Politikas, nemėgęs partijų

 

Antradienį sukako 45 metai, kai nedideliame Prancūzijos Eks le Beno mieste, esančiame netoli Šveicarijos ir Italijos sienos, mirė kelių tarpukario Lietuvos vyriausybių premjeras ir ministras Ernestas Galvanauskas. Šiandien perverskime kelis ryškesnius ir galbūt mažiau žinomus jo politinės biografijos puslapius.

 

Aras Lukšas

 

Ernesto Galvanausko vardą minėjome ne vienoje dešimtyje anksčiau skelbtų straipsnių, pasakojusių apie pačius įvairiausius mūsų istorijos momentus – nuo mėginimų paskelbti nepriklausomą Lietuvos valstybę, dar nepasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, iki jos likvidavimo 1940-aisiais. Ir tai nenuostabu, nes šis politikas buvo visų minėtų įvykių dalyvis, o neretai – ir organizatorius. Vis dėlto E. Galvanausko gyvenimas nusipelno atskiro pasakojimo – jo politinė biografija gal ir nebuvo tragiška (sovietinių represijų buvusiam premjerui ir ministrui vis dėlto pavyko išvengti), tačiau dramatiškų momentų joje būta daug.

Paskutinysis Laikinojo Ministrų kabineto vadovas. Kelių vėlesnių vyriausybių premjeras ir ministras. Vienas iš Klaipėdos sukilimo organizatorių. Diplomatas, kovojęs dėl etnografinių Lietuvos sienų ir bent kartą skaudžiai pralaimėjęs – tiek kaip politikas, tiek kaip žmogus. Paskutiniosios nepriklausomos Lietuvos ir sovietinių okupantų primestos „liaudies vyriausybės“ finansų ministras, naiviai tikėjęs, kad, sutikdamas dirbti marionetiniame kabinete, sutrukdys sovietams sugriauti Lietuvos finansų sistemą ir jos ūkį. Vienas iš Birželio sukilimą paskelbusio Lietuvių aktyvistų fronto kūrėjų. Ir galiausiai – politinis emigrantas, senatvės dienas leidęs tolimoje Madagaskaro saloje. Štai tik keletas žymaus politiko E. Galvanausko biografijos gairių.

Kita vertus, apie paties E. Galvanausko išgyvenimus politikos audrose žinome ne tiek jau daug. Memuarų politikas nerašė – vis skųsdavosi, kad plunksna jo neklausanti. Šią spragą užpildė jaunesnysis E. Galvanausko brolis Gediminas Galva – jo surašyta E. Galvanausko politinė biografija prieš tris dešimtmečius buvo išleista Čikagoje. Vis dėlto ši solidžios apimties knyga gali kiek supainioti skaitytoją – autorius kūrė ją, remdamasis brolio laiškais ir pasakojimais, tačiau rašė pirmuoju asmeniu, tarsi tai būtų paties Lietuvos politiko mintys. Tad neretai sunku suprasti, kur čia baigiasi paties E. Galvanausko pateikiami faktai ir kur prasideda jo jaunesniojo brolio interpretacijos. Vis dėlto pasitikėti E. Galva yra pagrindo, nes absoliuti dauguma biografijoje minimų dalykų sutampa su plačiai žinomais istorijos faktais ir tuo, kas rašoma seimų bei vyriausybių posėdžių stenogramose.

 

Apie politiką nesvajojo

 

Iš pirmo žvilgsnio galima susidaryti įspūdį, kad būsimasis vyriausybių vadovas ir ministras politikos nelabai mėgo ir bent jau jaunystėje nelaikė jos savo pašaukimu. Dar labiau jis nemėgo politinių partijų, nuo kurių, kiek leido aplinkybės, visuomet stengėsi laikytis nuošalyje. Sprendžiant iš to, kokias studijas iš karto trijuose Sankt Peterburgo universitetuose pasirinko Vabalninko valsčiaus Zizonių kaime gimęs ir užaugęs vaikinas, galime susidaryti įspūdį, jog jis svajojo apie inžinieriaus profesiją. 1902 metais pradėjęs mokslus Miškininkystės, Elektrotechnikos ir Kalnakasybos institutuose, jis netrukus apsistojo tiesk kalnakasyba.

