Atidavęs gyvenimą jūrai

 

Praėjusią savaitę vykusioje Jūros šventėje tradiciškai pagerbtas pirmojo Klaipėdos uosto kapitono Liudviko Stulpino atminimas. Kitą savaitę sukanka 89 metai, kai žymus jūrininkas pradėjo eiti šias pareigas ką tik atgautame uostamiestyje. Prisiminkime keletą ryškesnių jo gyvenimo epizodų.

Aras Lukšas

Pirmasis lietuvis, tapęs tolimojo plaukiojimo kapitonu ir vienas iš nelaimę Šiaurės Atlante patyrusio „Titaniko“ gelbėtojų. Pirmasis atgautos Klaipėdos uosto kapitonas. Lietuvos jūrininkų sąjungos kūrėjas ir lietuviško prekybos laivyno pradininkas. Žmogus, nevengęs sunkumų bei pavojų ir ne kartą žvelgęs mirčiai į akis ne vien jūroje. Taip keliais sakiniais būtų galima apibūdinti Liudviką Stulpiną.

Deja, apie pirmojo lietuvio kapitono gyvenimą, ypač apie ankstyvuosius jo metus, žinių išliko ne tiek jau daug. Šį bei tą galime sužinoti iš trumputės Jūrininkų Sąjungos valdybai skirtos jo autobiografijos. Šiek tiek daugiau faktų apie L. Stulpino gyvenimą ir asmenybę atskleidžia Lietuvos karinis ir visuomenės veikėjas generolas Vladas Nagius-Nagevičius, 1938 metais žurnale „Mūsų jūra“ paskelbęs pluoštelį atsiminimų apie kapitoną, su kuriuo jam, karo medicinos mokslų absolventui, teko susitikti viename L. Stulpino vadovaujamame laive. Na, o apie tai, kad lietuvio kapitono vedamas rusų garlaivis „Birma“ mėgino gelbėti skęstantį „Titaniką“, ir šiandien turbūt žinotume labai nedaug, jei ne britų dienraštis „The Daily Telegraph“, 1912 metų pavasarį papasakojęs visą šią istoriją išgirstą iš pirmų lūpų. Šis epizodas jau mūsų laikais buvo aprašytas visai neseniai išleistoje knygoje „Titaniko“ lietuviai“. Taigi, šiek tiek prieškaryje skelbtų prisiminimų, prieš šimtą metų paskelbtas britų dienraščio straipsnis, keli giminaitės ir senųjų jūrininkų pasakojimai, užfiksuoti prieš keletą metų sukurtame dokumentiniame filme – tai beveik viskas, iš ko šiandien galime spręsti apie vieno žymiausių lietuvių jūrininko gyvenimą.

Juo jungos iki kapitono

L. Stulpinas gimė 1871 metų gruodžio 4 dieną Telšių apskrities, Viešvėnų parapijos Jomantų kaime pasiturinčių ūkininkų Kazimiero  r Juozefatos Stulpinų šeimoje, kurioje be Liudviko augo dar trys sūnūs. Nežinia, kaip būtų susiklostęs vaikino likimas, jei ne ankstyva abiejų tėvų mirtis.

Sulaukęs 14 metų, našlaitis nusprendė pats pasirūpinti savimi. Ieškoti darbo jis patraukė į Liepoją. Šis sprendimas buvo lemtingas. Liepojos uostas ir jo krantinėse išsirikiavę didžiuliai laivai iš karto pakerėjo vaikiną, tad, nieko nelaukęs, jis pasiprašė priimamas junga į vieną latvių burlaivį. Taip prasidėjo 48 metus trukusi L. Stulpino jūrininko karjera.

Pats kapitonas Jūrininkų sąjungos valdybai rašytoje trumpoje autobiografijoje apie savo karjeros pradžią pasakoja taip: „1886-1892 m. plaukiojau jūrose ant burinių ir garinių laivų į įvairias tautas ir įvairiose jūrose, pradedant nuo laivo jungos iki bocmano. 1892-1897 m. Liepojaus uostą statant, dirbau prie įvairių uosto darbų. 1897 m. pastojau ant Liepojaus ledų laužytojo Nr. 2, kurio drauge su Rusų ir Švedų mokslo ekspedicija 1899 m. išplaukiau į Šiaurės Ledeniuotąjį vandenyną Špicbergeną“.

