Užgimę drauge su valstybe

Prieš 93 metus, 1919-ųjų rugsėjo 15 dieną Krašto apsaugos ministerijai patvirtino Lietuvos šaulių sąjungos įstatus, tuo oficialiai įteisindama šią spontaniškai susikūrusią organizaciją.

 

Aras Lukšas

“Šaulys, tasai bevardis šaulys, kurį pagimdė mūsų tauta“ – taip Lietuvos Šaulių Sąjungos įkūrėją kadaise įvardino ilgametis šios organizacijos vadovas Vladas  Putvinskis-Pūtvis. Ir tai tiesa. Savo krašto gynimo sąjūdis užgimė drauge su nepriklausoma Lietuvos valstybe – gerokai anksčiau, nei jį įteisino parašais patvirtinti protokolai bei nutarimai. Per 22 nepriklausomybės metus jis išaugo į galingą organizaciją, vienijusią daugiau nei 60 tūkstančių Lietuvos vyrų ir moterų, į visuomenės jėgą, net tik pasirengusią, bet ir galinčią duoti ryžtingą atkirtį bet kam, kas pasikėsins į mūsų laisvę.

“Vargas priešui, puolant tautą, kurioje kariuomenė, civilinė valdžia ir visi gyventojai sutartinai ir vieningai stoja ginti savo tėvynės laisvės“, – yra pasakęs vienas iš Lietuvos Šaulių Sąjungos aktyvistų, Jonas Vėgelis. Šiuos žodžius patvirtino Nepriklausomybės kovos, kuriose Lietuvos šauliams teko svarbus, o kai kuriais atvejais – net ir esminis vaidmuo. Deja, 1940 metais šauliai negalėjo pasipriešinti nepasipriešino Lietuvą okupuojančiai sovietų kariuomenei. Tačiau tai buvo ne jų, o bestuburių politikų kaltė.

Tikruoju LŠS gimtadieniu įprasta laikyti 1919 metų birželio 27-ąją, kuomet į Užsienio reikalų ministerijos tarnautojo Mato Šalčiaus sukviestą pasitarimą dėl susirinko valstybės įstaigų atstovai. „Susirinkime mano tėvo iniciatyva buvo nutarta įkurti savanorišką kariniais pagrindais veikiančią visuomeninę organizaciją.  […] Remiantis tų dienų žinomų visuomenės veikėjų liudijimais, buvo ginčijamasi, kaip pavadinti tą organizaciją. Pasak rašytojo A.Vienuolio-Žukausko, mano tėvas netrukus sugalvojo ir pavadinimą – Šaulių sąjunga“, – vėliau pasakojo M. Šalčiaus duktė Raminta Šalčiūtė-Savickienė.

Ši idėja M. Šalčiui kilo ne tuščioje vietoje. Jau 1918 metų rudenį, prie Lietuvos artėjant Raudonajai armijai, daugelyje krašto vietovių ėmė kurtis ginkluoti partizanų būriai, kuriuos organizavo iš Rusijos grįžę lietuviai karininkai, vietos mokytojai ir net kunigai. Vykstant kovoms su bermontininkais, M. Šalčius nutarė sujungti paskirus būrius į vieningą organizaciją, galinčią padėti vos prieš pusmetį įkurtai Lietuvos kariuomenei. Tų pačių metų rugsėjo 15 dieną, Krašto apsaugos ministerijai patvirtinus Lietuvos šaulių sąjungos įstatus, organizacija pradėjo veikti oficialiai.

 Ypatinga misija

Po poros mėnesių šaulių laukė ypatinga misija, kurios dėl susidariusių aplinkybių negalėjo įvykdyti kariuomenė. 1919 metų lapkričio 21-ąją, 3 valandą ryto pulkininko leitenanto Kazio Ladygos vadovaujami Lietuvos daliniai pradėjo bermontininkų puolimą Šiaulių kryptimi. Svarbiausias operacijos tikslas buvo apsupti miestą iš šiaurės ir pietų, tačiau tam pirmiausia reikėjo užimti Radviliškį. Tai buvo nelengvas uždavinys: svarbiame geležinkelio mazge buvo įsitvirtinę maždaug 800 labai gerai ginkluotų bermontininkų, kurių dispozicijoje buvo mažiausiai dešimt artilerijos pabūklų, daugybė kulkosvaidžių, minosvaidžių ir kitos ginkluotės. Vis dėlto po dvi dienas trukusių įnirtingų kautynių bermontininkai ėmė trauktis Šiaulių link. Netrukus jų atsitraukimas virto chaotišku bėgimu.

