Ekonominės laisvės kūrėjas

AL-02

Praėjusį sekmadienį sukako 68 metai, kai mirė žymus Lietuvos ekonomistas, pramonininkas, bankininkas, Vasario 16-osios akto signataras Jonas Vailokaitis.

 Aras Lukšas

  Jonas Vailokaitis gimė 1886 metų birželio 25 dieną Šakių apskrities Sintautų valsčiaus Pikžirnių kaime, gausioje ir pasiturinčioje Suvalkijos ūkininkų Motiejaus ir Petronėlės Vailokaičių šeimoje. Čia augo penki sūnūs ir trys dukros. Dauguma jų liko ūkininkauti, tik du sūnūs – ekonomistas Jonas ir kunigas Juozas tapo Nepriklausomos Lietuvos kūrėjais. Kas žino, galbūt tuo pačiu keliu būtų nuėjęs ir Kauno advokatu tapęs Brolis Pranas, tačiau dar 1921 metais jį pasiglemžė ankstyva mirtis. Taigi, šiandien tik Jonas ir Juozas Vailokaičiai prisimenami kaip neatskiriami vienas nuo kito Tėvynės darbininkai

1908 metais baigęs ekonomikos studijas Peterburgo prekybos ir pramonės institute, po dvejų metų J. Vailokaitis įsidarbino buhalteriu Marijampolėje veikusioje Lietuvių krikščionių draugijoje “Žagrė“. Ši 1907 metais įkurta draugija buvo pirmasis apsišvietusių Suvalkijos ūkininkų ir kunigų sukurtas kooperatyvas. Pradžioje jis užsiėmė prekyba, žemesnėmis kainomis pardavinėdama ūkininkams trąšas, Vėliau, patvirtinus naujus įstatus, draugija daugiau dėmesio ėmė skirti ūkininkavimo kultūrai : steigė žemės ūkio mašinų ir padargų nuomos punktus, rengė ūkininkavimo kursus, samdė ūkininkus konsultavusį agronomą. Draugija planavo steigti ir žemės ūkio mokyklą, tačiau šiam sumanymui sutrukdė prasidėjęs pirmasis pasaulinis karas.

Jono brolis Juozas 1910 metų 7 žurnalo “Šaltinis “ numeryje apie pirmuosius lietuviškus kooperatyvus rašė neslėpdamas džiaugsmo: ““Mintys šviesios, linksmos, vaikščioja po galvą… džiaugiasi širdis. Du stipriausiu suvalkiečių lietuvių šulu – “Žiburys“ ir “Žagrė“ – stovi stipriai, gyvena ir auga“.

1912 metais abu broliai drauge su kunigu Jonu Totoraičiu Kaune įkūrė Jono Vailokaičio vadovaujamą prekybos bendriją, kurios svarbiausias tikslas buvo sukaupti kiek įmanoma daugiau kapitalo. Bendrija skelbėsi perkanti ir parduodanti dvarus, tarpininkaujanti ūkininkams perkant žemę, išsimokėtinai perleidžiant dvarus lietuviams. Draugija planavo priiminėti indėlius, mokant už juos iki 5 proc. palūkanų, teikti paskolas. Taigi, iš prekybos bendrijos ji pamažu virto banko užuomazga. Deja, Kaune bendrijai ilgai veikti nebuvo lemta. Prasidėjus karui, 1915 metų vasarą jai teko persikelti į Panevėžį, o vėliau – į Vilnių.

Kita vertus, karas draugijos veiklai ne tik nepakenkė, bet ir atnešė tam tikros naudos – tiekdama rusų kariuomenei prekes, draugija netgi išplėtė savo veiklą. O Lietuvą užėmus vokiečių kariuomenei, J. Vailokaitis ir jo partneriai tiekė jai javus. Draugija veikė iki 1920 metų vasaros, kuomet jos turtą ir įsipareigojimus perėmė J. Vailokaičio įsteigtas Ūkio bankas.

 

Nuosaikus politikas

 

Baigiantis karui, J. Vailokaitis, kaip ir daugelis to meto lietuvių inteligentų negalėjo likti nuošalyje nuo nepriklausomos Lietuvos kūrimosi, tad gal ir ne iš didelio polinkio, bet pareigos vedamas, pasuko į politiką. 1917 metais jis buvo išrinktas nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos Tarybos nariu.

