Svajonės sparnų pakerėtas

 

Šiandien sukanka 86 metai, kai Kauno aerodrome, bandydamas savo naują lėktuvą žuvo žymus Lietuvos aviatorius ir orlaivių konstruktorius Jurgis Dobkevičius. Ta proga prisiminkime trumpą, bet įspūdingą jo gyvenimo skrydį.

 Aras Lukšas

Ankstų 1926 metų birželio aštuntosios rytą prie namo Kauno Donelaičio gatvėje lūkuriavo trys vyrai. Netrukus pro prasivėrusį pirmojo aukšto langą į kiemą tyliai išlipo jų bičiulis. Ketveriukė skubiai patraukė Aleksoto aerodromo link. „Greitai nukakome aerodroman, padėjome išstumti Dobi-lll. Pūtė nedidelis vėjas nepatogia kryptimi – reikėjo tūpti nuo miesto pusės, skrendant pro ąžuolus. Aiškiai matėme, kad aerodromas greitam lėktuvui gali būti per siauras. Aš pasakiau Jurgiui, kad jis nesivaikytų vėjo ir tūptų kiek šonine kryptimi, pro Žagariškių kaimą, kur atviri priėjimai, nėra aukštų medžių. Paskolinau jam savo odinį pošalmį ir akinius. Jis užsidėjo jį ant kiek stambokos galvos. Buvo ramus, gerai pailsėjęs ir savimi pasitikintis.“ Taip paskutinį Jurgio Dobkevičiaus gyvenimo rytą vėliau prisimins karo lakūnas Leonardas Peseckas.

J. Dobkevičiaus gyvenimas buvo trumpas, bet ryškus. Pirmasis Lietuvos karo aviacijos eskadrilės vadas. Karo lakūnas, atlikęs daugiausiai kovinių skrydžių. Pirmasis aukštojo pilotažo meistras. Pirmasis profesionalus Lietuvos orlaivių konstruktorius ir bandytojas, pelnęs pripažinimą ne tik tėvynėje, bet ir toli už jos ribų.

Padangių šauksmas

J. Dobkevičius gimė pačioje amžių sandūroje – 1900 metų kovo 10 dieną Peterburge. Jo tėvas – svėdasiškis Jonas Dobkevičius, baigęs Peterburgo Universiteto Gamtos – matematikos fakultetą,  pirmojo pasaulinio karo metais vadovavo Peterburge veikusiai prancūzų automobilių ir lėktuvų įmonei, kuri tiekė karinę techniką Rusijos kariuomenei. Vyresniojo brolio pėdomis sekė ir Jurgio dėdės – Kajetonas Dobkevičius baigė Paryžiaus aukštąją elektrotechnikos mokyklą, o Peterburgo technologijos instituto absolventai Feliksas ir Napoleonas darbavosi geležinkelyje ir automobilių pramonėje.

Padangių šauksmą J. Dobkevičius išgirdo būdamas devynerių, kuomet tėvas nuvedė į prancūzų aviatorių pasirodymus. Iš prancūzų uoliai mokėsi ir rusų pilotai. 1909 metais Peterburgo politechnikos instituto laivų statybos fakultete buvo įsteigti fakultatyviniai oreivystės kursai, laikomi pirmąja Rusijoje aviacijos mokykla. Po metų mieste buvo surengta pirmoji rusų aviacijos savaitė. Jurgis apstulbęs stebėdavo rizikingus gremėzdiškų, atotampomis apraizgytų orlaivių viražus. Ypač didelį įspūdį berniukui tuomet paliko Komendanto hipodrome vykusiose varžybose pasirodęs savamokslis rusų lakūnas Sergejus Utočkinas. Dešimtmetis berniukas pavydžiai žvelgė į paauglius, padėdavusius aviatoriams valyti mašinas ir ridenti jas į starto vietą.

