Išdavęs ir išduotas

AL-06

 1914 metų lapkričio 18 dieną gimė Jonas Deksnys – vienas prieštaringiausių pokario išeivijos bei rezistencijos veikėjų. Šiandien prisiminkime, kaip, įsivėlęs į didžiųjų valstybių žaidimus,  jis pasirinko gyvybę, o drauge – ir  išdaviko lemtį.

 Aras Lukšas

 Vėjuotą ir žvarbią 1950 metų gruodžio 10-osios naktį į jūros mūša į krantą ties Palanga išmetė guminę valtį. Iš jos iššokę trys vyrai susirinko mantą ir ėmėsi procedūros, kuriai rengėsi ne vieną mėnesį. Pirmiausia reikėjo supjaustyti valtį ir paslėpti jos skiautes taip, kad jų neaptiktų patruliuojantys sovietų pasieniečiai. O jau tuomet, prisidengiant tamsa, traukti į rytus, link vietos, kur juos pasitiks kovos draugai.

Netrukus, gūždamasi nuo į kaulus besismelkiančio drėgno vėjo, trijulė patraukė į savo pirmą ir paskutinį žygį. Du britų žvalgybos mokykloje parengti agentai radistai – Algirdas Eugenijus Leichmanas-Rasa ir Povilas Janickis-Jūraitis, galvodami apie greitą susitikimą su Lietuvos partizanais nė nenujautė, kad jų palydovas “Gintautas“ – MGB agentas ir kad jis veda juos tiesiai į pražūtį. Nenumanė ir to, kad jie – jau ketvirtoji desantininkų grupė, neišvengiamai turėjusi patekti į priešo rankas. Kaip ir to, kad toks pat likimas lauks dar bent keturių tokių grupių. Mažai kas iš desantininkų vėliau sužinos, kad dėl jų pražūties kaltas buvęs bendražygis – dabar priešo pusėje veikiantis Jonas Deksnys.

Kas buvo Jonas Deksnys-Hektoras? Drąsus, bet vėliau palūžęs kovotojas, kokių Lietuvos pasipriešinimo istorijoje, deja, būta daug? Beatodairiškas avantiūristas, ieškojęs tik nuotykių ir nesukęs sau galvos dėl idėjinių ar moralinių principų? Profesionalus provokatorius? O gal didvyris, sąmoningai paaukojęs savo garbę ir reputaciją tam, kad Lietuvoje būtų išvengta dar didesnio kraujo praliejimo? Atsakyti į šiuos klausimus kiekvienas gali savaip. O mes, nemėgindami nei vertinti, nei teisti, pakalbėkime apie faktus.

 

Dūžtantis pasaulis

 

J. Deksnio biografijos pradžia, nežadėjo nei įdomaus, nei audringo gyvenimo. Ko galėjo tikėtis mokslų neragavęs septyniolikmetis vaikinukas iš balose, kemsynuose ir skurde skendinčio prie pat Latvijos sienos prisiglaudusio Tumasonių kaimo atbėgęs ieškoti laimės į Laikinąją sostinę? Tokių kaip jis buvo daug. Daugumos jų laukė panašios perspektyvos – juodas darbas ir skurdus gyvenimas darbininkų priemiesčiuose. Ir Jonas savo karjerą pradėjo ne kitaip – tikrąja to žodžio prasme braidydamas po dvokiančias atmatas, mat jam pavyko įsitaisyti darbininku miesto kanalizacijoje.

Ir vis dėlto J. Deksnio gyvenimas staigiai ir radikaliai pakrypo kita linkme. Tai, matyt lėmė dvi aplinkybės. Pirmoji greičiau išorinė – 1934-aisiais atvykęs į Kauną, jis apsistojo pas rokiškėną skulptorių Juozą Mikėną, kur jau gyveno kiek anksčiau atvažiavęs vyresnysis Jono brolis Juozas. Tačiau apie Juozą Deksnį šiandien niekas nekalba, tuo tarpu Jonui buvo lemta patekti į istoriją. Taigi, be žinomo skulptoriaus globos, staigų Jono skrydį turėjo lemti ir kitos, vidinės priežastys – nepaprasti jo gabumai ir imlumas.

