Legenda apie keturis komunarus

AL-01

1990-ųjų spalio 26 dieną Kauno miesto valdybos nutarimu iš Ramybės parko į Aukštųjų Šančių karių kapines perkelti keturių tarpukaryje sušaudytų komunistų palaikai. Ta proga prisiminkime kaip ir kodėl sovietiniais metais buvo kuriamas “keturių komunarų“ mitas.

 Aras Lukšas

 Keturi komunarai. Šis žodžių junginys jaunesniems skaitytojams turbūt mažai ką sako. Tačiau sovietmečio karta, be abejo, puikiai prisimena ir paminklą Ramybės skveru paverstose Senosiose Kauno kapinėse, ir Komunarų gatvę Vilniuje, ir žinoma legendą apie “kruvinojo fašistinio režimo“ nužudytus keturis komunistus – Karolį Požėlą, Kazį Giedrį, Juozą Greifenbergerį ir Rapolą Čarną. Mitas apie sušaudytus komunarus buvo pasakojamas visiems – nuo spaliuko iki komjaunuolio. Būtent mitas, o ne istorija, nes apie šį įvykį sovietiniai istorijos vadovėliai ar akademiniai to meto leidiniai pasakoja labai šykščiai, o dalį faktų tiesiog nutyli.

Ką žinojo sovietmečio mokinukas apie keturis komunarus? Daugų daugiausia tai, kad įvykus Lietuvoje “fašistiniam perversmui“, buvo suimta šimtai komunistų, o keturi iš jų, sufabrikavus kaltinimams antivalstybine veikla, nuteisti mirti ir ankstyvą gruodžio 27-osios rytą sušaudyti. Gal dar žino ir tai, kad stovėdami prieš šautuvų vamzdžius, keturi komunarai giedojo “Internacionalą“, taip demonstruodami ištikimybę kovai už revoliuciją ir darbininkų klasę.

Apie kitą šios istorijos dalį tuomet arba kalbėta puse lūpų, arba nutylėta visiškai. Tarkime, mažai kas prisimena, kad kartu su įžymiaisiais keturiais komunarais buvo teisiami dar du jų kovos draugai, kurių vienas nuteistas kalėti iki gyvos galvos, o apie antrąjį, gavusį 8 metus kalėjimo, ir visiškai nutylima. Užmarštin nugrimzdo ir penktasis myriop pasmerktas komunistas, kuriam sušaudymas buvo pakeistas kalėjimu iki gyvos galvos, o vėliau – dar švelnesne bausme.

Kodėl A. Smetonos režimas nuteisė sušaudyti būtent šiuos keturis? Kodėl sovietiniai istorijos retušuotojai neužsimena apie kitus nuteistuosius ir jų likimus? Pamėginkime atsakyti į šiuos klausimus. Tačiau, prieš susipažindami su komunistų kanonizuotų kankinių asmenybėmis, pažvelkime į bolševikinio judėjimo Lietuvoje ištakas.

Penktoji kolona

 “Lietuviškos“ komunistinės organizacijos buvo kuriamos ne Lietuvoje ir su jos valstybingumu savęs nesiejo. Jų atsiradimas susijęs su bolševikų sugalvotos Lietuvos ir Baltarusijos komunistinės valstybės, dar vadintos “Litbelu“, kūrimu. 1918 metais įkurta Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų partiją bei Lietuvos komunistų partija atsirado kaip Rusijos komunistinio judėjimo sudedamoji dalis. Nuo tos akimirkos visa šių organizacijų veikla bus nukreipta prieš Vasario 16-ąją paskelbtą nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Lapkričio mėnesį bolševikai, įkūrę Karinį-revoliucinį komitetą, ėmė ruoštis ginkluotam perversmui kurio tikslas – užgrobti valdžią ne tik Vilniuje, bet ir visuose Lietuvos miestuose bei kaimuose. Gruodžio 2 dieną į Vilnių slapta atvyko Rusijos bolševikų lyderio Vladimiro Lenino emisaras Vincas Mickevičius-Kapsukas. Jis buvo tikras, kad “darbininkų masės“ Lietuvoje yra komunistų pusėje ir kad Vilniuje netrukus prasidės dideli įvykiai.