Kita vertus, E. Galvanauskas, kaip ir daugelis tuo metu Sankt Peterburge studijavusių jaunų lietuvių, nesikratė nei politinės, nei visuomeninės veiklos – tais pačiais 1902 metais jis įstojo į Lietuvių Demokratų partiją, tačiau joje išbuvo vos metus. Vis dėlto to pakako, kad, aktyviai gimtuosiuose kraštuose Valstiečių sąjungos ratelius kūręs E. Galvanauskas būtų išrinktas į 1905 metais sušauktą Didįjį Vilniaus Seimą.

Įdomiausia, kad būtent Didysis Vilniaus Seimas, kuriame buvo nutarta reikalauti, jog caro valdžia suteiktų Lietuvai kuo platesnę autonomiją, galėjo visiems laikams atgrasyti jaunąjį E. Galvanauską nuo politikos ir politikų. „Beveik visi iš lietuviško kaimo kilę, visi demokratai, visi laisvės tautai siekė, bet nesutarė, lyg būtų didžiausi priešai“, – skaitome brolio užrašytuose būsimo Lietuvos vyriausybių vadovo prisiminimuose. Iš tiesų, publika Seime susirinko itin marga: katalikai, demokratai, socialdemokratai, kaimo atstovai. Ir visi jie traukė antklodę į save.

Nesutarimų kilo jau dėl pačios posėdžio dienotvarkės, kuri, pasak paties E. Galvanausko, pradžioje buvusi gana kukli ir „tenkinosi tik esamos padėties nušvietimu: caro manifestas, rinkimai į Dūmą, žemės ir miškų valdymas, mokesčiai, žemiečių sueigos, mokyklų reikalai. Nutylėti politiniai tikslai ir jų įgyvendinimas. Tokia dienotvarke nepatenkinti socialdemokratai iš seimo rengimo komiteto net buvo pasitraukę, tačiau vėliau sugrįžo.“

Vėliau, komitetui vis dėlto įtraukus į darbotvarkę politinis klausimus, dėl jų užvirė aršūs debatai. „Jau pirmame posėdyje daug kalbėta apie lietuvių tautos politinę autonomiją, bet kiekvienas ją savaip aiškino. Dar didesnio nesutarimo būta dėl priemonių autonomijai įgyvendinti. Vieni siūlė nuosaikias priemones, tarčiau, lenkimą, o kiti ragino prieš caro vyriausybę atviron kovon stoti ir net ginklą panaudoti,“ – prisimena E. Galvanauskas. Didžiulis „susistumdymas“ vyko ir dėl posėdžių prezidiumo sudarymo. Pasak E. Galvanausko, tai labai nuvylė kaimo atstovus, neva pasakiusius tokius žodžius: „Nesvarbu, kas už stalo sėdės, bet reikšminga, kas tiesią vagą išvaryti sugebės. Mums rodosi, kad jau pačioje seimo pradžioje pradėta kreiva vaga“.

Šiaip ar taip, kad ir ne itin sklandžiai vykęs Didysis Vilniaus Seimas priėmė labai svarbių nutarimų: jame pareikalauta politinės Lietuvos autonomijos su Seimu Vilniuje, Rusijos imperija paskelbta didžiausiu lietuvių tautos priešu, prieš kurį reikia kovoti drauge su kitomis jos pavergtomis tautomis, taip pat reikalauta, kad krašto valsčiuose ir mokyklose būtų vartojama lietuvių kalba. Apie šiuos ir kitus lietuvių sambūrio nutarimus reikėjo pranešti žmonėms ir E. Galvanauskas šio darbo ėmėsi su dideliu įkarščiu.

