Kariuomenės generolas, politikos eilinis

 AL-04

Šiandien sukanka 115 metų kai gimė priešpaskutinės tarpukario Lietuvos vyriausybės vadovas brigados generolas Jonas Černius.

 Aras Lukšas

 Dvidešimtojo tarpukario nepriklausomos Lietuvos ministrų kabineto vadovo Jono Černiaus vardas šiandien minimas ne itin dažnai. Galbūt todėl, kad jo vyriausybė dirbo trumpai ir ne itin sėkmingai. Galbūt todėl, kad iki tol generolas nedalyvavo jokiuose politinėse intrigose ar perversmuose, tvirtai žengdamas kario keliu, kuriuo išėjo tiesiai iš gimnazijos suolo. Šis kelias Nepriklausomybės kovų savanorį atvedė iki  Kariuomenės štabo valdybos viršininko pareigų.

Galima sakyti, kad politiko naštą generolas J. Černius prisiėmė verčiamas aplinkybių ir įkalbėtas kai kurių savo bendražygių. Jam teko beveik neįmanoma misija – po ilgų tautininkų vienvaldystės metų suformuoti vyriausybę, kurioje dalyvautų ir opozicijos atstovai. Atsižvelgiant į tuometinę Lietuvą apėmusią gilią politinę ir moralinę krizę, nieko gera mūsų  nežadančią tarptautinę padėtį ir neišnarpliojamus šalies politinio elito nesutarimų mazgus, ši vyriausybė buvo pasmerkta jau iš anksto.

Reikia pastebėti, kad ir kitiems Lietuvos generolams politikoje sekėsi, švelniai tariant, nekaip. Ryškiausias to pavyzdys – paskutinysis nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas, 1940-aisiais sutikęs užimti  krašto apsaugos ministro pareigas sovietų suformuotoje vadinamojoje liaudies vyriausybėje ir taip tapęs okupantų pastumdėliu, o vėliau – ir priesaiką Tėvynei sulaužiusiu išdaviku, pirmuoju Lietuvos karininku apsivilkusiu rusišką uniformą.

Nežinia, koks vaidmuo politikoje būtų tekęs ir generolui Stasiui Raštikiui, paskutiniame vyriausybės posėdyje svarstant sovietų tik per plauką nepaskirtam Kabineto vadovu. Paties generolo laimei, jo kandidatūra netiko Lietuvos vyriausybę pakeisti reikalavusiems Kremliaus veikėjams.

Beje, S. Raštikio pavardę šios dienos istorijoje sutiksime dar ne kartą. Tai jau susiklostė, kad būtent jis turėjo didžiulę įtaką mūsų pagrindinio veikėjo J. Černiaus sprendimams ir karjerai. Bet apie visa tai – kiek vėliau. O kol kas prisiminkime, kaip ir kodėl Kupiškio statybininko sūnus pasirinko kario kelią ir pasiekė karjeros aukštumas.

 

Mūrininku netapo

 

Jei J. Černius (tuomet dar Černiauskas) būtų gimęs ne istorijos skersvėjų gairinamoje Lietuvoje, o kur nors ramioje ir tykioje Šveicarijoje, jis, galimas dalykas, būtų tapęs ne kariu, o mūrininku ir visą gyvenimą statęs namus ar bažnyčias. Kaip ir jo tėvas Kazimieras Černiauskas, garsėjęs visoje apylinkėje kaip nagingas meistras, mūrijęs net Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčią. Drauge su tėvu plytą prie plytos dėti mokėsi ir jau ūgtelėjęs jo pirmagimis Jonukas. Tačiau istorija lėmė šiam vaikui kitokį likimą.