Kaip kitaip paaiškinti, kad, nepraėjus nė porai metų, buvęs kanalizacijos darbininkas jau darbuojasi kurjeriu, o vėliau ir sąskaitininku britų elektrotechnikos bendrovėje “The Automatic Electric & Co“. Prieš tai jis sugeba su pagyrimu baigti suaugusiųjų gimnazijos penktąją klasę, išlaikyti didžiąją dalį vidurinės mokyklos egzaminų ir išmokti anglų bei vokiečių kalbas.

Atitarnavęs kariuomenėje, J. Deksnys pasiprašo priimamas laisvu klausytoju į Vytauto didžiojo universiteto Gamtos-matematikos fakultetą (laikyti visų brandos egzaminų jis taip ir nerado reikalo ar laiko). Čia jis pasižymi kaip itin stiprus matematikas, nuolat išlaikydavęs egzaminus įvertinimu “labai gerai“.

Tačiau, kaip knygoje “Pavargęs herojus“ pastebi J. Deksnio biografiją tyrinėjęs Liūtas Mockūnas, po poros semestrų jo studijų knygelėje įrašų jau nebėra – matyt, ir šis užsiėmimas per metus spėjo nusibosti. Kur kas įdomiau buvo tiesiog lankyti patinkančias paskaitas, o dar labiau – dalyvauti studentų korporacijų “Baltija“ ir “Jūra“ veikloje. Beje toks visuomeninis aktyvumas J. Deksniui labai greitai atsirūgs.

Tai įvyks prasidėjus sovietinei okupacijai, kuri J. Deksniui, kaip ir daugeliui kitų jaunų nerūpestingų žmonių taps perkūnu iš giedro dangaus. Jono bendramokslis, o vėliau pogrindžio laikų pažįstamas Karolis Drunga po dviejų dešimtmečių viename iš savo straipsnių prisimins: “Ne visi, bet daug kas 1940 metais pasijutome lyg gatvėje pamesti vaikai. Sugriuvo visi saugūs atrodę pylimai, už kurių mes nerūpestingai žaidėme gyvenimą. Nebeliko nieko, kas už mus pagalvotų ir pasakytų, kad tai ten ir taip reikia daryti. Liko tik klausimas – kodėl ir kaip? Atsakymą gi turėjome patys sau susirasti.“

Daugelis atsakymą sau rado greitai – su okupacija susitaikyti negalima. Tad rudeniop, prasidėjus mokslo metams, iš krikščioniškos pakraipos VDU studentų ėmė kurtis pirmoji pogrindžio grupė, žiemos pradžioje išplėtusi savo veiklą ir į provinciją. Liberalių pažiūrų jaunimas vienijosi į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą (LLKS). Tačiau rimčiausia pogrindžio jėga tapo buvusio Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje Kazio Škirpos įkurtas ir įvairių pažiūrų politinius pabėgėlius suvienijęs Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). Startavęs Berlyne ir netrukus išplėtęs veiklą į Lietuvą, LAF buvo bene skaitlingiausia ir geriausiai organizuota antisovietinio pogrindžio jėga, netrukusia tapti savotišku visų pogrindinių organizacijų “stogu“.

J. Deksnio pogrindžio veikloje kol kas nematome. Jis ramiai tebedirba raštininku “Inturistu“ perkrikštytoje Lietuvos turistų sąjungoje. Su LAF mūsų pasakojimo herojus susidurs vėlų rudenį, jau kalėdamas Kauno IX forte, kuriame jis atsidurs su daugybe kitų buvusių studentų organizacijų aktyvistų.