Du mėnesius Didžiojo Vilniaus Seimo delegatas keliauja po Lietuvos kaimus ir miestelius. Susirinkimai, padedant tautiškai susipratusiems kunigams, dažniausiai vyksta bažnyčiose po pamaldų. E. Galvanauskas ragina kaimų ir miestelių žmones išsirinkti dorus vyrus valsčiaus pareigūnais, ginti savo kalbą, kurti lietuviškas pradžios mokyklas, nebendrauti su valdžios įstaigomis, neklausyti rusų valdininkų įsakymų, nestoti į Rusijos kariuomenę ir netgi nemokėti mokesčių caro valdžiai.

Suprantama, kad toks, paties E. Galvanausko žodžiais tariant, „pamokslininkavimas“ negalėjo gerai baigtis – aktyviu visuomenininku netrukus susidomėjo policija. 1906 metų vasario viduryje tokią veiklą jam teko nutraukti – E. Galvanausko jau ieškojo žandarai. Kol viskas nurims, būsimas politikas nutarė kurį laiką apsistoti tėviškėje, tikėdamasis, kad ten jo niekas neišduos, Deja, skaudžiai apsiriko – vienas kaimynas, susigundęs pažadėtu piniginiu atlygiu, įskundė E. Galvanauską policijai. Ankstyvą vasario rytą „pamokslininkas“ buvo suimtas ir atsidūrė Panevėžio kalėjime.

Po trijų belangėje praleistų mėnesių prasidėjo tardymai. Pasak paties E. Galvanausko, tardytojas pasitaikė gana liberalių pažiūrų ir netgi pažadėjo paleisti suimtąjį už užstatą. Tačiau kur gauti pinigų? Čia E. Galvanauskas prisiminė žinomą liaudininkų veikėją ir leidėją Feliciją Bortkevičienę, kuri už suimtąjį įmokėjo labai nemažus tiems laikams pinigus – 500 rublių. Tačiau pavojus nuo to ne tik nepraėjo, bet netgi išaugo. „Netrukus buvau laisvas, bet dviem laisvės dienom praslinkus, iš Kauno gauta telegrama, skirta valstybės gynėjui: „Suimti E. Galvanauską ir laikyti kalėjime be sąlygų“.

 

Priverstinės klajonės

 

Paaiškėjo, kad valdžia nutarė pritaikyti E. Galvanauskui griežtesnį Baudžiamojo statuto straipsnį ir apkaltinti jį mėginimu nuversti valdžią. Tokių kaltinimų pasekmės turėjo būti neišvengiamai liūdnos – teismas ir Sibiro tremtis. Beliko slapstytis – iki rugpjūčio vidurio E. Galvanauskas gyveno Varniuose, o rudeniop išvyko į Sankt Peterburgą, tikėdamasis, kad dideliame mieste jis lengviau „pasimes“.

Tačiau ir sostinėje policija lipo E. Galvanauskui ant kulnų. Kad išvengtų jos dėmesio, būsimas politikas persikėlė į nedidelį Mustameki miestelį, esantį Suomijoje, prie pat Rusijos sienos. Ten jam teko gyventi iki 1908 metų pabaigos, tik retkarčiais trumpam apsilankant Sankt Peterburge.

„Mustamekyje begyvenant, ėmė blėsti mano viltys. Studijos vyko labai lėtai, važinėjimas į Petrapilį buvo vis pavojingesnis; laikas plaukė, o aš stovėjau vietoje. Negalėjau grįžti ir į Lietuvą, O Rusijoje caro valdžia vėl ėmė spausti gyventojus. Ryškus pavojus man grėsė, bet tebelūkuriavau…“, – prisimena E. Galvanauskas. Galiausiai jis apsisprendė – gavęs iš F. Bortkevičienės mirusio austro pasą su Žukausko pavarde, jis per Švediją išvyko į Belgijos Lježo miestą. Taip būsimas Lietuvos premjeras pirmą kartą tapo politiniu emigrantu, nė nenujausdamas, kad tokiai pat istorijai bus lemta pasikartoti 1940-aisiais, kuomet Lietuvą okupuos sovietai.

