Melas, virtęs tiesa

Šiandien, minėdami Tarptautinę mokytojų dieną, prisiminkime, kaip 1940-aisiais Lietuvą okupavę sovietai ėmėsi griauti daugiau nei du dešimtmečius kurtą lietuvišką mokyklą.

 

Aras Lukšas

 

1940 metų rugpjūčio 14-oji. Kauno sporto halė – pilnut pilnutėlė. Prezidiume – vos prieš dvi savaites sovietų aneksuotos Lietuvos marionetinės valdžios šulai: “prezidentas“ Justas Paleckis, ministras pirmininkas Vincas Krėvė-Mickevičius, švietimo ministras Antanas Venclova, kiti kabineto nariai, komunistų partijos vadovai ir, žinoma, vienas iš Lietuvos valstybės pakasynų organizatorių – SSRS pasiuntinys Nikolajus Pozdniakovas. Salėje – keli tūkstančiai iš visos Lietuvos suvažiavusių mokytojų, nekantriai laukiančių, ką jiems pasakys naujoji valdžia.

 

Vakar – gražu, šiandien – bjauru

 

Jau pirmoji kalba, kurią iš tribūnos rėžia A. Venclova, patvirtina blogiausias nuojautas – lietuviškos mokyklos nebėra ir nebebus. Tiesa, kažkuriuo momentu kolaborantu tapęs rašytojas lyg ir užsimena, kad mokykloje “neturi būti užmirštas tautinis momentas“, bet ši mintis paskęsta okupantą šlovinančiose pompastiškose frazėse: “Lietuvos Tarybų socialistinės Respublikos mokytojas turi suprasti pats ir geriausiai įdiegti savo auklėtiniams mintį, kad jo tėvynė – dirbančioji įvairiatautė Tarybų Sąjunga, kuri, nušviesta genialiojo viso pasaulio dirbančiųjų vado draugo Stalino Konstitucijos saulės, stato didingą, ligi tol pasauly neregėto masto ir neregėto spalvingumo gyvenimą.“

Salė nuščiuvo. Jei šitaip kalba Lietuvos švietimo vairą perėmęs nors ir kairysis, nors ir prosovietinis, bet vis dėlto “savas“ inteligentas, tai ko galima tikėtis iš užkietėjusio komunisto ir atviro Lietuvos nepriklausomybės priešo Mečislovo Gedvilo? „Tai, kas vakar buvo kilnu ir gerbiama, šiandien atrodo žema ir paniekinimo verta; kas vakar buvo gražu, šiandien – bjauru, “ –  lyg kirviu nukirto vidaus reikalų ministras, po dešimties dienų perimsiantis vadovavimą visai okupuotos šalies vyriausybei.

Iš visų pranešėjų gal tik vienintelis V. Krėvė-Mickevičius vengė šlovinti Staliną ir sovietinę santvarką. Palinkėjęs mokytojams rasti liaudžiai kelią į šviesesnę ateitį, savo kalbą jis užbaigė tautos himno žodžiais: “Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“. Tačiau jau po pirmųjų kalbų buvo aišku, kad tiesa nuo šiol turės virsti melu, o melas – tiesa.

Ypač liūdnai suvažiavime pasirodė buvęs žymus nepriklausomos Lietuvos pedagogas, o dabar – Švietimo ministerijos departamento direktorius Juozas Geniušas. Daugelio istorijos vadovėlių autorius mokytojų akivaizdoje griovė tai, ką pats kūrė ištisus dešimtmečius. Dabar J. Geniušą tarsi kas pakeitė – iš suvažiavimo tribūnos jis tvirtino, kad istorija turinti mokyti vaikus komunistinio idėjiškumo, neapykantos buržuazinei ideologijai, „ugdyti didžiosios SSRS, viso pasaulio darbo žmonių tėvynės patriotizmą“ ir ragino mokytojus iš naujo „pervertinti visą mūsų tautos istoriją, o ypač ligšiolinį nepriklausomo gyvenimo laikotarpį“ .