Svajonės apie dangų nepaliko vaikino ir jam mokantis Vyborgo aštuonmetėje komercijos mokykloje: gimnazistas, skaitė jam visas jam prieinamas knygas apie orlaivius, pats konstravo jų modelius. 1917-aisiais, aukso medaliu baigęs komercijos mokyklą jis pasirinko studijas Peterburgo politechnikos instituto laivų statybos fakultete, kur, kaip jau minėjome, veikė didelio oreivystės entuziasto fakulteto dekano K. Boklevskio iniciatyva įkurtas aviacijos fakultatyvas. Tų pačių  metų pabaigoje J. Dobkevičius žengė dar vieną žingsnį savo tikslo link: mobilizuotas į Rusijos kariuomenę , jis įsiprašė į Baku mieste veikusius aviacijos mechanikų kursus. Štai kaip susitikimą su J. Dobkevičiumi vėliau prisimins pirmasis Lietuvos karo lakūnas Pranas Hiksa:

„Atvyko jis iš Petrogrado persiuntimo punkto, vadinamo Antruoju Baltijos ekipažu. Atsimenu, J. Dobkevičius atvažiavo su jūreiviška uniforma ir besnape kepure.“ Pasak P. Hiksos, J. Dobkevičius tada buvo labai jaunas aviacija rimtai besidomįs žmogus. Malonios išvaizdos, ramus, kuklus, džentelmeniškas, gerų manierų. Jau Baku aviacijos mokykloje jis labai norėjo išmokti skraidyti, bet tam nebuvo galimybių.

Mokslus baigusiems kursantams buvo suteikti aviacijos mechanikų vardai ir aviacijos puskarininkių laipsniai. 1917 metų spalio pradžioje jie buvo paskirti į Juodosios ir Baltijos jūros aviacijos dalinius. J. Dobkevičius pateko į Baltijos laivyną.

Karo lakūnas

1919 metais J. Dobkevičiaus tėvas Jonas nutarė grįžti į nepriklausomą Lietuvą. Drauge su gimdytojais į gimtinę grįžo ir Jurgis. Tų pačių metų rugpjūtį jis savanoriu įstojo į Kaune įsteigtą Lietuvos kariuomenės aviacijos mokyklą.

Pradžia buvo nelengva. Devyniolikmetis jaunuolis išsiskyrė iš kitų kursantų, kurių dauguma buvo baigę vos šešias klases – kaip ne kaip, buvęs studentas, jau dirbęs su lėktuvais, puikiai mokantis rusų, prancūzų, anglų ir vokiečių kalbas. Tačiau J. Dobkevičius beveik nekalbėjo lietuviškai, be to, mokslus pradėjo tuomet, kai kiti kursantai jau buvo įpusėję teorijos kursą. Vis dėlto atkaklumas ir įgimti gabumai nugalėjo – per labai trumpą laiką Jurgis ne tik puikiai išmoko gimtąją kalbą, bet ir pasivijo savo kurso draugus.

Bendraamžiai prisimena, kad J. Dobkevičius pasižymėjo ne tik kaip geras kursantas, bet ir aktyvus sportininkas – jis žaidė tenisą ir, nepaisant ne itin tvirto kūno sudėjimo, išbandė save net bokse. Lietuvos karo lakūnas Jonas Mikėnas prisimena tokį epizodą: „Darius atgabeno pirmąsias bokso pirštines. Jas užsimovė ir vienas oro žvalgas, buvęs caro armijos feldfėbelis stiprus vyras labai ilgomis rankomis. Jis negailestingai talžydavo kiekvieną už save silpnesnį. Pažinę šio boksininko stilių, daugelis vengė kovos su juo, nes ir apmauta pirštine jo ranka buvo tarsi geležinė. Ir štai Dobkevičius pasakė: „Sutinku, stojam kovon“. Visi net žadą užkando. Kur lenda šis švelnus vaikinas, ar nori, kad jam nosį sutrupintų? Bokso mačas užtruko neilgai. Dobkevičius vikriai sumosavo, atšoko, puolė, vėl atšoko. Oro žvalgas išvirto, o kai atsikėlė – trūko poros priešakinių dantų. Dobkevičius ramiai pasakė: „Kaip jis kitiems, taip ir jam…“ Kalbama, kad tai buvusi paskutinė buvusio feldfėbelio kova.