Netrukus LKP(b) CK paskelbė revoliucinės valdžios manifestą, sakantį, kad visa valdžia Lietuvoje pereina į darbininkų ir valstiečių tarybų rankas. Tačiau svarbiausia šiame dokumente buvo nuostata, jog Lietuva savo valstybės gyvenimą kurs taip pat, kaip Sovietų Rusija ir “eis su ja ranka rankon“. “Tegyvuoja vienybė su RSFSR!“ – toks buvo svarbiausias Lietuvos “revoliucionierių“ šūkis.

Prie Lietuvos artėjant 18  tūkstančių gerai ginkluotų raudonarmiečių, komunistai 1918 metų gruodžio 16 dieną paskelbė sudarantys Vilniuje Lietuvos laikinąją darbininkų ir valstiečių vyriausybę bei įvedantys šalyje sovietų valdžią. Ši V.Mickevičiaus-Kapsuko ir Zigmanto Aleksos-Angariečio sudaryta vyriausybė laikė save atskaitinga tik Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos centro komitetui, kuris buvo tiesiogiai pavaldus Kremliui.

Dabar bolševikai ėmė rengtis įsiveržti į Kauną ir nuversti  ne vienos šalies de facto pripažintą Laikinąją Lietuvos vyriausybę. Vasario 4 dieną tūkstantis Pskovo divizijos karių pajudėjo Laikinosios sostinės link.  Laimei, Kauno užimti raudonajai armijai nepavyko, o prasidėjus pavasariui, jai teko gintis ne tik nuo lietuvių  Balandžio 20-ąją dieną, Lietuvos kariuomenei artėjant prie Vilniaus, klausimą netikėtai ir dramatiškai išsprendė lenkai, staigiu smūgiu užimdami Lietuvos sostinę.

Bolševikams teko trauktis į pogrindį. Tam Kaune buvo įkurtas nelegalus Lietuvos Komunistinių Organizacijų Centro Biuras. Kiek vėliau panaši struktūra  – Lietuvos-Baltarusijos Centro Biuras įkurtas ir Vilniuje. Pastarajame aktyviai veikė ir vienas iš mūsų pasakojimo personažų – Kazys Giedrys. Būtent Vilniuje jis pirmą kartą buvo suimtas. Tačiau prie to grįšime kiek vėliau.

O kol kas, pasibaigus Nepriklausomybės kovoms Lietuvos komunistams teko rūpintis ne revoliucijomis, o savo pačios išlikimu. Be Maskvos pagalbos tai neįmanoma. Finansiškai partiją rėmė Kominternas ir jo Lietuvos sekcija. Ši organizacija rūpinosi ir pogrindžio kadrais. 1920 metais Maskvoje įkurta Lietuvos partinė mokykla per 15 egzistavimo metų apmokė apie 550 komunistų.

Maskvoje parengti penktosios kolonos veikėjai leido Lietuvoje pogrindinę spaudą, platino atsišaukimus, organizuodavo neramumus ir mitingus, o svarbiausia – tapo svarbiu šnipinėjimo sovietų naudai įrankiu, valdomu iš SSRS atstovybės Kaune.

Komunistų padėtis radikaliai pasikeitė 1926-aisiais, po gegužės 8-10 dienomis įvykusių rinkimų į Trečiąjį seimą, kuriuose daugumą balsų surinko kairieji – socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai. Naujoji dauguma šalies prezidentu išrinko liberalumu garsėjusį liaudininką Kazį Grinių. Nepaisydami galvą keliančio komunistinio gaivalo, Prezidentas ir Seimas ėmėsi šalies demokratizavimo. Panaikinta karo padėtis, cenzūra, priimtas Amnestijos įstatymas, po kurio į laisvę ištrūko ne tik valstybei lojalūs kairieji, bet ir atvirai jai priešiški komunistai. Tarp jų – ir už antivalstybinę veiklą kalinti keturi komunarai.  Dabar pats laikas su šiais personažais susipažinti artimiau.

Kelias, atvedęs už grotų

Labiausiai patyręs iš šios ketveriukės buvo Karolis Požėla (partinis slapyvardis – Adolfas). Bolševiku jis tapo dar 1916 metais, studijuodamas mediciną Dorpato (dabar – Tartu) universitete ir iš karto įsitraukė partinę veiklą, dirbdamas pogrindinėje bolševikų spaustuvėje. 1918-ųjų kovo mėnesį K. Požėla sugrįžo į Lietuvą ir ėmėsi organizuoti komunistines kuopeles Joniškėlio apskrityje. Tų pačių metų vasarą atvykęs į Vilnių, jis užmezgė ryšius su kitose vietovėse veikusiais bolševikais Rudenį K. Požėla buvo išrinktas partijos Šiaulių rajono komiteto nariu ir tapo vienu iš  919 metų sausio 8 dienos antivalstybinio sukilimo organizatorių.