Tai J. Černius suprato jau baigdamas Panevėžio gimnaziją, kur jį ir pasiekė žinia ir apie paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę. Netrukus vaikinas pats pamatė, kad krašto laisvę teks ginti jėga. Lietuvoje dar tebešeimininkaujant okupacinei vokiečių kariuomenei, iš rytų prie šalies sienų jau artėjo bolševikai. 1918 metų gruodį Raudonoji armija įžengė į mūsų kraštą, o sausį gimtasis J. Černiaus Kupiškis atsidūrė bolševikų rankose. Žinodamas, kad dar gruodžio 29 dieną Lietuvos vyriausybė paskelbė savanorių šaukimą į kuriamą Lietuvos kariuomenę, jaunuolis nutarė nedelsti ir vykti į Kauną.

Sunku pasakyti, kaip J. Černiui pavyko ištrūkti iš raudonųjų okupuotos teritorijos ir prasmukti pro fronto liniją, kuri 1919 metų pradžioje nuo šiaurinės Lietuvos sienos per Panevėžį, Ukmergę ir Trakus driekėsi iki pat Lydos. Tačiau kovo pradžioje jis jau buvo Kaune. Tiksli J. Černiaus įstojimo į Lietuvos kariuomenę data nėra žinoma, tačiau, sprendžiant iš įrašo tarnybos lape kariuomenės savanoriu jis tapo ne vėliau, kaip kovo 4 dieną. Netrukus jaunuolis buvo pasiųstas mokytis  į ką tik įsteigtą karo mokyklą.

“Šiandien, 1919 m. balandžio mėn. 1 d. yra istorinė diena, nes, Laikinosios Vyriausybės rūpesniu jau yra įsteigta ir šiandien pašventinama pirma visoje Lietuvoje Karo mokykla. Besikuriant mūsų narsiai jaunai kariuomenei, Karo mokykla yra būtinas reikalas, nes tik iš jos išėję vyrai karininkai įneš mūsų kariuomenei visa gera tai, ką duoda mokykla“, – skelbiama mokyklos viršininko Jono Galvydžio-Bykausko įsakyme.

Šie žodžiai buvo skirti iškilmingam mokyklos atidarymui. Tačiau faktiškai 124 kariūnai mokslus pradėjo kovo 11-ąją ir po savaitės jau buvo spėję patirti pirmąjį išbandymą. Kovo 18 dieną Kaune lankantis gyventojų aprūpinimą maistu tiriančiai JAV komisijai, į “Metropolio“ viešbutį, kuriame buvo apsistoję amerikiečiai,  pamėgino įsiveržti keliasdešimt plėšikaujančių vokiečių kareivių. Vienas iš jų nušovė jiems kelią pastojusį Lietuvos karį Praną Eimutį.

Tuoj po šio incidento pasklido žinia, kad vokiečiai puls Karo mokyklą. Kariūnams buvo įsakyta pasiruošti gintis. Prie įėjimo buvo pastatytas vienintelis turėtas Maksimo kulkosvaidis, kariūnams išdalinti šautuvai. Reikia pastebėti, kad visoje mokykloje tuomet buvo tik 560 šovinių. Vis dėlto matydami kariūnų ryžtą gintis, maištaujantys vokiečiai artintis prie mokyklos neišdrįso.

Daugiau incidentų Kaune nepasitaikė, tačiau padėtis Nepriklausomybės kovų frontuose tebebuvo labai įtempta, tad mokslus teko skubinti. J. Černius, kaip gabus matematikas ir inžinerija besidomintis kariūnas birželio mėnesį buvo paskirtas į pionierių skyrių, o liepos 6 dieną mokyklos viršininkas paskelbė tokį įsakymą: “Atsakančiai baigusius kursą Karo mokykloje 89 mokinius, kaip atitinkamus būti karininkais Lietuvos armijoje paaukštinu į pirmą karininko laipsnį “Karužo“ (vėliau šis laipsnis pervardintas į jaunesnįjį leitenantą – aut.) ir 7 mokinius puskarininkiais su teisėmis įgyti karininko laipsnį savo dalyse“. Tarp jaunų karininkų buvo ir J. Černius, liepos 28 dieną paskirtas tarnauti į 3-ąjį pėstininkų pulką.

