Žygdarbis prie Kalniškės

 

Praėjusį sekmadienį minėjome partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės dieną. Ta proga prisiminkime, kad prieš 67 metus, 1945-ųjų gegužės 16 dieną įvyko vienos kruviniausių laisvės kovų istorijoje kautynių – Kalniškės mūšis.

 

Aras Lukšas

Vėlyvą 1945 metų gegužės 15-osios vakarą iš Simno miestelio Dusios ežero link traukė penki partizanai. Vykdydami būrio vado Jono Neifaltos-Lakūno įsakymą, jie turėjo nueiti pas žmogų, norėjusį padovanoti laisvės kovotojams radijo aparatą. Skaisčiai šviečiant pilnačiai, eiti buvo lengva. Užduotis – taip pat ne iš sunkiųjų. Vis dėlto kažkokia negera nuojauta tvyrojo tos pavasario nakties tamsoje. Tai vienoje, tai kitoje vietoje amsėjo šunys, ir jų lojimas vis garsėjo. Juste jutosi, kad aplinkiniuose kaimuose vyksta kažin koks neįprastas judėjimas. Eiti toliau darėsi pavojinga, tad partizanai nutarė užsukti į artimiausią sodybą ir pasiteirauti, ar apylinkėse nėra kareivių.

Sodybos šeimininkas, matyt, nemiegojo: vos išgirdęs beldimą į langą, jis tuoj pat išėjo į lauką ir papasakojo partizanams, kad vos prieš pusvalandį į sodybą buvo užėję Šventežerio stribai –  teiravosi apie „banditus“. Vyrai nutarė nieko nelaukdami grįžti atgal. Jiems priartėjus prie Kalniškės miško, dangaus pakraštys jau dažėsi aušros raudoniu. Naktinio žygio išvarginti partizanai pirmiausia nutarė užeiti pas ryšininką, gyvenusį pačiame miško pakraštyje. Čia jie tikėjosi nors valandėlę nusnūsti. Tačiau, vos vyrams spėjus įsikurti, nuo miško pusės pasigirdo kulkosvaidžių kalenimas. Supratę, kad padėtis rimta, partizanai nutarė nieko nelaukdami traukti į stovyklą. Pakeliui jiems teko pereiti kelią, ant kurio matėsi daugybė kareiviškų batų pėdsakų. Norėdami suklaidinti galimus persekiotojus, kelią kovotojai perėjo atbulomis.

Stovykloje vyrai sužinojo, kad visą Kalniškės mišką jau apsupęs priešas. Jo pajėgos turėjo būti didelės – norint apsupti 7 kilometrų ilgio ir 5 kilometrų pločio mišką, reikėtų ne mažiau, nei tūkstančio kareivių. Tuo tarpu partizanų stovykloje buvo mažiau nei šimtas kovotojų.

Ką daryti? Stoti į mūšį, ar, išsiskirsčius mažomis grupelėmis, trauktis? Būrio vadas J. Neifalta-Lakūnas nutarė rinktis pirmąjį variantą. Kovotojams buvo įsakyta užimti pozicijas netoliese esančioje aukštumoje. Išsiskirstę nedidelėmis grupėmis partizanai mėgino apsikasti, tačiau tai padaryti buvo sunku – niekas neturėjo kastuvo, tad žemę teko gremžti plikomis rankomis.

Stojo mirtina tyla. Priešo nesimatė, tačiau galima buvo jausti, kad jis kažkur visai netoli. Išžvalgyti jo pozicijas buvo pasiųsti du partizanai. Nepraėjus nė dešimčiai minučių, pasigirdo automatų papliūpos. Po jų į pozicijas grįžo tik vienas žvalgas. Po kurio laiko visai netoliese pasigirdo rusiškos komandos. Kareiviai artėjo prie kalno, tačiau jų vis dar nesimatė. Taupant šovinius, partizanai gavo įsakymą šaudyti tik tuomet, kai priešas bus aiškiai matomas. Netrukus iš rusų pozicijų prapliupo uraganinė ugnis ir aukštumą apgaubė dūmų debesys bei sudegusio parako tvaikas. Taip, pasak įvykių dalyvio J. Mirijausko prisiminimų, prasidėjo vienas kruviniausių pokario laisvės kovų istorijoje Kalniškės mūšis.