Lietuvos kariuomenei sutriuškinus bolševikus, K. Požėla lieka Lietuvoje ir organizuoja komunistinės literatūros spausdinimą Raseiniuose. Žvalgybai nustačius, kur spausdinami atsišaukimai ir komunistų laikraštis “Tiesa“, K. Poželai tenka sprukti į Kauną, kur jis įkuria pogrindinę spaustuvę „Spartakas“. Tuo pat metu K. Požėla sparčiai kyla partinės karjeros laiptais. 1920 metais jis kooptuojamas į LKP Centro komitetą, po poros metų tampa CK Organizacinio biuro sekretoriumi, o paskutiniaisiais savo gyvenimo metais patenka į “partinį Olimpą“ – LKP CK Politinį biurą. 1926 metų pavasarį, dar iki III Seimo pradėtos demokratizacijos, jis šeštą kartą atsiduria už grotų.

Tuo pat metu Kaune buvo suimtas ir kitas komunistinio pogrindžio veikėjas – Juozas Greifenbergeris (partinis slapyvardis – Viktoras). Jis į komunistinį judėjimą įsitraukė 1918-aisiais Smolenske, dirbdamas kalviu į šį Rusijos miestą iš Vilniaus evakuotame “Vilijos“  fabrike ir besimokydamas Smolensko gimnazijoje. Būtent ten K. Giedrys tapo aktyviu komjaunimo organizatoriumi. 1919 metu pradžioje bolševikams užgrobus Vilnių, J. Greifenbergeris, tapo vienu iš aktyviausių Litbelo partinių veikėjų. Jis vadovavo šio bolševikų sumanyto valstybinio darinio Komunistinei jaunimo sąjungai, o vėliau, Vilnių užėmus lenkų legionams, pasiųstas nelegaliai veiklai į Lietuvą. Svarbiausias J. Greifenbergerio uždavinys  – įsikurti Kaune, organizuoti ten komjaunimo kuopeles, leisti ir platinti nelegalią spaudą.

1921 metais Karaliaučiuje vykusiame LKP III suvažiavime J. Greifenbergeris išrenkamas Centro Komiteto nariu ir nuo tos akimirkos,  tampa, galima sakyti, K. Požėlos dešiniąją ranka. J. Greifenbergerio karjera tiksliai kartoja vyresniojo bolševiko kelią – 1924 metais jis kooptuojamas į CK Organizacinį, o po poros metų – į Politinį biurą.

Trečiasis komunaras – Kazys Giedrys, buvo suimtas kur kas anksčiau, nei du pirmieji šios istorijos personažai. Jis Lietuvos žvalgybai įkliuvo 1924 metų balandžio 4 dieną ir netrukus už antivalstybinę veiklą buvo nuteistas kalėti 4 metus.

Beje, šio veikėjo biografija gerokai skiriasi nuo kitų – komunistu jis tapo ne Rusijoje, o Amerikoje, į kurią 1911 metais atvyko uždarbiauti iš Peterburgo. Dirbdamas staliumi Bostono, Arlingtono ir Filadelfijos baldų fabrikuose, K. Giedrys netruko įsitraukti į Lietuvių Socialistų sąjungą ir prisišlieti prie kairiojo, bolševikinio jos sparno. Amerikoje K. Giedrys susidūrė su lietuvių komunistų idėjiniu vadu V. Mickevičiumi-Kapsuku. Po 1917 metų Vasario revoliucijos, abu šie veikėjai grįžo į Petrogradą. Čia K. Giedrys aktyviai veikė lietuvių bolševikų gretose.

1919 metų pavasarį, K. Giedrys, kaip Litbelo Komunistų partijos veikėjas siunčiamas į Minską, kurį rugpjūčio mėnesį užima lenkai, o rugsėjo 24-ąją jis perkeliamas Vilnių.