“Malonu tokiame suvažiavime būti, nes jauti ir matai, kad jo rengėjams, ne dvasininkų ir biznierių saujelės ir išlepusių sūnelių rūpestėliai, bet plačiųjų darbo žmonių sluoksnių likimas, gerovė ir laimė rūpi. Dėl to nenuostabu, kad dvi dienas didžiausiu rimtumu susikaupę paskaitas sekėm, o už gražiąsias mintis, už raudonarmiečių meną, už linkėjimus ir už didžiojo darbo žmonijos vado ir mokytojo dr. Stalino laimę skambiausias ovacijas kėlėm“, – entuziastingai trimitavo jau spėjęs paraudonuoti žurnalas “Mokykla ir gyvenimas“. Vis dėlto “Kostės“  slapyvardžiu pasirašęs straipsnio autorius (ar autorė)  leido sau pastebėti “truputį ir antros medalio pusės“.  “Paskaitininkas ar kitas kalbėtojas siunčia mums nuoširdžiausius žodžius, o žiūrėk, didžiulė mūsų dalis tuo tarpu, kaip audrų sukeltomis bangomis, taip liūliuojam, judam, stumdomės ir triukšmingai grūdamės į lauką pro duris…“ Nežinia, kaip šias pastabas praleido sovietiniai cenzoriai, bet jose ir slypėjo tikroji tiesa apie suvažiavimo dalyvių nuotaikas.

Iš tikrųjų dvi dienos pompastiškų ir jas vainikavusios raudonarmiečių ansamblio dainos mokytojams įsipyko iki gyvo kaulo. Kalbų niekas nebesiklausė, salė ūžė taip, kad ją teko nuolat raminti. Galiausiai mokytojų nepasitenkinimas išsiliejo į atvirą protestą. Suvažiavimo pabaigoje orkestras užgrojo “Internacionalą“. Vos nutilus paskutiniesiems bolševikų himno akordams, iš mokytųjų lūpų ir širdžių spontaniškai išsiveržė Tautiška giesmė. Visi, įskaitant ką tik “Internacionalą“ grojusius orkestrantus, atsistojo. Prezidiume kilo sumaištis – jo nariai, dairydamiesi vieni į kitus tai stojosi, tai vėl sėdo, kiti pusiau stovėdami, pusiau sėdėdami rymojo pasirėmę į stalą. Tuomet dar niekas nenumanė, kad nepriklausomos Lietuvos himnas šiandien galbūt viešai giedamas paskutinį kartą…

Kaip beveik po keturių dešimtmečių prisimins suvažiavimo dalyvis F. Šleinius, „Lietuvos mokytojai, tautos Protas ir Sąžinė, (…) atvirai pareiškė: “su stalinizmu mums nepakeliui“. Tačiau ar priešintis, ar gyventi meluojant sau ir kitiems, buvo kiekvieno pasirinkimo reikalas. „Kiekvienas išvykstame su savo sunkiomis mintimis. Istorikams ir lituanistams blogiausia. Kaip pelnyti duoną kasdieninę šventvagišku melu, kaip bendrauti su mokiniais ir jų neskriausti, nežaloti, pačiam į čekistų nagus neįkliūti“, – vėliau prisiminimuose rašys Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytojas Vincas Martinkėnas.

 

Išplėšyti puslapiai

 

Laiko apsispręsti buvo nedaug: iki rugsėjo pirmosios – vos dvi savaitės. Tiesa, Švietimo ministerija mokslo metų pradžią netikėtai nukėlė į rugsėjo 16 dieną. Tam buvo kelios priežastys. Pirma, daugelis atostogaujančių mokytojų  buvo paimti vadinamajam žemės pertvarkymo darbui, o mokyklų pastatuose buvo laikinai įkurdintos žemės ūkio komisijos. Antra, pradžios mokyklų valdybos viršininkas Vincas Žilionis mokslo metų pradžios nukėlimą aiškino būtinybe „laimėti laiko būtinoms švietimo reformoms, tinkamam pasiruošimui, kad socialistinės mokyklos mokymo ir auklėjimo darbas jau iš pat pradžių būtų pastatytas į tinkamą vagą“.

“Nauja vaga“ pradėta varyti nedelsiant. Rugpjūčio 31-ąją iš klasių dingo kryžiai ir valstybės simboliai, vietoje jų atsirado sovietinės Lietuvos herbas, Markso, Engelso, Lenino ir Stalino, bei rusų rašytojo Maksimo Gorkio portretai. Tiesa, išmesti į šiukšlyną V. Kudirkos, J. Basanavičiaus,  ir Žemaitės atvaizdų naujieji šeimininkai nesiryžo.

