Kovotojas, nemėgęs revoliucijų

 

Šiandien sukanka 130 metų, kai gimė žymus Lietuvos visuomenės . mokslo ir kultūros veikėjas, Vasario 16-sios Akto signataras Mykolas Biržiška. 80 metų trukęs jo gyvenimo kelias baigėsi lygiai prieš 50 metų – 1962-ųjų rugpjūčio 24-ąją.

 

Aras Lukšas

 

„Gimiau 1882 rugpjūčio 2 (24) d. Viekšnių miestelyje, Šiaulių paviete, dabar Mažeikių apskrityje“, – taip 1938 metais Kaune išleistoje prisiminimų knygoje „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“ rašė pats M. Biržiška. Mykolas buvo pirmasis sūnus iš senos bajorų giminės kilusio gydytojo Antano Biržiškos ir jo žmonos Elžbietos šeimoje. Vėliau į pasaulį atėjo dar du būsimo signataro broliai, taip pat palikę ryškų pėdsaką Lietuvos visuomenės, mokslo ir kultūros gyvenime.

Kaip ir daugelis kitų Žemaitijos bajorų, Biržiškos kalbėjo lenkiškai, tačiau laikė save lietuviais ir nuo seno kovojo už savarankiškos Lietuvos valstybės išsaugojimą. Bostone išleistoje lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad M. Biržiškos senelis Leonardas, dar būdamas Kolainių gimnazijos moksleivis, aktyviai dalyvavo 1931 metų sukilime ir buvo prisijungęs prie vieno žemaičių sukilėlių būrio. Sukilimui pralaimėjus, L. Biržiška, kitaip nei daugelis būrio sukilėlių, nepasitraukė į Prūsiją, o keletą metų slapstėsi savo dvarelio miške, kol jo dalyvavimas sukilime buvo pamirštas.

Gražiai žemaitiškai kalbėjo ir M. Biržiškos tėvas Antanas, tačiau visi trys jo sūnūs vis dėlto augo lenkiškos kultūros ir literatūros įtakoje. Prie to daug prisidėjo Elžbieta Biržiškienė, mokiusi vaikus būti lenkais patriotais. Reikia pastebėti, kad ir L. Biržiška nebuvo labai aktyvus tautinio atgimimo veikėjas. Vis dėlto jis parūpindavo Viekšnių ir jų apylinkių gyventojams draudžiamos lietuviškos literatūros, o panaikinus spaudos draudimą, su didžiuliu entuziazmu skaitydavo „Lietuvos žinias“, ir kitus pirmuosius legalius lietuviškus dienraščius. Be to, būtent tėvo dėka M. Biržiška atrado Adomą Mickevičių. Kaip praėjus daugiau nei pusei amžiaus prisimins pats signataras, šio poeto eilės veikė jį kaip „tautiškai atbundantį lietuvį, didžiausiame lenkų poete atrandantį ir pajuntantį tokį pat, kaip ir jis, lietuvį, lenkiškai kalbantį, lenkiškai rašantį, betgi lietuvį“.

Reikia tik įsivaizduoti, kokį šoką turėjo patirti lietuviška ir lenkiška dvasia auklėtas jaunuolis, 1895 įstojęs į Šiaulių gimnaziją, kurioje viešai bendrauti buvo leidžiama tik rusiškai. Kaip po daugelio metų atsiminimuose pastebės tos pačios gimnazijos auklėtinis – žymus filosofas ir paskutinysis tarpukario Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Stasys Šalkauskis, Šiaulių gimnazija „auklėjimo atžvilgiu buvo iš tikrųjų policijos nuovados skyrius“. Kita vertus, slegianti gimnazijos aplinka, tik dar labiau skatino Mykolo tautinę savimonę ir apsisprendimą. Tiesa, tai įvyko ne iš karto. Per 1897 metais vykusį gyventojų surašymą jis užsirašė lenku. Tai padaryti jam patarė motina, įtikinusi sūnų, kad lietuvių, kaip etinės grupės caro valdžia nepripažįstą ir jis tokiu atveju būsiąs užrašytas kaip rusas. (Reikia pastebėti, kad tiek jaunesnieji Mykolo broliai, tiek jų tėvas lenkais būti nepanoro ir užsirašė esą žemaičiai).