Ledlaužyje „Ledokol II“ L. Stulpinas tarnavo penkerius metus, iš kurių pusė laiko teko minėtai arktinei ekspedicijai. Čia atkaklaus būdo žemaitis įgijo neįkainojamos patirties, užsigrūdino ir kaip jūrininkas, ir kaip žmogus. Vis dėlto L. Stulpinas suprato, kad be gilesnių teorinių žinių ir be specialaus išsilavinimo, bocmano pareigos taps jo jūrinės karjeros viršūne, tad, grįžęs iš ekspedicijos ir sutaupęs šiek tiek pinigų, vaikinas įstojo į Liepojos jūreivystės mokyklą, kurią baigė 1903 metais, įgydamas tolimojo plaukiojimo šturmano kvalifikaciją.

Baigęs mokslus, būsimas kapitonas kurį laiką dirbo Liepojos uosto valdybos statybos skyriuje. Tuomet jis dar nenumanė, kad Liepojoje įgyta patirtis įrengiant ir gilinant uostą, taps neįkainojama nepriklausomoje Lietuvoje.

Kad ir kaip neblogai L. Stulpinui sekėsi darbas krante, jis nepaliovė svajoti apie jūrą. Tokia galimybė atsirado 1907 metais, rusų rytų Azijos garlaivių bendrovei pradėjus reguliarius reisus iš Liepojos į Niujorką. Šį maršrutą iš pradžių aptarnavo du garlaiviai „Arkonia“ ir „Livonia“. Pastarojoje savo jūrų karininko karjerą pradėjo ir jaunesnysis šturmanas L. Stulpinas. Naujasis maršrutas netruko tapti populiarus. Nors ypatinga prabanga ir komfortu minėti garlaiviai nepasižymėjo, jų keleiviams didelių patogumų ir nereikėjo – beveik visi jie buvo geresnio gyvenimo Amerikoje ieškantys emigrantai.

Paskatinta komercinės sėkmės, rusų bendrovė tais pačiais metais Anglijoje įsigijo dar du, jau gerokai didesnius laivus, kurie buvo pavadinti „Lithuania“ ir „Estonia“. Neilgai trukus, L. Stulpinas buvo paskirtas „Estonijos“ šturmanu.

Būtent šiame laive L. Stulpinas sutiko kitą lietuvį – būsimą Lietuvos kariuomenės generolą Vladą Nagių-Nagevičių, kuris, čia privalėjo keletą mėnesių atidirbti už Peterburgo Karo medicinos akademijos skirtą stipendiją. Atrodo, kad susitikimas su „Estonijos“ šturmanu jaunam karo gydytojui paliko puikų įspūdį. 1938-aisiais, praėjus 5 metams po L. Stulpino mirties, žurnale „Mūsų jūra“ išspausdintuose atsiminimuose generolas apie lietuvį jūrininką atsilieps tokiais žodžiais:

„Man, kaip lietuviui, ypač malonu buvo pasirinktame laive, svarbiose pirmo šturmano pareigose, užtikti tokį garbingą lietuvį, koks buvo kapitonas Stulpinas. Kelionės metu į New Yorką ir atgal turėjau pakankamai progos pamatyti, kokį didelį autoritetą turėjo jis komandos akyse, kiek buvo gerbiamas bei mėgiamas ir pačių išeivių, kuriems nuliūdimo valandoje visados mokėjo pasakyti linksmą, sąmojingą žodelį, pakelti nusmukusį ūpą, o svarbiausia — parodyti gerą širdį.“

Per negandas ir audras

Visų šių savybių L. Stulpinui prireikė jau tais pačias metais. Išsitarnavęs iki kapitono rango, jis tais pačiais 1908 metais buvo paskirtas vadovauti kitam bendrovės garlaiviui „Lithuania“. Netrukus kapitono laukė pirmas rimtas išbandymas – 1909 metais „Lithuania“ su 700 keleivių prie Škotijos krantų užplaukė ant uolų. Nedaug trūko, kad tarp keleivių būtų kilusi panika, tačiau jai užkirto kelią kapitono ramybė ir tikslūs bei ryžtingi jo veiksmai. Įsitikinęs, kad nukentėjo tik laivo pirmagalys, L. Stulpinas atitraukė laivą nuo uolos ir, lydima pakeleivingo anglų kreiserio, „Lithuania“ be pašalinės pagalbos pasiekė Niukaslio uostą. Kaip tvirtina V. Nagius-Nagevičius, L. Stulpino šaltakraujiškumas ir tikslūs veiksmai tiek sužavėjo laivo įgulą, kad jos nariai sukėlė savo kapitonui didžiausias ovacijas.