Beje, J. Vailokaičio išrinkimo į Lietuvos Tarybą aplinkybės gana įdomios. 1917 metų rugsėjo 18-ąją prasidėjusios Lietuvių konferencijos išvakarėse  jo pavardės kandidatų sąraše net nebuvo. Rugsėjo 21-osios  posėdyje ruošiantis rinkti Tarybą jis  buvo įrašytas 20-uoju. Tačiau slaptame balsavime gavęs 125 balsus, jis pakilo į 19 vietą, užtikrinusią jam Tarybos nario statusą. Įdomu, kad pačioje konferencijoje J. Vailokaitis apskritai nekalbėjo. Jo biografas Vladas Terleckas mano, kad į Tarybą J. Vailokaitis buvo išrinktas todėl, kad turėjo aukštąjį ekonominį išsilavinimą, o tokių žmonių atsikuriančiai Lietuvai labai reikėjo.

Turbūt verta pastebėti ir tai, kad J. Vailokaitis buvo vienas iš jauniausių Tarybos narių – jam buvo tik 31-eri. Jaunesni už jį buvo tik 25 metų Kazys Bizauskas ir 29 metų Jokūbas Šernas.

Kaip Tarybos narys J. Vailokaitis dirbo įvairiose komisijose, iš kurių gal vertėtų išskirti jo vadovautą Amnestijos komisiją. Dar prieš skelbiant nepriklausomybę, 1918 metų sausio 29 dieną J. Vailokaičio komisija svarstė, kokių priemonių imtis nuteistųjų ir kitų įkalintųjų atžvilgiu. Komisijoje buvo svarstyta skelbti visišką amnestiją politiniams kaliniams, paleisti iš nelaisvės Rusijos kariuomenėje tarnavusius Lietuvos vyrus, likviduoti darbo batalionus, paleisti jų karius namo, gražinti prievarta išvežtuosius į Vokietiją darbams.

Kita vertus, J. Vailokaičio, kaip Tarybos nario biografijoje būta momentų, nedarančių jam garbės. Tačiau prisiminkime, kad tai buvo ne jo vieno paklydimas. 1917 metų gruodžio 10 dieną okupacinė Vokietijos valdžia išplėšė iš Tarybos pareiškimą, kad Lietuva nepriklausomybę atkurs tik susisaisčiusi amžinais ryšiais su Berlynu. Tarp 15 liūdnai pagarsėjusio akto signatarų buvo ir J. Vailokaitis.

Ar, pasirašydami tokio turinio dokumentą, J. Vailokaitis ir jo bendražygiai suprato, kad dabar vietoje išsvajotos nepriklausomybės labiau tikėtina sulaukti oficialiai įteisintos aneksijos? Be abejo suprato, tačiau ar būta kitokio pasirinkimo? „Žvilgterėję į šią formuluotę „sub speciae aeternitatis“(iš amžinybės perspektyvos – aut.) mes gal negalėtume nustebti tuo atoveiksmiu militarinės galios veiksmui. Bet tuomet mes dar neįsivaizdavome įpusėjusio XX-jo amžiaus rafinuotumo“, – taip vėliau šią situaciją prisimins signataras Petras Klimas, pridurdamas, kad „tuo metu vokiečių aneksionistai paleido gerkles saviškai interpretuoti tą dokumentą ir tarytum triumfavo“.

Kita vertus, 1918 metų sausio 26 dieną balsuojant už minėtą Nepriklausomybės aktą su įsipareigojimais Vokietijai, J. Vailokaitis susilaikė ir tapo vienu iš iniciatorių po balsavimo kilusiai Tarybos krizei įveikti.

Atskirai verta paminėti ir J. Vailokaičio požiūrį 1918 metų liepos 11 dieną Tarybos pirmininko Antano Smetonos pateiktą pasiūlymą skelbti Lietuvą konstitucine monarchija bei kviesti Lietuvos karaliumi Viurtenbergo hercogą Wilhelmą von Urachą. Signataras ir tuomet liko ištikimas savo principui laikytis nuosaikios vidurio pozicijos. “Aš pats – už monarchą. Bet šiandien, kol nežinia, kas bus iš pačios Tarybos, mes neturime teisės kviestis monarchą. O jei tuo žingsniu užtraukiame ant Lietuvos amžiną vargą?“ – klausė J. Vailokaitis.