Jaunas karininkas beveik iš karto buvo paskirtas laikinai vadovauti 2-ajai pulko kuopai. Rugpjūčio pradžioje pulkas buvo perkeltas į Šiaulius, kurių apylinkės dažnai kentėjo nuo bermontininkų antpuolių. Tačiau kovos veiksmuose J. Černius tuomet dar nedalyvavo – jam teko sudėtingas organizacinis darbas, stiprinant pulką ir ruošiantis kovinėms operacijoms prieš bolševikus.

Į frontą jaunesnysis leitenantas išvyko 1919 metų rugpjūčio 29 dieną, tačiau tikrojo kovos krikšto jam teko laukti gerus penkis mėnesius. Mat tą rudenį prie Dauguvos, kur buvo dislokuotas 3-asis pėstininkų pulkas jokių mūšių nebebuvo, vyko nebent atskiri spontaniški susišaudymai ar žvalgybiniai reidai, kurie itin suaktyvėjo 1920 metų sausį, užšalus upei (tiltus per Dauguvą bolševikai buvo susprogdinę). Būtent tuomet J. Černius buvo paskirtas vadovauti raitelių žvalgų komandai. Tai ir buvo pirma tikra kovinė jauno karininko užduotis.

Tuo metu J. Černiui buvo patikimos ir kitos ne mažiau atsakingos užduotys. Vasarį jaunesnysis leitenantas buvo paskirtas ryšių komandos viršininku, atsakingu už ryšį su atskirais daliniais ir Kaune esančia vadovybe. Čia jaunas karininkas užsirekomendavo taip gerai, kad tą patį mėnesį buvo pasiųstas mokytis į Kaune veikusius inžinerijos karininkų kursus, kuriuos baigęs, rugpjūčio mėnesį vėl išvyko į frontą kovoti su lenkais. Matyt būtent tuomet ir buvo peržengta lemtinga riba, kuomet J. Černius nusprendė visą likusį savo gyvenimą skirti kariuomenei.

 

Į karjeros aukštumas

 

Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms J. Černius tarnauja ryšių batalione, 1923-aisiais vykdžiusiame itin slaptas ir atsakingas užduotis, organizuojant Klaipėdos sukilimą. Tų pačių metų pavasarį jis pakeliamas į leitenantus. Rudenį karininkas įstoja į Lietuvos universiteto Technikos fakulteto Elektrotechnikos skyrių. 1924 metų kovą J. Černius komandiruojamas į Aukštuosius karo technikos kursus, kuriuos baigęs 1926 metų rugpjūtį  jau pasipuošia kapitono antsiuvais. Netrukus J. Černius siunčiamas į Briuselio aukštąją karo inžinerijos mokyklą iš kurios po trejų metų grįžta su karo inžinieriaus diplomu. Tų pačių metų rudenį jam suteikiamas inžinerijos majoro laipsnis.

Tuo majoro kelias į mokslo ir tarnybos aukštumas nesibaigė. 1929 metų rudenį Lietuvos vyriausybė ir Krašto apsaugos ministerija kreipėsi į Vakarų šalis, prašydamos padėti mūsų šaliai parengti itin aukštos kvalifikacijos karo specialistų. Į šį prašymą atsiliepė Prancūzija, pranešusi, kad jos Karo ministerija nutarė rezervuoti vietą vienam Lietuvos karininkui prestižinėje Karo akademijoje. “Prancūzijos pasiuntinybė išdrįsta atkreipti Lietuvos Valdžios dėmesį, į prasmę ir reikšmę, kurią Karo ministeris šiam pasiūlymui bendrai suteikia, kad paskiriami karininkai klausytis aukštojo karinio mokslo būtų tam gerai pasiruošę savo ankstesnėse studijose ir gerai mokėtų prancūzų kalbą“, – sakoma Prancūzijos pasiuntinybės rašte Lietuvos užsienio reikalų ministerijai.

