Laisvės pašvaistė virš Norilsko

 

Šiomis dienomis sukanka 59 metai, Norilsko lageriuose prasidėjo ligi tol neregėto masto politinių kalinių sukilimas. Tarp jo organizatorių ir aktyviausių dalyvių buvo ir nemažai lietuvių.

Aras Lukšas

„1953 m. gegužės 26 d. Gorlago 5 skyriuje sargybos viršininkas seržantas Djakovas gyvenamojoje kalinių zonoje iš automato apšaudė prie barako stovinčius kalinius. Penki nušauti, septyni sužeisti. Pasipiktinusiųjų kalinių grupė patraukė į lagerio administracijos pastatą. Administracijos karininkai ir civiliai darbuotojai skubiai pasišalino – išbėgo už sargybos vartų. Miesto statybos gamybinėje zonoje sukaukė kompresorių sirenos: ilgai signalais pranešė apie ypatingą įvykį. Ten dirbusi pamaina ant bokštinių kranų iškėlė juodas vėliavas. (…) Draudžiamojoje zonoje – koridoriuje tarp miesto statybos ir lagerio zonų – stoviniavo būreliai kareivių. (…) Ant štabo pastato stogo ir sargybos bokštuose skubiai statomi kulkosvaidžiai. Tai ir buvo Norilsko sukilimo pradžia. Gegužės 27 – birželio 4 d. sukilimo liepsna apėmė visus Gorlago skyrius“.

Taip 1953 metų Norilsko lagerių politinių kalinių sukilimo pradžią prisimena vienas iš jo dalyvių ir organizatorių Bronius Zlatkus. Kad susidarytume įspūdį apie šio sukilimo mastą, priežastis ir pasekmes, visų pirma turime išsiaiškinti, kokią vietą vadinamajame Gulage – sovietinių lagerių sistemoje – užėmė prie Norilsko įkurdintas kalinių „miestas“ Gorlagas, kas buvo jo gyventojai.

Savivalės ir smurto zona

Gorlagas buvo įkurtas 1948 metų rugpjūčio mėnesį, vykdant Josifo Stalino nurodymą visoje Sovietų Sąjungoje organizuoti ypatinguosius lagerius, skirtus „ypač pavojingiems valstybės nusikaltėliams“. Tokie lageriai buvo steigiami įvairiose SSRS vietovėse – Vorkutoje, Kolymoje, Taišete, Mordovijoje, Kazachstane ir kitur. Visi šie lageriai neatsirado tuščioje vietoje – ligi tol ten gyveno nuteistieji katorgos darbams. Ši ypatinga bausmės rūšis nuo 1943 metų oficialiai buvo taikoma „fašistams, išdavikams, okupantų bendrininkams“, ją skirdavo karo lauko teismai, o karui pasibaigus – Ypatingasis pasitarimas.

1948 metais įkurtuose ypatinguose lageriuose sąlygos beveik nieko nesiskyrė nuo pasmerktųjų katorgos darbams gyvenimo. Darbo diena oficialiai čia truko 10, o faktiškai – net iki 14 valandų, nuo alinančio darbo nebūdavo atleidžiami net invalidai. Už mažiausius nusižengimus grėsė visas mėnuo karceryje. Susirašinėti su artimaisiais buvo leidžiama tik du kartus per metus, apie siuntinius nebuvo nė kalbos. Be to, tiek katorgininkų, tiek ypatingieji lageriai buvo laikomi slaptais objektais, į kurių veiklą neturėjo teisės kištis net prokuratūra. Taigi, galime įsivaizduoti, koks išnaudojimas ir savivalė klestėjo šiuose milžiniškuose kalinių „miestuose“.

Tarp Gorlago (kaip ir kitų ypatingųjų lagerių) gyventojų daugiausia buvo nuteistųjų pagal Rusijos Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį, numačiusį iki 25 metų laisvės atėmimo už „antisovietinę veiklą“. Čia atsidurdavo Baltijos šalių ir Ukrainos „nacionalistai“, vokiečių nelaisvėje buvę Prancūzijos, Jugoslavijos, Lenkijos ar Čekoslovakijos antinacinio pasipriešinimo dalyviai, J. Stalino nurodymu deportuotų tautų atstovai – čečėnai, Krymo totoriai, Pavolgio vokiečiai. Patekdavo į Gorlago ir japonų karo belaisviai bei Rytų Kinijos geležinkelio darbuotojų šeimų nariai.