Išsilaikyti pogrindyje K. Giedriui pavyko maždaug metus, kol 1920 metų birželio 29 dieną jis buvo suimtas. Lenkai greičiausiai būtų K. Giedrį sušaudę, tačiau teismas neįvyko. Liepos pradžioje, prie Vilniaus artėjant bolševikams, kalėjimas buvo evakuotas. Perkeltas į netoli Krokuvos įkurdintą stovyklą, lietuvis komunistas 1921 metų pavasarį, Lenkijai ir Sovietų Sąjungai apsikeitus politiniais kaliniais, atsidūrė Maskvoje.

1923 m. spalio pabaigoje K. Giedrys LKP CK nutarimu siunčiamas nelegaliam darbui į Lietuvą, tačiau labai greitai pateko į Lietuvos žvalgybos akiratį ir po pusmečio jau sėdėjo kalėjime.

Ir, pagaliau, jauniausias iš ketveriukės – Rapolas Čarnas (tikroji pavardė – Rafail Čiornyj). Smulkaus žydo prekybininko sūnus, naktimis dirbęs kepykloje. 1946 metais išleistoje propagandinėje knygelėje teigiama, jog ieškoti ryšių su komjaunimu jį paskatino skurdas. 1920 metais Kaune egzistavo tik viena neskaitlinga komjaunuolių gimnazistų kuopelė, kuriai buvo patikėta įtraukti į šią organizaciją darbininkų jaunimą. Taigi, “Liovkos“ vardu žinomas gimnazistas eidavo prie fabrikų ir dirbtuvių vartų ir agituodavo darbininkus.

Vis dėlto “Liovka“ buvo prastas konspiratorius, nes politinė policija jį pastebėjo gana greitai. R. Čarnui teko sprukti į Šiaulius, o 1921-aisiais, niekieno netrukdomas, jis išvyko mokytis į partinę mokyklą Maskvoje.

1922 metų gegužę sugrįžęs į Lietuvą R. Čarnas imasi rimtesnių darbų. 1923-aisiais jis įstoja į komunistų partiją, drauge likdamas ir komjaunimo Centro biuro nariu. Kadangi dauguma kitų CB narių veikė provincijoje, Kaune likęs “Liovka“  greitai tapo faktiniu viso Lietuvos komjaunimo vadovu. Kauno kalėjime jis atsidūrė 1924 metų vasario 10 dieną ir nuo to laiko daugiau kaip dvejus metus laukė teismo.

Kaip matome, į už grotų komunistų kankinius atvedė skirtingi keliai, tačiau į laisvę jie išėjo vieną dieną – tuoj po 1926 metų liepos 6-ąją kairiųjų seimo paskelbtos amnestijos. Visa ketveriukė, kaip ir šimtai kitų tiesiogiai Maskvai pavaldžių komunistų, nedelsdama ėmėsi atviros veiklos prieš Lietuvos valstybę.

Išaukštintieji ir užmirštieji

 Politinė įtampa šalyje tuo metu buvo pasiekusi kritinę ribą. Piktnaudžiaudami demokratinėmis laisvėmis, prieš valdžią agitavo komunistai, iš dešinės ją daužė krikdemai. Opozicija tvirtino, kad lietuviai dar nepribrendę demokratijai ir nemoka ja naudotis. Vėliau tuometinės visuomenės nepasiregimą demokratijai pripažins ir pats K. Grinius: „Demokratinių laisvių kai kurie Lietuvos žmonės nemokėjo suprasti. (…). Jos skatino tuos žmones prie chuliganizmo ir neleistinumų, ir vyriausybė kalta, kad ji per vėlai juos pažino“ – rašoma buvusio Prezidento atsiminimuose.

Tikra ar menama komunistinio perversmo grėsmė tapo viena iš priežasčių, paskatinusių tautininkus 1926 metų gruodžio 17 dieną surengti valstybės perversmą,  nušalinti nuo pareigų prezidentą K. Grinių ir pasodinti į valstybės vadovo kėdę Antaną Smetoną.

Iš karto po perversmo komunistų partija buvo uždrausta, o jos vadovai ir daug narių buvo suimti. Kalėjime atsidūrė ir LKP centro komiteto sekretorius K. Požėla, CK narys J. Greifenbergeris, raudonosios pagalbos centro komiteto narys K. Giedrys, bei komjaunimo centro komiteto narys R. Čarnas.