 

 

Nacių kalėjimuose

 

Iš IX forto J. Deksnį išvadavo prasidėjęs SSRS ir Vokietijos karas. Matyt, paskatintas nelaisvės draugų pavyzdžio, jis iš karto įstojo į LAF ir per trejetą legalios organizacijos veiklos mėnesių nuo eilinio nario pakilo iki štabo administracijos skyriaus viršininko. Toks šuolis atrodo gana keistas, nes  kitaip nei Berlyne, kur veikusioje LAF struktūroje rado vietą įvairių pažiūrų veikėjai, Kauno organizacijoje dominavo  krikščioniškų organizacijų atstovai. Taigi, liberalių pažiūrų J. Deksniui iškilti čia buvo nepalyginimai sunkiai, nei kam kitam. Vis dėlto, jis ne tik iškilo organizacijos viduje, bet ir gavo tarnybą LAF įkurtos Laikinosios vyriausybės II skyriuje, kur buvo nagrinėjamos komunistų bylos. Šis staigus iškilimas tik dar kartą patvirtina J. Deksnio gebėjimą, esant reikalui, ir sieną galva pramušti. Tiesa, sėkmė jį lydėjo neilgai.

Laikinojoje vyriausybėje J. Deksnys dirbo apie tris savaites. Rugpjūtį naciai ją išvaikė, o netrukus likvidavo ir LAF. J. Deksnio gyvenime prasidėjo naujas nesėkmių ruožas, kuris galėjo baigtis tragiškai. Likvidavus LAF, J. Deksnys įsitaisė į dirbti į vaistų sandėlį tačiau ir šis po kelių mėnesių buvo uždarytas. Buvęs LAF ir LLKS aktyvistas liko be pajamų šaltinio, tad pinigų prasimanydavo retsykiais šį bei tą parduodamas juodojoje rinkoje. Suprantama, nacių valdžia už tokius dalykus nebūtų paglosčiusi, tačiau J. Deksnio laukė kur kas didesnė bėda – 1943 jis vos neatsidūrė Štuthofo koncentracijos stovykloje. Ir visai ne dėl spekuliacijos. Tiesiog vokiečiai, keršydami už mobilizacijos į lietuvišką SS legioną sabotavimą, tų metų kovo viduryje suėmė ir įkalino Štuthofe didelę grupę lietuvių inteligentų. Būsimų kalinių sąraše buvo ir J. Deksnio pavardė. Tačiau likimas išgelbėjo: atėję suimti LAF aktyvisto, gestapininkai paprasčiausiai nerado jo namie. Nuo tos akimirkos J. Deksniui teko slapstytis. Tačiau ir vėl neilgam.

Iš ankstesnių įvykių matome, kad sėdėti kaip pelė po šluota J. Deksnys negalėjo – pavojai, kova, vaikščiojimas peilio ašmenimis – štai kas traukte traukė šį jauną vyrą. Kaip pasakoja jau minėtas L. Mockūnas, slapstydamasis J. Deksnys dažnai užsukdavo pas savo buvusį globėją skulptorių J. Mikėną, kur kartais susitikdavo rašytoją Kazį Borutą. Abu vyresnieji bičiuliai bandė J. Deksnį paprotinti, kad šis nekaišiotų pirštų tarp durų. “Ten, kur grumiasi du jaučiai, į tarpuragę uodui nėra ko lįsti, nes tave sutraiškys“,  – sakydavęs jam Boruta. Tačiau J. Deksnys jo nepaklausė ir toliau aktyviai kovojo prieš vokiečių planuojamą Lietuvos vyrų mobilizaciją į pagalbinius vermachto dalinius. “Lietuvis tokiomis sąlygomis negali užmerkti akių ir eiti vokiečių vedamas kažkur į rytus vokiečių pagalbinės tarnybos pavidale“, – 1944 metų balandžio 9 skelbė J. Deksnio redaguotas LLKS leidinys “Laisvės kovotojas“.