Taigi, lagerių gyventojų sudėtis buvo labai marga. Vis dėlto daugelį jų vienijo vienas bendras bruožas – nenoras taikstytis su prievarta. Ypač tuo pasižymėjo buvę frontininkai ar rezistentai, kriminalinių nusikaltėlių netrukus praminti „piktaisiais frajeriais“. „Frajeriais“ laisvės atėmimo vietose vadinti visi įteisintų vagių kastai nepriklausantys kaliniai, tarp kurių buvo ir „priekvailiai“ – inteligentai, nuteisti pagal 58 straipsnį. Pastarųjų kriminaliniai nusikaltėliai ypač nekentė ir visokiausiais būdais juos engė.

Lagerių administracijai tokia tvarka buvo labai paranki. Ją mėginta įvesti ir Gorlage. Tiesa, kriminalinių nusikaltėlių čia buvo nedaug, tačiau visi jie buvo išimtinai „sunkiasvoriai“ – žudikai, banditai, recidyvistai. Jiems lagerių vadovybė parūpindavo daug vargo nereikalaujančias pareigas, iš kurių buvo galima neblogai pasipelnyti. Tačiau įvesti nuo seno galiojusios ir neoficialiai įteisintos tvarkos Gorlage nepavyko – laiko išbandyta sistema netruko susidurti su organizuotu politinių kalinių pasipriešinimu, greitai virtusiu kova ne tik prieš kriminalinių nusikaltėlių savivalę, bet ir prieš pačią Gulago vergiją.

„Maišto virusas“

Kaip matyti iš B. Zlatkaus prisiminimų, „maišto virusą“ į Norilską atvežė Karagandos kaliniai, etapu atvežti iš Steplago ir Pesčianlago ypatingojo režimo lagerių. 1952 m., numalšinus bruzdėjimus Karagandoje, atrinkti aktyvūs jų dalyviai, susirėmimų su kriminaliniais nusikaltėliais ir pabėgimų organizatoriai – iš viso 1200 žmonių. 1952 m. rugsėjo 8 d. jie atvežti į Užpoliarę „išmirimui“. 500 karagandiečių buvo paskirta į 1-ąjį lagerio skyrių Medvežkoje, 700 – į miesto statybas darbo jėga aprūpinusius – 5 ir 4 lagerius. „Šiame etape buvo daug vakarų ukrainiečių, nacionalinio pasipriešinimo okupantams dalyvių, vadinamųjų bendrininkų. Iš Pabaltijo šalių daugiausia atvežta lietuvių, jaunų, drąsių, nenulenkusių galvos“, – rašo prisiminimų autorius.

Šie vyrai netruko užmegzti ryšius su lietuviais senbuviais, kurių tarp šešių tūkstančių Gorlago kalinių buvo gana nemažai. Pirmieji į 359 lietuviai Norilską atvežti dar 1941 metais drauge su sovietų suimtų Baltijos šalių karininkų grupe, kurią sudarė maždaug tūkstantis žmonių. Dar maždaug 1000 kalinių, kurių daugumą sudarė lietuviai, buvo perkelti iš Archangelsko srities 1945-ųjų rudenį. Vėliau Norilsko kontingentas kasmet papildydavo mažiausiai šimtu lietuvių.

„1952 m. pabaigoje iš atvykusių karagandiečių ir vietinių susiformavo Pasipriešinimo lietuvių branduolys, – prisiminimuose pasakoja B. Zlatkus.  – “Saugos grupėse sutelkta per 30 jaunų drąsių vyrų. Kiekvieno barako sekcijoje stengtasi turėti savo patikimą vieną ar keletą tautiečių. Nikelio rūdos gavybos gamybinėje zonoje stalių brigadininku dirbo Bronius Ramanauskas. Tai buvo patogi vieta, savotiškas štabas, susirinkus lietuviams aptarti savo reikalus, pasitarti su ukrainiečiais. Gyvenamoje zonoje vandens mazgo prižiūrėtoju dirbo turįs invalidumą advokatas Vaclovas Zubkevičius, „tėvukas“, didžio intelekto žmogus, visų tautybių kalinių gerbiamas. Buvo patarėjas visais klausimais, aiškinantis santykius su kitomis Pasipriešinimo grupėmis.“