Tokius karininkus tuometinėje Lietuvoje buvo galima suskaičiuoti ant pirštų. Krašto apsaugos ministerija ir kariuomenės Vyriausiasis štabas pasirinko J. Černių.

Akademiją J. Černius baigė 1932 metais. Taip jau sutapo kad tuo pat metu baigęs kitą – Vokietijos generalinio štabo akademiją – į Lietuvą sugrįžo Lietuvos kariuomenės štabo karininkas majoras Stasys Raštikis. Jį paminėjome neatsitiktinai – nuo šios akimirkos abiejų vyrų karjeros plėtosis beveik sinchroniškai. Maža to, būtent S. Raštikio įtaka (nepamirškime, jog jis buvo vedęs prezidento Antano Smetonos dukterėčią), didele dalimi lems ir tolimesnį J. Černiaus kelią.

Pats S. Raštikis po studijų akademijoje žaibiškai kilo karjeros laiptais:  pulko vadas, divizijos štabo, kariuomenės štabo viršininkas, galiausiai kariuomenės vadas. 1937-aisiais, jam suteiktas brigados generolo laipsnis. Lygiai tais pačiais metais brigados generolo antpečiai papuošė ir J. Černiaus mundurą, o dar gerokai prieš tai kurį laiką vadovavęs Karo mokyklai,  1934-ųjų rudenį pulkininkas buvo paskirtas į Kariuomenės generalinio štabo valdybos viršininko pareigas.

Pastebėsime, kad į šias pareigas J. Černius buvo paskirtas būtent S. Raštikio pastangomis. Tai galima spręsti iš jo prisiminimų: “Paaiškėjus Respublikos Prezidento ir krašto apsaugos Ministerio sprendimui skirti mane vyriausiojo štabo viršininku (taip iki 1935 m. vadintas Kariuomenės štabas – aut), tuoj iškilo klausimas, ką skirti į mano vietą generalinio štabo valdybos viršininku. Pasiūliau karo mokyklos viršininką gen. št. plk. ltn. J. Černių“.

Kalbama, kad S. Raštikis labai pasitikėjo J. Černiumi ir net pavesdavo jam didžiąją dalį savo pareigų. Abu karininkai drauge sprendė ir strateginius kariuomenės pertvarkos klausimus. „Pribrendo esminės kariuomenės reformos, kurios atrodė neįveikiamos. Bet ryžtingų, gabių ir patriotinių įsitikinimų S. Raštikio ir J. Černiaus tandemas buvo nusiteikęs viską nugalėti, sukurti darnią ir pajėgią, lietuviškos dvasios kupiną Lietuvos kariuomenę“, – pastebi J. Černiaus biografiją tyrinėjęs Henrikas Paulauskas.

 

Krizės akivaizdoje

 

Tuomet J. Černius dar nenujautė, kad ramiam, kūrybingam ir mėgstamam darbui jis turi ne daugiau nei ketvertą metų. 1938-aisiais padėtis Lietuvoje ėmė drastiškai keistis. “Tokio nerimo, tokio pavojaus taikai, kaip šią valandą, dar nėra buvę“. Taip tų metų rudenį besiklostančią padėtį tąsyk apibūdino prezidentas A. Smetona. Iš tiesų, po Miuncheno suokalbio, leidusio Vokietijai užgrobti Čekoslovakijos Sudetų kraštą, buvo daugiau nei aišku, kad panašus likimas greičiausiai laukia ir Klaipėdos. Iš tikrųjų, tų pačių metų spalio 21 dieną Adolfas Hitleris perdavė nurodymą Vokietijos karinei vadovybei, kuriame sakoma: “Politinė padėtis, ypač ginkluotas konfliktas tarp Lenkijos ir Lietuvos reikalauja, kad vokiečių karinės pajėgos užimtų Klaipėdos kraštą. Įvesti pajėgas reikia per kuo trumpesnį laiką.“

Ginkluoto konflikto tarp Lietuvos ir Lenkijos nekilo tik todėl, kad Lietuvos vyriausybė, nusileisdama Varšuvos spaudimui bei grasinimams sutiko priimti Varšuvos ultimatumą per 48 valandas užmegzti su ja diplomatinius santykius ir įsteigti konsulatą Vilniuje. Taip Lietuvos valdžia faktiškai pripažino šalies sostinę Lenkijai.

