Karas su žmogišku veidu

1939 metų rugsėjo 17 dieną Sovietų Sąjunga užpuolė su hitlerininkais kovojančią Lenkiją. Po poros dienų per demarkacijos liniją į Lietuvą ėmė plūsti kaimyninės šalies kariai.

 

Aras Lukšas

 

1939 rugsėjo 20 dieną “Lietuvos žinios“ rašė: “Raudonajai Armijai įžygiavus į Vilnių ir stumiantis tolyn į vakarus, lenkų armijos daliniai vakar pradėjo pereiti administracijos liniją. Lenkų armijos kariai pereiti Lietuvos – Lenkijos administracijos liniją pradėjo nuo 12 val. Tada prie Vievio liniją parėjęs vienas lenkų karininkas su kareiviais, o vėliau pradėjo į mūsų pusę eiti ir daugiau lenkų karių. Perėję administracijos liniją, lenkų kariai buvo tuojau pat nuginkluojami, internuojami ir gabenami į jiems paskirtas gyventi vietas. Traukiniu dviem atvejais Kaunan atvežta sužeistų karių. Sužeistieji paguldyti ligoninėse. Pavakariais lenkų kariai ir pabėgėliai pasiekė Kauną. Apie 16 val. motorizuota pabėgėlių kolona Savanorių prospektu ėjo per Kauną į internavimo vietą“

Raudonosios Armijos daliniai Lenkijai smogė 1939 metų rugsėjo 17 dieną, einant trečiai savaitei nuo to momento, kai į šalį iš vakarų įsiveržė vokiečiai. To iš sovietų nesitikėjo niekas. Demarkacijos liniją perbėgę lenkų kareiviai  “Lietuvos žinių“ korespondentui pasakojo, kad, Raudonajai armijai įžengus į Lenkiją, karininkai įsakė nesipriešinti, tikėdami, jog rusai skuba jiems į pagalbą. Net įsitikinę, kad sovietai atėjo toli gražu ne draugiškų tikslų vedini, lenkai tik po kurio laiko ryžosi peržengti Lietuvos sieną. Taip prasidėjo 10 mėnesių trukusi Lenkijos karių ir karininkų istorija, tapusi žmogiškumo išbandymu tiek Lietuvos valdžiai žmonėms, tiek eiliniams piliečiams. Netrukus įsitikinsime, kad humaniškas elgesys nu nedraugiška laikytos valstybės kariais leido išgelbėti ne vieną tūkstantį gyvybių.

 

Neįvertino karo masto

 

Negalima sakyti, kad svetimos šalies karių antplūdžiui Lietuvoje visai nesiruošta. Įrengti internuotųjų stovyklas Lietuvoje nutarta praėjus savaitei nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios. Tokį sprendimą patvirtino kariuomenės štabo viršininko Stasio Pundzevičiaus rugsėjo 7 dienos įsakymas. Jo turinys atskleidžia keletą įdomių momentų, daug sakančių apie tuometinės Lietuvos požiūrį į prasidėjusių karinių veiksmų mastą ir jų perspektyvas.

Minėtame įsakyme nurodoma įsteigti dvi internuotųjų stovyklas: Pakruojyje ir Rokiškyje. Jei pirmojoje buvo numatyta patalpinti 500 lenkų kareivių ir 50 karininkų, tai antroji tokio pat talpumo stovykla buvo skirta vokiečiams. Tai rodo, kad tuo metu Lietuvos karinė vadovybė visiškai nesuvokė kariaujančių pusių jėgų santykio ir neatmetė galimybės, jog vokiečiai gali trauktis į mūsų šalies teritoriją. Tokį nesusigaudymą liudija dar ir tai, kad, skelbiant įsakymą, Vermachto divizijos buvo užėmusios Krokuvą, o kitą dieną jau supo Varšuvą.

Kita vertus, niekas tuomet nežinojo ir negalėjo žinoti apie rugsėjo 28 dieną pasirašytus Molotovo-Ribbentropo pakto slaptuosius protokolus, kuriais Hitleris ir Stalinas pasidalino Europą įtakos sferomis. Taigi, niekas nenujautė, kad trečią karo savaitę sovietų kariuomenė smogs nukraujuoti baigiančiai Lenkijai į nugarą.

