Pražūtingas neutralumo akligatvis

Prieš 74 metus, 1939 metų sausio 10 dieną Seimas patvirtino Lietuvos neutralumo įstatymą, deja neišgelbėjusį jau tuomet pasmerktos mūsų šalies nepriklausomybės

 Aras Lukšas

 AL-05Kodėl būtent tą sausį, virš Europos jau tvenkiantis būsimo karo debesims Lietuva pasiskelbė neutralia valstybe? Ar galima buvo tikėtis, kad nedraugiškų valstybių žnyplėse atsidūrusios šalies neutralumą kas nors gerbs ir su juo skaitysis? Kad šitaip jai pavyks išsaugoti savarankiškumą? Kaip žinome, nei Lietuvai, nei neutraliomis pasiskelbusioms jos šiaurinėms kaimynėms tokia pozicija nieko nepakeitė. Tuo tarpu pačios Lietuvos neutralumas faktiškai truko lygiai devynis mėnesius. Kodėl taip įvyko – nesunku atsakyti. Vis dėlto, prieš tęsdami šią istoriją turėtume žvilgtelėti, kokiame fone ji prasidėjo.

 

Prie verdančio katilo

 

Europa tuo metu jau virė kaip bet kada galintis sprogti katilas. Adolfas Hitleris, pamindamas po kojų Versalio susitarimus, jau prarijo kaimyninę Austriją. Jau įvyko liūdnai pagarsėjęs Miuncheno suokalbis, kuriuo Didžiosios britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos vadovai iš esmės paskelbė mirties nuostrendį Čekoslovakijai. Būsimų II pasaulinio karo priešų sutarimu, šioji turėjo perduoti Vokietijai Sudetų kraštą. Dar mėnuo kitas, ir didžiosioms Vakarų valstybėms tyliai stebint, A. Hitleris užgrobs ir visą Čekoslovakiją, o dar po savaitės jau sakys kalbą iš Klaipėdos teatro balkono.

Bet visa tai dar tik bus. O kol kas, kai Lietuva, sekdama savo šiaurinėmis kaimynėmis, skelbia neutralumą, net įžvalgiausi Europos politikai tikriausiai nė nenumano, ko galima tikėtis iš pamišusio fiurerio, kurį dauguma laiko paprasčiausiu politiniu avantiūristu. Tačiau visi mato, kad senoji pokarinės Europos tvarka ir jos kolektyvinio saugumo sistema, pagrįsta Versalio sutartimi, Tautų Sąjunga ir civilizuota tarptautine teise jau ima griūti kaip kortų namelis.

Vidurio Europos valstybės nebegalėjo tikėtis jokios užuovėjos. Kaip pastebi šio regiono neutralumo problemas nagrinėjęs istorikas Algimantas Kasparavičius, 1938 metų rudenį “britai buvo pasirengę ginti nuo nacistinės Vokietijos galimos agresijos tik Belgiją ir Prancūziją, kurias laikė neatskiriama savo nacionalinių interesų dalimi. Na, o Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje patarėjas ir laikinasis reikalų patikėtinis Ladas Natkevičius tų pačių metų lapkritį konfidencialiame pranešime Užsienio reikalų ministerijos generaliniams sekretoriui Juozui Urbšiui be užuolankų konstatuoja Versalio sistemos galą ir Tautų Sąjungos neefektyvumą “nuo to momento, kai eilė valstybių ją apleido, kad galėtų turėti laisvą agresijos kelią, o mažosios pasislėpė po neutraliteto skraiste“.

Lygiai taip pat drauge su savo kaimynėmis Latvija, Estija bei Skandinavijos šalimis  šia skraiste prisidengė ir Lietuva. Beje, čia turbūt turėtume pastebėti, kad pati neutralumo idėja Lietuvoje nebuvo nauja. Bene pirmą kartą ją dar 1918 metais įgarsino tuometinės vyriausybės vadovas Augustinas Voldemaras. Kalbėdamas iškilmingame Valstybės Tarybos posėdyje, jis pasisakė prieš krašto kariuomenės kūrimą, nes tam nebuvo pinigų, ginkluotės ir parengtų žmonių. Todėl, kabineto vadovo požiūriu, Lietuva turinti skelbti neutralitetą ir griežtai jo laikytis. Kaip prisiminimuose rašo generolas Konstantinas Žukas, „tokia naujosios vyriausybės klaidinga pažiūra savo naivumu sukrėtė klausytojus, ypač tuos, kurie buvo ką tik išgyvenę bolševikų žiaurumus ir žinojo, su kokiu „kaimynu“ teks Lietuvai turėti reikalų“.

