Nepriklausomybės keliai ir klystkeliai

 

Šiandien, minėdami Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos 19-ąsias metines, prisiminkime ir kitą šios savaitės sukaktį, nepažymėta jokiame kalendoriuje.

 

Aras Lukšas

 

8502 dienos. Tiek laiko praėjo nuo 1918 metų vasario 16-osios, kuomet 20 Lietuvos Tarybos narių paskelbė Lietuvos nepriklausomybę iki 1940 metų rugpjūčio 3-osios, kai Maskvoje vykusi SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesija niekieno nerinkto vadinamojo liaudies seimo „prašymu“ galutinai palaidojo mūsų valstybę, formaliai įtraukdama ją į stalininės imperijos sudėtį. Skaičiuojant nuo 1990 kovo 11-osios, simbolinę 8502 dienų ribą mes peržengėme pirmadienį, rugpjūčio 27-ąją, tad šiandien esame pergyvenę tarpukario Lietuvą penkiomis dienomis. Tiek valstybės kūrimas, tiek jos atkūrimas nebuvo rožėmis klotas, o abu laikotarpius net sunku palyginti jau vien dėl milžiniško išorinių aplinkybių skirtumo. Ir vis dėlto pamėginkime pasižiūrėti į juos bent vienu aspektu ir palyginti, kaip kuriamai ir atkuriamai Lietuvai sekėsi iškovoti vietą po saule ir užtikrinti savo saugumą. Galbūt tai leis atsakyti į klausimą, kodėl šiandien mes išgyvenome ir be abejonės išgyvensime ilgiau, nei buvo lemta gyvuoti tarpukario Lietuvos Respublikai.

 

Fantastika ir realybė

 

Kalbėdami apie išeities pozicijas, neišvengiamai turėsime pastebėti, kad tiek 1918-ųjų, tiek 1990-ųjų Nepriklausomybės idėja brendo didelių istorinių sukrėtimų ir geopolitinių permainų fone. Vis dėlto, lygindami šiuos du laikotarpius, atrasime daugiau skirtumų, nei panašumų.

Pamėginkime tik įsivaizduoti tokią fantastinę situaciją: 1977 metais Vilniuje, Filharmonijos salėje susirenka pora tūkstančių lietuvių tautos atstovų, kurie viešai pareiškia, jog Sovietų Sąjunga yra pikčiausias Lietuvos priešas, prieš kurį reikia kovoti drauge su kitomis pavergtomis tautomis. Maža to, tiek iš šio forumo tribūnos, tiek vėliau, sovietinės Lietuvos kolūkiuose ir miesteliuose skamba vieši raginimai nebendradarbiauti su partinės ir sovietinės valdžios įstaigomis, neklausyti jų funkcionierių nurodymų ir svarbiausia – neiti tarnauti į sovietinę kariuomenę.

Tie, kas dar gerai prisimena 1977-uosius, puikiai žino, kad apie tokius įvykius tuometinėje Lietuvoje nebuvo ir negalėjo būti nė minties. Tais metais lietuviai, kaip ir visa sovietinė liaudis, buvo varoma į kolektyvų susirinkimus svarstyti naujos SSRS konstitucijos, vėliau pavadintos „brežnevine“. Pagrindinis įstatymas, kurį SSRS Aukščiausioji Taryba priėmė spalio 7 dieną, oficialiai įtvirtino šalyje vienpartinę totalitarinę sistemą: garsusis jo 6 straipsnis skelbė kad Komunistų partija yra „vadovaujanti  ir nukreipianti jėga“, kitaip sakant – visos politinės sistemos pagrindas. Tokios nuostatos nebuvo net J. Stalino laikais priimtoje 1936 metų konstitucijoje.

Kodėl šiam fantastiniam scenarijui pasirinkome būtent 1977-uosius – giliausio brežnevinio sąstingio metus? Ogi todėl, kad iki 1990 metų, kuomet buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, tuomet buvo likę 13 metų. Lygai tiek pat laiko iki 1918-ųjų buvo likę ir 1905-aisias, kuomet, net gyvendami sunkios carinės priespaudos sąlygomis lietuviai vis dėlto pasijuto turį galimybę patys lemti savo likimą. Mat 1905 metų spalio mėnesį caras Nikolajus II, įvarytas į kampą pirmosios demokratinės revoliucijos, išleido  manifestą, skelbusį asmens neliečiamybę, sąžinės, žodžio ir susirinkimų laisvę.