Nežinia, kas labiau paskatino M. Biržišką pasivadinti lenku – ar motinos įtaka, ar ryškėjantis polinkis į kompromisus, kurių jo vėlesniame gyvenime bus ne vienas ir ne du. Vis dėlto būtent gimnazijos metais atėjo lemiamo apsisprendimo valanda, kurią neabejotinai priartino draugystė su bendraklasiu Povilu Urbšiu. (Vėliau šis Šiaulių gimnazistas taps paskutiniojo tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio dėde). Pats M. Biržiška prisiminimuose rašo, kad būtent P. Urbšio paskatintas jis galutinai apsisprendė būti lietuviu ir „lietuviams dirbti lietuviškąjį darbą“.

 

Teisės studijos ir kalėjimų universitetai

 

Su tokiu pasiryžimu M. Biržiška 1901 metais atvyko stoti į Maskvos universitetą. Profesijos pasirinkimas ir vėl pareikalavo kompromiso – vaikiną labiausiai viliojo traukė istorijos mokslai, tačiau su istoriko diplomu jis, kaip katalikas, nebūtų galėjęs sugrįžti dirbti į Lietuvą. Tėvas įkalbinėjo Mykolą eiti jo pėdomis ir studijuoti mediciną, tačiau Mykolas pasirinko teisę, kurios absolventams katalikams, jei jie tik nebuvo valstybės stipendininkai, taip pat buvo leidžiama baigus studijas pasirinkti darbą gimtinėje.

Negalima sakyti, kad teisės mokslais M. Biržiška bodėjosi ar studijavo juos atmestinai. Tačiau nepalyginamai uoliau jis nelegaliai klausydavosi Istorijos-filologijos fakulteto profesorių paskaitų, o netrukus įstojo slaptą lietuvių studentų draugiją, kuriai vadovavo studentas medikas, o vėliau – žymus lietuvių kalbininkas, vertėjas, gydytojas ir pedagogas Jurgis Šlapelis. Draugijos susirinkimai neapsiribodavo vien mokslinių referatų skaitymu – juose vis garsiau skambėjo prieš caro valdžią nukreipti politiniai šūkiai. 1902 metais viena tokia sueiga M. Biržiškai vos nesibaigė Sibiro tremtimi.

Tuomet į salę, įsiveržę kareiviai suėmė visus jos dalyvius. Tarp jų buvo ir nedaug ką bendra su politikavusiais studentais turėjęs M. Biržiška, visuomet pasisakydavęs už nuosaikesnę akademinės kovos formą. Tačiau aiškintis kas yra kas niekas nė neketino. Mykolas buvo pašalintas iš universiteto be teisės studijuoti kitoje aukštojoje mokykloje ir dirbti pedagoginį darbą. Netrukus buvo priimtas sprendimas administracine tvarka ištremti M. Biržišką į Sibirą. Tačiau prieš tai studentas atsidūrė garsiajame Butyrkų kalėjime, kuriame iki soties prisiklausė kitų politinių kalinių paskaitų apie socializmą ir revoliucinį judėjimą.

Tuo tarpu E. Biržiškienė ėjo kryžiaus kelius, kad kaip nors išgelbėtų sūnų ar bent jau palengvintų jo dalią. Atvykusi į Maskvą, ji daugybę kartų bergždžiai mėgino patekti pas policmeisterį Trepovą, kurio žinioje buvo suimtasis M. Biržiška. Negavusi audiencijos, Elžbieta nenuleido rankų ir valandų valandas budėjo prie valdininko namų, kol pagaliau moteriai pavyko su juo pasikalbėti ir įtikinti dovanoti Mykolui bausmę. Tačiau išeiti iš Butyrkų be tremčiau pasmerktų savo artimų draugų M. Biržiška kategoriškai atsisakė.

Mykolo pasiaukojimas ir solidarumas nenuėjo perniek. Visai grupei, įskaitant ir patį M. Biržišką, tremtis buvo pakeista įkalinimu Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Taigi, išėjęs „Butyrkų universitetą“, Mykolas daugiau nei 3 mėnesius tęsė „mokslus“ Kaune – diskutavo su ten įkalintais kairiaisiais revoliucionieriais, skaitė K. Markso „Kapitalą“ . Viskas baigėsi tuo, kad 1903 metų rugpjūtį iš kalėjimo bajoras M. Biržiška išėjo jau būdamas tvirtų įsitikinimų socialistas.