1910 metais kapitono L. Stulpino vadovaujamas laivas išgelbėjo Baltijos jūroje skęstančio vokiečių burlaivio įgulą. Tačiau didžiausi nuotykiai kapitono laukė netolimoje ateityje. 1911-aisiais L. Stulpinas buvo paskirtas vadovauti geriausių ir didžiausių rusų Rytų Azijos kompanijos laivų „Birma“, reguliariai plaukiojusį tarp Liepojos ir Niujorko. Netrukus nutiko taip, kad vienas iš įprastinių šio garlaivio reisų galėjo tapti paskutiniuoju.

Tais pačiais metais su 960 keleivių į Niujorką plaukusią „Birmą“ Šiaurės Atlante užklupo neregėtai smarki audra. Keletą dienų siautęs uraganinis vėjas ir milžiniškos bangos nušlavė nuo laivo denio visas gelbėjimosi valtis, pro išlaužytas keleivių denio duris vidun ėmė veržtis vanduo. Nepaisant visų negandų, „Birma“ ir toliau narsiai yrėsi per bangas, kol jos įgulą ir keleivius užgriuvo nauja bėda – sugedo laivo variklis ir jis, lyg menkas šapelis atsidūrė siaučiančios stichijos valioje. Maža to, nebeveikė ir laivo bevielis telegrafas, tad prisišaukti pagalbą nebuvo jokios vilties.

Nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, jei ne kapitono L. Stulpino ramybė, kuria jis sugebėjo užkrėsti tiek laivo įgulą, tiek ir beveik tūkstantį keleivių. Radęs bent menkiausią galimybę atitrūkti nuo įtempto darbo kapitono tiltelyje, L. Stulpinas skubėjo pas keleivius ir pasakojo jiems linksmus nutikimus iš jūreivių gyvenimo arba primindamas kur kad rimtesnes avarijas, kurių pasekmes laivų įguloms pavyko įveikti. Galiausiai kapitonas įtikino keleivius, jog tai, kas nutiko „Birmai“ – įprastas tolimuosiuose plaukiojimuose reiškinys ir kad jokio rimto pavojaus jų gyvybėms nėra. Be abejo, tai buvo šventas melas, tačiau jis suvaldė tarp keleivių bekylančią paniką.

Tuo tarpu „Birmos“ įgulai beliko kliautis savo jėgomis, gebėjimais ir palankiomis aplinkybėmis. O tokia kaip tik pasitaikė, nes netrukus horizonte pasirodė tuo pačiu kursu plaukęs didelis anglų garlaivis. Atrodytų, kad L. Stulpinui neliko nieko kita, kaip tik priimti britų kapitono pasiūlytą pagalbą, tačiau užsispyręs žemaitis nutarė pasikliauti savo ir įgulos jėgomis. Po kurio laiko laivo mechanikams pavyko suremontuoti sugedusį variklį ir „Birma“ laimingai pasiekė Niujorką. Tai buvo tikra sensacija, apskriejusi visų Amerikos laikraščių pirmuosius puslapius, mat nutrūkus bevielio telegrafo ryšiui visi buvo įsitikinę, kad garlaivis jau ilsisi vandenyno dugne.

Į pagalbą „Titanikui“

Kitų metų pavasarį L. Stulpino ir jo komandos laukė dar vienas iššūkis. „Birmai“ buvo lemta tapti vienu iš pirmųjų laivų, vėlų 1912 metų balandžio 14-osios naktį išgirdusių skęstančio „Titaniko“ pagalbos šauksmą.