Tai buvo katastrofa: tauta pasijuto pažeminta savo pačių valdžios. Ir taip menkas tautininkų autoritetas ėmė katastrofiškai smukti, opozicija  valdžiai stiprėjo. Suskato persigrupuoti ilgai neveikusios politinės partijos. Pamiršę nesutarimus, krikščionys demokratai ir liaudininkai sudarė “Ašies“ vardu pavadintą sąjungą, prie kurios vėliai prisijungė ir socialdemokratai. Opozicija reikalavo skubiai sudaryti koalicinę vyriausybę. Kadangi naujame kunigo Vlado Mirono sudarytame kabinete vėl posėdžiavo vien tautininkai, reikalavimai įsileisti jų oponentus į valstybės valdymą jau liejosi mitingais, antivyriausybinėmis rezoliucijomis ir studentų bruzdėjimais. Krizė pasiekė apogėjų 1939 metų kovą, Vokietijai atplėšus nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą.

Kovo 26 dieną pas A. Smetoną apsilankė kariuomenės vadas S. Raštikis. Pasak paties generolo prisiminimų, jis šalies prezidentui be užuolankų pareiškė: “Jūsų Ekscelencija, kariuomenės vadovybės vardu labai prašau pavesti kam nors sudaryti naująją vyriausybę. Mes turime žinių, kad jei šis reikalas bus ir toliau delsiamas, prasidės demonstracijos ir neramumai“.

Prezidentui toks pareiškimas sukėlė nemenką galvos skausmą, nes tinkamo kandidato į premjerus jis manėsi neturįs. Kita vertus, pyktis su kariškiais, kurie tuomet buvo svarbiausias tautininkų režimo ramstis, jis taip pat nenorėjo. Taigi, Krašto apsaugos ministrui patarus, jis pasiūlė naująjį kabinetą sudaryti pačiam S. Raštikiui. Tačiau kariuomenės vadas pasiūlymo kategoriškai atsisakė, motyvuodamas tuo, kad rasti naują ministrą pirmininką kur kas lengviau, nei naują kariuomenės vadą.

“Aš siūliau skirti į tą vietą ne karį, bet prityrusi politiką bei diplomatą. Krašto apsaugos ministeris paminėjo kelių karininkų pavardes. Aš, be kitų, paminėjau ir brg. gen. J. Černių. Prezidentui iš karo patiko kariuomenės štabo viršininko brg. gen. J. Černiaus asmuo“, – skaitome S. Raštikio prisiminimuose.

Kaip matome, J. Černiaus paskyrimo motyvai buvo pakankamai aiškūs. Neaišku kita – kodėl užsimesti ant pečių vyriausybės vadovo naštą nė akimirkos nesudvejojęs sutiko pats generolas, visą savo gyvenimą atidavęs kariuomenei ir būtent čia padaręs svaiginančią karjerą. Pats J. Černius savo negausiuose prisiminimuose apie tai neužsimena. Pasiremti galime nebent Tautininkų Sąjungos vicepirmininko Domo Cesevičiaus žodžiais: „J. Černius ministro pirmininko pareigų ėmėsi siekdamas ne karjeros tikslų, asmeninės naudos ar visuomenės didesnio pripažinimo, o vien tik todėl, kad norėjo nelikti nuošalyje, kai sprendėsi svarbus tautos geresnis vidinis susiklausymas ir supratimas, kai tikėjosi visą valdymo sistemą pervesti į kitus kasdienio eismo bėgius“.