Be jungtinės ukrainiečių ir lietuvių pasipriešinimo grupės lageryje veikė dar dvi tokios pat skaitlingos organizacijos – rusų bei musulmonų grupės. Trijų grupių veikloje dalyvavo ir bendrus visam lageriui klausimus sprendė latviai, estai, armėnai, gruzinai, Pavolgio vokiečiai, lenkai kitų tautybių nuteistieji.

Sprendžiant iš kalinių prisiminimų, tuo metu apie kokį nors aktyvų pasipriešinimą lagerių administracijai, o juo labiau – sukilimą tuomet dar nebuvo nė kalbos. Svarbiausi grupių uždaviniai buvo išaiškinti apie lagerio operatyvinės dalies agentūrą – vadinamuosius „beldikus“, rinkti žinias apie administracijos bei jos parankinių kalinių smurtą ir žiaurų elgesį kitų kalinių atžvilgiu bei, esant reikalui, duoti jiems tinkamą atkirtį. Kaip rašo sukilimo istorikė Ala Makarova, ypač uolūs administracijos talkininkai paprastai „nežinomų asmenų“ ar „nežinomomis aplinkybėmis“ būdavo sumušami, o kai kada – net nužudomi. B. Zlatkus prisimena, kad toks likimas ištiko ir žiauriai kalinius terorizavusį lietuvį darbų skirstytoją Joną Misevičių, lagerio gyventojų vadintą siaubūnu ir smaugliu. Atmetęs pasiūlymą atsisakyti savo pareigų ir atlikti viešą atgailą, čekistų pakalikas 1952 metė spalio pabaigoje buvo likviduotas. Reikia pastebėti kad nei tąsyk, nei daugeliu kitų atvejų kaltininkų niekas nerado, o ir nelabai ieškojo. Užtat 1953 metų pradžioje skundimų ir kalinių terorizavimo atvejų lageryje beveik neliko.

Riaušes provokavo čekistai

1953 metų kovą, mirus J. Stalinui, politiniams kaliniams nušvito viltis išsilaisvinti, ar bent jau pagerinti savo padėtį. Tačiau lietuviai ir dalis vakarų ukrainiečių iš sovietinės sistemos nieko gero nesitikėjo ir buvo pasirengę kovai. „Būdami toli nuo Tėvynės, nematėme kitos išeities, nesitikėjome sulaukti realių režimo pokyčių. Laisvės buvo siekiama taip aistringai, jog daugelis didžiuodamiesi galėjo žengti į mirtį, kad šitaip pasipriešintų vergiškai prievartos sistemai“, – skaitome B. Zlatkaus prisiminimuose.

Iš tiesų, daugumos viltys buvo tuščios. Sovietų diktatoriaus mirtis beveik nieko nepakeitė. Kovo pabaigoje buvo amnestuoti tik kriminaliniai nusikaltėliai ir nedideles bausmes gavę kaliniai. Pasak, A. Makarovos, tokių būta nedaug – po 2-3 žmones brigadoje. Atmosfera Gorlage vis labiau kaito. Reikia pastebėti, kad tai vyko ne be jo administracijos pastangų.

Po J. Stalino mirties į valdžią besiveržiančiam NKVD vadovui Lavrentijui Berijai pradėjus reorganizuoti jėgos struktūras, lagerių čekistai bijojo netekti privilegijų, o gal net ir darbo. Tad, pasak A. Makarovos, „baimės žinyba“ norėjo kuo greičiau įrodyti naujajai vyriausybei savo nepakeičiamumą pagal šabloniškas schemas atskleidžiant „kontrrevoliucinius sąmokslais“ arba numalšinant „antisovietinius sukilimus“. O jei tokių „sąmokslų“ ar „sukilimų“ nebūdavo, čekistai mokėjo juos organizuoti.