Taigi, uždrausti susirinkti Didžiajam Vilniaus Seimui, o jo delegatams – pareikalauti plačios Lietuvos autonomijos su Seimu Vilniuje niekas negalėjo. Tai, kad mėginimas šiuos nutarimus įgyvendinti praktikoje netrukus susilaukė represijų – jau kitas dalykas: carinė valdžia, kitaip nei sovietinė, niekada nedeklaravo teisės laisvai išstoti iš imperijos  sudėties.

Nepaisant to, net ir prasidėjus reakcijai po 1905 metų revoliucijos Lietuvoje išliko ir partijos, ir įvairios pakraipos lietuviška spauda (kaip tik 1909 metais pradėtas leisti pirmasis legalus lietuviškais dienraštis „Lietuvos žinios“), vienaip ar kitaip žadinusi lietuvių tautinę savimonę ir pilietinę sąmonę. Sovietinėje Lietuvoje viena partija vis dar skelbė vieną tiesą net ir tuomet, kai, SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas paskelbė viešumo ir demokratijos politiką, kol šią monolitinę užtvanką nušlavė sąjūdžio spauda.

 

Laisvės šūkis po okupantų padu

 

Taigi, lygindami vasario 16-osios ir kovo 11-osios prielaidas, neišvengiamai prieisime prie banalios išvados – abiem atvejais viskas priklausė ne tik nuo tautos ar aktyviosios jos dalies apsisprendimo, bet ir nuo to, kad vyko pačioje mus valdžiausioje imperijoje. Maža to, pastarasis veiksnys, ko gera, buvo svarbesnis. O jei sutiksime su tokia prielaida, būsime priversti pastebėti, kad 1918-aisiais sąlygos skelbti nepriklausomą Lietuvos valstybę buvo kiek palankesnės, nei atkurti ją XX amžiaus pabaigoje.

Abiem atvejais iš pavergėjų pančių vadavomės didelių globalaus masto permainų fone. Vis dėlto apie 1918-uosius šių geopolitinių kataklizmų mastas buvo nepalyginamai didesnis. Prisiminkime, kad pasibaigus pirmajam pasauliniam karui, žlugo ne tik carinė Rusija. Tuomet nustojo egzistuoti ir šimtmečius gyvavusios Austrijos-Vengrijos bei Osmanų imperijos, o tai radikaliai pakeitė tuometinės Europos žemėlapį. Na, o kadangi gamta nemėgsta tuštumos, šių trijų gigantų vietoje (ar bent jau jų pakraščiuose) neišvengiamai turėjo atsirasti naujos valstybės. Lietuva šia prasme nebuvo jokia išimtis.

Vilniaus konferencija, numačiusi sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, sušaukti Steigiamąjį seimą ir išrinkusi Lietuvos Tarybą, kuriai buvo pavesta įgyvendinti šiuos nutarimus buvo sušaukta 1917 metų rugsėjo 18-22 dienomis. Atkreipkime dėmesį, tuomet okupacinė Vokietijos valdžia šiai konferencijai ne tik netrukdė, bet netgi ją rėmė. Žinoma, vokiečiai, konferenciją, Lietuvos Tarybą ir patį  nepriklausomybės siekį rėmė tik tol, kol šis neprieštaravo jų pačių planams susieti Lietuvą ir Vokietija amžina ir neišardoma sąjunga, kurią buvo galima panaudoti kaip kozirį Bresto taikos derybose. Tačiau tokia korta greitai prarado prasmę, nes po bolševikų perversmo Maskvai, užėmus poziciją  „nei karo, nei taikos“, Berlyno viltys dėl separatinės taikos su Rusija žlugo.

Lietuvos Taryba skaitytis su vokiečių reikalavimais daugiau nebematė reikalo. 1918 metų vasario 16 dieną ji priėmė Nepriklausomybės aktą, kuriame mūsų valstybė pareiškė nutraukianti visus saitus lig šiol siejusius ją su kitomis šalimis. Be abejo, vokiečiams tai negalėjo patikti. Iš Berlyno netruko atskrieti griežtas raštas, kuriame sakoma, kad „savo 1918 m. vasario 16 d. nutarimu Lietuvos taryba yra išvertusi pamatą Lietuvos pripažinimui nepriklausoma valstybe“.