Tuomet nuo pražūties Lietuvą išgelbėjo lietuviai karininkai, lapkričio 21 dieną kabineto vadovo sušauktame susirinkime nutarę „neatidėliotinai organizuoti reguliarią armiją, vis tiek kokiu vardu ji būtų pavadinta“. Daugiau nei šimto karininkų ir karo valdininkų spaudžiamas, ministras pirmininkas, drauge ėjęs ir Apsaugos ministro pareigas, po dviejų dienų paskelbė istorinį įsakymą dėl kariuomenės organizavimo. Nepraėjus ir mėnesiui, į Lietuvą įžengė Raudonosios armijos daliniai.

Be abejo, 1939 metų sausį paskelbto neutralumo pagrindas buvo visiškai kitoks. Kaip minėjome, tokią poziciją inicijavo ne tik ir ne tiek Lietuva, o Latvija ir Estija, skatinamos savo Skandinavijos kaimynių. Rygos ir Talino interesą galima nesunkiai suprasti – jų geopolitinės problemos buvo šiek tiek kitokios, nei Lietuvos. Neutralumas tiek šioms šalims, tiek skandinavams galėjo ir turėjo tapti savotišku skydu nuo Sovietų Sąjungos intrigų, siekiant įtraukti jas į kokias nors rytietiškas “kolektyvinio saugumo“ sistemas ar veiksmus.

Žinoma, būtinybė neutralumu apsisaugoti nuo sovietų “globos“ ir “partnerystės“ buvo aktuali ir Lietuvai, tačiau mūsų šalis turėjo ir kitų problemų. Tarkime Sudetų krizė labai jau priminė A. Hitlerio riksmus apie tai, kad Klaipėda turi priklausyti ir priklausys Reichui. Be to nereikia pamiršti, kad tuo mat metu turėjome ir dar vieną nedraugiškai nusiteikusią kaimynę – Lenkiją.

 

Sena bloga idėja

 

Čia turbūt turėtume atsukti kalendorių dvidešimčia metų atgal ir prisiminti, kad nuo 1919 metų Lietuvos ir Lenkijos nesutarimai tapo pagrindine kliūtimi įkurti gynybinį Baltijos šalių aljansą. Štai 1920 metais Estijai pasiūlius sudaryti karinę konvenciją turinčią tapti atsvara galimai grėsmei iš Rusijos, Lietuva pasiūlymui nepritarė, nes šioje konvencijoje turėjo dalyvauti ir Lenkija, kurios kariuomenė tuo metu buvo užpuolusi Lietuvą. Viskas baigėsi tuo, kad karinė sąjunga 1923 metų lapkritį buvo sudaryta ir be Lietuvos, ir be Lenkijos – gynybos sutartį tuomet pasirašė tik Talinas ir Ryga.

Bendros Baltijos valstybių kolektyvinio saugumo idėja atgimė 1933 metais, Vokietijoje į valdžią atėjus naciams. Šį kartą pastangas suvienyti jėgas vainikavo sutartis, kurią 1934 metais Ženevoje pasirašė, ir Lietuvos ir  Estijos užsienio reikalų ministrai Stasys Lozoraitis ir Julius Seljamaa bei Latvijos  užsienio reikalų žinybos vadovas Vilhelmas Munteris.

Tačiau ar tai nebuvo spąstai? Atkreipkime dėmesį į tai, kad derantis dėl 1934 metų sutarties itin aktyviai tarpininkavo Maskva, nors anksčiau bet kokios kalbos apie Baltijos šalių aljansą sukeldavo isterišką Kremliaus reakciją. Tuomet niekas nė negalėjo nujausti, kad taip Maskva pamažu kuria sau pretekstą ateityje likviduoti Lietuvos Latvijos ir Estijos nepriklausomybę.1940-ųjų vasarą Kremlius apkaltins tris Baltijos valstybes sukūrus prieš Maskvą nukreiptą slaptą karinę sąjungą, tuo šiurkščiai pažeidžiant 1939 metais su sovietais sudarytas savitarpio pagalbos sutartis ir ultimatyviai pareikalaus įvesti į jų teritoriją papildomus karinius dalinius, taip atverdamas kelią žaibiškai šių valstybių okupacijai ir aneksijai.