Likus keturioms dienoms iki naujųjų mokslo metų pradžios Švietimo liaudies komisaras A. Venclova patvirtino naujus pradžios mokyklų mokymo planus ir programas. Matyti, kad programos rengtos skubotai, ir, pasak prie dokumento pateikiamo aiškinamojo rašto, tiko tik pereinamajam laikotarpiui. Didžiausią dėmesį komunistinė valdžia skyrė humanitarinių dalykų, o ypač – istorijos programos pertvarkymui ar jų pritaikymui prie “socialistinės santvarkos dvasios“.  Aiškinamajame rašte nurodoma, kad “senąjį mūsų tautiškosios mokyklos vadinamąjį idealą […] visu griežtumu reikia atmesti kaip socialistinio auklėjimo priešybę […]. Visur turi būti keliamas aikštėn socialistinis turinys […]. Iš čia išeina ir naujų veikėjų iškėlimas, o senų – kapitalistinės santvarkos ramsčių – atmetimas. Jų vietoje iškeltini mūsų tikrieji liaudies herojai, darbo žmonių kovos didvyriai, visos mūsų Socialistinės Tėvynės didvyriai, kaip sektini jaunimo pavyzdžiai“.

Kai kurie mokymo planai buvo perdaromi, lengvu  plunksnos brūkštelėjimu pakeičiant “neteisingus“ žodžius “teisingais“. Palyginkime tik porą istorijos programos sakinių. Senasis, “smetoninis“ variantas atrodė taip: „Mūsų tautos kovos įvairiais laikotarpiais. Mūsų didvyriai ir kovos dėl nepriklausomybės“.  Pakeitus vos keturis žodžius, programa įgijo naują, “socialistinį“ turinį: „Mūsų liaudies kovos įvairiais laikotarpiais. Mūsų minimieji didvyriai. Kovos dėl darbo žmonių laisvės“. Kaip mokytojai turėjo įgyvendinti tokius pokyčius,  niekas per daug sau galvos nesuko. Tiesa, istorijos mokytojams iškeltas ir visiškai naujas uždavinys –  pagrįsti ką tik įvykdytą Lietuvos okupaciją ir aneksiją. Nuo to momento prasidėjo ištisus penkis dešimtmečius trukęs didžiausias istorijos falsifikavimas. Ši stalininė istorijos versija iki šiol gyva ne tik Rusijoje – ji vis dar randa šalininkų ir šiandieninėje Lietuvoje.

Negailestingai suniokota ir lietuvių literatūros programa. Iš jos dingo Simonas Daukantas, Antanas Baranauskas, Vincas Pietaris, Jonas Basanavičiaus, Pranas Vaičaitis, Šatrijos Ragana, Lazdynų pelėda. Motiejus Valančius, Vincas Mykolaitis-Putinas… Vietoje jų kūrinių moksleiviams teko gilintis į “didžių rašytojų“ Lenino bei Stalino, sovietinių autorių Maksimo Gorkio bei Valentino Katajevo ir okupantus šlovinusių Liudo Giros, Salomėjos Nėries ar Petro Cvirkos kūrybą.

Tačiau ką daryti su vadovėliais? Naujų ir ideologiškai “teisingų“ dar nėra, o senųjų puslapiuose pilna “žalingų“ dalykų. Išeitis rasta greitai. Rugsėjo 30 dieną Švietimo liaudies komisariatas nurodė, kad naudotis senaisiais vadovėliais leidžiama tik tuo atveju, jei iš jų bus pašalinti netinkami puslapiai. Mokytojams buvo liepta surinkti iš mokinių vadovėlius ir juos grąžinti tik padarius atitinkamas pataisas. “Geriausia yra netinkamus puslapius iškirpti“, – nurodoma ministerijos aplinkraštyje ir čia pat pagrasinama, kad jei klasėje bus rasta besimokant iš necenzūruotų vadovėlių, “atsakys tos klasės mokytojas ir mokyklos vedėjas“.

Regis, kad visus šiuos popierinius nurodymus mokytojai ir mokyklų vadovai vykdė be didelio entuziazmo. Tad gruodžio 25-30 dienomis apie 800 literatūros, istorijos ir biologijos mokytojų buvo sukviesti  į Vilniuje surengtą konferenciją, kurios svarbiausias tikslas – dar kartą praplauti pedagogams smegenis. A. Venclova iš suvažiavimo tribūnos griežtai reikalavo „iš žmonių galvų pašalinti tą šlamštą, kurį ištisais dešimtmečiais ir šimtmečiais į jas krovė tamsi praeitis“. Nesusipratę pedagogai buvo įsakmiai raginami studijuoti „didįjį Markso-Engelso-Lenino-Stalino mokslą, aukoti savo gyvybę mūsų didžiosios tėvynės gyvenimui ir galutiniam Lenino-Stalino idėjų įkūnijimui gyvenime“.

