302 apokalipsės dienos

 

 

Šiandien sukanka 72 metai, kai 1940-ųjų birželio 3-ąją okupuota Lietuva buvo oficialiai inkorporuota į SSRS sudėtį. Nuo tos akimirkos prasidėjo daugiau nei 300 dienų trukęs krašto sovietizavimas, kurį nutraukė prasidėjęs SSRS ir Vokietijos karas.

 Aras Lukšas

„Lietuva įkrito į Sovietų Sąjungos glėbį lengvai – be aktyvaus ir pasyvaus pasipriešinimo. Įkrito lengviau, nei bolševikai tikėjosi.“ Taip 1956 metais leidinyje „Į laisvę“ pastebėjo Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas Mykolas Riomeris. Atkreipkime dėmesį į antrąjį šios frazės sakinį: „Lengviau, ne bolševikai tikėjosi“. Ar tai reiškia, kad tais nelemtais 1940-aisiais mes patys atidavėme į priešo rankas daugiau nei du dešimtmečius kurtą ir puoselėtą savo valstybę? Ar tikrai Lietuvos sovietizavimui mėgino sukliudyti tik vienintelė bolševikų nesunaikinta institucija – Lietuvos diplomatinis korpusas, kuriam sutriuškinti Stalino rankos buvo per trumpos? Ne, pasipriešinimo būta ir kitur, tačiau nebe laiku ir nebe vietoje.

Šliaužianti aneksija

Žinoma, sukliudyti įgyvendinti šėtonišką Lietuvos, kaip ir kitų dviejų Baltijos valstybių sunaikinimo planą, kurį savo parašais 1939 metų rugsėjį patvirtino dviejų didžiausių Europos tironų atstovai – Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas ir SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas, nebuvo jokių galimybių. Tačiau niekas – nei šalies politinis elitas, nei jos kariuomenės vadai, nei eiliniai piliečiai – neparodė net simbolinių nesutikimo ženklų, galėjusių nusiųsti pasauliui žinią: „Mus okupuoja, prievartauja ir naikina. Mes nesutinkame su tuo, bet esame priversti nusileisti jėgai“.

Priešingai. 1940 metų birželį Lietuvos kariuomenei buvo įsakyta kuo draugiškiau sutikti į kraštą plūstančius okupantų dalinius. Tuo pat metu valstybės Prezidentas spruko į Vokietiją, nepalikdamas nė menkiausios galimybės sudaryti egzilinės vyriausybės. Tuo tarpu eiliniai šalies piliečiai tylėjo ir laukė. Niekas neprotestavo, niekas neišėjo į gatves, kuomet okupantai liepos 21-ąją surengė vadinamojo „Liaudies Seimo“ rinkimų farsą, kuriame 99,19 procento balsų laimėjo nežinia iš kur per vieną naktį atsiradusi ir lygiai taip pat žaibiškai išnykusi „Lietuvos Darbo sąjunga“.

Viskas vyko taip žaibiškai ir taip planingai, kad dauguma Lietuvos žmonių net nespėjo susigaudyti kas iš tiesų vyksta. Juo labiau, kad žiniasklaida (o ja per 14 autoritarinio valdymo metų žmonės įprato pasikliauti aklai), tvirtino, kad į Lietuvos valstybingumą niekas nesikėsina ir nežada kėsintis.

Iš tiesų – gal nieko baisaus nenutiko? Taip, valdžia gerokai pasislinko kairėn, joje nebeliko daug kam įsipykusių tautininkų, kurių veiklą nuo 1938 metų vasaros lydėjo vieni praradimai: atsisakyta siekti Vilniaus sugrąžinimo, prarasta Klaipėda… Nejaugi dabar galima tikėtis ko nors blogesnio, juolab iš Sovietų Sąjungos, kurią pati šalies valdžia jau seniai vadino didžiausia Lietuvos drauge? Juo labiau, kad kitos kalbos, tarkime apie didesnį socialinį teisingumą ir pažangias reformas, mažai ką gąsdino – Lietuva jau matė 1926 metų III seimo rinkimus, kuriuose didele balsų persvara laimėjo kairieji. Tada, išskyrus tylų gruodžio 17-osios perversmą, nieko katastrofiško neįvyko.