Dabar atsiverskime 1965 metais išleistos “Lietuvos TSR  istorijos“ III tomo 187 puslapį, kuriame šie įvykiai aprašomi taip: “Įvykdę perversmą, fašistai norėjo kuo greičiau susidoroti su Lietuvos Komunistų partija – darbininkų klasės avangardu, visų darbo žmonių vadovu klasių kovoje. Jie paskubomis sufabrikavo komunistų bylą ir perdavė ją nagrinėti karo lauko teismui. 1924 m. gruodžio 24 d. šis “teismas“ Kaune 2-ojo pėstininkų pulko kareivinėse nagrinėjo K. Požėlos, J. Greifenbergerio, F. Abramavičiaus, K. Giedrio ir R. Čarno bylą. Smetoniniai fašistiniai “teisėjai“ paskyrė budelišką nuosprendį tauriausioms lietuvių tautos asmenybėms. K. Požėla, J. Greifenbergeris, K. Giedrys ir R. Čarnas buvo pasmerkti mirtis, o F. Abramavičius nuteistas kalėti iki gyvos galvos“.

Štai tiek. Kelios šykščios eilutės, skirtos “tauriausioms lietuvių tautos asmenybėms“ akademiniame istorijos leidinyje. Ne ką daugiau apie komunarų teismą sužinosime ir iš juos išaukštinusio V. Kapsuko raštų. Tuo tarpu pridurti prie šios istorijos tikrai yra ką.

“LTSR istorijoje“  nė žodžiu neužsimenama apie tai, kad su keturiais komunarais ir F. Abramavičiumi tądien buvo teisiamas ir dar vienas komunistas. Tuo tarpu gretimame knygos puslapyje puikuojasi komunistuojančių Amerikos lietuvių leidinėlio “Šalin fašizmas!“ faksimilė, kurioje cituojami vieno iš pasmerktųjų žodžiai: “Mus karo lauko teismas pasmerkė keturius sušaudyt: “Požėlą Karolį, Greifenbergerį Juozą Giedrį Kazį ir Čiornyj Rafailą; vieną, Abramavičių Faivušą, amžinam kalėjimui ir Šelugą – 8 metams.“

Kas tas paslaptingasis Šeluga ir kodėl jo vardo nemini istorija?  Šiokio tokio aiškumo įneša V. Kapsukas, kurio raštų II tomo priede nurodoma, jog 1893 metais gimęs Ipolitas Šeluga buvo revoliucinio judėjimo dalyvis, kuris 1929 metais nuo judėjimo atsimetė. Kitoje šios knygos vietoje rasime užuominą, kad I. Šeluga galėjo būti slaptasis Lietuvos politinės policijos bendradarbis. Tačiau kodėl tuomet jis buvo nuteistas kalėti? V. Kapsukas pateikia tokią versiją – žvalgybai dirbęs I. Šeluga vėliau kažkuo neįtiko savo kuratoriams, todėl buvo panaudotas kaip vaizdinė priemonė karo laiko teismo nešališkumui įrodyti. Na, o krikdemams artimas dienraštis “Rytas“, palyginti švelnią I. Šelugai skirtą bausmę aiškina tuo, kad šis buvęs “mažai susipratęs darbininkas, pildžiusis visa, kas jam sakoma“. Šiaip ar taip, paslaptingojo I. Šelugos pėdsakai nuo to momento dingsta nežinioje.

Kaltas, nes liko gyvas

Tačiau tai dar ne visi nutylėjimai. To meto vadovėliuose nerasime užuominos apie tai, kad mirties bausme tuomet buvo nuteisti ne keturi, o penki komunistai. Penktas pasmerktasis buvo drauge su keturias komunarais suimtas Pijus Glovackas. Tiesa, karo lauko teismas nuosprendį jam paskelbė tik 1927-ųjų vasario 5 dieną. Toks nutylėjimas atrodo keistas, mat P. Glovackas nuo 1925 metų buvo pogrindinio Lietuvos komjaunimo CK sekretorius. Šio veikėjo ignoravimą galima paaiškinti nebent tuo, kad jis liko gyvas.