Lježe E. Galvanauskas atsidėjo mokslams. Čia jis įgijo ir kalnakasybos inžinieriaus, ir inžinieriaus elektrotechniko diplomus, tačiau nei Belgijoje, nei Prancūzijoje lietuviui darbo neatsirado, o grįžti į Rusiją vis dar buvo labai pavojinga. Galiausiai, 1913 metais būsimam politikui pavyko gauti darbą vienoje Prancūzijos bendrovėje, tiesusioje kelius Serbijoje. Ten jį ir užklupo pirmasis pasaulinis karas.

Iš Serbijos bendrovei ir jos darbuotojams teko skubiai evakuotis. „Austrijos kariuomenei pasiekus aukštutinį Dunojų, serbų kariuomenė ėmė trauktis. Tai buvo ženklas krautis bendrovės turtą, atsisveikinti su Belgradu ir pradėti kelionę į pietus. Turtą vežanti vilkstinė, saugoma kariuomenės dalinio, judėjo į serbiškosios Makedonijos sostinę Skopję. Ten kurį laiką apsistojo, tačiau frontas vis artėjo“, – skaitome E. Galvanausko prisiminimuose. 1915 metais per Juodkalniją ir Albaniją E. Galvanauskas pasiekė Prancūziją, tačiau pakeliui vos nenumirė nuo vidurių šiltinės.

Karo pabaigos E. Galvanauskas sulaukė Paryžiuje. Tuo metu Lietuva jau buvo paskelbusi nepriklausomybę, kurios tada dar niekas nepripažino. Taigi, būsimam Lietuvos premjerui greta savo įprastų darbų vėl teko imtis visuomeninės veiklos. Drauge su būsimu Lietuvos pasiuntiniu Paryžiuje Oskaru Milašiumi jis įsteigė Lietuvių informacijos biurą, kurio svarbiausia paskirtis buvo skleisti Europai palankią nuomonę apie Lietuvą ir priešintis lenkų propagandai, teigusiai, jog lietuviai nepajėgūs vieni patys sukurti ir išsaugoti savo valstybę.

Tai buvo pirmieji E. Galvanausko žingsniai diplomatijos link. Nuo 1919 metų pavasario E. Galvanauskas penkis mėnesius dirbo Lietuvos delegacijos Taikos konferencijoje sekretoriumi ir reikalų vedėju. Vėliau jam teko itin delikati misija – nuvykti į Berlyną, kur Jono Vileišio vadovaujama delegacija derėjosi su vokiečiais dėl paskolos ir įtikinti ją, jog toks žingsnis labai kenkia Lietuvos įvaizdžiui, mat mūsų šalis Europoje ir taip jau laikoma Vokietijos satelite. Misija pavyko – J. Vileišis derybas nutraukė ir sugrįžo į Kauną, tačiau įkalbėjo vykti į Laikinąją sostinę ir patį E. Galvanauską, kad šis iš pirmų lūpų informuotų Vyriausybę apie Lietuvos delegacijos veiklą Taikos konferencijoje. Pastarasis sutiko, nė nenujausdamas, kad 13 metų trukęs jo gyvenimas svetimuose kraštuose baigėsi.

 

„Nemaniau Lietuvoje užtrukti…“

 

„Nemaniau ilgai Lietuvoje užtrukti. Galvojau: vyriausybei pranešiu apie delegacijos darbus, gausiu nurodymų, aplankysiu artimuosius ir grįšiu į Paryžių. Deja, šis nusistatymas buvo rašytas smėlyje. […] 1919 m. rugpjūčio mėn. pradžioje jau sėdėjome traukinyje iš Berlyno į Kauną. Tai buvo maloni kelionė. Tuo metu man rodėsi, kad visai neseniai apleidau tėviškę. Tie trylika išeivijos metų man tebuvo viena kelionė, turėjusi daugelį stočių. Pirmoje stotyje tauta budo, bet dar buvo sukaustyta grandimis. Ano meto svajonė tapo tikrove. Dabar ji laisva. Nepriklausoma Lietuva pergyveno pirmuosius ir pačius sunkiausius žingsnius. Prieš akis tebestovi milžiniškos kliūtys, kurias turės pašalinti lietuvių tauta, jos ryžtas ir valia“, – prisimena E. Galvanauskas.“ Tuomet jis dar nenumanė, kad, grįžęs į Lietuvą, netrukus taps paskutinės Laikinosios Lietuvos vyriausybės vadovu.