Nuo to laiko Vokietijos okupacinė valdžia darė viską, kad diskredituotų Lietuvos tarybą ir jos veiklą. Vasarą ji griebėsi drastiškų rekvizicijų, nutraukė „Lietuvos aido“ leidimą, ir kaip įmanydama trukdė Tarybai vykdyti bet kokias valdymo funkcijas. Tačiau karą pralaiminčios Vokietijos dantys tuomet jau buvo atšipę, tad skaudžiau įkasti ji nebegalėjo. Spalio 5-ąją, likus kieki daugiau nei porai mėnesių iki paliaubų su Antante pasirašymo Kompjeno miške, Vokietijos kancleris Maksas von Badenas Reichstage paskelbė tautų apsisprendimo teisę. Dar po poros savaičių Taryba gavo ir kanclerio pritarimą dėl Lietuvos vyriausybės sudarymo. Taip, vokiečiams dar nepasitraukus, buvo įteisintas, Lietuvos nepriklausomybės procesas.

Čia vertėtų atkreipti dėmesį į paradoksą, kurių, lygindami tarpukario ir šiandieninės Lietuvos nepriklausomybės kelią, rasime ne vieną ir ne du. Abiem atvejais nepriklausomybė paskelbta tuomet, kai kraštą trypė okupantų kareivių batai. Vis dėlto būtent vokiečių kariuomenės buvimas Lietuvoje (visai ne dėl vokiečių valios) 1918-aisiais tapo tam tikra jos saugumo garantija. Jei Lietuvos Taryba nepriklausomybę būtų skelbusi tuščioje vietoje, labai tikėtina, kad pasikartotų 1905 metų įvykiai. Ir tai nutiktų visiškai nepriklausomai nuo to, kuri – baltoji ar raudonoji Rusija ateitų užgniaužti deklaruotos laisvės. Beje, svarstydami apie Rusijos veiksnį šioje istorijoje, galime aptikti dar vieną paradoksą, tačiau prieš tai pažvelgime, kokiomis aplinkybėmis buvo skelbiamas Kovo 11-osios Aktas.

Tą 1990-ųjų pavasarį tiek pačioje Rusijoje, tiek didelėje Europos dalyje tai pat brendo didelės permainos. M. Gorbačiovo pradėta „perestroika“ jau buvo smarkiai išklibinusi sovietinės imperijos pamatus, tačiau prognozuoti, kuo viskas baigsis, dar buvo sunkiai įmanoma. Iki visiško SSRS subyrėjimo, kurią dabartinės Rusijos vadovas Vladimiras Putinas yra pavadinęs „didžiausia XX amžiaus geopolitine katastrofa“ dar buvo likę daugiau nei pusantrų metų. Puikiai žinodama nuotaikas Baltijos šalyse (jas aiškiai demonstravo šimtatūkstantiniai mitingai, Baltijos kelias ir pagaliau nepavykęs paties M. Gorbačiovo vizitas Lietuvoje) ir matydama, kad rinkimus į naująją dar sovietinės Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą laimėjo nepriklausomybės siekiantis Sąjūdis, Maskva skubėjo. 1990 metų kovo 12 dieną SSRS liaudies deputatų suvažiavime, turėjo būti svarstomas  vadinamasis išstojimo iš SSRS „mechanizmas“. Jo projekte buvo numatyta, kad respublika gali tapti nepriklausoma tik tuo atveju, jai šiam jos sprendimui pritaria 51 procentas visų imperijos gyventojų. Savaime suprantama, kad toks įstatymas būtų užkirtęs Lietuvai kelią teisiškai pasitraukti iš Sovietų Sąjungos sudėties. Maskvą reikėjo žūtbūt aplenkti. Tai ir paaiškina, kodėl Nepriklausomybės atkūrimo aktas buvo paskelbtas vėlų kovo 11-osios vakarą.

 

Pirmasis kraujas: anuomet ir dabar

 

Žinoma, toks žingsnis negarantavo, kad nepriklausomybė nebus užgniaužta jėga ir kad tai neįvyks per artimiausias dienas ar savaites. Apie tai, kad Lietuvoje esanti sovietinė kariuomenė palengva tampa milžinu ant molinių kojų, tuomet dar niekas tvirtai nežinojo. Pagaliau, toks milžinas buvo netgi pavojingesnis – byrant imperijai, jis galėjo tapti savarankiška arba nežinia kam sluoksniams paklūstančia jėga, kurios veiksmų prognozuoti neįmanoma. Beje, 1919 metų rudenį Lietuvai teko stoti į kovą su palaida orda tapusia bermontininkų armija. Skirtumas tik tas, kad Lietuva tuomet jau turėjo stiprią, kovose su lenkais ir bolševikais užgrūdintą kariuomenę, galėjusią duoti deramą atkirtį nekviestiems svečiams.