1903 metų rudenį, pagaliau gavęs leidimą tęsti Mokslus, Mykolas sugrįžta į Maskvą. Šalia teisės mokslų jis nelegaliai studijuoja socializmo istoriją ir teoriją, skaito Karlo Markso, Friedricho Engelso, Georgijaus Plechanovo veikalus, bendradarbiauja su nelegaliais socialistų leidiniais.

1904 metų vasarą Mykolas dalyvauja lietuvių socialistinės jaunuomenės konferencijoje, kur, beje pirmą kartą sutinka liūdnai pagarsėjusį Vincą Mickevičių-Kapsuką, 1918 metų gruodį mėginsiantį įvesti Lietuvoje sovietų valdžią. Užbėgdami įvykiams už akių pastebėsime, tuomet užkietėjęs bolševikas ir Lietuvos nepriklausomybės priešas pasirūpins įmesti savo buvusį bičiulį – „oportunistą“ M. Biržišką į kalėjimą.

 

Revoliucijos verpetuose

 

Besimokantį Maskvoje M. Biržišką užklupo revoliuciniai 1905 metai. Studijos universitete nutrūko. „Mes maskviečiai – lietuviai, ypač artimi socialdemokratų partijai, buvome raginami savo draugų – petrapiliečių, grįžti Lietuvon, ypačiai Vilniun, revoliucijos rengti. Vilniaus reikšmė mums jau buvo tiek aiški, kaip lietuvių darbo centro, jog aš ir mūsų draugijos pirmininkas Jurgis Šlapelis nedvejodami ten nuvykome“, – atsiminimų knygoje „Dėl mūsų sostinės“ vėliau rašys M. Biržiška.

Vilniuje jis aktyviai įsitraukė į socialdemokratų veiklą: dirbo kuopelėse, dalyvavo konferencijose, rašė atsišaukimus. Vis dėlto teikdamas pirmenybę ne kovai, o švietimui, dideliu revoliucionieriumi M. Biržiška savęs nelaikė. „Ne tiek mane traukė revoliucinė politika, kurioje gavau dalyvauti, kiek revoliucinis darbininkų ir šiaip liaudies švietimas: paskaitos, knygynėliai, pamokos, “ – knygoje „Dėl mūsų sostinės“ rašo M. Biržiška.

Sąlygos tokiai veiklai tuo metu buvo geresnės bei bet kada ligi tol. Carui paskelbus vadinamąjį spalio 30-osios manifestą, skelbusį asmens neliečiamybę, sąžinės, žodžio ir susirinkimų laisvę, lietuviai pasijuto turintys galimybę patįs spręsti savo likimą. Tai buvo mėginta padaryti 1905 metų pabaigoje sušauktame Didžiajame Vilniaus Seime, kuriame M. Biržiška dalyvavo kaip socialdemokratų partijos atstovas.

Kaip žinoma, Didysis Vilniaus Seimas pareikalavo Lietuvai politinės Lietuvos autonomijos su Seimu Vilniuje, Rusijos imperija paskelbta didžiausiu lietuvių tautos priešu, prieš kurį reikia kovoti drauge su kitomis jos pavergtomis tautomis, taip pat reikalauta, kad krašto valsčiuose ir mokyklose būtų vartojama lietuvių kalba. Seimo delegatai, keliaudami po Lietuvos kaimus ir miestelius, ragino žmones išsirinkti valsčiaus pareigūnais vietos lietuvius, ginti savo kalbą, kurti lietuviškas pradžios mokyklas, nebendrauti su valdžios įstaigomis, neklausyti rusų valdininkų įsakymų, nestoti į Rusijos kariuomenę ir netgi nemokėti mokesčių caro valdžiai.

Tokie raginimai buvo sutikti ir vykdomi su didžiausiu entuziazmu, taigi caro valdžios reakcijos ilgai laukti neteko. Kaimuose ir miesteliuose pasirodė baudėjų būriai, prasidėjo represijos. Aktyviausi Didžiojo Vilniaus Seimo delegatai buvo įkalinti ištremti į Sibirą, kiti pasitraukė į užsienį. M. Biržiškos caro valdžios represijos nepalietė ir jis 1906 metais sugrįžo į Maskvą tęsti studijų.

Po metų, gavęs teisininko diplomą ir spėjęs susituokti su savo bendraminte Bronislova Šėmyte, M. Biržiška vėl sugrįžo į Vilnių. Įsikurti čia buvo nelengva – kaip politiškai nepatikimas, diplomuotas teisininkas negavo tarnybos nei teisme, nei miesto valdyboje, nei kokioje kitoje valdiškoje įstaigoje. Laimei, M. Biržišką dirbti padėjėju priėmė garsus to meto advokatas ir Tadas Vrublevskis.