Pirmasis jūrų milžino nelaimės signalas „Birmos“ radistus pasiekė 23 val. 45 min., praėjus vos penkioms minutėms nuo akimirkos, kai „Titanikas“ susidūrė su ledkalniu. Tuo metu L. Stulpino vadovaujamas laivas buvo maždaug už 100 jūrmylių nuo tragedijos vietos. „Birmos“ kapitonas nedelsiant įsakė pakeisti kursą. Variklio skyriuje prie katilų stojus penkiolikai papildomų kūrikų, „Birma“ visu savo 14,5 mazgų greičiu pasuko į šiaurę skęstančio „Titaniko“ link.

Vienas laivo radistu tarnavęs britas dienraščio „The Daily Telegraph“ žurnalistui vėliau pasakos: „Vyriausiasis stiuardas, numanydamas, kad už šešių-aštuonių valandų jam teks maitinti, šildyti, įkurdinti, kaip tikėjomės ir meldėmės, šimtus išsigelbėjusių, sėdėjusių atvirose valtyse per ledinį šaltį, skubino kiekvieną pavaldinį ruošti maistą, orkaitėse be paliovos kepė begalė duonos, buvo gaminamas įvairus maistas, stiuardai ir stiuardesės ruošė kajutes, lovas, patalynę nelaimingiems keleiviams priimti. Visi darbavosi, ir kartu tvyrojo didžiulis nerimas, kokio nebuvau anksčiau matęs. Tuo tarpu kapitonas ir visi jo padėjėjai susirinko ant kapitono tiltelio liūdnais veidais, skaičiuodami minutes. Pagalbos šauksmas telegrafu palietė visų širdis, todėl tikriausiai niekada anksčiau nebuvo taip karštai Dievo meldžiama greičio, kad galėtume laiku padėti, išgelbėti, sumažinti siaubą, kuris, puikiai suvokėme, bus nemažas. Ant tiltelio nebuvo ištartas nė žodis, kai skubėjome per tamsą.“

„Birmos“ misija buvo ne tik sunki, bet ir pavojinga. Skubėdamas į šiaurę aklinoje tamsoje, L. Stulpino laivas pats turėjo laviruoti tarp vis tankėjančių ledo lyčių ir ledkalnių, o tokie zigzagai dar labiau ilgino kelionės laiką. O, kaip netrukus paaiškėjo, laiko buvo likę kur kas mažiau, nei tikėtasi. Apie pusę dviejų nakties „Titaniko“ radistas pranešė, kad laivas nesulaikomai skęsta ir keleiviai jau pradėti sodinti į gelbėjimosi valtis. Tai buvo paskutinis ryšio su skęstančiu laineriu seansas. „Birmai“ dar buvo likusios mažų mažiausiai keturios valandos kelio.

Pasiekusi nelaimės vietą, „Birmos“ įgula pamatė čia kiek anksčiau atskubėjusį britų garlaivį „Carpathia“. Ir štai tuomet nutiko precedento neturintis dalykas –bet kokios L. Stulpino ir jo komandos siūlytos pagalbos britai kategoriškai, ir netgi šiurkščiai atsisakė. Sunku patikėti, bet tokiam anglų sprendimui greičiausiai turėjo įtakos ne kas kita, o arši konkurencija tarp skirtingų bevielio telegrafo ryšio operatorių, kurių įrangą naudojo rusų ir britų laivai.

Kaip ir daugelis transatlantinių lainerių, „Birma“ buvo aprūpinta amerikietiška „De Forest“ ryšio sistema. Tuo tarpu britų ir kanadiečių laivuose buvo įrengtas „Marconi“ firmos bevielio telegrafo ryšys. Pastaroji kompanija buvo griežtai nurodžiusi jos aptarnaujamiems laivams neteikti jokios informacijos ir apskritai nebendrauti su laineriais, kuriuose įrengtos kitų gamintojų ir operatorių ryšio sistemos. Išimtimi galėjo būti nebent nelaimės atvejis, tačiau gelbėti „Titaniko“ keleivių atskubėjusiai „Birmai“ joks pavojus tuo metu negrėsė.