1990-ųjų Lietuva priešpastatyti svetimai jėgai neturėjo beveik nieko, išskyrus savo žmonių drąsą ir ryžtą, kurių ryškiausiu simboliu tapo 1991 metų sausio 13-oji. Kruvina šiandieninės Lietuvos kova prieš ginkluotą imperijos jėgą, tuo, galima sakyti, ir baigėsi. Tuo tarpu po vasario 16-osios mūsų šalis už laisvę turėjo kautis beveik dvejus metus trukusiose Nepriklausomybės kovose, kurios prasidėjo karu su bolševikais ir baigėsi sėkmingu puolimu prieš lenkus, kurį po 1919 metų lapkričio 21-osios kautynių ties Giedraičiais nutraukė į konfliktą įsikišusi Tautų Sąjunga.

Raudonoji armija į Lietuvos teritoriją ėmė plūsti 1918 metų gruodį, traukiantis okupacinei vokiečių kariuomenei. Ta buvo pirmoji ir, ko gera, rimčiausia grėsmė vos dešimtą mėnesį gyvuojančiai mūsų valstybei – pasipriešinti bolševikų agresijai ji kol kas negalėjo. 1919 sausio 4 dieną bolševikai jau buvo Vilniuje. Kol į Kauną pasitraukusi Lietuvos vyriausybė organizavo šalies kariuomenę, bolševikai, iki vasario mėnesio be kovų pasiekė Telšius. Tačiau svarbiausias jų uždavinys buvo užimti Laikinąją sostinę ir pasiekti sieną su Rytprūsiais. Žygį į laikinąją sostinę septyni Raudonosios Armijos daliniai pradėjo vasario 4-ąją, o po keturių dienų jų būrys prie Kėdainių esančiame Taučiūnų kaime užklupo ir apšaudė keliolikos Lietuvos savanorių žvalgų grupę. Šis susišaudymas įėjo į istoriją kaip pirmasis lietuvių ir sovietų bolševikų karinis susidūrimas. Lygiai taip pat į istoriją tą rytą buvo įrašytas ir Povilas Lukšys – pirmasis iš keturių tūkstančių nepriklausomybės kovose žuvusių savanorių.

Kaip jau minėjome, šiandieninei Lietuvai ginti nereikėjo didelių karų ir mūšių, tad jos kariuomenę buvo galima kurti palyginti ramiai. Pirmasis reguliarus jos dalinys  – valstybės sienos apsauga skirta Greitojo reagavimo brigada buvo suformuota 1991 metų lapkritį, likus mėnesiui iki SSRS griūtį įteisinusio Belovežo susitarimo. Vėlų 1992 metų rudenį Lietuvoje jau buvo atkurtos visos kariuomenės rūšys. Įdomiausia, kad kitaip nei tarpukariu, Lietuvoje tuo pat metu tebebuvo okupacinė Rusijos armija, taigi mūsų valstybė daugiau nei trejus metus negalėjo šimtu procentų kontroliuoti padėties šalyje.

Tiesa, Rusijos kariuomenės išvedimas iš Lietuvos nebuvo toks sklandus, kaip tikėtasi. Nors išvedimo grafiką Lietuvos Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius ir Rusijos gynybos ministras Pavelas Gračiovas pasirašė dar 1992 metų gruodžio 8-ąją, niekas nebuvo tikras, kad  šis procesas bus baigtas laiku. Išvedimas buvo ne kartą stabdomas, o svarbiausi strateginiai objektai laikomi Rusijos kariuomenės rankose kiek įmanoma ilgiau. Vis dėlto, artėjant grafike numatytam galutiniam terminui – 1993 metų rugsėjo pirmajai, tuometinis prezidentas Algirdas Brazauskas vis dėlto įtikino Borisą Jelciną bent jau oficialiai užbaigti kariuomenės išvedimą laiku. Tai buvo padaryta likus vos keturiolikai minučių iki nustatyto termino.

 

Europą išgelbėjo lenkai?