 

„Priešų“ ir „fašistų“ paieškos

 

Tačiau vieši pamokymai buvo tik ledkalnio viršūnė. Tuo pat metu, kai Vilniuje prasidėjo minėtoji mokytojų konferencija, partinė vadovybė jau ieškojo priešų ir rengėsi represijoms. Tą liudija Lietuvos Ypatingajame archyve saugomas slaptas LKP(b) CK mokyklų skyriaus vedėjo Jono Zdanavičiaus raštas apskričių ir miestų partijos komitetų sekretoriams. Jame nedviprasmiškai sakoma: „Kontrrevoliuciniai pareiškimai, antitarybinė agitacija, mokytojų apsileidimas tiesioginiame darbe ir visuomeninio darbo vengimas, klasinio priešo veikla mokytojų ir mokinių tarpe tiesiogiai ir per bažnyčias – labai dažni reiškiniai mokyklose“.  Informaciją apie “kontrrevoliucionierius“ ir “klasinius priešus“ valdžiai, deja, noriai teikė ir kai kurie mokytojai. Tame pačiame archyve galima rasti Kauno amatų mokyklos Nr. 1 mokytojo T. Lomsargio laišką LKP(b) CK, kurio autorius teigia, kad dalis mokytojų tik laviruoja ir maskuojasi bei giriasi informavęs Švietimo viceministrą L. Girą apie mokyklose dirbančius tautininkus, šaulius, skautų organizacijų vadovus bei kitus ideologiškai nepatikimus asmenis.

Laimei, skundikų ir informatorių mokyklose tuo metu dar buvo nedaug. Tai liudija kad ir 1941 metų vasarį rašyta Švietimo liaudies komisariato inspektoriaus ataskaita, kurioje teigiama, kad Anykščių, Kupiškio, Panevėžio, Švenčionių, Utenos vidurinėse mokyklose mažai komunistų, kurie sektų, tikrintų mokytojų nuotaikas, praneštų, kurie iš jų nepalankūs sovietų valdžiai. Tuo tarpu daugelis mokytojų ne tik neskatino sovietinio patriotizmo, bet ir leisdavo mokiniams naudotis necenzūruotais nepriklausomybės laikų vadovėliais.

Nebepajėgdama susitvarkyti su neklusniais pedagogais, valdžia ėmė ruoštis “valymui“.  1941 metų birželio mėnesį jau minėtas J. Zdanevičius slaptame rašte Švietimo liaudies komisariato kadrų valdybos viršininkei L. Vaineikytei nurodo dvi dešimtis nepatikimų darbuotojų, tarp kurių – net 17 mokyklų inspektorių, kuriuos „teks iš einamų pareigų atleisti“. Dar kartą atkreipkime dėmesį, kad šis raštas rašytas 1941 metų birželį, prieš pat prasidedant pirmiesiems masiniams trėmimams. Turėdami galvoje, kad LKP(b) tuo metu jau buvo suskaičiavusi visus “fašistinėms“ organizacijoms priklausančius pedagogus, galime suprasti, kad “atleidimas iš pareigų“ reiškė kur kas liūdnesnį šių žmonių likimą.

Prie mokytojų ir jų laukusių žiaurių represijų netrukus dar sugrįšime. O kol kas pažiūrėkime kaip į mokyklose įvedamą sovietinę tvarką reagavo moksleiviai. Vieną pavyzdį galime rasti  Prezidento Valdo Adamkaus knygoje “Likimo vardas – Lietuva“. Tuometinis “Aušros“ gimnazijos moksleivis prisimena, kaip per iškilmingą mokslo metų atidarymą paleidus “Internacionalą“,  jį tuoj pat nustelbė Tautiška giesmė. „Mes,  kiek sveikatos turime, traukiame „Lietuva Tėvyne mūsų“ […]. Mitingo organizatoriai kažkaip nesugebėjo išjungti garsiakalbių, ir visa, kas vyko mūsų gimnazijoje, buvo girdima Laisvės alėjoje “, – prisimena V. Adamkus.