Tai, kad garsus advokatas nepasibodėjo priimti į darbą socialistinių pažiūrų teisininką, visai nestebina, nes T. Vrublevskis neslėpė simpatijų kairiesiems. Prieš pat 1905 metų revoliuciją jo padėjėju dirbo netgi „Viktoro“ partiniu pseudonimu pasivadinęs vadinamųjų „Iskros“ leniniečių Vilniaus grupės narys Mečislavas Kozlovskis, vėliau nuteistas už vadovavimą streikų komitetams ir priklausymą priklauso vietos karinei revoliucinei organizacijai. (Čia leisime sau šiek tiek nukrypti nuo mūsų pasakojimo ir pastebėti, kad šis personažas, apie kurį išsamiai rašėme vasario 24 dienos numeryje, vėliau tapo asmeniniu Rusijos bolševikų vadeivos Vladimiro Lenino kasininku).

Apie bolševiką M. Biržiškos pirmtaką T. Vrublevskio kontoroje užsiminėme neatsitiktinai. Mat jau po 1905 metų revoliucijos tarp Lietuvoje veikusių socialdemokratų ėmė ryškėti aiški takoskyra. M. Biržiškos ir kito LSDP CK nario redaguojamas socialistinės minties žurnalas „Visuomenė“ 1910 metais išleisto pirmojo numerio vedamajame pabrėžė, jog svarbiausias žurnalo uždavinys yra „ramus visuomeninis darbas, o ne kurstymas ar siundymas prieš vyriausybę ar kitas tautas“. Už tai netrukus iš kalėjimų ir užsienio grįžę kiti CK nariai, Pranas Eidukevičius, Zigmas Aleksa ir Vincas Mickevičius-Kapsukas apkaltino M. Biržišką ir kitus nuosaikiuosius socialdemokratus siekiu likviduoti partiją, priekaištavo dėl jų pasirinkto parlamentinio, o ne revoliucinio kelio į valdžią. Beje, po daugelio metų, minint M. Biržiškos mokslinės, politinės ir visuomeninęs veiklos 25-metį, žymus tautininkų veikėjas kunigas Juozas Tumas Vaižgantas, kalbėdamas apie signataro propaguotas idėjas pasakys: „Nuo tokio „socializmo“ ir aš, tautininkas, nesikratyčiau, nes jis ištikimai tarnautų savo tautai, keldamas jos kultūrą, o ateitį paliktų būsimų kartų konjunktūroms“.

Kilus pirmajam pasauliniam karui ir vokiečių kariuomenei artėjant prie Vilniaus, M. Biržiška, kitaip nei nemaža dalis aktyvių to meto visuomenės veikėjų, nutarė nesitraukti į Rusiją ir pasiliko sostinėje, aktyviai veikė Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti, buvo išrinktas jos vykdomojo komiteto nariu. 1915 metų rudenį būsimas signataras buvo paskirtas Komiteto įsteigtos pirmosios Vilniaus lietuviškos gimnazijos, direktoriumi. Neatsisakė jis ir politinės veiklos: drauge dar 11 Vilniaus visuomenės veikėjų parengė raštą JAV prezidentui Woodrow Wilsonui dėl lietuvių tautos teisės turėti nepriklausomą valstybę, rašė memorandumus dėl Lenkijos pretenzijų valdyti Lietuvą.

1917 metais Biržiška dalyvavo Vilniaus konferencijoje, kurioje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, 1918 metų vasario 16 dieną paskelbusią Lietuvos nepriklausomybę. Apie nepriklausomybės skelbimo peripetijas ir kairiųjų jos narių priešinimąsi skelbti ją sąjungoje su Vokietija jau esame ne kartą rašę. Tad šį epizodą belieka užbaigti Tarybos nario socialdemokrato Stepono Kairio žodžiais iš 1963 metais žurnale „Vytis“ paskelbtų prisiminimų apie M. Biržišką: „Savo parašą ant akto dėjau gretimai Mykolo Biržiškos su šviesiu jausmu, kad buvome dvejopai laimėję – prieš vokiečius ir savųjų tarpe“.  