Likusių gyvų mūšio dalyvių ir vietos gyventojų pasakojimai bei partizanų vadų užrašai – tai beveik viskas, iš ko galime susidaryti įspūdį apie šio mūšio eigą ir mastą. Apie tai, kas vyko tą saulėtą ir kaitrią 1945 metų gegužės 16-ąją, galima spręsti ir iš negausių sovietų NKVD dokumentų. Tiesa, čia smarkiai menkinami NKVD kariuomenės mūšyje patirti nuostoliai, tačiau tai – įprasta karo praktika. Juo labiau, kai kalbame apie 1945-uosius – metus, kurių pradžioje sovietų baudėjai planavo visiškai sunaikinti ginkluotą lietuvių pasipriešinimą. Taigi, prieš tęsdami pasakojimą apie tolimesnę Kalniškės mūšio eigą, žvilgterėkime į tai, kas Lietuvos miškuose vyko nuo pat metų pradžios.

Nepaskelbtas karas

1945-ųju pradžioje visa Europa jau gyveno pergalės viltimis. Vasarį Jaltoje sąjungininkų vadovai tarėsi dėl išlaisvintų iš nacizmo tautų likimo. Raudonosios Armijos daliniai to metu jau buvo peržengę SSRS sienas ir skverbėsi į Vokietijos žemes. Tuo tarpu sovietų užnugaryje likusioje Lietuvoje tebevyko  nepaskelbtas kruvinas karas.

NKVD šefo Lavrentijaus Berijos pavaduotojo Sergejaus Kruglovo įsakymas iki 1945 metų sausio 1 dienos visiškai likviduoti ginkluotą lietuvių pasipriešinimą taip ir nebuvo įvykdytas, jo terminai buvo nuolat perkeliami tolyn. Tuo metu dideli partizanų būriai sėkmingai kovėsi su gausiomis priešo pajėgomis. Lietuvos miškuose buvo susitelkę apie 30 tūkstančių vyrų, o milžiniškuose jų bunkeriuose būta ne tik lengvosios ginkluotės, bet ir nuo karo likusių artilerijos pabūklų. Partizanai kontroliavo didelę šalies teritorijos dalį – ypač kaimo vietoves, kuriose nedrįsdavo pasirodyti nei stribai, nei milicija. Tiesą sakant, šios represinės struktūros tuomet nebuvo iki galo susiformavusios. Partizanai be ypatingo vargo užimdavo ir didesnius miestelius, kuriuose sugebėdavo išsilaikyti ilgiau nei parą, o vėliau pasitraukdavo be mūšių ir nuostolių.

Kovai prieš partizanus tais metais buvo metamos didelės NKVD ir sovietų Vidaus kariuomenės pajėgos, o partizanai, susidūrę su priešu, niekuomet nevengdavo stoti į atvirą pozicinį mūšį. Vienas iš didžiausių partizanų ir okupantų susirėmimų Dzūkijoje įvyko 1945 metų vasario 27 dieną ir įėjo į istoriją kaip Panaros kautynės. Tuomet prieš juos užpuolusias gausias ir gerai ginkluotas priešo pajėgas partizanai buvo priversti kautis atvirame lauke. Niekas negali tiksliai pasakyti, kiek šios kautynės pareikalavo aukų. Liudytojai mini septynis žuvusius partizanus, o apie nukautų priešų skaičių vietos gyventojai kalba labai įvairiai. Vis dėlto vietos kaimiečiai buvo verčiami nukautuosius enkavedistus rogėmis vežti į mašinas. Jų vertinimu, į tas mašinas buvo pakrauta nuo 70 iki 100 priešo kareivių lavonų.