 

Be abejo, okupacinė kariuomenė iš Lietuvos negalėjo neišeiti – tuomet rusai traukėsi iš visos Europos. Kita vertus, dar ir dabar išlieka klausimas kodėl šis procesas buvo vilkinamas iki paskutinės minutės ir kieno pastangomis tai buvo daroma. Ypač turint galvoje, kad tų metų spalio 3 dieną reakcionierių dominuojama Rusijos Aukščiausioji nesėkmingai mėgino nuversti prezidentą Borisą Jelciną. Kas būtų buvę, jei perversmas būtų pavykęs ir jei Rusijos kariuomenė vis dar būtų buvusi Lietuvoje mes nežinome, ir, ačiū Dievui, nesužinosime.

Kita vertus, nepaisant visų čia paminėtų dalykų, Rusijos veiksnys po Belovežo Lietuvai ypatingos reikšmės, greičiausiai neturėjo.. Mat tuo metu kaip tik susidūrėme su retu atveju, kai demoralizuota Rusija buvo užsiėmusi pati savimi: tuometinei imperijai buvo svarbiausia sustabdyti tolimesnį byrėjimą ir išgyventi pačiai. (Prisiminkime, kad 1991 metais pasitraukianti iš Rusijos Federacijos sudėties pasiskelbė Čečėnija, o dar po metų – Tatarstanas.).

Beje, grįždami prie 1918-ųjų, turėtume pastebėti, kad tuomet Rusijos veiksnys Lietuvos nepriklausomybės istorijoje nebuvo vienareikšmis. Žinoma, imperija nenorėjo prarasti daugiau nei 120 metų valdytos teritorijos. Tuomet dar nebuvo aišku, kiek ilgai valdžioje išsilaikys bolševikai, tačiau Rusijos revoliucijos likimas mums didelės reikšmės neturėjo. Maža to, nors ir kaip būtų paradoksalu, bolševikų pergalė Lietuvai buvo palankesnė. Mat kitaip nei jų priešininkai baltieji, pasisakė tik už vieningą ir nedalomą Rusiją, raudonieji savo vado Vladimiro Lenino lūpomis bent jau pradžioje ir bent jau formaliai skelbė tautų apsisprendimo teisę. Žinoma, grobuoniškos imperijos esmės tai nekeitė – tiesiog bolševikų valdoma Rusija pirmiausia griebė tą kąsnį, kurį sugebėjo praryti. Prisiminkime kaip po 1920-aisiaiais bolševikai okupavo beveik drauge su mumis nepriklausomybę paskelbusią Gruziją ir Azerbaidžaną.

Beje, toks likimas tais pačiais 1920 metais galėjo ištikti ir Lietuvą. Ir vėl paradoksas – už tai, kad taip neįvyko, turime didele dalimi būti dėkingi ne kam kitam, o pikčiausiu Lietuvos priešu laikytam Lenkijos vadovui Juzefui Pilsudskiui. Būtent jo vadovaujami daliniai 1920 m. rugpjūčio 13-25 dienomis ne tik sustabdė į Varšuvą besiveržiančius Michailo Tuchačevskio vadovaujamus Raudonosios armijos pulkus, bet ir privertė juos paniškai bėgti, nors tuo metu bolševikai jau šeimininkavo Lenkijos sostinės priemiesčiuose. Šiandien neretai sakoma, kad operacija, įėjusi į istoriją kaip „stebuklas prie Vyslos“, išgelbėjo nuo bolševikų antplūdžio ne tik Lenkiją, bet ir visą Europą. Tokiam vertinimui yra rimtas pagrindas – sudoroję Lenkiją, bolševikai planavo žygiuoti į Berlyną, o jau paskui įžiebti jų propaguotos „pasaulinės revoliucijos“ liepsną visoje Europoje. Savaime suprantama, kad jau vien kritus Lenkijai, Vilnius geriausiu atveju būtų tapęs dar vienos sovietinės respublikos sostine.

 

Maskvos taikiklyje

 

„Jei krokodilas suvalgė tavo priešą, dar nereiškia, kad jis tapo tavo draugu“, – skelbia sparnuota nežinomo autoriaus frazė. Ir tai faktas. Lietuvai Vilnių užgrobusi Lenkija atrodė kur kas baisesnė, nei kruvinojo M. Tuchačevskio batalionai. Ne veltui 1920 metų taikos sutartyje su Sovietų Rusija, Lietuva pasirašė ir jai garbės nedarantį slaptą protokolą, kuriame sakoma, kad sovietams kariaujant su Lenkija, Raudonosios armijos įžengimas į mūsų šalies teritoriją nebus laikomas Lietuvai priešišku aktu.