Nacių atsakymo į tokį pareiškimą ilgai laukti neteko. Po kelių dienų leidinio redaktorius su visu LLKS aktyvu buvo suimtas. Nuo tos dienos prasidėjo daugiau nei metus trukusi jo epopėja po Vokietijos kalėjimus. Baigėsi ji tik 1945 metų balandžio 13 dieną, kai Bavarijos Bairoito kalėjimo kalinius, kur tuomet buvo laikomas J. Deksnys, išvadavo amerikiečių kariuomenė.

 

Beprotiškas sumanymas

 

Vos atsidūrusį saugioje užuovėjoje – perkeltųjų asmenų stovykloje, J. Deksnį vėl užvaldo troškimas veikti. Tiesa, veiklos tarp lietuvių pabėgėlių netrūksta. Kaip tik tuo metu sutelkę jėgas aktyvesni lietuvių veikėjai mėgina atgaivinti gerokai gestapo apgenėtą Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK). Tačiau mūsų herojui to nepakanka, o ir tarp VLIK veikėjų, kurių daugumą sudaro jam ne itin simpatingi krikščioniškosios pakraipos atstovai, jis, regis, nesijaučia komfortiškai. Ir štai 1945 metų vasarą J. Deksniui ir jo bičiuliui Klemensui Bruniui kyla mintis, kuri daugeliui “dipukų“ atrodytų beprotiška: nuvykti į sovietų okupuotą Lietuvą, susipažinti su esama padėtimi ir pamėginti užmegzti ryšius su vietos pogrindžiu.

Nesiimsime aprašinėti visų ilgos ir pavojingos kelionės peripetijų – vien joms prireiktų atskiro ilgo pasakojimo. Tad pasakysime tik tiek, kad abu atvykėliai tų pačių metų lapkričio 28 dieną Kaune susitiko su būsimu Pietų Lietuvos partizanų srities vadu Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu. Susitikime, apie kurį nieko nežinojo nei išeivijos organizacijos nei perkeltų asmenų stovyklas akylai stebėjusios Vakarų slaptosios tarnybos, buvo nutarta kiek įmanoma greičiau įkurti bendrą pasipriešinimo vadovybę.

Turbūt nereikia nė sakyti, kad ginkluoto pasipriešinimo Lietuvoje mastai padarė J. Deksniui didžiulį įspūdį. Tad jau keliaudamas atgal iš okupuotos tėvynės, jis puoselėjo planus sugrįžti į Lietuvą dar kartą ir organizuoti bendrą pasipriešinimo vadovybę. Štai tada rezistentas pirmą kartą akis į akį susidūrė su britų žvalgyba.

Išgirdę J. Deksnio pasakojimus apie Lietuvoje veikiantį galingą antisovietinį pasipriešinimą ir jo ketinimus dar kartą vykti tėvynėn, britai nutarė pasinaudoti šia situacija ir panaudoti rezistentą kaip neblogą žvalgybinės informacijos kanalą. Susiradę J. Deksnį, anglai pasiūlė jam nedidelę finansinę paramą ir radijo šifrus. Deja, patyrę žvalgybos vilkai nė nenumanė, kad, pastumdami lentoje lietuvį pėstininką, jie pradeda lošti neišlošiamą partiją.

Antrą kartą į Lietuvą J. Deksnys atvyko 1946 metų gegužės 2 dieną. Svarbiausia žinia, kurią jis nešė Lietuvos partizanams, buvo pasiūlymas įkurti Vyriausiąjį Lietuvos atstatymo komitetą (VLAK), kaip politinį pasipriešinimo vadovybės centrą, ir Bendrąjį demokratinio pasipriešinimo sąjūdį (BDPS), kaip karinę jo vadovybę. Kitaip sakant, VLIK ir jo vadovybė nuo šio proceso turėjo likti nuošalyje.