Pavasariop okupantai rengėsi pereiti į lemiamą puolimą. Tam buvo palankios ir gamtinės sąlygos: kaip knygoje „Lietuvos karas“ pastebi istorikas Kęstutis Kasparas, tirpstantis sniegas vertė partizanus palikti savo slėptuves, o belapis miškas dar negalėjo teikti jiems prieglobsčio. Kita vertus, okupantai skubėjo pradėti ofenzyvą iki kovo-balandžio mėnesio, kol neprasidėjo pavasario polaidis, gerokai apsunkinantis kariuomenės ir jų technikos judėjimą.

Taigi, jau kovo pradžioje NKVD kariuomenė pradėjo puolimą Panevėžio apskrityje. Kovo 27 dieną priešas apsupo Eimuliškio mišką, kuriame buvo apie 350 kovotojų. Per visą dieną trukusias kautynes žuvo apie 80 partizanų, nors okupantų dokumentuose, kur šis mūšis vadinamas „didžiausiu junginių pajėgų sutriuškinimu“, nurodomas pusantro karto didesnis žuvusiųjų skaičius.

Maždaug tuo pat metu NKVD pradėjo valymą ir Labanoro miškuose. Kovo 10 dieną enkavedistai prie Kiauneliškio apsupo du partizanų bunkerius. Besiginantiems kovotojams į pagalbą atskubėjo už 8 kilometrų įsikūrusiuose centriniuose Tigro rinktinės bunkeriuose buvę kovos draugai. Išblaškę kareivius, jie sudarė galimybę apsuptiems partizanams ištrūkti, tačiau šie liko savo pozicijose, manydami, kad tai ne draugų pagalba o priešo paspęsti spąstai. Bunkerius enkavedistams pavyko sunaikinti tik kitos dienos rytą, pasitelkus artileriją ir minosvaidžius. Šiose kautynėse žuvo apie 150 partizanų, tuo tarpu priešo nuostoliai buvo maždaug penkis kartus didesni.

Iš žymesnių kovo mėnesį vykusių kautynių galima paminėti okupantų puolimus prieš Ukmergės apskrities Veprių valsčiuje veikusius legendinio Žalio Velnio vadovaujamus partizanus. Kovo 2 dieną kareiviai apsupo vienoje Upininkų kaimo sodyboje buvusius partizanus. Tuomet kautynėse žuvo 16 iš 17-os ten buvusių vyrų. Kovo 20 dieną maždaug septyniasdešimties partizanų būrys prie Gudelių kaimo susikovė su trimis NKVD batalionais ir keturių aplinkinių miestelių stribais. Mūšyje žuvo 36 partizanai.

Kodėl šiuose ir vėlesniuose poziciniuose mūšiuose priešas nuostoliai būdavo didesni, nesunku paaiškinti. Puldami įsitvirtinusius partizanus, sovietai naudojo įprastą Antrojo pasaulinio karo taktiką – pulti „bangomis“, į žuvusiųjų vietą metant atakon vis naujus karius. Pripratę imti viršų gyvosios jėgos mase, okupantai savo karių nesigailėjo. Lygiai taip pat jie elgėsi ir Kalniškės mūšyje.

Nuo ulonų puskarininkio iki partizanų vado

Apytikrę J. Neifaltos-Lakūno kuopos stovyklos vietą Kalniškės priešas nustatė dar gegužės 14 dieną. Tai jam pavyko padaryti, nuo mėnesio pradžios stebint partizanų judėjimą. Šukuoti mišką buvo mestas visas 1-ojo Pabaltijo fronto užnugario apsaugos 220-asis pasienio pulkas, esantis NKVD žinioje. Štai kaip jau po kautynių savo raporte prieš mūšį susiklosčiusią padėtį aprašė pulko vadas majoras Jacenka:

„1945 m. gegužės 14 d. iš Simno rajono NKVD skyriaus viršininko gauti duomenys apie tai, kad Seminiškių miško rajone,37 km į vakarus nuo Alytaus, 8 km į pietvakarius nuo Simno, slepiasi iki 70 žm. gauja, ginkluota rankiniais ir sunkiaisiais kulkosvaidžiais, automatais ir šautuvais, vadovaujama vokiečių armijos kapitono, sudaryta iš lietuvių ir kelių vokiečių. Ši gauja paskutinių 10 dienų laikotarpyje smulkiomis grupėmis iš 10-15 žm. išeidavo iš miško ir užsiiminėdavo vietinių gyventojų plėšimu ir atskirų gyventojų išsivedimu į mišką…“ Atkreipkime dėmesį į tai, kad Kalniškėse dislokuoto partizanų būrio vadą raporto autorius vadina vokiečių kariuomenės kapitonu. Norėdami išsiaiškinti, ar tai tiesa, trumpam palikime mūšio vietą ir peržvelkime kai kuriuos J. Neifaltos-Lakūno biografijos faktus.

Nepriklausomos Lietuvos metais J. Neifalta tarnavo puskarininkiu Alytuje dislokuotame ulonų pulke. 1938 metais vedęs mokytoją Albiną Griškonytę, apsigyveno Kazlų Rūdoje. Sovietams okupavus Lietuvą, 1940 vasarą buvo suimtas ir išvežtas būsimo partizanų vado tėvas. Apie tolimesnį jo likimą jokių žinių nėra. Pats J. Neifalta iki SSRS ir Vokietijos karo pradžios gyveno pusiau legaliai.

Vokiečių okupacijos metais J. Neifalta ne tik nestojo į hitlerininkų organizuojamus kariuomenės būrius, bet ir įsitraukė į antinacinį pogrindį. 1944-aisiais jis ketino stoti į generolo Povilo Plechavičiaus organizuotą Vietinę rinktinę, tačiau sužinojęs, kad hitlerininkai ketina sulaužyti susitarimą ir panaudoti Lietuvos karius saviems tikslams, iš ten pasitraukė ir sugrįžo į gimtinę – Giraitės kaimą netoli, Šventežerio. Tačiau ir ten jam nebuvo ramu vietos gyventojai pasakojo, kad per vieną jaunimo pasilinksminimą gretimame kaime J. Neifaltos ieškojo ginkluoti vokiečių kareiviai, o jo neradę, nušovė pirmą pasitaikiusį jaunuolį.

Vėl užėjus sovietams, J. Neifalta su žmona laikinai apsigyveno Teizuose, maždaug už trijų kilometrų nuo gimtojo Giraitės kaimo. 1944 metų rudenį, sovietams pradėjus imti Lietuvos vyrus į Raudonąją armiją, būsimas partizanas kurį laiką slapstėsi, kol gaudynių metu buvo peršautas ir paguldytas į Lazdijų ligoninę, kur jį saugojo ginkluoti sovietų kareiviai. Vis dėlto J. Neifalta pavyko pasprukti ir pasislėpti giminaičių sodyboje. Pasveikęs J. Neifalta su žmona pasitraukė į Kalniškės mišką, kur, kaip buvęs Lietuvos kariuomenės puskarininkis tapo partizanų kuopos vadu. Taigi, sunku pasakyti, kuo remdamasis sovietų pulko vadas vadina Lakūną vokiečių kariuomenės kapitonu – gal dėl didesnio efekto, o gal taip jam sakė vietos enkavedistai ar stribai. Šiaip ar taip, patikrinti tokios informacijos sovietų majoras neturėjo galimybės – iš Kalniškės mėsmalės J. Neifalta ištrūko gyvas ir sveikas.

Priešą šlavė granatomis

Bet grįžkime prie pačių kautynių. Su pagrindinėmis partizanų pajėgomis, įsitvirtinusiomis už dviejų kilometrų nuo Krosnėnų kaimo esančioje aukštumoje, NKVD pulkas susidūrė apie 16 valandą. Maždaug šimtas partizanų, išsidėstę skyriais, užėmė žiedinę gynybą ir į priešą pasipylė tanki šautuvų ir kulkosvaidžių ugnis. Štai kaip neįvardintų kautynių dalyvių pasakojimą 1947 metais rašytame dienoraštyje perteikia Tauro apygardos partizanų kapelionas kun. Justinas Lelešius – Grafas :