„Kapitonas Stulpinas įsakė mūsų operatoriams pasiūlyti „Carpathia“ pagalbą. Gavome atsakymą luktelėti. Priplaukėme arčiau ir pasiūlėme maisto ar kitų atsargų, jei yra poreikis, nes išgirdome, kadį laivą perkeltos moterys ir vaikai iš dvi­dešimties gelbėjimosi valčių. Atsakymas į šį pasiūlymą vėl buvo „palaukti“ ir nieko daugiau. Kai paklausėme, ar mums siųsti atsargas, atėjo atsakymas: „Užsičiaupkite“, – taip apie įgulos pastangas padėti nelaimės ištiktiems „Titaniko“ keleiviams dienraščio „The Daily Telegraph“ žurnalistui vėliau pasakojo „Birmos“ įgulos nariai.

„Kai mūsų pagalbos buvo atsisakyta, mums nebuvo nei padėkota, nei atsakyta į mūsų klausimus, ar gali būti daugiau plūduriuojančių gelbėjimosi valčių, tik vėliava suplevėsavo „Carpathia“ laivagalyje, kai ji nuplaukė į vakarus. Visą likusią dieną ir kitas dienas negavome jokios informacijos. Kiekvienas laivas, su kuriuo bendravome, atsakydavo: „Ar jūs – „Marconi“ laivas? Jei ne, turime įsakymą neteikti jums informacijos“. Ir tai po 30 mūsų kapitono padėjėjų ir įgulos bemiegių valandų ir pastangų padėti!“ – cituoja dienraštis „Birmos“ radisto žodžius.

Vėliau „Birmos“ kapitono padėjėjai bei radistai paskelbė pareiškimą, kuriame konstatuojama: „Tam įvykiui nėra precedento. „Carpathia“ atplaukė (…) padėjo išsigelbėjusiems, tačiau faktas lieka faktu, kad padarėme viską mūsų galioje ir susidūrėme su atsisakymu suteikti mums bent gyvybiškai svarbias žinias. Šio teksto autorius nėra nei „De Forest“, nei kitos telegrafo sistemos ir nei kurių nors operatorių ar kapitono padėjėjų šalininkas, tačiau jis yra anglas pagal kraują, jei ne pagal prigimtį, ir trokšta, kad Anglija pripažintų nuopelnus tų, kurie to verti.“

„Palaidokite mane prie jūros“

1913 metais L. Stulpinas atsisveikino su „Birma“ – jis buvo perkeltas vadovauti dideliam prekybos laivui „Rus“. talpinusiam daugiau nei 2000 keleivių ir 1600 tonų krovinių. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, laivas drauge su jo įgula buvo mobilizuotas ir iki pat 1918 metų gabeno karinius krovinius. Po bolševikinio perversmo Rusijoje jo kapitonui ir tuometiniam Baltijos jūrininkų sąjungos pirmininkui iškilo mirtinas pavojus. Bolševikams įtarus, kad L. Stulpinas ketino Rytų Azijos bendrovės garlaivius perduoti priešui, kapitonas buvo suimtas ir pasodintas į Helsinkio kalėjimą. (Helsinkyje L. Stulpinas atsidūrė tuomet, kai suomių valdžia rekvizavo jo vadovaujamą laivą).

Išdavyste apkaltintam L. Stulpinui grėsė mirties bausmė. Laimei, tribunolo posėdžiai vyko dalyvaujant suomių teisininkams. Kaip tvirtina V. Nagius-Nagevičius, bolševikinės Rusijos valdžia nenorėdama nuteikti prieš savęs suomių, L. Stulpiną išteisino ir jis po septynių kalėjime praleistų mėnesių buvo paleistas į laisvę. Tačiau su jūra kapitonui kuriam laikui teko atsisveikinti. Jo vadovautas garlaivis „Rus“ 1918 metų rudenį buvo perduotas Tarptautiniam Raudonajam kryžiui ir atsidūrė Danijoje. Tais pačiais metais L. Stulpinas sugrįžo į Liepoją, kur ėmėsi prekybos mišku. Netrukus buvusiam kapitonui buvo pasiūlytos Lietuvos konsulo Liepojoje pareigos.