Šiaip ar taip, atomazga artėjo. B. Zlatkus prisimena, jog Pasipriešinimo nariai žinojo apie čekistų rengiamas provokacijas: „Bus bandoma lageriuose sukelti nedidelio masto neramumus, supriešinti tam tikras kalinių grupes, kad kaliniai žudytų vieni kitus. Bus išaiškinti Pasipriešinimo lyderiai ir aktyvistai, juos izoliuos, sunaikins. Tokių gal bus 1 – 2 tūkstančiai. Jų mirtis darbui neatsilieps, atsistatys pašlijęs režimas, grįš „geri“ laikai“. Straipsnio pradžioje minėtas įvykis, kai gegužės 26 dieną 5-ojo skyriaus sargybos viršininkas be jokios aiškios priežasties apšaudė grupę ramiai stovėjusių nuteistųjų kaip tik ir buvo mėginimas sukelti „nedidelius“ neramumus. Niekas nė nenujautė, kad padėtis Gorlage netrukus taps nevaldoma.

Po kruvino susidorojimo grupė kalinių atėjo į lagerio administracijos pastatą, reikalaudami, kad įvykį ištirtų iš Maskvos iškviesta komisija. Išsigandę administracijos darbuotojai išbėgo už sargybos zonos. Tuomet dauguma kalinių atsisakė vykti į darbą, prasidėjo masinė bado akcija. Ketvirtojo skyriaus kaliniai dirbę naktinėje pamainoje pačiame Norilsko centre vykstančiose statybose, atsisakė sugrįžti į lagerį. Visur buvo iškeltos juodos vėliavos. Vieno žuvusio nuteistojo palaikų kaliniai nutarė neatiduoti lagerio administracijai ir palaidojo jį lagerio teritorijoje. Trijuose lageriuose pradėti sudarinėti streiko komitetai.

Kitą dieną prasidėjo pirmosios represijos. Tiesa, kol kas jos vyko tik viename, 2-jame lageryje Kajerkane. Kol kaliniai miegojo, kareiviai dviejuose lagerį supančios spygliuotos vielos šonuose iškirpo tarpus ir, patekę į zoną suėmė pusšimtį aktyvistų. Visi jie buvo išvežti į kalėjimą. Tuo metu miegoję kaliniai net nespėjo susivokti, kas įvyko. Kitur tvarką mėginta įvesti pačių nuteistųjų rankomis. „1-ajame lageryje Medvežkoje administracija mėgino bandė išprovokuoti susirėmimus tarp įvairių kalinių grupių – čečėnų – Kubanės kazokų, ukrainiečių – lenkų, musulmonų ir ne musulmonų. Gegužės 25-26 d. į lagerį atgabenta 200 laužtuvų ir kirvių, siekiant sukelti skerdynes. Apie 2-3 val. tvyrojo įtampa. Lagerio administracijos parankiniai – provokatoriai, kurstė pradėti „atsiskaitymą“. Nedaug trūko, kad būtų pralietas kraujas. Provokacija nepavyko, nes atstovai išsiaiškino, kam tai naudinga. Kaliniai išsiskirstė“, – prisimena B. Zlatkus.

Tuo pat metu Gorlago viršininkas generolas Semionovas per radiją kvietė nuteistuosius grįžti į darbą, o lageriuose išmėtyti lapeliai ragino neklausyti „banditų ir avantiūristų“. Tuo tarpu aktyvistai atsisakę kalbėtis su Semionovu, nutarė pateikti raštiškus reikalavimus. Juos rengusioje darbo grupėje buvo du lietuviai – advokatas Vaclovas Zubkevičius ir kunigas Česlovas Kavaliauskas.

Kalinių peticijoje buvo reikalaujama pašalinti nuo barakų langų grotas, nerakinti barakų nakčiai, panaikinti kalinių numerius, iki 8 valandų sutrumpinti darbo dieną, peržiūrėti kalinių bylas, neriboti susirašinėjimo, leisti pasimatymus su artimaisiais, išvežti iš Norilsko invalidus, o kalinamiems užsieniečiams leisti sugrįžti į tėvynę. Kadangi vietos viršininkais niekas nepasitikėjo, kaliniai pareikalavo, kad į Gorlagą atvyktų speciali vyriausybinė komisija iš Maskvos. O kol ji atvyks, nutarta į darbą neiti.