1919 metų gruodžio 16 dieną baigusiam aviacijos mokyklą inžinerijos leitenantas J. Dobkevičius buvo paskirtas į aviacijos dalį, o 1920 metų balandį tapo mokiniu pirmojoje oro eskadrilėje. Čia jo laukė ir pirmasis kovos krikštas. Kaip ir daugumai kitų jaunų lakūnų, atlikusių vos keliolika savarankiškų skridimų, J. Dobkevičiui teko vykdyti kovines užduotis kovose su lenkais.

Lapkričio 5 dieną labai dideliame aukštyje pasirodęs lenkų lėktuvas ant Kauno aerodromo numetė penkias bombas, greičiausiai, taikydamas į dirižablio angarą. Tąsyk jokios rimtesnės žalos sprogmenys nepadarė. Kitą dieną virš laikinosios sostinės pasirodė jau du priešo orlaiviai. Vienas iš jų numetė tris bombas ir iš kulkosvaidžio apšaudė kelis aerodrome buvusius mūsų lėktuvus. Šį kartą mūsų lakūnai antskrydžiui jau buvo pasiruošę kur kas geriau – nuo žemės lenkų lėktuvus pasitiko sargybinių kulkosvaidžių ugnis, o iš aerodromo nedelsiant pakilo du naikintuvai. Vieną iš jų pilotavo Jurgis Dobkevičius. Kalbama, kad antrasis lenkų lėktuvas net nepasiekė Aleksoto, nes pamatęs pakilusius lietuvių naikintuvus tiesiog apsisuko ir spruko šalin. Vėliau Šančiuose buvo aptikta pilna nesprogusių bombų dėžė – matyt, sprukdami lenkai atsikratė jomis net neištraukę saugiklių. Iš viso nuo 1920 metų liepos iki lapkričio Lietuvos lakūnai atliko 103 kovinius skrydžius. Daugiausia iš jų -24 teko dvidešimtmečiui J. Dobkevičiui, rugsėjo 22 dieną paskirtam pirmosios eskadrilės vadu. Už kovinius nuopelnus jaunas lakūnas buvo apdovanotas pirmojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu.

Tuo metu J. Dobkevičius pasižymėjo ne vien kovose. 1920-ųjų lapkritį jis pasiekė pirmąjį Lietuvos aukščio rekordą — 5600 metrų. Tai buvo labai pavojingas žygis – į tokią aukštumą pilotas kilo be deguonies kaukės. Tų pačių metų gruodžio 11 dieną J. Dobkevičius lėktuvu Fokker D VII pirmasis iš lietuvių aviatorių atliko mirties kilpą. „Ši figūra mums dar buvo nežinoma, apie ją tik kalbėdavome. Dobkevičius viską ramiai apgalvojo ir, pakilęs su “Fokeriu“, padarė. Už tai buvo nubaustas, nes neprašė viršininkų leidimo. Gal ir būtų apsieita be bausmės, bet kaip tyčia aerodrome aplink šieno kupetas vaikštinėjo aviacijos viršininkas generolas Kraucevičius, dairydamasis, kaip čia pat ganosi jo karvės“, – vėliau prisimins Jurgio bičiulis L. Peseckas.