Balsuojant dėl karaliaus išrinkimo, J. Vailokaitis, kaip jam įprasta, susilaikė, tačiau trylikos Tarybos narių balsais sprendimas tąsyk vis dėlto buvo priimtas monarchijos naudai. Kaip žinoma, vėliau, pasikeitus politinei situacijai, monarchijos klausimas atkrito savaime, o po poros metų išrinktas Steigiamasis seimas paskelbė Lietuvą respublika.

Kita vertus, tose srityse, kurias jis išmanė geriausiai, J. Vailokaitis buvo labai aktyvus ir nevengė reikšti bei ginti savo pozicijos. Valstybės Taryboje jis rengė projektus, turėjusius kuo greičiau suteikti nepriklausomai Lietuvai ekonominį savarankiškumą. Būtent jo pasiūlymu buvo išleisti valstybinės paskolos lakštai, kurių pats pasiūlymo autorius įsigijo beveik už pusę milijono markių.

Baigiantis 1918-iesiems ir bolševikų kariuomenei artėjant prie Vilniaus, Lietuvos Valstybės Tarybos nariai 1919 metų sausio 2-ąją su paskutiniu vokiečių traukiniu pasitraukė į Kauną. Tačiau ar tarp jų buvo J. Vailokaitis? Jau minėtas V. Terleckas tokią versiją beveik kategoriškai atmeta, mat J. Vailokaičio žmonos nekrologe rašoma, kad šeima persikėlė į Kauną tik po to, kai Vilnių užėmė Lenkijos kariuomenė, kitaip sakant, ne anksčiau kaip balandžio 19 dieną.

Kaune J. Vailokaitis kartu su broliu Juozu buvo išrinktas ir į Steigiamąjį seimą.

Jau pirmuose Seimo posėdžiuose Jonas Vailokaitis siūlė  kurti |mūrinę Lietuvą“, sudaryti naujakuriams sąlygas statyti mūrines sodybas.  Tai turėjo išgelbėti Lietuvos miškus, Pagal 1920 metų sutartį su Sovietų Rusija ši  turėjo perleisti Lietuvai 100 tūkstančių hektarų miško, bet šis įsipareigojimas liko netesėtas. Vėliau pamatysime, kokį šios problemos sprendimą tuomet rado J. Vailokaitis.

Būtent ūkiniai reikalai matyt ir privertė J. Vailokaitį 1922 metų balandį pasitraukti iš Seimo. Tiesa jis dar buvo pakviestas į finansų ministro Jono Vileišio sudarytą finansų komisiją, koordinavusią finansinių įstaigų veiklą, tačiau nei pirmojoje, nei vėlesnėse vyriausybėse ministro portfelis jam taip ir nebuvo pasiūlytas. Tačiau gabiam ekonomistui to, matyt, ir nereikėjo – jis buvo užsiėmęs kur kas artimesniais širdžiai dalykais, nei politika.

 

Lietuviško banko steigėjas

 

Vienas iš didžiausių J. Vailokaičio gyvenimo rūpesčių buvo dar 1919 metų pradžioje su broliu Juozu įsteigtas Ūkio bankas. Jo skyriai greitai dygo beveik visose apskrityse, bankas atidarė korespondentines sąskaitas Anglijos, Amerikos, Šveicarijos, Belgijos ir kitų šalių bankuose.

Lietuviško banko veikla buvo gyvybiškai svarbi jaunai Lietuvos valstybei. Lito tėvu vadinamas profesorius Vladas Jurgutis knygoje “Bankai“ apie šią situaciją rašo: “Rusai dėjo visas pastangas, kad  mūsų krašto turtai ir žmonių santaupos būtų naudojamos pačios Rusijos gerovei kurti. Tais sumetimais buvo sunkinamas viso smulkiojo kredito įstaigų kūrimas, įvairiais būdais trukdomas jų veikimas ir pagaliau jų sąjunga visai neleidžiama. Valdžia norėjo, kad mūsų sodiečių bei miestiečių santaupos plauktų per valstybės taupomąsias kasas į Rusijos iždą, kurio ypatinga globa naudojosi ne Lietuvos žemės šeimininkai ir jos tikrieji gyventojai, bet pati tikroji Rusija“.