„Laisvė arba mirtis!“

„Birželio 1 dieną apie 12 val. rūdyno zonoje užkaukė sirenos. Tai buvo signalas nutraukti darbą. Brigadoms įsakyta grąžinti įrankius. Kasyklos administracija nustebo ir sunerimo. Kiekvienai brigadai pavesta saugoti darbo techniką. Dispečerinės pastate įsikūrė štabas. Kasykloje komitetui vadovavo Michailas Izmailovas, buvęs frontininkas karininkas. Lagerio administracija, tarnautojai, sužinoję, kas įvyko rūdyne, pasiėmę svarbesnių dokumentų aplankus, išėjo už zonos“, – prisimena B. Zlatkus.

Streikas darėsi vis labiau organizuotas. Pasak B. Zlatkaus, pasipriešinimo organizacijoje buvo apie 300 aktyvių vyrų, suskirstytų tautybėmis į grupes. Buvo sudarytas lagerio apsaugos skyrius ir atstovybė, vėliau pavadinta Sukilimo komitetu. Į jį įėjo barakų, brigadų, tautinių grupių atstovai. Komitetui vadovauti paskirtas Pavlas Frenkelis. Pasipriešinimo organizacija nutarė tiesiogiai sukilimo komiteto veikloje nedalyvauti, o deleguoti ten savo patarėjus. Iš lietuvių komitete dirbo jau minėti V. Zubkevičius ir Č. Kavaliauskas.

Tuo metu sukilėliai jau visiškai kontroliavo padėtį lagerių viduje. Viename iš jų buvo aptiktas telefono kabelis, jungęs Norilsko miestą su lagerio apsaugos įgula. Kadangi tarp kalinių būta kvalifikuotų telefonistų, pasiklausyti pokalbių buvo nesudėtinga. Iš jų nuteistieji nužinojo, kad prie rūdos sodrinimo fabriko nebėra nikelio rūdos atsargų, taigi, kyla grėsmė, jog iš šios įmonės nutruks nikelio tiekimas karinei pramonei. Pokalbių pasiklausymas atskleidė ir dar vieną rimtą grėsmę – sužinota, kad į Norilską lėktuvais permetami specialiųjų pajėgų būriai. Dabar niekam nekilo abejonių, kad sukilimą bus mėginama numalšinti per kuo trumpesnį laiką.

Birželio 6 dieną Gorlage pagaliau pasirodė MGB papulkininkio Kuznecovo vadovaujama Maskvos komisija. Sunku pasakyti, kas iš kokias pareigas iš tiesų ėjo komisijos pirmininkas ir kokie buvo jo įgaliojimai, mat vienais atvejais Kuznecovas prisistatydavo kaip asmeninis L. Berijos referentas, kitais – kaip vidaus reikalų ministerijos kalėjimų valdybos viršininkas. Į komisiją taip pat įėjo VRM konvojaus kariuomenės viršininkas generolas leitenantas Sirotkinas ir SSKP CK atstovai Kiseliovas bei Michailovas.

Atrodo, kad svarbiausias komisijos tikslas buvo ne išsiaiškinti lageriuose susidariusią padėti, o kuo greičiau įtikinti nuteistuosius nutraukti streiką. Susitikimams su kalinių atstovais įvairiuose lageriuose komisijos nariai skyrė nuo poros valandų iki 15 minučių. Visi jie baigdavosi neapibrėžtais pažadais ir ultimatyviais reikalavimais nedelsiant grįžti į darbą. Toks komisijos narių elgesys tik dar labiau suerzino nuteistuosius: daugumoje lagerių jie buvo palydėti švilpimu ir šūksniais „Laisvė arba mirtis!“. Birželio 10 dieną, gavę žinią, apie L. Berijos suėmimą, Maskvos atstovai skubiai išvyko ir daugiau nepasirodė.