 

Premjeras iš reikalo

 

Naująjį Ministrų Kabinetą prezidentas A. Smetona patvirtino 1939 metų kovo 28 dieną. Kitaip nei J. Tūbelio ar V. Mirono vyriausybės, šioji jau nebuvo sudaryta vien iš tautininkų atstovų, tad lyg ir turėjo tenkinti opozicijos reikalavimus. Kita vertus, koalicine vyriausybe J. Černiaus kabineto vadinti taip pat negalima. Taip, joje posėdžiavo ir trys nepartiniai kariškiai, ir po porą krikščionių demokratų bei valstiečių liaudininkų pažiūrų ministrų. Tačiau formaliai abi šios partijos vis dar buvo uždraustos, o krikščionys demokratai Kazys Bizauskas ir Leonas Bistras bei socialdemokratai Jurgis Krikščiūnas ir Antanas Tamošaitis į kabinetą buvo pakviesti ne kaip šių politinių jėgų atstovai, o kaip žinomi savo sričių specialistai. Taigi, šis pusiau techninis kabinetas visur pabrėžtinai buvo vadinamas Vieningo darbo vyriausybe

Beveik aštuonis mėnesius trukusi Vieningo darbo vyriausybės veikla reikalautų atskiro pasakojimo. Tad šį kartą tik pastebėsime, kad jokių revoliucinių pokyčių J. Černius savo kabineto programoje nežadėjo, pabrėždamas būtinybę išlaikyti tą patį valstybės kūrimo ir stiprinimo kursą “prezidento nubrėžtomis režimo gairėmis“.

Deja, šios gairės jau buvo nuvedusios per toli, kad naujajam kabinetui būtų įmanoma ką nors stiprinti ar kurti. Jam greičiau teko dėti visas pastangas, kad, stiprėjant audrai, valstybės laivelis kaip nors laikytųsi ant vandens. Vis labiau temstantys Europos horizontai, nuo Lietuvos visiškai nepriklausantys didžiųjų valstybių žaidimai, agresyvūs ir savanaudžiai kaimynai…

O čia dar ekonominiai sunkumai, užgriuvę Lietuvą, netekus vienintelio uosto, per kurį buvo išvežama daugiau nei trys ketvirtadaliai, o įvežama daugiau kaip du trečdaliai visų prekių. O čia dar gresianti bankų griūtis, indėlininkams puolus masiškai atsiiminėti savo indėlius ir stringanti žemės ūkio reforma.

Ir pagaliau – kanonadų griausmas Vakaruose, prasidėjus II pasauliniam karui, nuo kurio Lietuva tarsi figos lapeliu bandė prisidengti neutralitetu, kurio niekas negarantavo ir niekas negynė. Nėra abejonių, kad esant tokiai padėčiai, J. Černiaus vyriausybė buvo pasmerkta nuo pirmosios savo darbo dienos.

Neutraliteto burbulas sprogo spalio 10 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui ir Sovietų Sąjungos užsienio reikalų liaudies komisarui  Viačeslavui Molotovui pasirašius Maskvos primestą sutartį, kuria mainais už Vilniaus sugrąžinimą lapkričio 15-ąją į Lietuvos teritoriją įžygiavo Raudonosios armijos daliniai. Norėdamas pabrėžti, kad Lietuva ne savo valia ir noru įsileido svetimos šalies karines bazes, keliančias didžiulę grėsmę krašto nepriklausomybei, 1939 metų lapkričio 21 dieną J. Černius oficialiai pranešė, kad jis ir jo vadovaujamas ministrų kabinetas atsistatydina.

 

Praradimų metai

 

Po poros dienų J. Černius buvo grąžintas į kariuomenę ir paskirtas ypatingųjų reikalų karininku prie krašto apsaugos ministro brigados vado teisėmis, vėliau perėmė vadovavimą pirmajai pėstininkų divizijai.