Deja, pergalės džiaugsmą aptemdė Antantės karinė komisija, netikėtai sustabdžiusi sėkmingai pradėtą Šiaulių operaciją. Pralaimėję prie Radviliškio, bermontininkų vadai puolė derėtis su santarvininkais, įtikinėdami juos padėti saugiai evakuotis iš Lietuvos. Prašymas buvo išgirstas: lapkričio 22-osios vakare iš Šiaulių šarvuotu traukiniu atvykęs prancūzų generolas Henris Albertas Niesselis pareikalavo, kad lietuviai nedelsiant sustabdytų karo veiksmus ir pasitrauktų už spalio 30 dieną numatytos demarkacijos linijos, kitaip sakant – paliktų taip sunkiai atkovotą Radviliškį. Neturėdamas jokių instrukcijų nei iš karinės, nei iš politinės Lietuvos vadovybės ir nenorėdamas konfliktuoti su santarvininkais, K. Ladyga įsakė daliniams atsitraukti.

Netrukus bermontininkai, nors ir labai neskubėdami, ėmė kraustytis lauk. Visą kelią juos kartu su kariuomene lydėjo ir šauliai. LŠS centro valdyba skubiai išsiuntinėjo savo būriams instrukcijas. Tauragės, Jurbarko ir Raseinių šauliai turėjo “nusiduoti, kad šauliai ne organizuota jėga, o kad tai veikia vietos gyventojai, patys susibūrę“. Instrukcijoje nurodoma puldinėti nedidelius priešininko būrius, prisilaikant nustatytos tvarkos. “Abipus geležinkelio 10 km neliesti priešo, […] ir suteikti galimybę […] trauktis iš Lietuvos“, – sakoma V. Putvinskio rašte skyrių būriams.

Atrodo, kad šauliai ne visada paisė savo vadovybės nurodymų – jie vis dėlto puldinėjo bermontininkus ir prie pat geležinkelio, atiminėdami iš jų ginklus ir kitą prisiplėštą turtą. Tuo tarpu Emilijos Putvinskienės vadovaujamos šaulės, Kaune gruodžio 8 dieną surengė demonstraciją. “Už ginklų!“, “Į šaulių būrius!“ – šaukė demonstrantų nešami plakatai, o improvizuotame mitinge buvo kritikuojama santarvininkų politika, kuri “sustabdė pergalingą mūsų kariuomenės žygį pirmyn“.

Iš karto pastebėsime, kad kariuomenės vadovybei šaulių demonstracijos, o dar labiau – jų veiksmai didelio entuziazmo nekėlė. Būtent tuo metu kariuomenės ir šaulių santykiuose atsirado šaltukas ir net tam tikra įtampa, kuri neatslūgo iki pat Nepriklausomybės kovų pabaigos.

Profesionalius karininkus erzino tai, kad šaulių būrių nebuvo įmanoma kontroliuoti. Tai liudija gruodžio 15 dienos Generalinio Štabo Žvalgybos skyriaus raštas Šaulių sąjungos vadovybei, kuriame konstatuojama: “pastaruoju metu Generalinis štabas gauna žinių, kad dalis “šaulių“ susiorganizavo be žinios Centro valdybos, esančios Kaune, gyvuoja be teisėto tam leidimo ir ne kuriais atvejais turi visai kitų tikslų, o ne kovą su priešu“.

Iš tikrųjų buvo sunku supaisyti, kas ir kokiais tikslais veikia bermontininkų atsitraukimo kelyje: šauliai, jų vardu pasivadinę, bet Centro valdyboje neįsiregistravę kovotojai, pagalbos iš kariuomenės nesulaukiantys kaimų gyventojai ar tiesiog pakelės plėšikai, mėginantys pasipelnyti iš suirutės. Suprantama, kad kariuomenės vadovybės tokia padėtis netenkino – ji norėjo turėti tikslių žinių apie šaulių būrius ir jų vadus, kad galėtų juos apginkluoti ir panaudoti koordinuotoje kovoje su priešininku.