Šis karo lakūnas pasakoja ir apie kitą nutikimą, vos nekainavusį J. Dobkevičiui gyvybės: „Dobkevičius turėjo sunkią avariją su Halb CL IV. Šį lėktuvą vadinome “popieriniu“. Vokiečiai statė jį pačioje karo pabaigoje, skyrė apkasų atakoms, tad buvo numatę trumpą jo amžių ir statybai naudojo paprastą ir pigią medžiagą. Halb CL IV – mažas, trumpas, ginkluotas keturiais kulkosvaidžiais, ore drebėdavo ir, atrodė, skrisdamas suirs į gabalus. Dobkevičius, kildamas šiuo lėktuvu, prarado greitį ir nuslydo iki žemės. Sparnas jam trenkė per galvą, įskėlė kiaušą. Mažai betrūko, kad būtų užsimušęs.“

Atrodo, kad J. Dobkevičius ne tik nevengė rizikos, bet ir neretai sąmoningai jos ieškojo. Drauge su juo tarnavęs Simas Stanaitis knygoje „Likimo vingiai“ prisimena tokį epizodą iš savo karo lakūno karjeros pradžios: „Tada buvome jauni, mėgome ir pamiegoti, tad į skraidymus pasitaikydavo ir pavėluoti. Atbėgau kartą į aerodromą siaučiant pūgai, o visi jau susirinkę į angarą. Vasnevskis (pirmosios eskadrilės lakūnas Aleksandras Vasnevskis – aut) , mėgdavęs mane pašiepti, klausia: “Gal ir šiandien skraidysi ?“ Labai užpykęs liepiau mechanikams išvesti Albatros C III. O pūga tokia, kad nieko nematyti. Pakilęs galvoju: “Koks aš durnas, kaip dabar nutūpsiu ?“ Tuo metu į aerodromą atbėgo Jurgis ir sužinojęs, kad aš skraidau, taip pat pakilo. Laimė, nusileidome sėkmingai, mat prie žemės oras būna ramesnis.“

Kita vertus, nutrūktgalvis J. Dobkevičius, pasak jo bičiulių nebuvo tipiškas karininkas. Pasak jų asmeninį ginklą jis nešiodavo tik kaip priedą prie uniformos ir, regis, net nesilankydavo šaudykloje. Kalbama, kad savo pistoleto lakūnas niekuomet nevalydavo, jo vamzdis būdavo amžinai aprūdijęs, dėl to nuolat kildavo problemų su vyresnybe. Užtat pamatęs pianiną, Jurgis nepraeidavo pro šalį. Buvo labai muzikalus ir net sunkius dalykus puikiai grodavo iš atminties, be natų. Apie gerą lakūno atmintį ir vaizduotę liudijo ir jo šachmatų pratybos karininkų valgykloje. Draugai prisimena, kad pietaudamas jis dažnai žaisdavo vaizduotėje, neturėdamas po ranka figūrų, žiūrėdamas į tuščią lentą.

Konstruktorius ir bandytojas

Tačiau labiau už viską J. Dobkevičius domėjosi orlaivių konstravimu – skaitė specialią literatūrą, sekė užsienio aviacijos raidą. 1921 metais jis parsisiųsdino storą Getingeno profilių knygą, dažnai ją sklaidė, kažką braižė. Galiausiai už savo pinigus Vokietijoje nusipirko Haacke tipo 30 arklio galių trijų cilindrų oru aušinamą variklį ir nuo Pirmojo pasaulinio karo Kauno aerodrome užsilikusio cepelino angare, draugų padedamas, ėmėsi konstruoti pirmąjį savo lėktuvą. 1922 metų rugpjūtį orlaivis ,,Jud“, vėliau perkrikštytas „Dobi-I“ vardu, pakilo pirmajam skrydžiui.

Jau per pirmuosius bandymus „Dobi-I“ pasiekė tuometinės Lietuvos aviacijos greičio rekordą – 175 kilometrus per valandą. Kita vertus, nors ore lėktuvas buvo gana manevringas ir paklusnus, tūpti su juo sugebėdavo tik pats konstruktorius – siaura orlaivio važiuoklė ir trumpas liemuo reikalavo itin preciziško valdymo. Vis dėlto „Dobi-I“ ne visuomet paklusdavo ir savo gimdytojui.