Kiek naudingas Lietuvai neutralumas, buvo galima suprasti dar iki oficialaus tokio statuso įteisinimo. Dar 1938-aisiais Lenkija pagaliau sulaukė palankaus momento savo naudai išspręsti Vilniaus klausimą. Parėmusi Vokietijos agresiją Austrijoje ir mainais gavusi tylų Berlyno pritarimą spustelėti Lietuvą, Varšuva įteikė Lietuvos vyriausybei ultimatumą, reikalaudama per 48 valandas užmegzti su ja diplomatinius santykius. Priešingu atveju buvo grasinama panaudoti karinę jėgą. Ultimatumas buvo nedelsiant priimtas. Vėliau ultimatumo priėmimas bus aiškinamas mėginimais išvengti Klaipėdos krašto praradimo. Tačiau toks tikslas nebuvo pasiektas.

Tai, kad vokiečiai jau tuomet buvo pasirengę užgrobti Klaipėdą, jei ultimatumas būtų atmestas, liudija 1938 metų spalio 21 dieną paskelbtas A.Hitlerio nurodymas Vokietijos karinei vadovybei, kuriame sakoma: “Politinė padėtis, ypač ginkluotas konfliktas tarp Lenkijos ir Lietuvos reikalauja, kad vokiečių karinės pajėgos užimtų Klaipėdos kraštą. Įvesti pajėgas reikia per kuo trumpesnį laiką.“ Tačiau, paskutiniojo nepriklausomos Lietuvos pasiuntinio Berlyne Kazio Škirpos teigimu, lenkai apskritai nebūtų drįsę grasinti karine jėga, jei nebūtų žinoję, kad Lietuva tuomet buvo vieniša ir neturėjo už Lenkiją galingesnės Vokietijos paramos. “Greičiausia nebūtume gavę ir J. Von Ribbentropo ultimatumo dėl Klaipėdos, jei būtume blaiviau žiūrėję į Lietuvos geopolitinę padėtį ir laiku sutvarkę santykius su Vokietijos Reichu, užuot pasidavę politinių naivuolių sugalvotoms klaidingoms valstybės saugumo doktrinoms“, – rašo savo prisiminimuose K.Škirpa, neabejotinai turėdamas galvoje ir neutralumo idėją.

 

Nuo kelio prie takelio

 

Reikia pastebėti, kad tą pavasarį neutralumo politiką rėmė toli gražu ne visi Lietuvos politikai, o ypač – diplomatai. Priešingai, daugelis jų manė, kad atsitraukimas nuo Tautų Sąjungos Lietuvai ne tik nepadės, bet dar ir pakenks. Kaip matomė iš K. Škirpos pozicijos, tokį požiūrį visų pirma lėmė Klaipėdos problema. Deja, ši problema tą patį pavasarį tapo nebeaktuali.

Vis dėlto rudenį Lietuva padarė lemiamą posūkį neutralumo link. 1938 metų  rugsėjo mėnesį  J. Urbšys pasiuntiniams Berlyne, Romoje, Maskvoje, Varšuvoje ir Prahoje nusiuntė kokio turinio instrukciją: “Ryšium su tarptautine padėtim pasigendam dažnesnių greitų informacijų apie galimą įtempimo vystymąsi karo ar taikos linkui. Taip pat apie valstybių grupavimosi eigą. Tamstos prašomi atidžiai ir dažnai autoritetinguose sluoksniuose informuotis kas svarbesnio ir čia žinotino trumpai telegrafuoti“..

Galiausiai, lapkričio 18 dieną Lietuvos, Latvijos ir Estijos užsienio reikalų ministrai paskelbė specialų protokolą, deklaruojantį, kad visose trijose Baltijos šalyse turi būti priimti tarpusavyje suderinti neutraliteto įstatymai. Lietuva šį įstatymą priėmė paskutinė. Kaip rašo jau minėtas A. Kasparavičius “Antrojo pasaulinio karo išvakarėse gana vieningai pasukdamos iki tol neišbandytu neutraliteto politikos keliu trys Baltijos šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – iš esmės ne tik nusigręžė nuo Tautų Sąjungos proteguojamų kolektyvinio saugumo sistemos principų, bet ir paneigė Baltijos Antantės preambulėje iškilmingai deklaruotą ir parašais patvirtintą nusistatymą “tvirtai  (…) prisidėti prie taikos palaikymo garantavimo ir koordinuoti (…) užsienio politiką Tautų sandoros principų dvasia“.