Tačiau glaudaus bendradarbiavimo tarp kariuomenės ir šaulių nepavyko užmegzti nei tuomet, nei per vėlesnes kovas. Neslėpdamas susierzinimo, 2-ojo pėstininkų pulko bataliono vadas savo raporte savo tiesioginiam viršininkui šaulius vadino “banditais ir vaikais gimnazistais, kurie nereikalingi užfrontei“. Ne geresnės nuomonės apie šaulius buvo ir pulko vadas Jonas Laurinavičius, savo pranešime tvirtinęs, kad “ginklus gavo “naminiai bolševikai“, kurie nemoka kariauti, demoralizuoja kareivius, tuo tarpu gauna ginklų, kurių taip trūksta kariuomenei“.

 Mirtino pavojaus akivaizdoje

1920 metų rugsėjo pabaigoje Juzefo Pilsudskio vadovaujami Lenkijos daliniai sumušė į Vakarus besiveržiančią Michailo Tuchačevskio armiją. Taip lenkai išgelbėjo Europą nuo bolševikų antplūdžio, bet, ėmę persekioti raudonarmiečius mūsų teritorijoje, tapo problema Lietuvai. Rugsėjo 22 dieną lenkai užėmė Seinus ir pajudėjo link Druskininkų.

Mūsų kariuomenė traukėsi – buvo aišku, kad atlaikyti galingo spaudimo jai nepavyks. Po keturių dienų prezidento A. Stulginskio bute susirinko dalis ministrų ir Steigiamojo Seimo komitetų vadovai. Šiame pusiau oficialiame pasitarime buvo nutarta įsteigti Lietuvos gynimo komitetą į kurį įėjo žymesni Seimo nariai, Šaulių sąjungos pirmininkas V. Putvinskis ir Krašto apsaugos Ministerijos įgaliotinis Jonas Motiejūnas-Valevičius. Komiteto vadovu išrinktas Seimo Socialistų liaudininkų ir Valstiečių bloko frakcijos lyderis Mykolas Sleževičius.

Dar po poros dienų spaudoje buvo paskelbtas Steigiamojo seimo kreipimasis į Lietuvos piliečius, kuriame sakoma: “Mūsų garbinga, narsi kariuomenė savo krūtinėmis gina tėvų žemę, guldo savo galvas, bet jos pajėgos be visuomenės paspirties neištesi atsispirti lenkų legionams.“ Pirmieji į šį kvietimą reagavo šauliai, paraginę “visos Lietuvos piliečius be tautos ir tikybos skirtumo tuojau registruotis pas vietinius Šaulių Sąjungos, Skyrius tikslu organizuotis į Šaulių ir partizanų būrius.“

Iki mėnesio pabaigos dalis savanorių šaulių drauge su reguliariosios kariuomenės kovotojais jau buvo pirmosiose fronto linijose. Vis dėlto, nepaisant šaulių pasiaukojimo ir entuziazmo, didelio pasitikėjimo kariuomenės vadams jie nekėlė. Tik po to, kai generolo Liucijano Želigovskio vadovaujami “maištininkų“ daliniai užėmė Vilniaus kraštą, kariuomenės vadovybė ėmė teikti šauliams šiokią tokią materialinę paramą. Tiesa, nedidelę. Uniformų stigo, tad šauliai nuo civilių dažnai skyrėsi tik tuo, kad nešiojo ant rankovės trispalvį raištį o kepurėje – ženklelį su valstybės herbu. Šauliai imti maitinti veikiančiuose daliniuose, arba, kaip nurodoma viename įsakyme, priimami “šėrybon be atlygio“. Be to, į šaulių sąjungos štabą buvo komandiruojami profesionalūs kariuomenės karininkai.

Lietuvos kariuomenei perėjus į kontrpuolimą, šauliai kovojo ir fronte, tačiau dažniausiai jie veikė užnugaryje, gaudydami per fronto liniją prasiveržusius atskirus lenkų junginius ar užfrontėje veikiančius partizanus. O kadangi pastarieji palaikė ryšius su kai kuriais lenkų dvarininkais, kontroliavo ir juos. Beje, su Lietuvos pilietybę turinčiais lenkais kartais kildavo labai rimtų susidūrimų. Kartą lenkų frakcijos atstovai Steigiamojo Seimo posėdyje pareiškė, kad spalio 6 dieną Šaulių Sąjungos nariai Alytaus apskrities Nemunaičio valsčiuje nužudė šešis lenkus –  Lietuvos piliečius. Tuomet manyta, kad paklausimo autoriai nori sukompromituoti šaulius. Byla buvo padėta į stalčių ir atnaujinta tik 1925 metais. Keturi kaltinamieji prisipažino kad, “susitarę ir bendrai veikdami, grobimo tikslu“ nužudė vieną niekuo dėtą žmogų. Vienas iš nuteistųjų priklausė vietos šaulių būriui. Kiti trys pavadinti girtuokliaujančiais “klajojančiais šauliais“ iš Perlojos, Merkinės ir Ryliškių būrių.