Tačiau tarnyba savo valstybei truko neilgai. 1940-ųjų birželį okupavę Lietuvą, sovietai iš karo ėmėsi likviduoti jos kariuomenę. Rugpjūtį jos likučiai buvo performuoti į Raudonosios armijos 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą. Iki to laiko iš tarnybos buvo atleisti šeši, o iki metų pabaigos – dar penki generolai, tarp jų – ir mums jau pažįstamas S. Raštikis.

J. Černiaus okupantai nelietė. Priešingai – jis buvo paskirtas šio korpuso štabo viršininku. Nežinia, kas lėmė tokį sprendimą – gal geri santykiai su okupantų paskirtu naujuoju kariuomenės vadu V. Vitkausku, o gal tinkama, darbininkiška J. Černiaus socialinė kilmė.

Nepateko buvusios Lietuvos kariuomenės generolas ir į represuojamųjų sąrašus, nors nuo 1941 metų pradžios iki birželio buvo suimta daugiau nei 2000 karininkų. Kodėl – sunku pasakyti, bet galbūt  J. Černių apsaugojo tai, kad jis nereiškė savo pažiūrų ir laikėsi laukimo taktikos.

Metas lemtingiems sprendimams ir ryžtingiems veiksmams atėjo birželio 23-ąją, antrą SSRS ir Vokietijos karo dieną, kuomet J. Černius gavo įsakymą vykti į Maskvą. Tą popietę generolas išsikvietė štabo automobilį ir drauge su žmona Veronika ir sūnumi Vytautu aplinkiniais keliais patraukė link Zarasų, glaudėsi pas netoli miesto gyvenusius ūkininkus, vėliau slapstėsi prie Antazavės.

Po poros dienų per radiją išgirdęs apie Birželio sukilėlių sudarytą Lietuvos Laikinąją vyriausybę, generolas su dideliais vargais arklio traukiamu vežimu nuvyko į Kauną, kad prisistatytų jos nariams. Tačiau Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) veikėjai aiškiai leido J. Černiui suprasti, kad nei LAF’e, nei Laikinojoje vyriausybėje jis nepageidaujamas. Matyt, generolui oją pakišo ir jo paties asmeninis neutralumas sovietų okupacijos metu, ir jo aktyviai įgyvendinta Lietuvos neutralumo politika.

Taigi, didžiąją vokiečių okupacijos laikotarpio dalį J. Černius su žmona ir sūnumi Vytautu praleido Kupiškyje, kur dirbo malūno direktoriumi.

1944-aisiais, prie Lietuvos vėl priartėjus Raudonajai armijai, J. Černius su šeima nutarė trauktis į Vakarus. „Raudonųjų tvarkoje viskas paremta melu, ir tas kasdienis melas tiek įgriso, kad verčiau pasirinkti kad ir labai sunkų gyvenimą svetur, negu būti raudonųjų melo pasaulyje“, – skaitome  generolo prisiminimuose .

1948 metais Černių šeima iš Vokietijos persikėlė į JAV. Dar kartą pamatyti Tėvynę generolui nebuvo lemta – jis mirė 1977 m. liepos 3-ąją Los Andžele. Po poros metų amžinybėn iškeliavo ir V. Černienė. Tik 1998 metais, minint generolo šimtąsias gimimo metines, Černių palaikai sugrįžo į Lietuvą ir buvo perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Visos šios istorijos epilogu turbūt galėtų tapti paties J. Černiaus parašyti žodžiai: „Žmonės mane matė generolu, Lietuvos kariuomenės štabo viršininku Lietuvos valdžios priešakyje kaip Ministrą Pirmininką.(…). Visada Dievą melsdavau, kad mano darbai būtų naudingi mano Tėvynei Lietuvai ir žmonijai.“

“Lietuvos žinios“, 2013-01-18

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s