Gegužės 31-ąją toks pasiūlymas bei raginimas kuo greičiau sudaryti Vyriausiąją partizanų vadovybę nuskambėjo svečio susitikime su Lietuvos partizanų Tauro apygardos vadu Zigmu Drunga-Mykolu.

 

„Erelis“ pradeda ir laimi

 

Štai dabar ir prasideda didysis žaidimas. Beveik lygiai tuo pat metu su Tauro apygardos vadovybe ryšius užmezga ir Erelio slapyvardžiu prisidengęs Aukštaitijos partizanų organizacijos atstovas ir Vilniuje esančio Vienybės komiteto narys Juozas Markulis. Niekas tuomet dar nė neįtaria, kad tarimasis rezistentas Erelis – vienas pavojingiausių MGB agentų ir provokatorių.

Savo juodą darbą – perimti visą Lietuvos pasipriešinimo vadovybę Erelis buvo pradėjęs jau anksčiau. Balandžio mėnesį  Pietų ir Rytų Lietuvos partizanų vadų susitikime jis mėgino įpiršti  vadinamąją pasyvaus pasipriešinimo idėją, tačiau jai nebuvo pritarta. Tad J. Deksnio pasirodymas MGB maitvanagiui tapo geriausia dovana. Birželio 6 dieną Tauro apygardos Geležinio Vilko štabe vykusiame pasitarime pasiuntinys iš Vakarų pasiūlė įkurti Vyriausiąjį Lietuvos Atstatymo Komitetą (VLAK),  VLIK‘ui  paliekant tik užsienio delegatūros funkciją. Suprasdami tokį siūlymą kaip bendrą Vakaruose suformuotą poziciją, partizanų vadai su juo sutiko. Maža to, J. Deksnio pasiūlymu iki visiško VLAK suformavimo jo uždaviniams atlikti įpareigotas tariamas Vienybės komitetas, kuriam vadovauti paskirtas J. Markulis

Sunku net patikėti, kaip lengvai J. Deksnys prarijo Erelio jauką. Jis apsigyveno J. Markulio namuose Vilniuje ir paprašė jo pagalbos surengti čia pogrindžio vadų pasitarimą, kuris įvyko rugpjūčio 12 dieną. Šiame susitikime MGB provokatorius pristatytas jau kaip VLAK pirmininkas ir Bendrojo Demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) vadovas.  Nuo šios akimirkos tiek BDPS, kaip politinę rezistentų Vyriausiojo Ginkluotųjų pajėgų štabo vadovybę tiek patį J. Deksnį jau visiškai kontroliavo priešas.

Iš misijos Lietuvoje J. Deksnys grįžo ne vienas. Drauge su juo į Vakarus atvyko ir partizanų atstovas Antanas. Niekas nė nenumanė, kad tariamasis Lietuvos pogrindžio veikėjas iš tiesų yra MGB agentas Lavrentijus Maksimovas. Taip ir J. Deksnys ir jį kuruojantys anglai vis labiau painiojosi sovietų saugumo mezgamame voratinklyje. Perspėti į vakarus sugrįžusio J. Deksnio nebuvo kaip. Nors svečius globojęs partizanas Juozas Lukša-Daumantas netruko išsiaiškinti, kas iš tikrųjų yra J. Markulis, pogrindininkai neturėjo nei radijo siųstuvo, nei kokių nors adresų. Taigi, MGB paleista mėsmalė sukosi vis greičiau, laukdama naujų aukų.

