydami, kad iki 16 valandos čia gali susirinkti sunkiai suvaldoma minia, saugumiečiai nutarė paankstinti laidotuves dviem valandomis ir neišleisti į reisą nė vieno maršrutinio autobuso, važiuojančio kapinių kryptimi. Tai buvo lemtinga klaida: įtūžusi minia nuo Kalantų namo patraukė link Romo žūties vietos.

Pakeliui demonstrantų vis gausėjo, jie skandavo šūkius Tegyvuoja Kalanta!“, „Laisvę Lietuvai!“, „Rusai, lauk iš Lietuvos!“. Priėjusi Muzikinio Teatro sodelį, minia, apsupusi ratu R. Kalantos susideginimo vietą, pagerbė jo atminimą tylos minute. Po to, Kauno dramos teatro scenos mašinisto Vytauto Kalėdos paraginti, susirinkusieji patraukė link kitame Laisvės alėjos gale esančios milicijos valdybos (tame pačiame pastate buvo įsikūręs ir KGB Kauno skyrius. )

Prie Įgulos bažnyčios, kauniečių paprastai vadinamos Soboru, kelią demonstrantams pastoję „bananais“ ginkluoti milicininkai puolė minią ir ėmė stumti ją atgal link Miesto sodo. Nuo šios akimirkos taiki demonstracija virto riaušėmis. Minia ėmė svaidyti į milicininkus akmenis, vardyti šiukšlių dėžes ir suolus, galiausiai apvertė ir padegė milicijos motociklą. Demonstrantai buvo išvaikyti tik sutemus, kai apie 22 valandą į Laisvės alėją buvo atsiųstas lazdomis, skydais ir šalmais ginkluotas vidaus kariuomenės būrys.

Kitą dieną demonstracijos pasikartojo su nauja jėga. Tačiau valdžia joms jau buvo pasiruošusi. Laisvės alėją šį kartą užblokavo ne milicija, o rimtam mūšiui pasirengę specialiojo būrio kareiviai su automatais, granatomis ir dujokaukėmis. Jiems talkino ir gausus būrys draugovininkų komjaunimo bei partijos aktyvistų. Apie 16 valandą, žmonės buvo pradėti vaikyti ir mušti. Reikia pastebėti, kad ypatingu žiaurumu pasižymėjo ne kareiviai, o būtent minėti „aktyvistai“, gavę valdžios nurodymą nesigailėti „išsigimėlių“. Daužomi buvo visi, pasitaikę kelyje, nesigailint nei moterų, nei vaikų. Demonstracija buvo nuslopinta per dvi valandas.

Švelnūs nuosprendžiai ir tylios represijos

Oficialiais duomenimis per dvi dienas buvo sulaikyti 402 asmenys. 33 iš jų patraukti administracinėn atsakomybėn, šešiems iškeltos baudžiamosios bylos. Pastarieji buvo kaltinami viešosios tvarkos pažeidimų organizavimu arba chuliganizmu ir valstybinio turto niokojimu. Spalio 3 dieną jiems buvo paskelbtas nuosprendis: nuo pusantrų iki trejų metų laisvės atėmimo.

Kodėl aktyviausi antisovietinių protesto akcijų dalyviai buvo apkaltinti paprastu chuliganizmu ir gavo palyginti švelnias bausmes, nesunku paaiškinti. Sovietinės Lietuvos valdžia bet kokiomis priemonėmis mėgino nuslėpti politinį manifestacijų pobūdį. Nors KGB rengtose pažymose įvykių priežastys buvo pateikiamos objektyviai, iš Maskvai siunčiamų Lietuvos valdžios ataskaitų bet kokios užuominos į politines įvykių priežastys buvo išbrauktos. Toks vertinimas, atrodo, tenkino ir pačius Kremliaus šeimininkus, nes R. Kalanta susidegino R. Nixono vizito į Maskvą išvakarėse.

Norėdama sumenkinti Kauno pavasario reikšmę, KGB ir Lietuvos partinė vadovybė mėgino sukompromituoti ir patį R. Kalantą, apšaukdama jį psichikos ligoniu. Specialiai sudaryta psichiatrų komisija, ištyrusi jo laiškus, užrašus ir piešinius bei apklaususi Romo gimines ir artimuosius, skubiai paskelbė, jog jaunuolis sirgo šizofrenija, „nusižudė ligos būsenoje ir negalėjo suprasti tikros savo veiksmų reikšmės bei vadovauti jiems“.

Daugelis turbūt nė nesusimąstydami pasakytų, kad tokią diagnozę komisijos nariai pateikė spaudžiami ar įbauginti saugumo. Tačiau regis, kad tai – ne visai tiesa. R. Kalantą 1989 metais reabilitavusios kitos psichiatrų komisijos narys dr. Dainius Pūras interviu interneto portalui „Delfi“ prieš penketą metų yra pasakęs: „Aš nei teisinu, nei smerkiu anos komisijos išvadą. Aš tik žinau (nes komisijoje buvo ir viena iš mano mokytojų), kad visi ir 1972 m. komisijos, ir 1989 m. komisijos nariai sprendė patys, o ne kaip jiems kas nors liepė.“ 1989 metais sudaryta komisija R Kalantos poelgį susiejo su giliu akcentuotos asmenybės egzistenciniu konfliktu, kilusiu susidūrus su to meto visuomenės nuostatomis ir paskelbė, kad jis neturėjo psichikos sutrikimų.

Tačiau kas reabilituos kitus Kauno pavasario dalyvius, kurių absoliuti dauguma tuometinės valdžios oficialiai net nebuvo nubausti?. Jų gyvenimai buvo laužomi tyliai – mušant, bauginant, persekiojant, mėtant iš darbų ar aukštųjų mokyklų. Greičiausiai – niekas, nes kaip prieš keletą metų transliuotoje Kauno televizijos ARTV laidoje pastebėjo VDU istorikas Kastytis Antanaitis, „ta karta, kurią mušė, šiandien nesėdi Seime ir nėra ta, kuri valdo Lietuvą. O tie, kurie pakankamai patogiai jautėsi 1972-aisiais, pakankamai patogiai jaučiasi ir šiandien“.

Lietuvos žinios“, 2012-05-11

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s