Kaip apie šį L. Stulpino veikos laikotarpį  rašo V, Nagius-Nagevičius, kapitonas „1920 metais būdamas konsulu ne kartą lankėsi Londone, mėgindamas įvairių garlaivių savininkus bei direktorius suinteresuoti Lietuvos prekybos laivyno steigimu. Gal jam tai būtų ir pavykę, jei Lietuvoje tam būtų buvusi palankesnė dirva. Jam nepaprastai būdavo skaudu, kad tautinio laivyno reikalingumas Lietuvoje yra menkai tesuprantamas“.

Be abejo, svajoti apie lietuvišką laivyną tuo metu, kai Klaipėdą ir jos kraštą valdė karą laimėjusios Antantės įgalioti prancūzai, mažai kam atrodė prasminga. Tačiau po 1923 metų sukilimo Lietuvai atgavus uostamiestį, šios svajonės įgavo realų pagrindą. Tad kai tų pačių metų vasarą L. Stulpinui buvo pasiūlytos Klaipėdos uosto viršininko ir uosto kapitono pareigos, jis nė akimirkos nedvejodamas ir nepaisydamas nuostolių, pardavė miško prekybos verslą Liepojoje ir persikėlė į Lietuvos uostamiestį. Šiam darbui kapitonas paskyrė visus likusius dešimt savo gyvenimo metų.

Vargu, ar uosto kapitono pareigoms galėjo būti geresnis kandidatas. L. Stulpinas sugebėjo įtikinti Vyriausybę, jog uosto plėtra – vienas iš didžiausių Lietuvos valstybės prioritetų, tad asignavimų jo modernizavimui netrūko. Vadovaujant L. Stulpinui, Klaipėdoje nors ir trumpam bet buvo įsteigta Jūros mokykla, uoste imti registruoti laivai, ėmė plėtotis jūsų verslas, augo tranzitinių krovinių srautai.

Kapitonas labai rėmė ir Lietuvos jūrų skautus. Tai jo rūpesčiu šiai organizacijai buvo perduota iš kontrabandininkų konfiskuota mokomoji burinė valtis „Budys“, davęs pradžią ir Lietuvos buriavimo sportui. Deja, po kurio laiko „Budys“ sudužo, per smarkoką audrą atsitrenkęs į molą.

Kaip matome, L. Stulpino veikla gerokai peržengė uosto kapitono pareigų rėmus. Vienas iš didžiausių jo svajonių, kaip jau užsiminėme, buvo savas lietuviškas laivynas. Deja, jo kūrimas vyko labai vangiai.

1930 metais Lietuvoje jau buvo bent dešimt diplomuotų tolimojo plaukiojimo kapitonų, baigusių navigacijos institutą Suomijos Turku mieste. Tačiau vesti į tolimus kraštus lietuviška vėliava paženklintą laivą tebebuvo šių buvusių Jūrininkų skyriaus kursantų svajonė – savojo laivyno šalis dar nė nebuvo pradėjusi kurti. Didžiausia kaltė dėl to tenka Lietuvos valdžiai, savo nepaaiškinamu abejingumu iki tol jau sužlugdžiusiai bent trejetą tokių bandymų. (Apie tai išsamiai rašėme praėjusių metų rugpjūčio 12 dienos „Lietuvos žiniose“ išspausdintame straipsnyje). Taigi, jūroje plazdančios lietuviškos Trispalvės L. Stulpinas taip ir neišvydo. Trispalvės. Lietuvos vėliavos ant pirmųjų Lietuvos prekybos laivyno laivų refrižeratorių „Kretinga“ ir „Utena“ bei Vokietijoje įsigyto sausakrūvio „Maistas“ buvo vėlų 1936 metų rudenį, praėjus trejiems metams po įžymiojo kapitono mirties.

L. Stulpinas po sunkios ligos mirė 1933 metų liepos 15 dieną. “Palaidokite mane prie jūros…“ – toks buvo paskutinis seno jūreivio prašymas. Pirmojo lietuvio kapitono valia buvo įvykdyta – L. Stulpinas palaidotas Smiltynėje. Ir šiandien jūros vėjų gairinamas jo antkapio akmuo tarsi švyturys pasitinka iš tolimų vandenynų į Klaipėdą sugrįžtančius laivus.

“Lietuvos žinios“, 2012-08-10

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s