Niekas tuomet nepastebėjo, kaip greitai ir profesionaliai buvo vykdomas Josifo Stalino sumanytas Lietuvos okupacijos ir aneksijos planas. Sovietų diktatoriaus emisarai SSRS įgaliotasis pasiuntinys Lietuvoje Nikolajus Pozdniakovas ir Maskvos ypatingasis įgaliotinis bei NKVD vadovo Lavrentijaus Berijos dešinioji ranka Vladimiras Dekanozovas valstybę visiškam sunaikinimui perengė vos per 50 dienų – būtent tiek laiko praėjo nuo SSRS ultimatumo ir jos dalinių įžengimo į šalies teritoriją iki rugpjūčio 3-osios spektaklio Kremliuje, kuomet Lietuva buvo formaliai įtraukta į stalininės imperijos sudėtį.

Valstybės griovimas vyko ne tik žaibiškai, bet ir suteikiant jam tam tikrą teisėtumo iliuziją. Tarkime, vadinamoji Liaudies vyriausybė su Justu Paleckiu priešakyje buvo sudaryta, formaliai nepažeidžiant galiojusios 1938 metų Konstitucijos. Na tai, kad sovietų reikalavimu jau birželio 15 dieną buvo neteisėtai suimti vidaus reikalų ministras Kazys Skučas ir Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis, ir tai, kad J. Paleckis, pamindamas visus galiojančius įstatymus dar iki vadinamojo Liaudies Seimo rinkimų savo parašu sankcionavo buvusio ministro pirmininko Antano Merkio ir buvusio užsienio reikalų ministro ištrėmimą į SSRS, regis, mažai kas pastebi. Kaip nepastebęjo ir pirmųjų aukštų Lietuvos karininkų bei kai kurių politikos veikėjų suėmimų. Niekas nežino ir apie Sovietų paskirto Valstybės saugumo departamento direktoriaus Antano Sniečkaus patvirtintą visiškai slaptą „Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir  vadovybės likvidavimo planą“, kurio tikslas – suimti aktyvesnius sovietams netinkamų politinių jėgų veikėjus, o likusiems užkirsti kelią liepos 14-15 dienomis vyksiančiuose „Liaudies Seimo“ rinkimuose.

Užtat pasirengimas rinkimams vyko triukšmingai ir pompastiškai. Dabar arenoje pasirodė niekam iki tol nežinoma „Lietuvos Darbo Sąjunga“, už kurios kandidatus aktyviai raginta balsuoti priešrinkiminiuose mitinguose

 Cirkas Kaune ir spektaklis Kremliuje

Dabar jau atsiranda pirmoji galimybė nors kiek pasipriešinti sovietinių okupantų užmačioms. Tačiau šis pasipriešinimas galėjo būti tik neviešas ir labai pasyvus. Neiti į rinkimus buvo pavojinga, nes kiekvienam rinkėjui į pasą būdavo dedamas antspaudas“ Už Liaudies Seimą balsuota“. Tokio antspaudo nebuvimas vėliau galėjo gerokai komplikuoti gyvenimą. Taigi žmonės į rinkimus ėjo, bet už „Darbo Sąjungą“ nebalsavo. Ko tik nebūta balsadėžėse – ir tuščių ar sugadintų biuletenių, ir senų laikraščių iškarpų, kuriuose puikavosi populiaraus tuometinių komiksų herojaus pensininko Melchioro Putelės atvaizdas. Neveltui vėliau buvo juokaujama, kad šis pieštinis personažas turėjo užtikrintai laimėti rinkimus. Vis dėlto, nepaisant tokio pasyvaus boikoto, buvo paskelbta, jog 99,19 proc. balsų rinkimuose gavo „Darbo Sąjungos“ kandidatai.

Čia turime pastebėti dar vieną labai svarbų dalyką – apie kokį nors Lietuvos suverenumo apribojimą, o juo labiau – jos stojimą į Sovietų Sąjungą, šios paslaptingosios politinės jėgos rinkimų programoje nepasakyta nė žodžio. Tokie reikalavimai atsirado šiek tiek vėliau, vadinamuosiuose darbo žmonių mintinguose, kuriuos aktyviai organizavo N. Pozdniakovas, V. Dekanozovas ir jų vietos parankiniai

Taigi, vykdant „Darbo žmonių valią“, liepos 21 dieną pirmojoje Liaudies seimo sesijoje buvo priimtas nutarimas paskelbti Lietuvą socialistine sovietų respublika ir priimta deklaracija, kurioje prašoma priimti ją į SSRS sudėtį „sąjungine respublika tais pačiais pagrindais, kuriais įeina į SSRS Ukrainos, Baltarusijos ir kitos sąjunginės respublikos“. Dabar beliko suvaidinti paskutinįjį šio farso veiksmą, ir V. Dekanozovo ir N. Pozdniakovo misiją bus galima laikyti įvykdyta.