Tokios spontaniškos protesto akcijos per mokslo metų pradžios šventę vyko ne tik Kaune. Tuo metu Kėdainiuose direktoriavęs Jonas Gutauskas jau atkurtos nepriklausomybės laikais išleistoje knygoje “Mokytojo prisiminimai“ rašo: “Vos pasibaigus iškilmingam naujųjų mokslo metų atidarymui staiga, be jokio dirigento mostelėjimo, mokiniai užtraukė senąjį himną. Čia pat keli žydų tautybės mokiniai pareiškė aštrų protestą ir pasipiktinimą dėl himno, nes tai juos įžeidžia. Bematant aštriais žodžiais kiti jiems atsikirto. Tai buvo pirmas toks mokinių tarpusavio priešiškumo pasireiškimas. Tik ramus ir griežtas reikalavimas nurimti abiejų priešiškų pusių buvo greitai įvykdytas. Papildomai buvo mokiniams paaiškinta, kad dabar jau Lietuva yra Tarybų Sąjungos respublika, ir mes turime giedoti tą patį himną „Internacionalą“, kurį gieda kitos tautos. Taip nuo šiol šio senojo Lietuvos himno nebegiedosime“.

Iš visko sprendžiant, moksleiviai buvo kur kas drąsesni už mokytojus, tad jų protestai nesiliovė visus metus ir ypač suaktyvėdavo per sovietines šventes. Jaunimo pasipriešinimą sovietiniam režimui tyrinėjęs istorikas Romualdas Bagušauskas viename iš savo darbų rašo, kad 1940 metų lapkričio 7 dieną, minint bolševikų perversmo Rusijoje 23-ąsias metines, Kauno III gimnazijos moksleiviai išmetė per tvorą jiems įbruktus plakatus ir atsisakė giedoti “Internacionalą“. Antisovietiniai šūkiai, dažais išteplioti bolševikų vadų portretai, iškeltos trispalvės tapo kone masiniu reiškiniu per sovietų primestas šventes. Reaguodamas į tai, Švietimo liaudies komisariatas įpareigojo mokyklų vadovus kas mėnesį pranešti jam apie mokinių ir mokytojų nuotaikas bei išsišokimus.

Tuo tarpu tautinės šventės buvo minimos visiškai atvirai. Per 1940-ųjų vėlines moksleiviai nesislėpdami lankė ir tvarkė Nepriklausomybės kovose žuvusių karių kapus, o 1941 metų vasario16-osios minėjimas Kaune prie Nežinomo kareivio kapo išprovokavo susirėmimus su milicija ir pirmuosius areštus.

Po 1940-ųjų gruodžio, Lietuvoje pradėjus veikti Lietuvių aktyvistų frontui (LAF), kai kurie vyresnieji moksleiviai ėmė jungtis ir į pogrindines antisovietines organizacijas.

 

Nuo bauginimų – prie represijų

 

Prie aktyvaus pasipriešinimo jungėsi ir mokytojai. Tiesa, aktyviausieji iš jų to padaryti jau nebegalėjo: dar 1940-ųjų birželį prieš rinkimus į vadinamąjį “liaudies seimą“ vien Kauno kalėjime atsidūrė per 200 inteligentų, kurių didelę dalį sudarė būtent mokytojai. Pirmasis sovietų smūgis buvo nukreiptas į pedagogus, priklausiusius Lietuvių mokytojų tautininkų Dr. J. Basanavičiaus sąjungai.

1940-ųjų lapkritį drauge su grupe raseiniškių buvo suimti mokytojai Jonas Survila ir Jonas Rusas. Jie apkaltinti kūrus “fašištinės organizacijos “Šaulių bataliono“ grupes, kurių tikslas – ginklu nuversti tarybų valdžią Lietuvoje ir įkurti Vokietijos tipo karinę diktatūrą“. Prasidėjus karui, J. Survila buvo išvežtas į Čkalovo srities Sol Ilecko kalėjimą ir 1941 m. gruodžio mėnesį sušaudytas. Jonas Rusas 1943 metų vasarį žuvo Karagandos lageryje.

Tai buvo ne pirmos, ir ne paskutinės aukos. Dar iki pirmųjų masinių trėmimų sovietai nužudė arba ištrėmė 59 mokytojus ir kitus švietimo darbuotojus. Per birželio 14-18 dienų tragediją gyvuliniuose vagonuose atsidūrė daugiau nei du tūkstančiai mokytojų ir jų šeimų, o tai sudarė kone penktadalį visų tremtinių. Istorikas Arūnas Bubnys dar 1989 metais laikraštyje “Tarybinis mokytojas“ paskelbtame straipsnyje nurodo, kad iš viso tuomet ištremti 892 pedagogai, kurių didžiąją dalį sudarė pradžios mokyklų mokytojai. Taip okupantai ruošė aikštelę socializmo statybai. Laimei, jų šėtonišką darbą sustabdė prasidėjęs karas.