Ne mažiau svarbu ir tai, jog  J. Vailokaitis padarė labai daug, kad būtų įsteigtas Lietuvos bankas. Brolių Vailokaičių valdomas Ūkio bankas už 12,5 tūkstančių JAV dolerių įsigijo 2500 Lietuvos banko akcijų, be to, pats J. Vailokaitis iš savo lėšų nusipirko dar 100 valstybės banko vertybinių popierių. Taip broliai Vailokaičiai ir jų valdomos įmonės įdėjo į Lietuvos banką 28 tūkstančius JAV dolerių, padėdami jam sukaupti reikiamą kapitalą ir užsienio valiutos atsargas. Atsižvelgiant į tuometinius Lietuvos įstatymus, tai buvo ne verslo investicija, o tikrų tikriausia labdara – Lietuvos banko akcininkai negalėjo gauti daugiau nei 8 proc. metinių dividendų, nors kitokios investicijos duodavo nepalyginamai didesnes pajamas.

Vis dėlto tokia brolių Vailokaičių veikla žavėjo toli gražu ne visus. Ūkio bankas susilaukė tiek kritikos, kiek nė viena kita finansinė institucija. Komunistai vadino J. Vailokaitį pikčiausiu darbo žmonių priešu ir siurbėle, kemšančiu į savo kišenes valstybės turtą. Keisčiausia, kad komunistų retorika nedaug kuo skyrėsi nuo liaudininkų, socialdemokratų ir net dalies tautininkų (visų pirma – Augustino Voldemaro šalininkų) metamų kaltinimų.

Iš tiesų, Ūkio bankas pigiai skolindavosi iš Lietuvos banko o vėliau šias lėšas daug brangiau perskolindavo kitiems. Tačiau, siaučiant infliacijai, lygiai taip pat elgėsi ir kiti bankai – pirko įmones, pastatus, žemę, kad apsaugotų savo kapitalą nuo nuvertėjimo ir nesužlugtų patys bei nesužlugdytų savo indėlininkų.

Tačiau visos kritikos strėlės kažkodėl skriejo tik į brolius Vailokaičius. V. Terleckas tokią situaciją aiškina tuo, kad kredito rinkoje dominavo kitataučiai, kurių paslaugomis naudojosi ne lietuvių kilmės verslininkai. Šie bankai daugiausia rėmė prekybą, kuri infliacijos sąlygomis duodavo didesnį pelną nei pramonė, kurią rėmė J. Vailokaitis ir jo vadovaujamas bankas.

Taigi, norėdami sunaikinti Ūkio banką, konkurentai nesibodėjo jokiių priemonių, iš kurių efektyviausia – kelti paniką tarp indėlininkų. Šios pastangos davė vaisių. 1925 metais iš banko buvo atsiimta kone pusė gyventojų indėlių. Tokia riba turėjo sukelti banko griūtį tačiau Ūkio bankas šį smūgį atlaikė.

V. Terleckas spėja, kad stiprų lietuvišką banką mėgino sužlugdyti ne tik vietos konkurentai, bet ir nedraugiškų valstybių specialiosios tarnybos. Būsimas marionetinis sovietų Lietuvos “prezidentas“ Justas Paleckis 1968 metais išleistoje knygoje “Žingsniai smėly“ prisimena: “ Gerai informuotas žurnalistas Žoferis pasakojo, kad artimiausiu metu Seime vėl bus sensacingų naujienų apie (…) finansų ministro P. Karvelio operacijas J. Vailokaičiui remti“. Sugretinę šį tekstą su istoriko Zenono Butkaus minimu faktu, kad J. Paleckis jau tuomet palaikė artimus ryšius su SSRS pasiuntinybe Kaune, galime susidaryti gana aiškų įspūdį, kieno ausys kyšo už visų šių insinuacijų.

Įdomu ir tai, kad skirtingi šaltiniai įvairiai vertina J. Vailokaičio požiūrį į litą – buvo teigiama, kad būtent J. Vailokaičiui teko kaltė dėl pavėluoto nacionalinės valiutos įvedimo. Tačiau atrodo, kad savų pinigų nenorėjo ne J. Vailokaitis, o visų spalvų ir pakraipų politikai, matydami, kaip greitai nuvertėja pirmieji Latvijos, Estijos ir Lenkijos pinigai. Profesorius V. Jurgutis apie 1933 metus vienoje iš savo paskaitų apie šią situaciją yra užsiminęs taip: “Mums buvo sunku ir tuo, kad neturėjome teoriškai pasiruošusių žmonių. Nė vienas rusuose neturėjo vadovaujamos vietos“.