Prasidėjus sovietų puolimui tapo aišku, kad Lietuvai gali tekti priimti daug kartų daugiau lenkų karių, nei tikėtasi, o vokiečiams internuotųjų stovyklų tikrai neprireiks. Jau kitą dieną krašto apsaugos ministras įsakė kariuomenei steigti internuotųjų stovyklas –  dabartiniame Joniškio rajone esančiame Jakiškio dvare ir Rokiškyje. Rugsėjo 19–ąją Ministras Pirmininkas Jonas Černius davė įsakymą, atverti sienas besitraukiantiems lenkų kariams.

Kai kuriose vietovėse lenkai, prieš pereidami demarkacijos liniją, ilgai svyravo. Štai kaip vieną dramatiško apsisprendimo akimirką aprašo “Lietuvos aido“ korespondentas: “Ties Kapčiamiesčiu trikampyje susipietė nemažai lenkų raitelių ir pėstininkų. Laukė. Ko laukė – gal ir patys nežinojo. Žadėjo kovoti, bet visai mūsų pasienyje išsirikiavo. Ir tik kai vakare pasirodė raudonarmiečiai – visi strimgalve puolė mūsų pusėn, be tvarkos metę ginklus, o rusai, pamatę mūsų trispalvę toliau bėgančių nesivijo ir nešaudė.“

Generolas Stasys Raštikis knygoje “Kovose dėl Lietuvos“ prisimena, kad dalis karininkų nė už ką nenorėjo nusiginkluoti, todėl apsisukę sugrįždavo atgal – tiesiai į pražūtį. Būta ir dar dramatiškesnių momentų: kai kurie, užuot atidavę ginklą, čia pat paleisdavo sau kulką į galvą.

Tokių poelgių priežastį nesunku paaiškinti – kariai jautėsi pralaimėję ir dar atsidūrę nedraugiškos valstybės teritorijoje. Tai, ką lenkai pirmomis valandomis pamatė Lietuvoje, daugelį turėjo labai nustebinti. Ypač turint galvoje 19 metų trukusį dviejų valstybių priešiškumą.

Štai kai pirmąsias akimirkas Lietuvos žemėje laiške žmonai piešia vienas lenkų karininkas: “Lietuviai žiūri į mus akylai, bet be jokios pašaipos ar paniekos, nes gerai supranta, ką reiškia atiduoti ginklą ir eiti bastytis svetur. Prisidengiu akis ir žiūriu į besileidžiančią saulę, kuri šviečia iš anapus sienos. Juntu, kažkas mane judina. Tai lietuvis kareivis, kuris neprašomas duoda man gertuvę su šaltu vandeniu. Išdžiūvusios lūpos negali atsitraukti nuo svaiginančio gėrimo. Tai buvo pirmas mostas Lietuvos žemėje. O kai žygiavome per miestelį, gyventojai vaišino obuoliais ir papirosais. Sena pardavėja nesklandžiu žargonu pakvietė mus arbatos. Buvo duona ir sūris…Vėliau tas poilsis Ukmergėje. Vietos lietuvės, veikiausiai mokytojos – nes laikinai buvome patalpinti mokykloje, – be pertraukos raikė storas duonos riekes, tepė sviestu ir su pieno ar arbatos puoduku vis kišdavo kareiviams. Matyti, jog visa tai jos daro ne dėl to, kad mus, lenkus, ypatingai mylėtų, ne. Jos tai daro dėl to, kad mes esame žmonės, kurie staiga netekome ne tik savo Tėvynės, bet ir paprastos juodos duonos kąsnio. Ir dėl to visa tai mano akyse turi dar didesnę vertę…“

 

Sąjungininkams lenkai nerūpėjo

 

Greitai tapo aišku, kad pirmųjų dviejų stovyklų internuotiesiems tikrai neužteks, tad rugsėjo 26 dieną buvo duotas įsakymas steigti dar keturias. Tačiau kaip ir kur apgyvendinti tokią masę žmonių? Juolab suprantant, kad greitai viskas tikrai nesibaigs ir buvusiems kariams teks išgyventi šaltą žiemą. Nors kiek planingai ir tvarkingai kurti laikino apgyvendinimo vietas nebuvo nei laiko, nei galimybių, tad stovyklos kurtos kur papuola: buvusiose kareivinėse, mokyklose, sanatorijose ir neapšildomuose vasarnamiuose.