Susitikti su J. Deksniu J. Lukšai pavyks tik 1947 metų gegužę Lenkijos Gdynės mieste. Tik tuomet J. Deksnys sužinos apie tikruosius Erelio tikslus, tačiau MGB čiuptuvai jau puikiai veiks ir be šio savo darbą atlikusio agento. Beje, kaip tik šiame susitikime G. Deksnys įteiks J. Lukšai pirmąją britų paramą – 1200 dolerių. Mainais anglams J. Lukša perduos sovietinių dokumentų pavyzdžių. Na, o saviškiams – Lietuvos Romos katalikų laišką popiežiui Pijui XI, pogrindžio spaudos, dokumentų, nuotraukų, dainų rinkinius, išvežtųjų į Sibirą sąrašus, ir įgaliojimus J. Deksniui atstovauti Lietuvos rezistencijai užsienyje.

 

Paskutinė misija

 

Susitikimas Gdynėje puikiai atspindėjo santykius tarp Lietuvos rezistentų ir britų žvalgybos. Duodi ir gauni, o visa kita – jau jūsų, o ne mūsų reikalas – toks buvo pagrindinis anglų principas. Plečiantis šaltajam karui, mūsų rezistentai, žinoma, gaudavo ir britų, ir amerikiečių žvalgybų paramą, bet tik mainais į juos dominusią informaciją. 1948-aisiais britų žvalgybininkas Alexanderis McKibbinas, (beje jis ir sugalvojo panaudoti Baltijos šalių rezistentus savo žvalgybos tikslams) jau aiškiai leido suprasti, kad bet kokiuose mainuose svarbiausi ne lietuvių, o britų interesai. To jis neslėpė ir rengdamas trečią, svarbiausią J. Deksnio misiją Lietuvoje.

Taigi, rengdami J. Deksnį ir jo bendražygius Kazimierą Pyplį bei Valdemarą Briedį  Švedijoje įkurdintoje žvalgų mokykloje, britai tikėjosi gauti slaptų duomenų apie sovietų karinį jūrų laivyną ir oro pajėgas, atominės energetikos ir raketinių variklių mokslinius tyrimus. Visa kita veikla buvo palikta pačių kovotojų nuožiūrai. Tiesą sakant, tai galėjo būti visai neblogas sandėris, jei ne viena aplinkybė – žvalgų mokykloje jau veikė sovietų agentas, tad visos planuojamos misijos buvo iš anksto pasmerktos.

Štai kaip J. Deksnio grupės misijos pradžią aprašo rezistentų ryšius su Vakarais tyrinėjęs istorikas Arvydas Anušauskas: “1949-ųjų balandžio 31 dieną torpedinis kateris S208 išplaukė iš Bornholmo salos, pasuko Lietuvos krantų link ir veikiai sustojo netoli Palangos, maždaug už dviejų kilometrų nuo kranto. Apie antrą valandą nakties šeši vyrai susėdo į dvi gumines valtis ir nusiyrė į krantą. Kiekvienas žvalgas gabeno bent 50 kilogramų krovinį. Deksnio kuprinėje buvo amerikietiškas radijo siųstuvas ir imtuvas, du pistoletai Walter, pistoletas-automatas MP-44, per septynis tūkstančius rublių, vaistai (penicilinas, morfijus, fenedrinas, raminamosios ir užmigti neleidžiančios tabletės), taip pat kalio cianido nuodai. Išsilaipinę žvalgai skubiai supjaustė gumines valtis, paslėpė jas krūmynuose ir leidosi miškais. Žvalgai per savaitę nusigavo iki Darbėnų valsčiaus Želvių kaimo. Tai, kas ten atsitiko gegužės 7-ąją, KGB slėpė keturis dešimtmečius.“

 

MGB rankose

 

Šioje vietoje desantininkus pasitiko partizanais apsimetusių agentų smogikų grupė, vadovaujama buvusio Juozo Lukšos bendražygio Algimanto Zaskevičiaus-Bagdono. Joje buvo ir Žemaičių apygardos vadu apsimetęs  buvęs Panevėžio burmistras prezidento Antano Smetonos svainis Tadas Chodakauskas. Visi Deksnio grupės nariai buvo suimti, išskyrus Kazimierą Pyplį-Mažylį, kuris nusigavo į Suvalkiją ir savarankiškai veikė tol, kol turėjo siųstuvą. Mažylis britus įspėjo: „Po dviejų su puse valandos pasiekėm krantą laimingai. Punkte žmonių neradom. Buvo sueita, kaip man atrodo, su provokatoriais. Aš pas juos nevykau. Galėjo pakliūti gyvi. Būkit atsargūs.“