 

Pasipriešinimo daigai

 

Į Lietuvą vėl sugrįžus sovietams, neištremti ir į Vakarus nepasitraukę senosios mokyklos mokytojai jokių iliuzijų jau neturėjo. Jiems liko du keliai – prisitaikyti, arba aktyviai priešintis okupantui. Pasipriešinimas pedagogams nebuvo naujas dalykas. Dar 1918 metų rudenį, prie Lietuvos artėjant Raudonajai armijai, mokytojai aktyviai dalyvavo kuriant partizanų būrius. Istorija pasikartojo ir 1944-aisiais, kuomet nemažai mokytojų prisijungė prie ginkluotų pokario rezistentų.

Bene žymiausias iš jų buvo Adolfas Ramanauskas-Vanagas.  1945 metų balandžio 25 dieną įstojęs į Nemunaičio apylinkėse veikiantį būrį, iš karto tapęs jo vadu, vėliau buvęs mokytojas vadovavo Dainavos apygardai, Pietų Lietuvos partizanų sričiai, o galiausiai – ir visam Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiui (LLKS). 1956-aisiais A. Ramanauskas-Vanagas buvo išduotas ir suimtas, o 1957 metų rugsėjį sovietų nuteistas sušaudyti. Lemtingo apsisprendimo stoti į ginkluotą kovą dieną pats partizanų vadas savo dienoraštyje prisiminė taip: „Užėjau dar į savo auklėtinių klasę… Vien tik mokytojas gali suprasti, kiek daug tada išgyvenau… Juk turėjau palikti savo mėgstamą darbą, palikti tuos, kuriais rūpinausi, auklėjau, palikti kolegas, kurie buvo tikri lietuviai. Turėjau palikti savo profesiją, kuri, tikėjausi, bus iki mano mirties..“

Reikia pastebėti, kad LLKS vadovybė nuo pat pradžių kalbėjo, jog partizaninį karą ateityje gali pakeisti kova kultūriniame fronte ir kad kultūra gali tapti galingesniu ginklu už automatus, granatas ir kulkosvaidžius. Tokias idėjas brandino ir kėlė ne kas kitas, o šiame sąjūdyje dalyvavę mokytojai. Būtent mokytojo Juozo Šibailos iniciatyva LLKS nutarė pradėti leisti laikraštį „Prie rytmečio rūpintojėlio“, kuris turėjo tapti pirmąja kregžde kovoje už tautos dvasios ir kultūros išlikimą.

Pastebėsime, ir tai, kad tuo metu, kai daugelis Sibiro išvengusių tarpukario inteligentų nėrė į krūmus, būtent mokytojai tapo pogrindžio spaudos branduoliu. Tarp jų galime paminėti Algimanto apygardos Visuomeninės dalies viršininką Jurgį Urboną-Lakštutį, redagavusį apygardos laikraštį “Partizanų kova“ ir šį laikraštėlį apipavidalinusią  Panevėžio gimnazijos piešimo mokytoją Vanda Palukaitę, vėliau už šią veiklą patekusią į lagerius. Pogrindžio spaudoje aktyviai bendradarbiavo Gardino slapyvardžiu pasirašinėjęs Butrimonyse, o vėliau – Birštone mokytojavęs Juozas Karlavičius. Vis dėlto daugumos pogrindžio spaudoje bendradarbiavusių mokytojų vardai taip ir liko nežinomi.

“Žmonių švietimas – tai mūsų gyvybės ir ateities klausimas”. Šie žodžiai, priklausantys pirmajam Lietuvos švietimo ministrui Jonui Yčui, niekada neprarado savo reikšmės. Tuomet besikuriančiai Lietuvai teko įveikti neraštingumą ir rusų kalbos įtaką. Tai buvo nelengva. Sovietų okupacijos sąlygomis reikėjo atsispirti dvasinei prievartai  arba, rizikuojant gyvybe, giliame pogrindyje kantriai daiginti tiesos daigus. Tai buvo dar sunkiau. Tačiau bene sunkiausias uždavinys – įveikti sovietmečio dvasią – tenka šių dienų mokytojams. Tam tikriausiai prireiks ne vienos kartos pastangų.

Lietuvos žinios“, 2012-10-05

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s