Kai kurie šauliai kovų su lenkais metu nepraleisdavo progos pasipelnyti, atiminėdami iš vietos gyventojų turtą. Tai siaubingai įsiutino kariuomenės vadovybę. “Šauliams pradėjus plačiai ginkluotis, dėl apsigynimo nuo besiveržiančio priešo, atsirado gaujos niekiam nežinomų asmenų, o taipgi ne kurie nariai Šaulių sąjungos, kurie išsirinko už dirvą savo veikimui darymą savarankiškų kratų ir areštų civilių gyventojų ir net rekvizicijų. Tokie apsireiškimai paskutiniu laiku pasidarė chroniški ir veda prie anarchijos“, – skelbiama Krašto apsaugos ministro Konstanto Žuko ir Generalinio štabo viršininko Konstantino Kleščinskio įsakyme. Jame griežtai uždrausta turėti ginklus be karo komendanto leidimo, daryti kratas ir areštuoti gyventojus neturint karo komendanto, teismo ar milicijos viršininko orderio. Šauliai, nepaisantys šio įsakymo, nuo šiol buvo laikomi plėšikais, jiems grėsė Karo lauko teismas.

Šaulių vadovybė lyg ir bandė teisinti savo kovotojus pastebėdama, kad “kariuomenė neaprūpina jiems pavestųjų šaulių maistu ir tokiu būdu priverčia šaulius maitintis iš vietos gyventojų, o paskui kaltina šaulius neteisėtų rekvizicijų darymu, svetimo turto plėšimu ir kituose prasižengimuose“, tačiau griežtai uždraudė imtis kokių nors veiksmų neturint raštiškų įsakymų. Tam kartui problemos tarp kariuomenės ir šaulių lyg ir išsisprendė, bet abipusis nepasitikėjimas liko.

Pasibaigus kovoms ir nustačius demarkacijos liniją, šauliams, esantiems dešimties kilometrų ruože nuo Lietuvos neutralios zonos, buvo griežtai uždrausta ne tik naudoti ginklą, bet ir jį nešiotis. Nepaklususieji šiam V. Putvinskio įsakymui buvo laikomi provokatoriais ir turėjo būti atiduoti Karo lauko teismui. Pačioje neutralioje zonoje šauliams buvo leidžiama ginklą naudoti tik ginantis nuo užpuolimų. Nežinia, ar pastarosios įsakymo dalies visuomet būdavo paisoma, nes susišaudymai kuriuose dalyvavo šauliai, neutralioje zonoje nesiliovė, lenkai kaltino lietuvius, lietuviai – lenkus, o Tautų sąjunga buvo užversta abiejų pusių skundais. Susirėmimai aprimo tik po 1923 metų kovo 15-osios, kuomet neutrali zona prie demarkacijos linijos buvo visiškai panaikinta.

Tuo pat metu Seime pasigirdo kalbos, kad, pasibaigus ginkluotoms kovoms, šaulių sąjungą reikėtų apskritai panaikinti. Matyt nuogąstauta, kad neblogai organizuoti ir dar ginkluoti šauliai gali tapti pavojingu žaisliuku kurios nors vienos politinės grupuotės rankose arba patys pamėginti tapti savarankiška politine jėga.

 Politika šaulių neviliojo

Mintį šaulių sąjungą paversti politine organizaciją 1923 metais vykusiame visuotiniame suvažiavime iškėlė tuomet šauliams vadovavęs Vincas Krėvė-Mickevičius. Kaip prisiminimų knygoje “Nepriklausomą Lietuvą statant“ prisimena teisininkas Rapolas Skipitis, V. Krėvė užsidegęs įrodinėjo, kad partijos skaldančios tautą, tad šauliai, kaip jos vienybės simbolis turį eiti į Seimo rinkimus su savo sąrašu. Tačiau sveika nuovoka, kuždanti, kad ginklai, uniformos ir politika – labai jau pavojingas derinys, vis dėlto nugalėjo. Rinktinių ir būrių vadai tokiam pasiūlymui nepritarė. Lietuvos šaulių sąjunga išlaikė jos pirmojo vado V. Putvinskio puoselėtus principus – būti nepartine ir nepolitine organizacija, kurioje gali dirbti įvairių pažiūrų ir įsitikinimų žmonės.