Apie 1943 metų rugpjūčio 3 dieną Maskvoje vykusią SSRS aukščiausiosios Tarybos sesiją, kurioje Lietuva formaliai buvo priimta į imperijos sudėtį, išsamiai rašėme lygiai prieš metus. Tad šį kartą tik trumpai prisiminkime, kad į šį posėdį parvežti „Stalino saulės“ išvyko 20 Lietuvos atstovų. Įdomu, kad ryškiausia Lietuvos valstybės pakasynų veikėja tapo ne nominalus Lietuvos vadovas J. Paleckis, o stalininės propagandos apkvailinta poetė Salomėja Nėris, perskaičiusi V. Dekanozovo užsakymu parašytą poemą, kurios žodžiai apie tai, kaip „galingi Stalino pečiai laužia vartus į saulę“ sukėlė neregėtą aplodismentų ir ovacijų audrą. Suprantama, kad visas šis spektaklis vyko griežtai laikantis Kremliaus dramaturgų numatyto teksto bei remarkų ir baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis – SSRS Aukščiausioji Taryba vienbalsiai nutarė priimti Lietuvą į SSRS sudėtį.

Nuo šios akimirkos Maskvos rankos buvo visiškai laisvos. Prarijus Lietuvos valstybę, jai beliko užtempti naująją SSRS respubliką ant sovietinio kurpalio, galutiniai sunaikinant viską, kas buvo sunkiai kurta per 22 Nepriklausomybės metus. Nežinia, kiek laiko buvo numatyta šiam juodam darbui atlikti, tačiau istorija lėmė, kad jis truko 302 dienas – nuo 1940 metų rugpjūčio 3-osios iki 1941 metų birželio 22-ąją prasidėjusio SSRS ir Vokietijos karo bei kitą dieną Kaune įsiplieskusio Birželio sukilimo, per kurį nors trumpam, nors ir visiškai formaliai bet buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė.

 

Viena partija – viena tiesa

Be abejo, toks uždavinys reikalavo laiko ir buvo ne dviejų ligi tol veikusių Kremliaus emisarų jėgoms. Išmontuoti visą nepriklausomos valstybės valdžios aparatą, pakeičiant jį Sovietų Sąjungoje veikiančiomis struktūromis. Sunaikinti kariuomenę, dalį jos paverčiant Raudonosios armijos daliniais. Iš esmės pakeisti krašto ūkio struktūrą, sunaikinant rinką ir įdiegiant vietoje jos planinę komandinę ekonomiką. Ir galiausiai – pakeisti lietuvio dvasią ir mentalitetą, paverčiant jį beveidžiu sovietiniu žmogumi. Visam tam buvo reikalinga ištisa paklusnių ir drausmingų vykdytojų armija. Ir tokia armija buvo, tereikėjo tik išleisti ją į sceną. Ji vadinosi Lietuvos Komunistų partija.

Dar ir dar kartą pabrėžkime – būtent ne itin skaitlingi, bet gerai organizuoti ir vienos rankos diriguojami komunistai suvaidino lemiamą vaidmenį likviduojant Lietuvos valstybę ir paverčiant ją viena iš Sovietų Sąjungos teritorijų (ar pamenate, kaip žodį „teritorija“ mūsų nepriklausomybės priešai atkakliai kartojo net M. Gorbačiovo laikais?). Liaudies Seimą užgrobusi „Darbo Sąjunga“, liepos viduryje išpūsta prieš Lietuvos žmonių akis lyg didžiulis rinkiminis balionas, jau seniai buvo subliūškusi. Senojo Lietuvos valdžios aparato tarnautojai tokiems uždaviniams netiko. Taigi, pagrindinis plano vykdytojos vaidmuo turėjo tekti ir teko LKP.

Prisiminkime, kad LKP nepriklausomoje Lietuvoje veikė kaip pogrindinė antivalstybinė organizacija, kuri nebuvo nei gausi, nei įtakinga. Okupacijos išvakarėse joje galėjo būti ne daugiau, nei 1600 narių. Oficialiai komunistų partija Lietuvoje buvo legalizuota dar birželio 25 dieną. Nereikia nė sakyti, kad prieš priimant tokį sprendimą taip pat vyko „darbo žmonių“ mitingai, kurių dalyviai reikalavo suteikti šiai atvirai antivalstybinei jėgai teisėtos veiklos galimybę. Tačiau net ir tokia „penktoji kolona“ ne visiškai įtiko Kremliui, kuris pasitikėjo toli gražu ne visais senaisiais pogrindininkais ir naujai į partiją įstojusiais prisitaikėliais. Taigi viena ranka komunistai buvo stumiami į kertinius valstybinius postus, o kita ranka nuo pat 1940-ųjų vasaros imta valyti jos gretas.