Kaunas ilgai Vakaruose gyvenusiam E. Galvanauskui paliko prastą įspūdį; „namai apšepę, gatvės duobėtos, o prie jų glaudėsi išklypę lentų šaligatviai. Liesoki arkliai traukė viena ar du vagonėlius. Tai buvo garsioji „konkė“, kurią buvo galima lengvai privyti ir iš jos bet kur iššokti. Krautuvių nedaug ir tos pačios pustuštės“. – skaitome brolio surašytuose politiko prisiminimuose.

Pirmiausia savo pareiga E. Galvanauskas laiko susitikti su prezidentu Antanu Smetona, su kuriuo jis nesimatė nuo Didžiojo Vilniaus seimo laikų. Valstybės vadovas papasakoja jam apie padėtį krašte ir paprašo pasilikti Lietuvoje kol bus sudaryta nauja vyriausybė. Tokio pat pasiūlymo E. Galvanauskas sulaukia ir iš premjero Mykolo Sleževičiaus, nupiešusio labai liūdną Lietuvos vaizdą: krašto ūkis nusiaubtas, iždas tuščias, visus jaučiamas nepriteklius, valstybei trūksta paruoštų darbuotojų. Tačiau esama ir gerų ženklų: „tautoje vyrauja ryžtinga nuotaika, vyriausybės atsišaukimas stoti savanoriais krašto ginti sulaukė atgarsio. Jie stojo į kariuomenės gretas, stvėrėsi ginklo. Ir ginklų trūko, bet raudonieji rusai jau išstumiami iš Lietuvos.“ Tuo metu E. Galvanauskas dar nenumano, kad po gero mėnesio jis pats pakeis M. Šleževičių premjero poste.

Baigiantis rugsėjui, tiek Valstybės Tarybai, tiek prezidentui A. Smetonai tapo visiškai aišku, jog . Sleževičius su padėtimi šalyje nesusitvarko ir vyriausybę reikia keisti. Tačiau kam pavesti sudaryti naująjį kabinetą? Rugsėjo 30 dieną sušauktas partijų atstovų pasitarimas baigėsi be rezultatų. Kairieji norėjo, kad naująją vyriausybę formuotų tas pats M. Sleževičius, tačiau tam griežtai pasipriešino dešiniosios partijos. Ieškodamas kompromiso, Prezidentas pasiūlė M. Sleževičiui išeiti iš Socialistų liaudininkų partijos ir sudaryti grynai techninę vyriausybę, tačiau premjeras tai padaryti kategoriškai atsisakė. Tuomet A. Smetona tą pačią naktį sušaukė dar vieną pasitarimą, į kurį buvo pakviestas ir jokiai partijai nepriklausantis E. Galvanauskas. Jam ir buvo pavesta sudaryti naują ministrų kabinetą, kuriam bus lemta tapti paskutiniąja laikina Lietuvos vyriausybe.