 

Akis į akį su okupantais

 

Deja, nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje kuriamajam darbui M. Biržiška turėjo nedaug laiko ir galimybių. Tų pačių 1918 metų pabaigoje karą pralaiminčios Vokietijos kariuomenei traukiantis iš Vilniaus, valdžią sostinėje ruošėsi užgrobti bolševikai, sudarę mieste karinį revoliucinį komitetą. Dėl įtemptų santykių su lenkais, taip pat reiškusiais pretenzijas į Lietuvos sostinę, pasitarimai su Vilniaus lenkų veikėjais dėl bendro veikimo prieš bolševikus rezultatų nedavė. Padėtį visiškai sukomplikavo tai, kad gruodžio 20-21 dienomis išsilakstė Lietuvos vadovybė – į užsienį skubiai išvyko premjeras Augustinas Voldemaras, finansų ministras Jonas Yčas ir Valstybės Tarybos pirmininkas A. Smetona.

Gelbėti krašto nepriklausomybės ėmėsi gruodžio 19 dieną iš Rusijos sugrįžęs advokatas Mykolas Sleževičius, kuriam Valstybės Taryba pavedė sudaryti naują šalies vyriausybę. Švietimo ministro pareigos šiame kabinete buvo pasiūlytos M. Biržiškai. Šis pasiūlymą priėmė tik su viena sąlyga – jei vyriausybė kelsis į Kauną, jis liksiąs Vilniuje. Po poros savaičių šiai sąlygai buvo lemta tapti tikrove. Prie Vilniaus veržliai artėjo Raudonoji armija, tuo tarpu besitraukiantys vokiečiai miestą ketino perduoti lenkams. Suprasdama, kad sostinė vienaip ar kitaip bus okupuota, Lietuvos vyriausybė 1919 metų sausio 1 dieną nutarusi keltis į Kaun
ą, išvyko paskutiniu vokiečių traukiniu. M. Biržiška buvo paskirtas generaliniu Laikinosios Vyriausybės įgaliotiniu Vilniuje, kuriame jau šeimininkavo miesto komendantu pasiskelbęs lenkų generolas Adamas Mokrzeckis.

Sausio 4-osios vakarą Vyriausybės atstovui iš Kauno pinigų atvežęs Vidaus reikalų ministerijos tarnautojas, o vėliau – žymus Lietuvos diplomatas Stasys Lozoraitis susitikimą su M. Biržiška 1963 metais išeivijos leidinyje „Mūsų Vytis“ išspausdintame straipsnyje prisimins taip: „Jis priėmė mane visiškai ramus, lyg pavesta jam misija – pasilikti priešo okupuotoje sostinėje – būtų normalus kasdieninis dalykas. Neskubėdamas parašė laišką ministrui pirmininkui ir man jį padavė, palinkėdamas geros kelionės. Tą pačią naktį aš išvažiavau į Kauną, o sekančią dieną sovietai okupavo Vilnių“.

Nepaisant miesto lietuvių bendruomenės atstovų nutarimo nestoti į konfrontaciją su bolševikų valdžia ir nekliudyti jų reformoms, M. Biržiška savo buvusio bendražygio V. Mickevičiaus-Kapsuko nurodymu buvo suimtas ir atsidūrė Lukiškių kalėjime. Nežinia, kokį nuosprendį Lietuvos vyriausybės įgaliotiniui būtų paskelbęs revoliucinis karo tribunolas, jei ne miesto lietuvių bendruomenės įsikišimas ir M. Biržiškos brolio Vaclovo pažadas vadovauti V. Kapsuko vyriausybės švietimo liaudies komisariatui. Po poros dienų M. Biržiška buvo paleistas ir net gavo leidimą vadovauti jo įkurtai gimnazijai.

Tuo tarpu balandžio 22 Vilnių vėl užėmė lenkai. Lenkijos vadovas Juzefas Pilsudskis dėl M. Biržiškos turėjo planų, apie kuriuos pats signataras net nežinojo. Pasirodo, kaip vieną iš Lietuvos ir Lenkijos sujungimo variantų, J. Pilsudskis svarstė ir galimybę prieš karinę ofenzyvą sudaryti Lietuvos vyriausybę iš buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvenusių tautų veikėjų. Tarp kandidatų buvo ir M. Biržiška, ir kiti kairieji Lietuvos Tarybos nariai – S. Kairys, Jonas Vileišis ir Stanislovas Narutavičius. Vis dėlto plano, apie kurį tik 1919 metų pabaigoje M. Biržiškai papasakojo pokalbyje su J. Pilsudskiu dalyvavęs Mykolas Riomeris, Lenkijos vadovas vėliau atsisakė.