Svarbiausias valymo tikslas buvo užkirsti kelią bet kokiam vietos komunistų savarankiškam mąstymui o pačią partiją paversti centralizuota, drausminga ir besąlygiškai VKP(b) vadovybei paklusnia organizacija. Taigi, „filtruojant“ partijos narius buvo kruopščiai tikrinama, ką jie veikė būdami pogrindyje ir ar tuo metu besąlygiškai laikėsi oficialios partinės linijos. Valymų rezultatas buvo įspūdingas – iki gruodžio iš partijos pašalinti 1109 nariai, tarp jų – apie 300 buvusių pogrindininkų. Vis dėlto, nepaisant valymų, partijos narių skaičius per merus nuo okupacijos pradžios išaugo kone tris kartus – 1941 metų birželio 1-ąją jų buvo priskaičiuojama 2813. Mat vietoje pašalintųjų vietinių komunistų, jų gretas papildydavo komandiruotieji iš Rusijos ir Baltarusijos.

Tačiau kur kas svarbesnis buvo kitas dalykas. Po rugpjūčio 3-osis ligi tol formaliai nepriklausoma LKP(b) tapo SSRS VKP9b) dalimi – dabar partijos, kaip valstybei sunaikinti skirtos smogikų gaujos veikla buvo reglamentuojama iš Maskvos nes smulkiausiuose dalykuose. Jai beliko imtis pirmojo uždavinio – skubiai sudaužyti Lietuvos valstybės valdymo aparatą.

Nuo šiol 1940 metų rudens visą realią valdžią Lietuvoje turėjo ne Aukščiausiąja Taryba perkrikštytas Seimas ir ne Liaudies komisarų Taryba pavadinta Vyriausybė, o Maskvos kontroliuojamas LKP(b) CK biuras. Formaliai žiūrint, tai buvo visiškai teisėta, mat naujosios Lietuvos SSRS konstitucijoje buvo straipsnis , nurodantis, kad VKP(9b) yra „visų, visuomeninių, tiek valstybinių, darbo žmonių organizacijų vadovaujantis branduolys.“ Šią Konstituciją, kurią parengė  LKP CK sekretoriaus Kazio Preikšo sudaryta komisija rugpjūčio 25 dieną patvirtino Liaudies Seimas. Tiesą sakant, K. Preikšui teko nesunkus darbas – Konstitucijos projektas buvo tiesiog nusirašytas nuo kitų SSRS respublikų pagrindinių įstatymų.

Žinoma, viską lėmė ne struktūra, o žmonės. Nepaisant radikalių kadrinių pertvarkymų jėgos struktūrose, daugelyje kitų žinybų vis dar dirbo senieji Lietuvos valdininkai. Strateginis sovietų uždavinys buvo kiek galima greičiau pakeisti juos savais žmonėmis, tačiau iš kur jų paimti? Vienintelis būdas – „importuoti“ funkcionierius iš kitų sovietinių respublikų.

Šiaip ar taip, 1940 lapkričio 5 dieną LKP(b) CK biuras nutarė pradėti organizuotai šalinti nelojaliuosius. Per du mėnesius tuomet buvo atleista mažiausiai 700 tarnautojų, tačiau tokie mastai užsakovų iš Maskvos netenkino. Taigi, 1941 metų pavasarį atsirito antroji valymų banga, iššlavusi labiausiai senaisiais lietuviškai valdininkais „užterštus“ Teisingumo, Finansų ir Prekybos liaudies komisariatus. Specialios LKP(b) CK sudarytos brigados vietose kratė kiekvieną, net žemiausio rango darbuotoją. Rezultatas – per 302 valstybės aparato griovimo dienas iš įvairių žinybų pašalinta 2400 kvalifikuotų ir patyrusių tarnautojų. Jų vietas daugiausia užėmė lietuviškai nemokėję atvykėliai, tad ir visa raštvedyba buvo pradėta vesti rusų kalba. Tai viena iš priežasčių, kodėl sovietinis valdymas Lietuvos žmonių sąmonėje ilgam įsitvirtino kaip „rusų valdžia“.