1928 m. birželio 17-18 dienomis įvyko paskutinis LŠS suvažiavimas. Daugiau jie šaukiami nebuvo, mat 1935 metais Tautininkų valdžiai išleidus naują Šaulių sąjungos įstatymą, organizacija buvo sukarinta. Bet kokia visuomeninė iniciatyva nuo šiol buvo leidžiama tik gavus Sąjungos ar būrio vado pritarimą. Iš organizacijos išnykus V. Putvinskio dvasiai, nebereikėjo ir paties V. Putvinskio. Dabar šaulių organizacijos vadas neberenkamas – juo A. Smetona paskiria pulkininką Praną Saladžių. Šaulių rinktinėms vadovauja apskričių komendantai. Demokratiniu būdu renkamų rinktinių ir būrių tarybos kompetencijai buvo paliekami tik kultūriniai reikalai.

Kita vertus, šaulių organizacijos sukarinimas turėjo savą logiką. Europoje darėsi neramu. Dviejų milijonų turinti valstybė, apsupta nedraugiškų ir kaimynų, naujo pasaulinio karo atveju turėjo nedaug galimybių apsiginti. Taigi, kariuomenės štabas parengė du scenarijus ir atitinkamus gynybos planus – L ir V – Lenkijos ir Vokietijos užpuolimo atvejams. planas numatė gynybą nuo Lenkijos, planas V – nuo Vokietijos. Grėsmės ir Rytų, užliūliuota 1926 metų taikos sutarties su Sovietų Sąjunga, Lietuvos valdžia atkakliai nenorėjo matyti. Tad scenarijui R gynybos plane neatsirado vietos net po 1939 metų, kuomet mainais už sugrąžintą Vilniaus kraštą, šalyje buvo dislokuotos sovietų karinės įgulos.

Abu gynybos planai numatė pasitikti priešą ne prie valstybės sienos, o krašto gilumoje. Kitaip nei, tarkime, Suomijoje, Lietuvos karinė vadovybė neketino įrengti nei įtvirtinimų, nei gynybos linijų. Sienos apsaugai kariuomenės vadas Stasys Raštikis numatė panaudoti šaulius. Jų būrių pagrindu buvo sudaryti 12 šaulių pasienio apsaugos batalionų, pavaldžių pėstininkų kariuomenės vadovybei. Šauliams buvo skirti trys pagrindiniai uždaviniai: kilus karo pavojui, uždaryti ir saugoti sieną, ženklinti priešo pasiektas ribas, o vėliau drauge pasienyje dislokuotais negausiais priedangos daliniais trukdyti jam veržtis į šalies gilumą. 1940 metų balandį kariuomenės vadas įsakė mobilizuoti visus šaulius pietinės ir pietrytinės sienos priedangai, nė nenujausdamas, kad po dviejų mėnesių nepridengtą rytinę šalies sieną peržengs sovietų daliniai.

 Neįveikta grėsmė

“Vienas užsienio diplomatas Kaune man pasakė, esą jai kas pultų Lietuvą, galėtų ją net be kraujo praliejimo užimti. Aš priminiau šitam diplomatui, kad be mūsų kariuomenės kiekviename Lietuvos mieste, miestelyje ir kaime yra ginkluoti šaulių būriai, kurie pasiryžę gyvybių negailėdami ginti Lietuvos nepriklausomybę“. Taip per paskutinįjį šaulių sąjungos suvažiavimą 1928 metais kalbėjo Krašto apsaugos ministras Teodoras Daukantas. Deja, atėjus tikrų išbandymų metui, šie žodžiai pasirodė esą nieko verti.

Iš tiesų, 1939 metų pabaigoje Lietuvoje buvo 62 tūkstančiai šaulių, tarp jų 42 tūkstančiai – neblogai apmokytų vyrų. Veikdami teritoriniu principu, jie galėjo per 3-4 valandas susirinkti vadavietėse ir pradėti vykdyti iškeltus uždavinius. Tiesa, šauliams trūko ginklų (nedelsiant galėjo būti apginkluota gal tik trečdalis kovotojų), tačiau likusieji galėjo vykdyti neginkluotas akcijas – ardyti komunikacijas, trukdyti priešininkui skverbtis į šalies gilumą, kaip buvo numatyta minėtuose gynybos planuose.