Po poros dienų ant stulpų palei lagerių tvoras buvo iškelti garsiakalbiai, per kuriuos nuteistieji buvo raginami eiti į darbą ir grasinta, kad streiko organizatoriai ir visi kiti nepaklusnieji bus griežtai nubausti. Štai kaip birželio 13-osios įvykius prisimena B. Zlatkus: „Išsisklaidžius rūkui, pamatėme – apie lagerį sutelkta daug kariuomenės, išstatyti kulkosvaidžiai. Apie 12 val. kareiviai, ginkluoti trumpais durtuvais, lydimi automatininkų, priartėjo prie lagerį juosiančios tvoros, keliose vietose ją prakirpo, padarydami plačius įėjimus. Per garsiakalbius „dori“ kaliniai buvo raginami neklausyti komiteto narių, bandūrininkų, lietuvių nacionalistų, nebijoti jų ir išeiti už zonos. Apie 13-14 val. kariuomenė įsiveržė į lagerį, šaudė iš automatų, kalinius suvarydami į barakus. Užiminėjo baraką po barako, kalinius ragindami varė durtuvais už zonos.“

Kruvina atomazga

Tuo tarpu žinia apie L. Berijos suėmimą pasiekė ir nuteistuosius. Tai pažadino naujas viltis. Birželio 20 dieną sukilimo komitetas parašė laišką SSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Klimentui Vorošilovui ir Ministrų Tarybos pirmininkui Georgijui Malenkovui. Užklijuotame voke esantis laiškas, kuriame šalies vadovybė prašoma atsiųsti į Gorlago vyriausybinę komisiją, buvo įteiktas lagerio viršininkui. Suprantama, kad adresatų Maskvoje kalinių prašymas nepasiekė, mat lagerio vadovybė laiško paprasčiausiai neišsiuntė.

Nuteistiesiems laukiant vyriausybinės komisijos, nuotaikos lageriuose vis prastėjo. Vieni kaliniai puolė į neviltį, kiti troško kuo greičiau veikti. Pasigirdo raginimų išsiveržti iš zonos ir nuginkluoti apsaugą, tačiau komiteto nariai pasisakė prieš, laikydami tokį žingsnį pražūtinga avantiūra.

Netrukus pasklido gandai, kad į Norilską gali sugrįžti Kuznecovo komisija. Komiteto nariai nutarė apstulbinti jos narius netikėtu reikalavimu: pakeisti katorgos darbus mirties bausme. Nuteistieji manė, kad prašymas, kurio Kuznecovas negalės net svarstyti, paskatins vis dėlto atsiųsti į Gorlagą plačius įgaliojimus turinčią valstybinę komisiją.

Tačiau vietoje komisijos prie 3-ojo lagerio pasirodė iki dantų ginkluoti kareiviai ir trimis grandinėmis apsupo teritoriją. Iš garsiakalbių sklido reikalavimas, kad nuteistieji nedelsiant išeitų iš zonos. Nutaręs, kad tai eilinė psichologinė ataka, sukilimo komitetas patarė visiems aktyvistams išsivaikščioti po barakus. Kaliniai jau miegojo, kai prie vartų privažiavo sunkvežimiai su automatininkais. Įsiveržę į lagerio teritoriją, kareiviai ėmė nesirinkdami šaudyti į nuteistuosius. 57 kaliniai žuvo, 98 buvo sužeisti, maždaug 100 katorgininkų sumušti ir išvežti į kalėjimus. Taip krito paskutinis sukilimo bastionas.

Kiek aukų pareikalavo 35 dienas trukęs Norilsko sukilimas, beveik neįmanoma pasakyti. Oficialiais duomenimis rugpjūčio 4-osios naktį dviejuose lageriuose žuvo 115 kalinių, 226 nuteistieji buvo sužeisti. Prie šių aukų reikėtų pridėti ir mažiausiai pusšimtį sukilimo išvakarėse nušautų ar kriminalinių nusikaltėlių nužudytų kalinių. Kalėjimo kapinių knygoje yra eilutė, liudijanti, jog bendrame kape palaidota 150 bevardžių aukų.

Vis dėlto šios aukos nebuvo beprasmės. Tais pačiais 1953 metais režimas Gorlage buvo sušvelnintas o dar po metų – likviduotas. Iki 1956 metų absoliuti dauguma Norilsko politinių kalinių atgavo laisvę. Vergišku kalinių darbu grįsta Gulago sistema, ant kurios buvo statoma laikėsi stalininės imperijos ekonomika, pradėjo byrėti.

“Lietuvos žinios“, 2012-06-01

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s