Tai buvo pirmas žingsnis klystkeliu, vedančiu į pražūtį. Galima sakyti, kad tai tik kai kurių Baltijos šalių istorikų požiūris, tačiau, atsižvelgiant į tai, kas mus visus ištiko 1940-ųjų vasarą, su šiuo požiūriu sunku nesutikti. Pasitraukusi iš Tautų Sąjungos kurtos kolektyvinio saugumo sistemos (kad ir kokia prasta ir apgriuvusi ji bebūtų), Lietuva liko viena, akis į akį su savo agresyviais “draugais“ – Maskva, ir Berlynu. Tiesą sakant, greičiausiai tik su Maskva. Nes drąsiai ir, deja, paskutinį kartą pamėginusi vykdyti savarankišką užsienio politiką ir nuteisusi Klaipėdoje siautėjusius nacistinės organizacijos narius, Lietuva Berlyno paramą prarado negrįžtamai.

Dabar mūsų kraštas tapo menka korta ant J. Stalino ir A. Hitlerio stalo. Tiesa, kuo baigsis šis lošimas tuomet dar niekas nežinojo. Iki pat 1939 rugsėjo 28 dienos, kai antruoju slaptu Molotovo-Ribbentropo paktu protokolu Berlynas permetė Lietuvą Maskvai.

Klaida po klaidos

 

Be abejo, apie slaptuosius protokolus nei Lietuvos diplomatai, nei politikai nežinojo.  Tačiau  kad mūsų valstybė drauge su visu jos neutralitetu yra tapusi sovietų ir nacių mainų objektu, Kaune jau buvo suvokta. Tai liudija kad ir Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Didžiojoje Britanijoje Broniaus Kazio Balučio 1940 metų balandžio 24 dienos pranešimas J. Urbšiui. Čia be kita ko rašoma: “Turint omeny vokiečių ir rusų derybas Maskvoje (kurios atsispindėjo pranešimuose apie mūsiškes derybas ten pat); atsižvelgiant į tuomet reikštas vokiečių pretenzijas Lietuvos atžvilgiu; turint po akimi masinę vokiečių evakuaciją iš Estijos ir Latvijos ir stoką jos iš Lietuvos – negalima pasidaryti sau kitokios išvados, kaip tiktai tą, kad Lietuva pasiliko dar ginčytinu objektu tarp Vokietijos ir Rusijos. Čia yra labai didelis neaiškumas. Ir tame neaiškume labai didelis pavojus, nes tikrai nežinodami ir neturėdami tikro diagnozo, ar tai yra cholera ar dėmėta šiltinė, neturime galimybės net atatinkamu vaistu pasirūpinti“.

Negalima teigti, kad Lietuvos vyriausybė nesuprato, jog bet kokios šalies neutralitetui būtinos kokios nors tarptautinės garantijos. Tačiau kas gali jas suteikti? Kuris nors iš Europoje susiformavusių konfrontuojančių blokų?  O gal  jie abu sutartinai? Sovietai? Vokietija? Nuo Europos reikalų nusišalinusi Amerika? Iš Lietuvos diplomatų konsultacijų su kolegomis latviais matyti, kad visos šios garantijos tuomet buvo praktiškai nerealios. Be to, pačių Baltijos valstybių pozicijos dėl galimų garantijų labai skyrėsi. Pasak A. Kasparavičiaus, Lietuvos ir Latvijos politikų konsultacijos akivaizdžiai rodė, “kokia idėjinė ir geopolitinė distancija plytėjo tarp dviejų kaimyninių Baltijos Antantės valstybių“, darydamas išvadą, kad kalbant apie Baltijos šalių neutraliteto politiką Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, “matyt, prasmingiau, teisingiau ir labiau pagrįsta yra kalbėti apie neutraliteto simuliavimą“.