„- Priešas,- pasakoja vyrai,- mus puolė keturis kartus, bet kiekvieną kartą grįžo su didžiausiais nuostoliais. Mes, kurie likome gintis, aukų turėjome mažai. Daugiausia žuvo tų, kurie išbėgiojo po mišką. Puolimų metu nuo parako dūmų mums stigo oro. Granatų ir šūvių aidai skambėjo po visą mišką. Tai buvo tikras pragaras. Ugnis liete liejosi į kalną, bet mes, nors iš visų keturių pusių apsupti, nepabūgome. Mes skynėme jų šimtus, ir, nors liejosi enkavedistų banga po bangos į kalno aukštumą, bet mes juos nutildėme taikliais šūviais.“

Šiuos partizanų liudijimus labai tiksliai patvirtina ir priešo pulko vado raportas: „16 val. 00 min., šukuojant mišką, 1-asis batalionas aukštumoje 2 km į pietryčius nuo Krasnianų (Krosnėnų – aut.) aptikome nustatyto žmonių skaičiaus gaują, kuri, pastebėjusi mūsų karius ir pajutusi, kad yra blokuota, aukštumoje užėmė žiedinę gynybą ir į aukštumos link judančius dalinius atidengė intensyvią ugnį iš sunkiųjų, rankinių kulkosvaidžių, automatų ir šautuvų. Nusprendžiau: 1-ojo ir 2-ojo bataliono daliniais su manevrinės grupės šaulių būriu aukštumą apsupti. Siekiant sudaryti tankų apsupties žiedą, 2-ojo bataliono užkardas nuimti. 2-ojo bataliono užkardoms judėti link aukštumos sektoriais, palaikyti tarp savęs vizualinį ir ugnies ryšį, neleidžiant iš miško masyvo išveržti gaujai ir pavieniams banditams.“

Tiek iš minėto raporto, tiek iš partizanų prisiminimų matyti, kad puolančius aukštumą enkavedistus partizanai šlavė ne tik intensyvia šautuvų ir kulkosvaidžių ugnimi, bet ir granatomis, kurios nuo stataus kalno šlaito buvo nusviedžiamos 60-70 metrų atstumu. Akivaizdu, kad esant tokiam pasipriešinimui sovietai turėjo patirti didžiulių nuostolių. Keturios jų atakos buvo sėkmingai atremtos.

„Kaip žvėrys, įsiutę enkavedistai mus puolė jau penktą kartą, nors jų lavonų gulėjo kalno papėdėje šimtai, bet jie dėjo paskutines pastangas užkopti į kalno viršūnę, kurioje gynėsi dar dvidešimt Lietuvos laisvės kovotojų. Mes neatlaikėme. Mums stigo šovinių. Sukoncentravę kulkosvaidžių ir šautuvų ugnį į vieną pusę, mes laimingai, su mažomis aukomis, prasiveržėme, skaitome J. Lelešiaus-Grafo dienoraštyje užrašytus partizanų liudijimus“.

„Matydamas, kad esant tokiam pasipriešinimui atakuojantys daliniai patirs didelių nuostolių, įsakiau: trims sunkiesiems kulkosvaidžiams, išsidėsčiusiems skirtingose aukštumos pusėse, nuslopinti pagrindines priešininko pasipriešinimo priemones -sunkiuosius ir rankinius kulkosvaidžius, ypatingai trukdantiems judėjimui, ugnimi prašukuoti medžių viršūnes, kuriose sėdėjo “gegutės“. Siekiant palaužti besipriešinančių moralinę dvasią atidengti į aukštumą sutelktą salvėmis ugnį. Ir kai po vieną valandą trukusios ugnies parengties priešininko pasipriešinimas pastebimai nusilpo, įsakiau:9-osios užkardos pajėgomis atakuoti priešininką“, savo ruožtu tvirtina majoras Jacenka. „Gegutėmis“ karo žargonu vadinti medžiuose įsitaisę kulkosvaidininkai. Viena iš jų buvo partizanų vado žmona Albina Neifaltienė-Pušelė. Pasak liudijimų, ji, įsitaisiusi aukštoje eglėje, kelias valandas pliekė puolantį priešą kulkosvaidžio ugnimi, kol vakarop jos gyvybę nutraukė snaiperio šūvis.