Keista, bet nei į šį perspėjimą, ne į neįprastą J. Deksnio radisto Valdemaro Briedžio pranešimą, nei į paties Deksnio radiogramose pasitaikančias tyčines ar netyčines klaidas britai nesureagavo. Jie ir toliau palaikė ryšį su savo agentu, nė nenujausdami, kad radijo signalai juos pasiekia iš MGB priklausančio vasarnamio pušynais apaugusiose Vilniaus apylinkėse.

Sutikęs bendradarbiauti su priešu, J. Deksnys įsivėlė į ilgą radijo žaidimą su britais. Tai nebuvo nekalti žaidimai, mat kiekviena išdaviko pasiųsta klaidinanti radiograma statydavo į pavojų žmonių gyvybes. Svarbiausias MGB tikslas šiame žaidime buvo įsivilioti į Lietuvą desantininkus ir juos užverbuoti arba sunaikinti. Galima teigti, kad J. Deksnio rankomis buvo pražudytos visos aštuonios desantininkų grupės, skubėjusios į Lietuvos pajūrį susitikti su tariamais rezistentais, kurių grupes iš tikro sudarė vien saugumo agentai.

Ką mainais  už išdavystę gavo iš priešo gavo buvęs rezistentas? Visų pirma – gyvybę. Antra – galimybę su kampuotų vyrukų palyda retsykiais išeiti iš savo vasarnamio. Trečia – labai nemažus tiems laikams pinigus – 5000 rublių per mėnesį, kurių didžiąją dalį, kaip pasakojama, jis pragerdavo.

O netrukus J. Deksnys neteko ir tokio gyvenimo. Neaišku, kaip ir kada britai ir jų partneriai amerikiečiai galutinai įsitikino esą mulkinami. Tiksliai žinoma tik tai, kad 1956 metų gegužę operacijų su rezistentais sumanytojas A. McKibbinas buvo paprašytas atsistatydinti, ryšiai su agentais nutraukti, o kodai – sunaikinti. Dvigubas agentas tapo nebereikalingas nei sovietams, nei britams. Pastaruosius jis tiesiog apkaltino išdavyste. Paskutinis jo pranešimas anglams skambėjo taip: “Deja, atrodo reikia konstatuoti, kad buvę kovos draugai pilotiškai nusiplauna rankas ir palieka pačią sunkiausią minutę. Mano sąžinė prieš draugus ir savo tautos istoriją yra švari“.

Ar tikrai? Ar ne vieną buvusį kovos draugą pražudęs dvigubas agentas tikėjo tuo ką sakė, vienišo gyvenimo saulėlydyje tvirtindavęs, jog savo pasirinkimu išgelbėjo Lietuvą nuo dar didesnio kraujo praliejimo? Vargu. Galbūt nuoširdžiausi atrodo jo žodžiai iš prisiminimų, kurių fragmentus 1962 metais paskelbė žurnalas “Švyturys“: ,,Politinio gyvenimo raida yra tokia sudėtinga ir vingiuota, jog ne visi sugeba ir ne visiems pavyksta nueiti tiesiu kovų ir pergalės keliu. Didžiųjų socialinių kataklizmų laikotarpiais atskiri individai neretai patenka į tamsų politinės veiklos labirintą, iš kurio jie išeina į dienos šviesą, jeigu jiems pavyksta užčiuopti Ariadnės siūlą, po sunkių vidinių lūžių, skaudžių nusivylimų ir iliuzijų sudužimo“.

Lietuvos žinios“, 2012-11-09

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s