Prie visų organizacinių problemų prisidėjo ir dar viena – iš kur paimti pinigų tiek stovyklų, tiek jų administracijos, tiek, pagaliau, pačių internuotųjų išlaikymui. Nuo pat pradžių tapo aišku, kad padėti Lietuvai nešti šią naštą niekas nė neketina. Lenkijos sąjungininkai britai  ir prancūzai suteikti bet kokią finansinę paramą atsisakė – tuo metu jie sočiai turėjo savų bėdų. “Tarptautinis paprotys nustato neutralinei valstybei laukti karo pabaigos ir tuomet kam reikia, pateikti sąskaitą“, – taip britų atsisakymo motyvus Užsienio reikalų ministerijai adresuotame rašte perteikia Lietuvos pasiuntinybė Londone. Šiek tiek keista, kad Savitarpio pagalbos sutartį su SSRS pasirašiusi ir sovietų karines įgulas įsileidusi Lietuva vis dar buvo laikoma neutralia valstybe, tačiau Lenkijos sąjungininkams taip galvoti, matyt, buvo patogiau. O apie tai, kad Lietuva kaip nepriklausoma valstybė karo pabaigos gali ir nesulaukti, vargu ar kas pagalvojo.

Taigi, pinigus internuotiesiems ir jų stovyklos išlaikyti teko skirti iš Lietuvos valstbės biudžeto. Vien per pirmuosius tris mėnesius tam prireikė daugiau nei 5 milijonų litų. Maždaug pusantro milijono buvo skiriama internuotųjų maitinimui:  kareiviams – po 4 Lt, o karininkams – po 4,85 Lt per dieną. Daug tai ar mažai, galima spręsti iš tuometinių kainų – už tokią sumą Kauno turguje buvo galima nusipirkti beveik porą kilogramų lašinių, vištą ar kilogramą sviesto. Suprantama, kad duonai kasdieninei šių lėšų užteko. Pridursime, kad kai kurie internuotieji sugebėdavo rasti pinigų ne tik išgyvenimui, bet ir linksmybėms. Tačiau apie tai pakalbėsime kiek vėliau.

Dar beveik milijoną litų teko skirti stovyklų personalui. Tačiau kvalifikuoti darbuotojai į stovyklas nesiveržė, o gal tokių tiesiog nebuvo. Tokį įspūdį galima susidaryti kad ir iš Rokiškio stovyklos komendanto rašto Internuotųjų stovyklų viršininkui Juozui Barzdai-Bradauskui: “Argi galima dirbti, jei visoje raštinėje neatsiranda nei vieno raštininko, kuris suprastų raštvedybą ir maisto atskaitomybę pulko ar apskritai komendantūros ribose. Todėl stovykloje nėra galimybės nei įsakymų rašyti, nei knygų vesti“.

Be to, retas kuris iš stovykos darbuotojų mokėjo lenkiškai, o tai kėlė papildomų sunkumų. Minėtas pareigūnas kitame rašte skundėsi, kad jo stovykloje  nė vienas iš raštininkų nesupranta lenkų kalbos ir prašo “ateity skiriant pareigūnus pirmoje eilėje skirti tokius, kurie žino lenkų arba bent rusų kalbą. Karininkas, raštininkams ar / ir kareiviams reikia vesti kvotas, perskaityti gaunamus pranešimus ir šiaip turėti tarnybinių pasikalbėjimų. Tad susidaro sunkumo, jei pareigūnas nežino lenkų kalbos“, – nurodoma rašte.

Iš viso stovyklų personalo apsaugai buvo 1939 metų spalį buvo skirta 820 kareivių ir 17 karininkų. Remiantis to mėnesio suvestinėmis matyti, kad stovyklose tuomet gyveno beveik 13 tūkstančių internuotųjų, išskirstytų į septynias stovyklas. Apie kai kurias iš jų verta pakalbėti išsamiau.