P. Glovackui mirties bausmė buvo pakeista kalėjimu iki gyvos galvos, po metų, pritaikius bendrą amnestiją bausmė sumažinta iki 15 metų sunkiųjų darbų, o 1939-aisiais, atsėdėjęs 13 metų, revoliucionierius paleistas į laisvę ir netrukus vėl prisijungė prie darnios Lietuvos nepriklausomybės duobkasių komandos.

Kuo P. Glovackas nusipelnė tautininkų valdžios malonės? Juk jam pateikti kaltinimai skambėjo išties grėsmingai: “Teisiamasis Glovackas kaltinamas tuo, kad laikotarpyje rugpjūčio-gruodžio mėnesių iki 17 d. imtinai, jau karo stoviui esant  priklausė slaptai sąjungai ir kurstė visuomenę dėtis prie nurodytos sąjungos, kad ginkluotu sukilimu nuversti konstitucijos keliu įvestą tvarką ir įvesti naują tvarką, kur valdžia priklausytų išimtinai komunistų partijai“.

Atsakymą į klausimą, kodėl P. Glovacko vis dėlto buvo pasigailėta, galima rasti jo dienoraštyje, kur cituojamas nuteistojo laiškas Vyriausiajam Tribunolui. Šiame laiške išdėstyti tokie argumentai: “tą rytą, dar, pirma, nebuvo paskelbtas karo stovis, o antra, neaišku, prieš kurią valdžią. Tik nuvertus III Seimo pastatytą valdžią buvo įvestas karo stovis ir todėl aš negalėjau būti teisiamas karo lauko teismo, bet apygardos teismo.“

Kaip matome, vienas paprastas argumentas pakeitė “žiauriojo fašistinio teismo“ nuosprendį ir išsaugojo P. Glovacko gyvybę.

Tuo tarpu bendražygiai P. Glovacko mėginimą apsiginti suprato kaip malonės prašymą, vadinasi – kaip išdavystę. „Komunistai nemaldauja pasigailėjimo. Jiems nėra ko prašyti malonės, nes jie jokio prasižengimo nėra padarę; – Jie tik iš visų jėgų gynė darbininkų klasės reikalą“ – rašė tuomet šiltai ir saugiai Maskvoje sėdėjęs V. Kapsukas. Taigi  P. Glovackas užsitraukė savo bendrų nemalonę, tačiau taip nutiko ne jam vienam. 1927 metais P. Glovackas, iki gyvos galvos nuteistas F. Abramavičius ir kai kurie kiti politiniai kaliniai netgi sudarė frakciją “Kolektyvo aktyvas“, leidusią sau kritikuoti LKP CK poziciją. Už tai visi jie buvo pašalinti iš partijos, o kai kurie dingo ir iš sovietinių istorijos vadovėlių.

Tiesa, P. Glovackas partijoje vėliau buvo reabilituotas. 1940-aisiais, Lietuvą okupavus sovietams, jis buvo paskirtas sovietinės Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos sekretoriumi, kitaip sakant – vienu iš jos likvidatorių. Atlikęs šį darbą, P. Glovackas ėmėsi Lietuvos ūkio sovietizavimo –  nuo 1940 metų rugpjūčio 25 dienos jis buvo paskirtas LSSR Valstybinės plano komisijos pirmininku, o nuo 1941 m. gegužės –  Liaudies komisarų tarybos pirmininko pavaduotoju. Prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, P. Glovackas, kaip ir daugelis sovietinių bei partinių aktyvistų bėgo į Rusiją. Tačiau nesėkmingai. Kažkur ties Daugpiliu jį pakirto per klaidą paleista raudonarmiečio kulka.

Taigi, pokario metais ant postamento atsidūrė tik keturi komunarai. Simboliška, kad valstybės pamatus griovusių veikėjų palaikai 1947 metais buvo ekshumuoti, sudeginti, ir palaidoti Kauno karo muziejaus sodelyje, kuriame dar taip neseniai liepsnojo amžinoji ugnis žuvusiems Nepriklausomybės kovose Lietuvos savanoriams. Ne mažiau simboliška ir tai, kad 1973-aisiais keturi komunistų stabai buvo pastatyti prie sovietų sunaikintų Senųjų Kauno kapinių, kur šeštajame dešimtmetyje prie dar nespėto nugriauti paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę vėlinių žvakelių šviesoje plazdėjo paskutinės iš vaikiškų šalikų ir skarelių supintos trispalvės.

Lietuvos žinios“,  2012-10-26

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s