Taigi, buvusios nepriklausomos valstybės valdymo struktūra buvo sunaikinta palyginti greitai ir sklandžiai – per keletą mėnesių Lietuva tapo griežtai centralizuotos valstybės dalimi – išlaikydama formalų „socialistinį valstybingumą“ ir teorinę galimybę išstoti iš Sovietų Sąjungos, ji pripažino SSRS įstatymų viršenybę ir perdavė sąjunginei valdžiai visas svarbiausias savo gyvenimo sritis.

 Žemė be žemdirbių

Sunaikinti klestėjusį Lietuvos ūkį buvo kur kas sudėtingesnis uždavinys. Galima net sakyti, svarbiausioje šalies ekonomikos srityje –  žemės ūkyje –  per tas 302 griovimo dienas ji net nebuvo spėta iki galo įvykdyti, nors žemės reforma buvo laikoma pirmuoju ir esminiu ūkiniu sovietinės valdžios uždaviniu. Netrukus įsitikinsime, kad jau pirmieji bandymai pajudinti krašto ekonomikos pamatus žaibiškai sukėlė katastrofiškų padarinių.

Jau po poros dienų nuo rugpjūčio 3-osios farso, sovietinės Lietuvos vyriausybė nutarė sudaryti valstybinį žemės fondą į kurį turėjo būti paimtos visos valstybės ir savivaldybių žemės, visos dvarininkų žemės su sodybomis, trobesiais ir inventoriumi, visi sklypai, priklausantys bažnyčioms, vienuolynams, ar parapijinėms religinėms organizacijoms. Konfiskuoti nutarta ir visas žemės tiesiogiai nedirbančių miestiečių žemes, išskyrus sodybas ir ne didesnius kaip 10 ha žemės plotus, priklausančius darbininkams bei žemesniesiems tarnautojams, mokytojams ir asmenims, „turintiems ypatingų nuopelnų Lietuvos liaudžiai, mokslui ir menui“. Taip pat nustatyta, kad naujai kuriamų ūkių plotas negalės viršyti 10 ha. Kitaip sakant, sudaryti tokias sąlygas, kad ūkių valdytojai nebematytų prasmės ūkininkauti ir šio verslo atsisakytų patys.

Reformą ketintą vykdyti itin skubiai. Dar minėto vyriausybės nutarimo priėmimo išvakarėse sovietinės Lietuvos vyriausybės vadovas Mečislovas Gedvilas pareiškė. „Valstiečiai turi gauti žemę tuojau pat, jau šiandien! Jau nauji šeimininkai – darbo valstiečiai – turi pravesti rudeninę sėją!“ Po keturių dienų į kaimą buvo mesta aštuonių šimtų matininkų armija. Tačiau darbai strigo, tuo tarpu nenumaldomai artėjo ruduo. Darbai užtruko iki rugsėjo pabaigos, o sėti nebebuvo kam – senieji šeimininkai nebematė reikalo, o naujųjų dar nebuvo. Valdžiai teko griebtis botago – rugpjūčio 29 dieną Liaudies komisarų Taryba paskelbė nutarimą „Įpareigoti visus didesnius kaip 30 ha ūkių valdytojus, ūkvedžius ir komisarus, jų asmenine atsakomybe pilnai apsėti visą tuose ūkiuose žiemkenčiams skiriamą žemės sklypą, kaip paliekamą buvusiems valdytojams, tai ir nusavinamą žemės dalį. Ūkio valdytojai buv. savininkai, privalo atlikti visus šiuos darbus savo ūkio jėgomis, sėklomis ir trąšomis gerai parengtoje žemėje, stropiai žiūrint, kad šiais metais būtų pasėta nemažiau kaip 1939 m. Įspėti ūkių valdytojus, kad už sėjos darbų vengimą už jų žinioje esamos žemėse, kaip joms paliekamose, taip ir j nusavinamose, blogą žiemkenčių sėjos įvykdymą jie bus baudžiami visų įstatymų griežtumu kartu konfiskuojant jų turtą.“

Nepaisant valdžios grūmojimų, žemės ūkio reformos komunistams iki karo pradžios taip ir nepavyko įvykdyti: dalis žemės liko nepaskirstyta, dalies savininkai ėmė masiškai jos atsisakinėti. Be to, kaime ėmė katastrofiškai trūkti darbo jėgos. Pati valstybinė žemės ūkio komisija pripažino, kad „kai kurie dvarų darbininkai meta ūkio darbus ir eina prie plentų tiesimo, statybos ir kt“. Bolševikiniai reformatoriai nusišeimininkavo tiek, kad rugpjūčio 30 dieną laikraštyje „Darbo Lietuva“ išspausdintame straipsnyje, žemės ūkio rūmų direktorius pasiūlė likviduoti 20 00 arklių ir daugiau nei 100 000 raguočių. Lietuvoje tai buvo neregėtas dalykas.