 

Pabėgėlių negaudė

 

Jei ne žvarbus ruduo ir šalta žiema, viena iš tokių stovyklų galėjo atrodyti kaip tikrų tikriausias kurortas. Daugiau nei tūkstantis lenkų kareivių ir karininkų buvo apgyvendinti kauniečių pamėgtos Kulautuvos vasarnamiuose ir sanatorijose. Čia nedidelėmis grupelėmis po įvairius pastatus išskirstyti internuotieji gyveno gana laisvai – niekas jiems nedrausdavo lankytis vieniems pas kitus ar vaikščioti po miestelį. Tiesa, pagal bendras visoms stovykloms taisykles, pusę dešimtos vakaro visi turėjo sugrįžti į jiems skirtas vietas ir eiti miegoti. Tačiau tokios tvarkos nelabai kas laikėsi, o stovyklos administracija į taisyklių laužymą žiūrėjo pro pirštus.

Regis, internuotieji, stovyklos apsauga ir vietos gyventojai vieni kitiems netrukdė ir net savotiškai bičiuliavosi. Kas tikrai nesidžiaugė svečiais iš kaimyninės šalies – tai privačių Kulautuvos vilų savininkai, kurių valdose lenkai buvo apgyvendinti net jiems nežinant. Labai greitai vietos policija buvo užversta skundais dėl sugadinto ar dingusio turto. Štai tik vienas iš jų: “Apžiūrėjęs radau, kad ledaunės yra nuplėšta lentų ir toliaus stogas; išvogta karnizuotų lentelių; ketverios naujos apkaustytos durys; dvylika medinių suoliukų. (…). Viso nuostolių padaryta už 446 litus 50 centų. (…) Manau, kad mano daiktus pavogė internuoti lenkų kareiviai ir juos sudegino“.

Daug vilų savininkų pasigesdavo baldų, indų, kitų rakandų, tačiau policija ir stovyklos vadovybė nelabai kuo galėjo jiems padėti – vilos buvo apgyvendintos skubiai ir aprašyti juose esančių daiktų niekas nepasivargino. Suprasdami, jog karas viską nurašys, kareiviai iš tiesų degino viską, kas dega, kad apsigintų nuo medinius vasarnamius kiaurai košiančios žvarbos. Internuotieji nebuvo aprūpinti ir indais bei kitais būtinais daiktais tad naudodavosi tuo, ką rasdavo, ištampydami turtą po įvairias vilas. Galimas dalykas, kad kai kuriuos smulkius daiktus kareiviai iš tiesų nugvelbdavo ir vėliau parduodavo kaip savus. Kad tarp vietos gyventojų ir internuotųjų vyko gyva prekyba liudija ir stovyklos komendanto raportas, kuriame sakoma: “Santykiai tarp internuotųjų su vietos gyventojais tiek suglaudėjo, kad jau beveik kasdien tenka abi puses bausti. Tai galima paaiškinti tuo, kad išvykdami iš Kulautuvos, internuotieji, kiek įstengdami nori išparduoti visokį savo turtą. Taip pat čia nemažą vaidmenį turi ir degtinė bei moterų ieškojimas“.

Sunkiau prasikaltusieji iš Kulautuvos (kaip ir iš kitur) būdavo perkeliami į 7-ąją stovyklą, įkurdintą viename iš Kauno tvirtovės fortų. Čia jie turėjo būti izoliuoti tiek nuo kitų internuotųjų, tiek nuo vietos gyventojų. Tačiau sąlygos šioje Panemunės stovykloje nė iš tolo nepriminė kalėjimo: jos gyventojai galėjo ne tik laisvai judėti po teritoriją, bet ir retsykiais būdavo išleidžiami į miestą. Kai kurie iš ten nebegrįždavo. Kur dėdavosi pabėgėliai taps aiškiau, jei atkreipsime dėmesį į dar vieną ypatingą stovyklą, įkurdintą toliausiai nuo demarkacijos linijos – Palangos pajūryje.

Šešios iš septynių internuotųjų stovyklų buvo dislokuotos kiek galima arčiau demarkacijos linijos. Tai leido kiek įmanoma greičiau nugabenti pasienyje internuotus karius į paskirties vietas. Tačiau kam ir kodėl šovė į galvą vieną stovyklą įkurdinti toliausiai nuo buvusios sienos esančioje Palangoje? Kodėl ten buvo laikoma daugiausiai – beveik 3 tūkstančiai – internuotųjų? Kodėl jie buvo įkurdinti viešose patalpose, pavyzdžiui, mokykloje ir saugomi labai silpnai? Ir pagaliau, kodėl ši stovykla iš Raudonės į Palangą perkelta būtent vėlų 1939 metų rudenį – prieš pat prasidedant SSRS ir Suomijos Žiemos karui?