Galimas dalykas, kad rugsėjo 28-osios protokolo net nebūtų buvę, jei Lietuva nebūtų taip atkakliai ir pakartotinai deklaravusi neutraliteto, prasidėjus II pasauliniam kartui. 1939 metų rugsėjį Vokietijos kariuomenei triuškinant Lenkiją, šios daliniai buvo atitraukti iš Vilniaus krašto. Netrukus, vykdydami Molotovo-Ribbentropo pakto sąlygas, į Lenkiją iš Rytų įsiveržė ir sovietai. Tačiau iki tol buvo kelios rugsėjo dienos, kuomet mobilizuota Lietuvos kariuomenė galėjo pati atsiimti Vilnių ir pagaliau ištraukti šį kozirį iš J. Stalino rankovės. Atrodo, kad tokiam Lietuvos žingsniui tuo metu nebūtų prieštaravę ir vokiečiai. Tačiau kariuomenė žygiui taip ir nebuvo mobilizuota – tam pasipriešino Antanas Smetona, nenorėjęs sudaryti įspūdžio, kad Lietuva atsisako neutralumo ir rengiasi su kuo nors kariauti. Taigi, vėliau Vilnių teko atsiimti teko jau iš jį užėmusio Kremliaus tirono rankų.

1939 metų spalio 10 d dieną sovietai primetė Lietuvai sutartį, kuria mainais už 6656 kvadratinių kilometrų teritoriją su Vilniumi ir Vilniaus kraštu keturiose šalies vietovėse buvo dislokuotos Raudonosios Armijos įgulos, iš viso 20 tūkstančių karių. Prezidentūros kieme ir Karo muziejaus sodelyje sutartį pasirašiusią delegaciją sveikino tūkstantinė minia, o prezidentas Antanas Smetona savo kalboje širdingai dėkojo geriausiai Lietuvos draugei – Sovietų Sąjungai, ne tik grąžinusiai Vilnių, bet ir garantavusiai jai suverenitetą. Ar daug kas suprato, kad nuo šios akimirkos Lietuva prarado ne tik teisę į savarankišką užsienio politiką, bet ir taip atkakliai deklaruotą neutralios valstybės statusą?

Vis dėlto tuometinių Lietuvos politikų galvose užgimusią neutralumo idėją gal ir galima suprasti. Tikriausiai juos traukė kitų šalių pavyzdžiai, ypač tų, kurioms dešimtmečius ar net šimtmečius pavyko išvengti karų ir išsaugoti savarankiškumą. Galbūt Lietuvos ir kitų Baltijos šalių užsienio politikos formuotojus įkvėpė Amerika, nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų vykdžiusi vadinamąją “puikiąją izoliaciją“, o vėliau tiesiog ilgą laiką nestojusią nė vienos iš konfliktuojančių Europos valstybių pusėn. Galbūt – taiki, rami ir soti Šveicarija, per šimtmečius spėjusi pamiršti karus ir suirutes, o gal Švedija, kurios neutralumas vis dėlto išgelbėjo ją nuo baisiausio žmonijos istorijoje karo. Tačiau Lietuvos vadovai, matyt nesuprato vieno – neutralumo paskelbimas pats savaime nieko nereiškia,  jei to neutralumo niekas negarantuoja ir negina. Priešingu atveju tai tėra tik žodžiai, verti ne daugiau, nei išdaužtame lange švilpiantis vėjas.

Istorija – puiki mokytoja. Tai tik mūsų atmintis kartais būna per trumpa. Turbūt daugelis vidutinės kartos lietuvių prisimena Atgimimo pradžios ar pirmųjų atkurtosios nepriklausomybės metų kalbas apie tai, jog neturime priešų, jog galbūt galėsime gyventi ramiai ir taikiai, būdami neutralūs. Kaip švedai. Po sausio 13-osios tokios kalbos gerokai pritilo, nors kai kuriose galvose idėja “nei Rytams, nei Vakarams“ vis dar gyva. Tuo tarpu liūdna tarpukario neutralios Lietuvos Respublikos patirtis rodo, kad nuo išorės grėsmių negali apsaugoti nei „gerieji kaimynai“,  nei Pilėnų dvasia, nei Baltijos vienybė, nei taip atkakliai kadaise propaguotas neutralitetas.

Lietuvos žinios“, 2013-01-11

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s