„Valstybės Prezidentas ir kiti pokalbio dalyviai samprotavo, kad man geriau už ki­ms pavyksią sudaryti Vyriausybę ir jai vadovauti. Esą, gyvendamas užsienyje, neturėjęs progos įsipykti. Partijų atspara man nesanti reikalinga. Dar svarbiau, kad man netekę turėti ryšių su vokiečiais. Mano sudarytoji Vyriausybė lengviau galėsianti išmušti ginklą iš rankų santarvininkams ir ypač lenkams, kurie tebetvirtina, jog Lietuva yra vokiečių įtakoje“, – vėliau pasakojo E. Galvanauskas. Jis prisiminė, kad tuomet svarbiausia buvo „tuojau sudaryti Vyriausybę, kuri pajėgtų valdyti kraštą ir priešus numaldyti. Stoti į Vyriausybės priešakį įtikino tik vienas samprotavimas: reikia baigti vidaus nesantaiką, kuri bu­mo pavojinga kraštui. Gerai numaniau, kokie pyragai laukia naująją Vyriausybę. Svarsčiau: sudarysiu Vyriausybę, kuri aptvarkys ūkį, ypač valstybės finansus, įstatys į rėmus valstybės valdymą, savivaldybes, praves Steigiamojo Seimo rinkimus, o tada su politika atsisveikinsiu“.

Penktasis kabinetas buvo  patvirtintas 1919 metų spalio 7 dieną. Kaip knygoje „Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai rašo straipsnio apie E. Galvanauską autorius istorikas Sigitas Jegelevičius, „naujosios vyriausybės sudėtis nedaug skyrėsi nuo ankstesniosios, tik joje nebeliko kairiųjų. Pats kabineto vadovas pasiliko sau dar finansų ministro bei pramonės ir prekybos ministro portfelius – tai buvo sritys, kurias jis geriausiai išmanė. Svarbiausiai vyriausybės uždaviniais EG laikė išstumti iš Lietuvos svetimas karines pajėgas, kovoti dėl Lietuvos etnografinių sienų, siekti valstybės pripažinimo, stiprinti valstybės pagrindus ir svarbiausia – organizuoti Steigiamojo Seimo rinkimus, kad penktasis kabinetas būtų paskutinė laikinoji krašto vyriausybė. Iš ūkio dalykų – kuo skubiau sutvarkyti valstybės finansus. Linų pluoštą ir kitas žaliavas užsienio rinkose parduoti ne už infliacijos naikinamą Vokietijos markę, o už tvirtą valiutą. Valstybės iždą turėjo papildyti pajamos, gautos iš jai priklausančių įmonių.“

 

Paskui Trojos arklį

 

Po Steigiamojo Seimo rinkimų E. Galvanauskas iš pareigų atsistatydino, užleisdamas vietą naujajai Kazio Griniaus sudarytai vyriausybei, kurioje jam buvo pasiūlytas finansų, pramonės ir prekybos ministro portfelis. Taigi, buvusio premjero viltis kiek galima greičiau atsisveikinti su politika nepasiteisino. Maža to, koalicinei K. Griniaus vyriausybei susikibus su Steigiamuoju Seimu, E.  Galvanauskui 1922 metais vėl buvo pavesta vadovauti naujam, septintajam ministrų kabinetui, kuris veikė iki 1924 metų.

Vadovaudamas dviem vyriausybėms. E. Galvanauskas aktyviai veikė ne tik šalies viduje, stiprindamas krašto ūkį, tiek tarptautinėje arenoje, siekdamas užtikrinti etnografines Lietuvos sienas. Tai jam teko pradėti taikos derybas su bolševikine Rusija (tiesa, jas užbaigė ir sutartį pasirašė jau kita vyriausybė). Tai jam teko svarbiausias, jei ne lemiamas vaidmuo rengiant Klaipėdos sukilimą, po kurio iš Antantės paskirtų prancūzų Lietuva atsiėmė Klaipėdą ir jos kraštą. Tai jam teko sunkios, ir deja, nesėkmingos derybos su lenkais dėl jų užgrobto Vilniaus ir Vilniaus krašto. Tačiau apie tai jau esame išsamiai ir ne kartą pasakoję ankstesniuose, tad šiuos svarbius E. Galvanausko politinės biografijos puslapius šį kartą tiesiog praverskime ir persikelkime į 1939-uosius, kuomet gilios moralinės ir politinės krizės akivaizdoje tautininkai pamėgino sudaryti Antano Merkio vadovaujamą vadinamąją Santalkos vyriausybę, kurios finansų ministro portfelis po 15 metų pertraukos buvo pasiūlytas E. Galvanauskui.