 Pasipriešinimo šešėlis

Susitvarkyti su kitomis ūkio sritimis buvo kur kas paprasčiau. Stambioji pramonė jau buvo nacionalizuota. Smulkių įmonėlių nutarta neliesti, vietoje to, žlugdant jų savininkus ekonomiškai. Įvedus plėšikiškus mokesčius ir apribojus galimybę samdyti darbininkus, įmonėlės ėmė užsidarinėti pačios. Maža to, kad jų savininkai už sužlugdytą verslą negavo jokių kompensacijų – jie dar privalėjo savo lėšomis dengti nacionalizuotų įmonių skolas, mokėti kitus mokesčius. Buvusių „buržujų“ nepriimdavo į jokį darbą, o vėliau daugelis iš jų atsidūrė Sibiro lageriuose.

Vėlų rudenį sovietai sudavė Lietuvai dar vieną nepaprastai skaudų ekonominį smūgį: lapkričio pabaigoje SSRS Liaudies Komisarų Tarybos nutarimu krašte greta lito buvo įvestas rublis. Keturis mėnesius abi valiutos cirkuliavo drauge – už litus buvo galima įsigyti prekių ir paslaugų, tačiau, patekusi į bankų saugyklas, lietuviška valiuta iš ten jau nebegrįždavo, o kovo pabaigoje litas buvo paskelbtas negaliojančiu. Tai buvo tikrų tikriausia vagystė: nors realiai litas buvo vertas 3-4 rublių, keičiant pinigus už jį buvo mokama vos 90 kapeikų. Tokia situacija buvo naudinga tik atėjūnams iš Rusijos, daugiausia Raudonosios Armijos karininkams ir jų žmonoms, šluote šlavusiems parduotuvių lentynas, tuomet dar pilnas jiems neregėtų prekių.

Kaip matome, litas išgyveno šiek tiek ilgiau, nei rinkos ekonomika paremtas Lietuvos ūkis – centralizuotas planinis jo modelis buvo įvestas 1941 metų pradžioje. Tai, kad litas nebuvo sunaikintas anksčiau – didelis Liaudies vyriausybėje sutikusio dirbti Finansų ministro Ernesto Galvanausko nuopelnas – stabilios lietuviškos valiutos sunaikinimas galėjo būti pradėtas tik rudenį, pašalinus okupantams pasipriešinusį politiką iš pareigų.

Kaip matome, pasipriešinimo stalininės imperijos užmačioms per tas 302 dienas vis dėlto būta. Priešinosi ne tik minėtas E. Galvanauskas. Priešinosi ūkininkai, atsisakydami jiems paliktų menkų žemės skiaučių. Priešinosi 29-uoju Raudonosios Armijos Teritorinio šaulių korpuso karininkai ir kariai, ilgai atsisakę duoti priesaiką svetimai valstybei. Priešinosi mokytojai, per jiems perauklėti skirtą suvažiavimą vietoje „Internacionalo“ sugiedoję „Tautišką giesmę“. Priešinosi diplomatinis korpusas – vienintelė okupantų taip ir nesunaikinta valstybinės valdžios institucija. Mėgino priešintis ir besikuriančios, todėl dar neskaitlingos pogrindžio organizacijos. Apie daugelių šių epizodų jau esame išsamiai rašę, kiti vis dar laukia savo eilės.

Ir dar. 1918 metų vasario 16 dieną formaliai paskelbta nepriklausoma Lietuvos valstybė iki nelemtosios 1940 metų rugpjūčio 3-osios išgyveno 8205 dienas. Skaičiuojant nuo 1990-ųjų kovo 11-osios, šią simbolinę ribą peržengsime labai greitai – jau rugpjūčio pabaigoje. Artėjant šiai ribai, nejučia kyla mintis – ar pasikartojus 1940 metų scenarijui, sugebėtume laiku atpažinti pavojaus ženklus? Bet atsakyti į šį klausimą ir palyginti 22 anos ir šios Lietuvos gyvenimo metus pamėginsime vėliau – kai tam ateis laikas.

“Lietuvos žinios“, 2012-08-03

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s