Tais pačiais metais J. Dobkevičius ketino su savo pirmuoju orlaiviu nuskristi į Petrogradą ir  aplankyti ten senus mokslo draugus. Deja, kelionė nepavyko. Skrendant nuo vibracijos atitrūko benzino vamzdelis ir lėktuvo variklis užgeso. Laimei, pilotui pavyko nutupdyti orlaivį pirmame pasitaikiusiame lauke netoli Zarasų. Pataisęs gedimą, J.Dobkevičius nutarė tęsti kelionę, tačiau įsibėgėjant nelygia pieva, lėktuvo važiuoklė pataikė į duobę ir lėktuvas apvirto. Dabar taisyti orlaivį jau teko į pagalbą atskridusiam mechanikui. Kilti nuo tos pačios skalbimo lentą primenančios pievos J. Dobkevičius nebesiryžo. Vyrai šiaip taip nustūmė lėktuvą iki artimiausio plento. Dar kartą bandyti likimo J. Dobkevičius nebenorėjo – sėkmingai pakilęs, jis sugrįžo į Kauną.

Tai buvo ne vienintelė bėda, kurią konstruktoriui antešė jo pirmagimis. Vienas iš orlaivio minusų buvo prastas matomumas iš piloto kabinos, apsunkinęs kilimą ir tūpimą. Tai, kad sparnai ribojo piloto akiratį, tapo rimtos avarijos priežastimi. 1925 m gruodį leisdamasis į Kauno aerodromą, J. Dobkevičius per sparnus nepastebėjo pakraščiu važiavusio vežimo ir jį užkliudė. Lėktuvui apvirtus, J. Dobkevičius sunkiai susižeidė koją, o lėktuvas buvo sumaitotas taip, kad remontuoti jo nebevertėjo.

1922 metų pabaigoje aviatorius pradėjo kurti dvivietį oro žvalgybos lėktuvą  „Dobi-II“. Pasitikėdamas konstruktoriaus gabumais, karo aviacijos viršininkas generolas Juozas Kraucevičius, leido statyti orlaivį už valstybės lėšas Fredoje įkurdintose naujose aviacijos dirbtuvėse. 1923 metų spalio 13 dieną „Dobi-II“ pirmą kartą pakilo į orą, o kitų metų vasarą jis pasiekė naują greičio rekordą –  250 kilometrų per valandą. Naujasis J.Dobkevičiaus kūrinys sukėlė ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinės aviacinės bendruomenės susidomėjimą. Orlaivį buvo ketinta pademonstruoti Prahoje, tačiau lėktuvą pilotavusį J. Mikėną ištiko nesėkmė. Leisdamasis tarpiniame Karaliaučiaus aerodrome, pilotas pataikė į griovį ir sulaužė lėktuvo sparną. Po remonto už valstybės lėšas pastatytu lėktuvu buvo nutarta nerizikuoti, tad pilotas gavo įsakymą grįžti į Kauną.

1923 metais J. Dobkevičius atsisveikino su karo aviacija. Suprasdamas, kad jam trūksta reikiamų žinių, jis padavė raportą, prašydamas atleisti jį iš karinės tarnybos, ir 1923 metų rudenį išvyko į Paryžių studijuoti Aukštojoje aerodinamikos mokykloje.

Paskutinis skrydis

Paryžius tuo metu buvo laikomas viso pasaulio aviatorių Meka. Jo Aukštoji aerodinamikos mokykla buvo įkurta dar amžiaus pradžioje po pirmųjų sėkmingų aviacijos pradininkų brolių Orvillio ir Wilburo Wrightų lėktuvų bandymų.

Paryžiuje J. Dobkevičius netruko užsirekomenduoti kaip vienas gabiausių mokinių, kurio sprendimai stebino net visko mačiusius profesorius. Kaip tik tuo metu jis buvo pradėjęs projektuoti trečiąjį savo kūrinį – naikintuvą „Dobi-III“. Norėdamas greičiau užbaigti pradėtą darbą, 1924 metais aviatorius pasiima atostogų, sugrįžta į Lietuvą ir įsidarbina civiliniu tarnautoju Kauno aviacijos dirbtuvėse. Tų pačių metų rudenį „Dobi-III“ gamyba buvo baigta. Orlaivį beliko tik išbandyti.