Karo pabėgėlių temą tyrinėjęs istorikas Simonas Strelcovas teigia, kad atsakymo į šį klausimą nėra. Tačiau niekas netrukdo daryti prielaidos, kad toks sprendimas padarytas sąmoningai. Tuo metu daugelis internuotųjų norėjo prisijungti prie Prancūzijoje, o vėliau ir Anglijoje formuojamų lenkų legionų ir kovoti su hitlerininkais. Kiti veržėsi padėti sovietų užpultiems suomiams. Sąlygos išvykti būtent iš Palangos buvo beveik idealios – kaip minėjome, apsauga (tyčia ar netyčia) čia buvo itin simboliška. Lenkų istorikas, knygos “Sovietų Sąjungos agresija prieš Lenkiją 1939 m. rugsėjo 17 d.“ autorius Piotras Žaronas pastebi, kad per internavimo laikotarpį iš Lietuvos į Prancūziją per Švediją išvyko 150 karininkų. Dar 160 jų Prancūziją pasiekė laivais iš Latvijos. Palangos internuotųjų stovykla tokioms kelionėms tiko idealiai. Juolab, kad buvęs Lenkijos karo atašė Lietuvoje Leonas Mitkewiczius knygoje “Kauno atsiminimai“ pastebi, kad be tylaus atsakingų Lietuvos pareigūnų pritarimo tokios operacijos nebūtų įmanomos.

 

Gandai, iliuzijos ir viltys

 

“Pranešu Tamstai, kad internuotiems karininkams, taip pat kareiviams, mano nuomone, būtų geriau leidus jiems klausyti radiją ir užsienio stotis, nes, žinodami tikrovę, nustos gyventi iliuzijomis“. Toks Palangos 3-stovyklos komendanto raštas vadovybei liudija, kad nemaža dalis internuotųjų sunkiai suvokė tiek savo, tiek Lenkijos ateitį ir šildėsi visiškai nerealiomis viltimis. Nors internuotieji ir galėjo prenumeruoti visus Lietuvos laikraščius ir žurnalus (tarp jų – ir leidžiamus lenkų kalba), lietuviška žiniasklaida jie, matyt nelabai tikėjo. Tad svarbiausiu informacijos šaltiniu stovyklose buvo tapę gandai.

Apie gandų poveikį galima spręsti iš atvirlaiškių, kuriuos stovyklų gyventojai siųsdavo savo artimiesiems. Visa ši korespondencija ėjo per stovyklų komendantūras ir, prieš iškeliaudama pas adresatą, patekdavo į Valstybės saugumo departamentą. Iš jų slaptoji tarnyba galėjo susidaryti gana išsamų vaizdą apie internuotųjų nuotaikas ir jų gaunamas žinias.

Reikia pastebėti, kad 1939 metų rudenį (o ir vėliau) daugelis internuotųjų nežinojo apie tikrąją padėtį karo frontuose ir buvo nusiteikę labai optimistiškai. Stovyklose kalbėta apie lenkų pergales ir neabejota, kad iki pavasario Lenkijos valstybė bus atkurta. Taigi, susirinkę karininkai dažnai aptarinėdavo ne tik savo asmeninę karjerą, bet ir Lenkijos ir netgi Lietuvos ateitį.

“Arčiau prisižiūrėjus į internuotųjų karininkų gyvenimą Kalvarijoje, atrodo, lyg jie būtų bepročiai ar vaikai. Nieko nedirbdami jie laiką praleidžia ginčydamiesi, ką karui pasibaigus reikės daryti su Lietuva. Vieni siūlo prijungti prie Lenkijos, kiti – labiau liberališkesni mano, kad Lietuvai reikėtų duoti autonomiją. (…) Tuo nepasitenkindami, jie jau spėjo iš savo tarpo paskirti būsimajai provincijai pareigūnus: apskričių komendantus, teisėjus“, – 1940 metų vasario pabaigoje rašė stovyklas inspektavusios tarpžinybinės komisijos narys URM tarnautojas Povilas Gaučys. Pareigūnas priduria, kad “generolas grafas Przedzecki’s užsirašiusiems 300 karininkų repatrijuotis į Sovietų Rusiją, uždraudė vykti sakydamas, kad tėvynei jie reikalingi čionai pavasariui. (…) Mat dabar reikią važiuoti nusižeminusiems, o paskui būsią galima žygiuoti triumfališkai, su orkestru, vėliavomis ir ordinais.“ Paaiškinti tokius kliedesius vien informacijos stoka buvo sunku, tad Lietuvos valdininkas didžiausią kaltę suvertė krupnikui, kurį internuotieji virėsi iš nežinia kur gauto denatūrato, sumaišyto su medumi.