Galima drąsiai teigti, kad konfliktas su Lenkija dėl Vilniaus tapo rimčiausia grėsme tarpukario Lietuvos saugumui ir nepriklausomybei. Būtent dėl jo perniek nuėjo visos mūsų pastangos sudaryti vadinamąją Baltijos Antantę – Baltijos valstybių gynybinę sąjungą. 1919 metais Latvijos ir Estijos atstovai atsisakė svarstyti gynybinės sąjungos projektą tol, kol nebus galutiniai nustatyta Lietuvos ir Lenkijos siena. 1920 metais Estijai pasiūlius sudaryti karinę konvenciją, turėjusią tapti atsvara galimai grėsmei iš Rusijos, pasiūlymo jau nepriėmė Lietuva, nes šioje konvencijoje turėjo dalyvauti ir Lenkija. Viskas baigėsi tuo, kad karinė sąjunga 1923 m. lapkritį buvo sudaryta ir be Lietuvos, ir be Lenkijos – gynybos sutartį tuomet pasirašė tik Talinas ir Ryga.

Lietuva liko viena. Tiksliau sakant, akis į akį su vienintele savo „užtarėja“ kovoje dėl Vilniaus – sovietine Rusija. Kuo tai baigėsi – visi puikiai žinome . Laimei, su tokia po Kovo 11-osios nebeteko susidurti. Tiesa, mėginimų sudaužti kaktomis lietuvius ir lenkus būta ir tuoj po Nepriklausomybės atkūrimo, ir gerokai vėliau  – nuo mėginimų sukurti Vilniaus krašte „sovietinę socialistinę lenkų autonomiją“ (kurios Lenkijos Respublika, suprantama, neparėmė), iki į tarpvalstybinių santykių lygį iškeltų nesutarimų dėl gatvių pavadinimų ar lenkiškų pavardžių rašybos. Visa tai duoda tam tikrų vaisių. Jei dar prieš nepilną dešimtmetį buvo konstatuojama, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai šiandien geresni, nei bet kada, tai dabar kalbų apie strateginę dviejų šalių partnerystę beveik nebegirdėti.

Apie tarpukario Lenkijos draugystę su Rusija negalėjo būti nė kalbos. Tam buvo gausybė  istorinių priežasčių, iš kurių svarbiausia Rusijos pralaimėjimas kare su Lenkija 1920 metais. Ir tuomet sovietai šios priešpriešos avangardu pasirinko Lietuvą, kuriai nebeliko nieko kita, kaip tik draugauti su Maskva prieš Varšuvą. Šiandien situacija pasikeitė tiek, kad Lenkija greičiau susidraugaus su Rusija, nei su Lietuva. Dėl to, kam naudinga Lietuvos ir Lenkijos priešprieša, dviejų nuomonių būti negali. Tikrai ne Vokietijai, kuri šiandien ir taip jau yra Europos lyderė. Ne veltui šiandieninio Kremliaus ideologas ir vadinamojo Aleksandras Duginas knygoje „Geopolitikos pagrindai“ tvirtina, kad „bet kokia etninė įtampa lietuvių ir lenkų santykiuose yra labai svarbus elementas, kurį reikia išnaudoti ir, esant galimybei, gilinti“.

Kita vertus, net ir tas pats A. Duginas viename savo interviu pripažįsta: „Kalbėti apie Baltijos šalis mums jau gerokai per vėlu, nes nei  artimiausioje, nei tolimoje perspektyvoje mes jų nepaimsime.“ Be abejo, lyginant su tarpukariu, šiandieninei Lietuvai įtvirtinti ir užtikrinti nepriklausomybę buvo gerokai lengviau. Mes pirmieji iš Baltijos valstybių atsikratėme svetimos kariuomenės ir per 14 nepriklausomybės metų įgyvendinome svarbiausius savo tikslus, įstodami į NATO ir Europos Sąjungą. Be abejo, tai lėmė ne tik sėkminga užsienio politika, bet ir visiškai kitokios, nei tarpukaryje aplinkybės.

Taigi šiandien turime tvirtą pagrindą tikėti, kad peržengę simbolinį 8502 dienų slenkstį, gyvuosime ir toliau. Žinoma, jei atsikratę išorės grėsmių ir svetimos kariuomenės, sugebėsime atsikratyti ir nematomo okupacijos palikimo – iš kurio pats blogiausias – tiesos baimė. Jei neliksime priešai sau patiems.

 

“Lietuvos žinios“, 2012-08-31

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s