Deja, 1940 metais Lietuvos valdžiai nuolankiai priėmus sovietų ultimatumą, kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas įsakė ne tik nesipriešinti agresoriui, bet ir taikyti jam “visas mandagumo ir draugiškų santykių taisykles“. Šiam nusikalstamam įsakymui buvo priversti paklusti ir šauliai, juo labiau, kad tokį nurodymą jiems davė ir tiesioginis viršininkas P. Saladžius. Belieka pridurti, kad sovietai to nesitikėjo. Jie manė, kad būtent šauliai gali nepaklusti kariuomenės vadovybei ir gintis savarankiškai. Ne veltui Raudonosios armijos daliniams buvo įsakyta “šaudyti į tuos, kas šaudys į nugaras“.

Be jokio pasipriešinimo okupavę Lietuvą, sovietai šaulius ir toliau laikė vienais iš didžiausių savo priešų. Sovietų emisaro Vladimiro Dekanozovo paskirto Lietuvos „prezidento“ Justo Paleckio liepos 11 dienos aktu Šaulių Sąjungos veikimas buvo sustabdytas, o dar neišaušus liepos 12-osios rytui, organizacijos vadas P. Saladžius buvo suimtas. Kitą dieną šaulių sąjunga buvo pradėta nuginkluoti ir likviduoti. Nors rugpjūtį šis procesas buvo formaliai baigtas, pastebėsime, kad dalį turėtos ginkluotės šauliai nuo okupantų vis dėlto paslėpė. Šių ginklų jiems prireiks vėliau, prasidėjus Birželio sukilimui.

Tačiau tai dar buvo ne viskas – okupantai rengėsi fiziškai likviduoti ar ištremti visus šaulius. Lapkričio 28 dieną sovietinės Lietuvos vidaus reikalų liaudies komisaras Aleksandras Guzevičius pasirašė įsakymą, kuriuo nurodoma suaktyvinti “antisovietinio elemento“ apskaitą. Atskira įsakymo eilutė skirta ir šauliams. Turėjo būti suregistruotas “šaulių sąjungos vadovaujantis sąstatas, pradedant būrių vadais ir baigiant sąjungos viršininku; centro valdybos nariai; sąjungos štabo nariai; dalinių-kuopų, rinktinių, tiek vyrų, tiek moterų – aktyvas; nuolatiniai žurnalo “Trimitas“ bendradarbiai“. Iki 1941 metų vasaros buvo suregistruoti 57 895 šauliai. Koks likimas laukė visų šių vyrų ir moterų, nesunku nuspėti, tai parodė pirmieji masiniai 1941 metų birželio trėmimai. Laimei, nuo visiško vizinio likvidavimo didelę dalį šaulių išgelbėjo prasidėjęs karas.

Galima sakyti, kad tuo tarpukario šaulių sąjungos istorija ir baigėsi. Tačiau iš tiesų, net ir formaliai likvidavus šią organizaciją, šauliai tebelaikė save jos nariais, su visomis teritorinėmis struktūromis natūraliai likdami pogrindyje. Tiesa, bendros šalių vadovybės nebeliko, tačiau netrukus šauliai užmezgė ryšį su Kaune pradėjusio veikti Lietuvių aktyvistų fronto vadovais. Taigi, bent jau provincijoje šauliai  tapo bene svarbiausia Birželio sukilimo varomąja jėga.

Nacių okupacijos metai deja atvertė ir tamsiausius ar bent jau labai prieštaringai vertinamus šaulių istorijos puslapius, kuriuos šiandien dažnai mini Holokausto istorikai. Prisimenamas kai kurių šaulių dalyvavimas Tautinio darbo apsaugos daliniuose, kuriuos hitlerininkai vėliau panaudojo žydų naikinimui. Šiame kontekste itin dažnai minimas 2-ojo bataliono vadas – Šaulių sąjungos štabo karinio mokymo skyriaus viršininkas Antanas Impulevičius. Tačiau tiek šaulių veikla Antrojo pasaulinio karo metais, tiek jų dalyvavimas ginkluotoje pokario rezistencijoje, tiek organizacijos atkūrimas ir veikla išeivijoje, reikalauja atskiro ir nuodugnaus pasakojimo. Tad prie šaulių temos mes dar būtinai sugrįšime.

“Lietuvos žinios“, 2012-09-14

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s