Pats E. Galvanauskas apie naująją Vyriausybę vėliau atsilieps labai skeptiškai: „A. Merkio vyriausybė buvo pavadinta „visuomenės konsolidacijos vyriausybe“. Visuomenei suvienyti, ją sutelkti bendriems tiks­lams buvo mažiau laiko, kaip manyta tos vyriausybės sudarymo metu. O toji vyriausybė, jei ir būtų norėjusi, to uždavinio jau negalėjo atlikti. Vidaus ir užsienio politikos požiūriu jos padėtis buvo žymiai sunkesnė, kaip pirmatakūnės. Nei vidaus, nei užsienio politikos požiūriu ji negalėjo plačiau įsipareigoti. Vidaus politikoje sprendėju buvo valstybės prezidentas, kuriam 1938 m. konstitucija suteikė plačias teises, o užsienio padėtis buvo iš esmės pakitėjusi, į kraštą įvedus Trojos arklį“, – skaitome A. Galvos užrašytuose ministro prisiminimuose.

Tačiau tikruoju Trojos arkliu tapo 1939 metų rudenį pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartis, kuria mainais už grąžintą Vilniaus kraštą Lietuva įsipareigojo įsileisti į savo teritoriją sovietų karines įgulas. Čia E. Galvanausko prisiminimuose jau galime įžvelgti aiškią artėjančios katastrofos nuojautą: „Maskva ieškojo priekabių ir vengė taikiu būdu spręsti ginčus. O šie kilo dėl rusų įguloms vietovių parinkimo, karių skaičiaus, „pagalbinio per­sonalo“ ir ūkinio atsiskaitymo. Lietuvos vyriausybė taikstėsi rusų reikalavimams, o kai kuriuos klausimus atidėliojo. Savitarpio pagalbos papuošalai dingo, liko tik T. Sąjungos imperialistinė tikrovė“.

Lemtingame 1940-ųjų birželio 14-osios Vyriausybės posėdyje, kuriame buvo svarstomas sovietų ultimatumas, E. Galvanauskas nedalyvavo – jis darbo reikalais buvo išvykęs į Klaipėdą. Skubiai sugrįžęs į Kauną, Prezidentūrą ministras rado tuščią. Per kitas dvi dienas būtent jam teko nedėkinga ir nesėkminga misija vykti į Eitkūnus ir įkalbinėti A. Smetoną sugrįžti į Kauną.

„Jaučiausi nesėkmingų kelionių į Klaipėdą ir Kybartus išvargintas. Ėjau pailsėti. Kitą dieną buvo atverstas naujas Lietuvos politinės istorijos lapas — Maskvos sprendimu jau buvo sudaryta nauja vyriausybė, vykdanti jos valią“, – rašoma A. Galvanausko prisiminimuose. Tačiau jis vis dėlto sutiko priimti finansų ministro portfelį šioje marionetinėje „liaudies vyriausybė“. Kas lėmė tokį sprendimą? Pasak paties E. Galvanausko, taip jis tikėjosi kiek įgalėdamas priešintis rublio įvedimui ir taip atitolinti Lietuvos finansų sistemos sužlugdymą. Tačiau tai – atskira istorija, prie kurios grįšime kitą kartą.

Be abejo, šios pastangos buvo naivios ir beviltiškos. Liepos 5 dieną E. Galvanauskas buvo atleistas iš pareigų. Jausdamas, kad tuoj bus suimtas, jis ryžosi įveikti tuo metu jau sovietų akylai saugoma sieną ir trauktis į Vokietiją. Vėliau buvęs politikas persikėlė į Madagaskaro salą, kur jau nuo 1939 metų gyveno jo žmona. Kelių vyriausybių premjeras ir ministras tuomet tikriausiai dar nežinojo, kad iš antrosios politinės emigracijos jis jau niekuomet nebegrįš.

 

Lietuvos žinios“, 2012-07-27

Reklama

Vienas komentaras “Politikas, nemėgęs partijų

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s