Vis dėlto ne visi stovyklų gyventojai svaičiojo apie pavasarį atgimsiančią Lenkiją o juo labiau  – ne kiekvienas veržėsi repatrijuoti į sovietų užgrobtą savo šalies dalį. Iš 1940 metų sausio – vasario mėnesiais VSD parengtų internuotųjų susirašinėjimo duomenų matyti, jog stovyklose laikomi kariai raginami “nevažiuoti į sovietų okupuotus kraštus, nes tie, kurie ten sugrįžo, sėdi kalėjime; kiti paimti į sovietų kariuomenę. Inteligentija areštuojama ir siunčiama į krašto gilumą“. Taigi, nemažai internuotųjų lietuviškas stovyklas laikė saugiausiu prieglobsčiu, nė nenujausdami, kad po keturių mėnesių, sovietams okupavus Lietuvą, daugelio iš jų lauks panašus likimas, kaip ir repatrijavusiųjų į sovietų užimtas teritorijas.

Perimti lenkų karius sovietai ėmėsi ilgai nedelsdami. Praėjus savaitei nuo okupacijos, 1940-ųjų  birželio 21 dieną stovyklų administracijoms buvo įsakyta sustiprinti apsaugą ir  nebeišleisti nė vieno internuotojo. Pastebėsime, kad nuo birželio 15-osios, kuomet į Lietuvą įžengė Raudonosios armijos daliniai, stovyklos buvo saugomos tik dėl akių, tad jų gyventojai galėjo išeiti kur panorėję. Įsakymo sugriežtinti apsaugą nelabai paisyta ir vėliau – per pirmąsias dešimt liepos dienų iš stovyklų pabėgo 439 internuotieji. Liepos 12 dieną visi 4373 likę stovyklose lenkų kariai jau buvo SSRS kariuomenės įgaliotinio generolo Krivenkos žinioje. Netrukus jie buvo išgabenti į SSRS gilumoje įrengtas karo belaisvių stovyklas

Perimant internuotuosius, vienas sovietų atstovybės tarnautojas priekaištavo lietuviams, kam šie taip lepinę internuotus lenkus – laikę kurortuose, gerai maitinę. Dabar su tokiais būsią daug vargo. “Bet NKVD“ moka ir su tokiais susitvarkyti“, – pridūrė rusas. Kaip sovietų saugumas tvarkėsi su belaisviais, mes puikiai žinome – turbūt nėra negirdėjusių apie Katynės tragediją, kuomet miškuose prie Smolensko buvo nužudyta tūkstančiai lenkų karininkų. Internuotiesiems Lietuvoje tokio baisaus likimo pavyko išvengti. Daugumai jų vėliau pavyko ištrūkti ne tik iš stovyklų, bet ir iš pačios Sovietų Sąjungos. 1942 metais, įstoję į generolo Anderso armiją, jie kovojo prieš vokiečius Mažojoje Azijoje, Egipte ir Italijoje.

Žinant, kad mūsų šalyje iš viso buvo internuota apie 14 tūkstančių lenkų karių, galima įsivaizduoti, kiek kaimyninės valstybės piliečių taip buvo išgelbėta nuo beprasmės žūties. Lenkų istorikas Piotras Lossowskis yra pastebėjęs: “Tuolaikinė Lietuvos laikysena visiems liks laikams  kaimyninio lojalumo ir padorumo pavyzdžiu, kuris nebus užmirštas. Jis sudaro tarpusavio santykiuose gyvos tradicijos elementą, ant kurio galima būsią tiesti tolimesnio abipusio supratimo ir susitarimo tiltus.“  Būtų puiku, jie šių žodžių niekas niekada nepamirštų.

Lietuvos žinios“, 2012-09-21

Reklama

Vienas komentaras “Karas su žmogišku veidu

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s