 

Atsisveikinimas su Vilniumi

 

1920 metais M. Biržiška buvo paskirtas Suvalkuose vykusių derybų su Lenkija delegacijos nariu, nors šioms misijos jis ir labai kratėsi. „Aš negalėjau ir minties prileisti, kad tose derybose mes negalėtume be Biržiškos apsieiti, nes jam lygaus žinovo Vilniaus Krašto reikalais nebuvo. Aš buvau įsitikinęs, kad jo asmenyje delegacija, it tas laivas, pakliuvęs į sūkurius, turės saugų inkarą, kurio jokios bangos nenutrauks. Tad nors spyrėsi Biržiška nenorįs į Suvalkus važiuoti, bet spyriausi ir aš nenorįs be jo važiuoti“, – 1952 metais laikraštyje „Britanijos lietuvis“ vėliau prisimins Lietuvos delegacijos vadovas Bronius Kazys Balutis.

Liepos 7 dieną pasirašyta Suvalkų sutartis, kuria didelė Vilniaus krašto dalis buvo pripažinta Lietuvai, subyrėjo į šipulius M. Biržiškai dar nespėjus sugrįžti į Vilnių. Generolo Liucijano Želigovskio daliniams žygiuojant į sostinę, visi keliai į namus buvo atkirsti, tad buvusiam derybininkui teko pusantro mėnesio praleisti Kaune. Tuo metu Vilniuje buvo suimta jo žmona ir brolis Viktoras. Po poros metų Lukiškių kalėjime atsidūrė ir pats signataras.

1922 metų sausio mėnesį, Laikinajam Vilniaus lietuvių komitetui boikotavus rinkimus į vadinamąjį Vilniaus seimą, komiteto pirmininkas M. Biržiška su broliu Vaclovu ir dar 18 lietuvių bei 13 gudų buvo suimtas ir apkaltintas valstybės išdavimu, šnipinėjimu ir ginkluoto sukilimo rengimu. Nuo grėsusios mirties bausmės suimtuosius išgelbėjo tik Tautų Sąjungos įsikišimas. Vasario 5 dieną suimtieji Vilniaus geležinkelio stotyje buvo susodinti į du geležinkelio vagonus, nuvežti prie demarkacijos linijos ir ten perduoti Lietuvos kariškiams. Taip baigėsi M. Biržiškos gyvenimo Vilniaus laikotarpis, kuris buvo neabejotinai svarbiausias jam, tačiau labai svarbus ir Vilniui. „Mykolo Biržiškos ištrėmimas iš Vilniaus yra vietos lietuvių akcijai didelis nuostolis, nes pavaduoti tokių individualių savybių asmenybę sunku“, – tokį įrašą savo dienoraštyje netrukus paliko M. Riomeris.

Įsikūręs nelabai mėgstamam Kaune, M. Biržiška išgyveno jame iki pat antrosios sovietų okupacijos. Šis jo gyvenimo tarpsnis reikalauja atskiro pasakojimo: tiek apie tai, kaip signataras, pardavęs jam skirtą žemės sklypą, pastatė ir perdavė gimtiesiems Viekšniams ligoninę, tiek apie tai, kaip jis atsidūrė sovietų penktosios kolonos – vadinamųjų kultūrbolševikų voratinklyje, tiek apie pastangas išsaugoti jo vadovaujamą Vilniaus universitet, ir sovietų, ir nacių okupacijos metais, tiek apie tai, kaip sovietų apkaltintas kolaboravimu su hitlerininkais jis buvo priverstas trauktis į Vokietiją, o vėliau ir į JAV, kur 1962 metais sulaukė paskutinės gyvenimo valandos.

Sprendžiant iš visko M. Biržiška niekada nebuvo karys, tačiau tai nereiškia, kad jis nebuvo kovotojas. Ir pergales jis pasiekdavo ne konfrontacija, o kompromisais, kuriuos kai kas net laikė prisitaikėliškumu. Vis dėlto Nepriklausomybės akto signataras niekuomet neperžengė ribos, skiriančios kompromisą nuo išdavystės. Kaip prisiminimuose apie M. Biržišką rašė tarpukario Lietuvos diplomatas ir užsienio reikalų ministras Petras Klimas, „padorumas visada jam buvo didžiausias devizas, kaip bajoriška garbė“. 

 

“Lietuvos žinios“, 2012-08-24

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s