Tuo tarpu J. Vailokaitis jau 1921 metų pavasarį ragino Steigiamąjį seimą įvesti savo valiutą, bet į jo žodžius įsiklausyti niekas neskubėjo. Tad kodėl dėl pavėluoto lito įvedimo buvo kaltinami broliai Vailokaičiai? V. Terleckas spėja, jog taip buvo todėl, kad jie “buvo didžiausi valstybės ramsčiai, o kartu kliūtis Maskvos ir jos liokajų užmačioms sukelti varguomenės neapykantos proveržį ir pavergti Lietuvą“.

Kita vertus, egzistuoja nuomonė, kad būtent J. Vailokaitis išgelbėjo litą nuo žlugimo. Daugelis svetimtaučių litu nepasitikėjo ir toliau naudojo markes. Tuomet broliai Vailokaičiai paskelbė keičią litus į markes ir JAV dolerius. Iš pradžių už litą jie mokėjo po 150, vėliau – po 175 markes. Žmonės ėmė reikalauti iš darbdavių atlyginimo litais, o šie turėjo eiti į tą patį Ūkio banką, keisti markes į litus ir už tą patį litą jau mokėdavo po 200 markių. Litas kasdien stiprėjo, o markės praktiškai išnyko iš apyvartos. Kartu stiprėjo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės ekonomika.

 

Pramonininkas

 

Gabus bankininkas ir finansininkas J. Vailokaitis į Lietuvos istoriją jis įėjo ir kaip žymus pramonininkas. Ir ne vien kaip praktikas, bet ir lietuviškos pramonės organizatorius. Jo veiklą Prekybos ir pramonės rūmuose sunku pervertinti sprendžiant jau vien iš to, kad šios organizacijos nariu jis buvo renkamas nuo pat jos įsteigimo 1925 metais iki jos likvidavimo, prasidėjus sovietinei okupacijai.

Prekybos ir pramonės rūmuose J. Vailokaitis kuravo įvairias sritis – prekybos sutarčių ir muitų, mokesčių, susisiekimo.  1934 metų rudenį jis buvo išrinktas į bankų komisiją, turėjusią spręsti opiausius Lietuvos ekonomikai iškilusius klausimus: kaip atsilaikyti prieš Vokietijos taikytas ekonomines sankcijas: prekybos nutraukimą ir lietuviškų prekių tranzito per Vokietijos teritoriją ribojimus.

Dar po metų J. Vailokaitis pareiškė iš pirmo žvilgsnio eretišką mintį: krizės metu bankai turi skolinti pinigus pramonės įmonėms, neatsižvelgdami jų kreditingumo reitingus, nes priešingu atveju jiems nebeliks ką kredituoti, o žlungančios įmonės nusitemps paskui save į duobę ir pačius bankus.

Kaip minėta, J. Vailokaitis neapsiribojo vien organizaciniu darbu – jis ir pats aktyviai kūrė lietuviškas įmones. Drauge su broliu įsigiję Šančiuose žlungantį metalo gaminių fabriką jis reorganizavo jį į “Metalo“ bendrovę kuri ėmė gaminti ketaus, aliuminio, vario, bronzos ir kitų metalų liejinius, žemės ūkio mašinas ir jų dalis, grandines, vinis, vielą.

O dabar pats laikas prisiminti “mūrinės Lietuvos“ idėją, kuri taip ir nesulaukė palaikymo Steigiamajame Seime. Todėl 1923 metais  J. Vailokaitis iniciatyvos ėmėsi pats. 1923 metais jis su broliu įsteigė akcinę bendrovę “Palemonas“, gaminusią plytas ir čerpes. Prie Palemono geležinkelio stoties buvo pastatytas plytų fabrikas. Tokios pat įmonės ėmė dygti Garliavoje, Gelgaudiškyje, Kybartuose, Kuršėnuose, Panevėžyje ir kitose vietovėse

J. Vailokaitis ragino plėtoti tokią gamybą, kuriai nereikia importinių žaliavų, visų pirma – maisto pramonę. 1923 metais J. Vailokaitis su broliu ir grupe partnerių įkūrė bendrovę “Maistas“. Įmonės įstatuose buvo įrašyti tokie tikslai: steigti šaldytuvus, skerdyklas, konservų, dešrų ir kitus fabrikus; steigti savo dirbinių krautuves ir sandėlius tiek Lietuvoje, tiek užsienyje; eksportuoti gyvulių, paukščių mėsą ir jos dirbinius, gyvulių bei paukščių ūkio produktus; kelti Lietuvoje gyvulių bei paukščių ūkį bei gerinti gyvulių ir paukščių veislę, steigiant pavyzdinius ūkius“. Netrukus prie Garliavos bendrovė nusipirko 40 ha žemės, pastatė skerdyklas, šaldytuvus, mėsos fabriką, įsteigė pavyzdinį paukščių ūkį.  Būtent “Maisto“ bendrovės dėka Lietuva išsiveržė į pasaulinę rinką kaip mėsos gaminių tiekėja.