Apie 19 valandą susiaurėjus enkavedistų apsupties žiedui ir vis labiau intensyvėjant priešininko ugniai, atskirų būrių partizanai neteko ryšio su kaimynai ir ėmė savarankiškai trauktis iš kautynių vietos. Tačiau didesniems būriams prasiveržti sutrukdė intensyvi priešo ugnis. Pralaužti apsuptį pavyko tik atskiroms 12-15 kovotojų grupelėms, pasinaudojusioms enkavedistų pasirrengimu lemiamam šturmui.

Kova su žuvusiaisiais

Kalniškės mūšyje žuvo 44 partizanai. Kai kurių liudytojų teigimu, sovietų nuostoliai galėjo būti net dešimt kartų didesni. Tuo tarpu majoro Jacenkos raporte sakoma, jog mūšyje žuvo vos 4 raudonarmiečiai, dar 7 buvo sužeisti. Turint galvoje faktą, kad partizanai gyvėsi ne tik šaunamųjų ginklų ugnimi, bet ir granatomis, tokiais patikėti skaičiais vargu ar įmanoma. Sovietų pulko ataskaitoje yra ir dar vienas melas – čia teigiama, jog kautynėse žuvo pats partizanų vadas Lakūnas.

Iš tikrųjų J. Neifaltai pavyko išsiveržti iš apsupties. Pasivadinęs Sakalu, jis vadovavo Kalniškės partizanams iki vėlyvo rudens. Lapkričio 20 dieną J. Neifalta žuvo. „Laisvės kovų archyve“ apie jo žūtį galima rasti tokį Seminiškių kaimo gyventojos Onutės Dragašienės liudijimą: „Mes kūlėme javus. Nuo miško atbėgo sovietai kruvinomis rankomis. Paaiškėjo, kad kareiviai su stribais apsupo netolimą Atesnykėlių kaimo sodybą. Ten buvęs partizanų vadas Jonas Neifalta-Lakūnas, Sakalas su draugais partizanais. Jie apsupti bėgo, vadui peršovė koją. Partizanų vadas šaukė: „Bėkit, aš slėpsiuos!“ ir atsišaudydamas smuko į medžių jaunuolyną. Išsigelbėjimo jau nebuvo. Sako, brauningu pats nusišovęs“.

Žuvusio partizanų vado kūnas, saugomas kareivių ir stribų, kurį laiką gulėjo Krosnos miestelyje prie kelių sankryžos. Vieną naktį jis dingo, greičiausiai, okupantų buvo užkastas nepažymėtoje vietoje. Vėliau būta kalbų, kad Lakūno palaikus kažkas atradęs ir slapta perlaidojęs kitoje vietoje, tačiau atkūrus nepriklausomybę vykdytos paieškos jokių rezultatų nedavė.

Kalniškėje žuvusių partizanų kūnus stribai taip pat buvo sumetę prie netoliese esančio plento, o vėliau užkasė Simno ežero pakrantėje. 1988 metais žuvusiųjų palaikai buvo perlaidoti Simno kapinėse, o mūšio vietoje 1990 metais pastatytas paminklas. Bet net ir prabėgus 45 metams, atsirado norinčių dar kartą pakariauti su žuvusiaisiais. Tais pačiais metais minint Kalniškės mūšio sukaktį, Alytuje dislokuoti rusų kariuomenės desantininkai visiškai netoli memorialo surengė pratybas. O dar po trijų dienų kalne pastatytą paminklą kažkas susprogdino. Paminklas buvo atstatytas per savaitę, tačiau šio sprogimo aidas primena, kad net ir iškovojus laisvę, visada atsiras norinčių ją užgniaužti.

“Lietuvos žinios“, 2012-05-25

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s