Jau pirmasis „Dobi-3“ skrydis buvo dramatiškas. Lėktuvo greičiui pranokus visus lūkesčius, paaiškėjo, kad nedidelis Kauno aerodromas tokiam orlaiviui visiškai netinka – dideliu greičiu besileidžiančiam lėktuvui jis tiesiog per mažas. Pataikyti į aerodromą J. Dobkevičiui pavyko tik iš devinto mėginimo. Antrasis „Dobi-III“ bandymas baigėsi dar liūdniau – dėl nedidelio aerodromo ploto besileidžiančio orlaivio važiuoklė pataikė į griovelį ir lėktuvas buvo gerokai apgadintas. Remontuoti savo kūrinio J. Dobkevičiui tuomet nebuvo kada – reikėjo grįžti į mokslus Paryžiuje.

Naujasis J. Dobkevičiaus naikintuvas nepaprastai sudomino visą aviacinę bendruomenė. Konstruktoriui net buvo siūloma pasilikti Prancūzijoje ir dirbti konstruktoriumi visame pasaulyje garsioje kompanijoje „Breguet“. Tačiau lietuvių aviatorius apsisprendė kitaip – jis grįš į Kauną, dar pusmetį tobulins savo kūrinį, galutinai jį sutvarkys ir išbandys, o tuomet dvejiems metams vyks „Breguet“ fabriką, kad įgytų ten reikiamos patirties ir galėtų organizuoti lėktuvų konstravimą ir gamybą Lietuvoje.

Sugrįžti į Paryžių J. Dobkevičius turėjo grįžti 1926 metų liepos 15 dieną. Bet prieš tai jis ketino dar kartą išbandyti suremontuotą ir patobulintą savo kūrinį. Bandymas buvo numatytas ankstų birželio 8-osios rytą. Dabar pats metas paaiškinti, kodėl tą rytmetį J. Dobkevičius iš savo namų išėjo ne pro duris, o pro langą: aviatorius nenorėjo pažadinti miegančios motinos, kuriai buvo pažadėjęs po visų paskutinio bandymo nesėkmių daugiau su „Dobi-III“ nebeskristi.

Matyt, tik motinos širdis jautė nenumaldomai artėjančią nelaimę. Pasak tragedijos liudytoju tapusio L. Pesecko, „Dobi-III“ „pakilo lengvai, kelias minutes paskraidė ir, motorui sukosėjus, ėjo tūpti. Jis mūsų nepaklausė – pasirinko kryptį savaip – pro ąžuolus, tiesiai prieš vėją. Matėme, kad besileidžiantį lėktuvą pridengė medžiai. Ir tuoj pat nuaidėjo trenksmas. Iki tos vietos gal buvo puskilometris. Šokome bėgti artyn, ir kai prisiartinome, pamatėme, kad ant Jurgio Dobkevičiaus sukniubusi baisiame sielvarte moteris. Motina! Pasirodo, ji tą rytą taip pat anksti pabudo, pamatė, kad sūnaus kambarys tuščias, ir bėgte išbėgo į aerodromą. Skubėdama lipti laiptais į Aleksoto kalną, ji regėjo sūnų ore. Matė, kaip jis susidūrė su ąžuolu, pirmoji pribėgo prie kraujais plūstančio sūnaus, jau be sąmonės susmukusio lėktuvo griuvėsiuose.“

Sunkiai sužeistam pilotui niekas nebegalėjo padėti. Tos pačios dienos vidudienį jis mirė karo ligoninėje, taip ir neatgavęs sąmonės. Taip netikėtai ir skaudžiai baigėsi talentingo lakūno gyvenimo skrydis, palikęs neišdildomą pėdsaką Lietuvos ir Europos aviacijos istorijoje.

“Lietuvos žinios“, 2012-06-08

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s