Apie 15 procentų savo įmonių pelno J. Vailokaitis skyrė labdarai, ypač studentų stipendijoms.  1925 metais “Artojo kalendorius“ rašė: “Vien 1924 m. Ūkio bankas yra išdalinęs apie pusantro šimto  tūkstančio litų, šelpdamas aukštuosius mokslus einančius studentus“

 

Be teisės į tėvynę

 

Suprantama, kad stiprus bankininkas ir pramonininkas lemtingais 1940 metais turėjo tapti vienu pirmųjų sovietinių okupantų taikinių. Apie tai jau pirmosiomis okupacijos dienomis jį įspėjo brolis Juozas, pataręs J. Vailokaičiui kiek įmanoma greičiau trauktis į Vakarus. Pats, Juozas, beje nutarė likti Lietuvoje, tvirtindamas, kad nėra niekuo nusikaltęs nei Tėvynei, nei atėjūnams. Tačiau šie manė kitaip. Trumpai padirbęs mokytoju Juozas 1941 m. birželio 14 buvo suimtas ir su pirmąja tremtinių banga išvežtas į Altajaus kraštą. Į Lietuvą jam buvo leista grįžti 1944 m. pabaigoje. Kalbama, kad tai įvyko dėl asmeninių Juozo pažinčių su J. Paleckiu, kuriam jis buvo daug padėjęs.

Okupantai nacionalizavo visas Vailokaičių įmones, turtą, butą, o po poros savaičių atėmė ir paskutinį paliktą kambarį. Vailokaičių name netruko įsikurti okupantų pakalikai – Kostas Korsakas, Petras Cvirka ir kiti panašaus plauko veikėjai.

J. Vailokaitis į Vokietiją pasitraukė 1940 metų liepos 3 dieną. Ten jo jau laukė kiek anksčiau išvykusi žmona Aleksandra su dviem jaunesniaisiais vaikais.

Kurį laiką J. Vailokaitis gyveno Berlyne, kur aktyviai dalyvavo lietuvių emigrantų veikloje ir tapo vienu iš Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) įkūrėjų. Vėliau, kaip spėjama dėl ligos, jis persikėlė  į vidurio Vokietijos Blankenburgo miestą.

Prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, J. Vailokaitis veržėsi sugrįžti į Tėvynę, tačiau nacių valdžia jam leido čia apsilankyti tik labai trumpam. “Galbūt naciai baiminosi galimo signataro poveikio lietuvių pogrindžiui, nepageidavo, kad pamatytų, kad jo name gyvena, o Paežerių dvare poilsiauja Lietuvos srities generalinis komisaras Adrianas von Rentelnas“, – spėlioja J. Vailokaičio biografas V. Terleckas. Belieka pridurti, kad 1944 metų vasarą besitraukdami nuo artėjančių sovietų vokiečiai susprogdino Kaune stovėjusį J. Vailokaičio namą.

Karo pabaigos J. Vailokaitis taip ir nesulaukė. Jis mirė 1944 gruodžio 16 dieną ir buvo palaidotas Blankenburge. Paskutinės jo valios įvykdymo – sugrįžti į Lietuvą ir atgulti šalia savo brolio Juozo Paštuvos kapinaitėse velioniui teko laukti daugiau nei šešis dešimtmečius. Ant jo kapo nėra iškalbingos epitafijos, tačiau ją galėtų atstoti gerai signatarą pažinojusio ekonomisto Petro Karvelio žodžiai: “Daug kam atsidūrus sunkioje padėtyje draugiškai dalinosi kuo turėdamas. Daugelis, kurie ligi tol Joną Vailokaitį tepažinojo kaip žymų finansininką tada turėjo progą pažinti jį kaip skaidrios sielos, giliai humanišką asmenybę“.

Lietuvos žinios“, 2012-12-21

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s