Judo sindromas

 AL-01

Prieš 58 metus, 1955-ųjų vasario 26 dieną Maskvos Butyrkų kalėjime sušaudytas paskutinis Lietuvos partizanų Tauro apygardos vadas Juozas Jankauskas-Demonas. Tačiau šis mūsų pasakojimas – ne apie didvyrius.

 Aras Lukšas

 Juozas Jankauskas, didžiąją gyvenimo dalį nešiojęs Demono slapyvardį. Šakių “Žiburio“ gimnazijos auklėtinis. Aštuoniolikmetis generolo Povilo Plechavičiaus Vietinės rinktinės karys. Devyniolikmetis Lietuvos partizanas, partizanas, pirmąjį kovos krikštą gavęs garsiajame Valkų mūšyje. Tauro apygardos Žalgirio rinktinės, o vėliau – visos apygardos vadas. Vienas iš legendinio Lietuvos partizanų vado Alodfo Ramanausko-Vanago žygio į Žemaitiją, kur buvo pasirašyta garsioji 1949 metų vasario 16-osios deklaracija organizatorių, už tai apdovanotas III laipsnio Laisvės Kovos kryžiumi. Vėliau, patekęs į šėtoniškas MGB pinkles ir pats tapęs jų dalimi. Susitepęs rankas ne vieno buvusio kovos draugo krauju. Ir galiausiai, kaip atlygį už uolią tarnystę okupantui, gavęs kulką į pakaušį Maskvos Butyrkų kalėjime. Taip keliais sakiniais būtų galima nubrėžti išdaviku tapusio laisvės kovotojo kelią.

J. Jankausko-Demono atvejis nėra išskirtinis. Išdavystės buvo gana dažnas reiškinys pokario laisvės kovose. Silpstant ginkluotai rezistencijai, į priešo pusę pereidavo vis daugiau partizanų – tiek eilinių kovotojų, tiek rinktinių ar net apygardų vadų. Įsilieję į skaitlingą MGB agentų-smogikų armiją, jie suvaidino lemiamą vaidmenį, sunaikinant visą ginkluoto pasipriešinimo sąjūdį.

Bet apie visa tai – kiek vėliau. O kol kas pasižiūrėkime, kas privertė pasukti išdavystės klystkeliu Tauro apygardos vadą Juozą Jankauską-Demoną.

 

Duobėtas partizano kelias

 

Lietuvą antrą kartą okupavus sovietams, buvęs P. Plechavičiaus vietinės rinktinės karys 1945-ųjų kovą įstojo į Andriaus Šmuilio vadovaujamą partizanų būrį. Pirmasis rimtas krikštas jauno kovotojo laukė po poros mėnesių. Gegužės 12 dieną  netoli Sutkų kaimo esantį Valkų mišką, kuriame buvo įsikūrusi kapitono Jurgio Valčio-Tundros vadovaujamų partizanų stovykla ir bunkeriai, apsupo apie 250 NKVD pasienio kariuomenės kareivių. Stovykloje tuo metu buvo apie 60 partizanų. Mūšyje buvo nukauti 78 priešo kareiviai, žuvo 19 partizanų.

1947 metų vasarį Demonas paskiriamas Žalgirio rinktinės 37-osios kuopos antrojo būrio vadu, o kiek vėliau – rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininku. Deja, šiose pareigose jis išbūna neilgai. Kas kovotojui pakišo koją, matyti iš Tauro apygardos vado 1949 metų rugpjūčio 5 dienos įsakymo. Jame rašoma: “Žalgirio rinktinės Žvalgybos skyriaus Viršininką Demoną už sąmoningą neįvertinimą ir neprisidėjimą prie LLKS Tarybos pastangų kovoje prieš alkoholio vartojimą kovotojų tarpe, už besaikį girtuokliavimą, sukeliant pasipiktinimą įsipareigoti nevartoti alkoholį kovotojų tarpe, ir parodytą blogą pavyzdį kitiems atleidžiu iš einamų pareigų ir įspėju susitvarkyti, nes ateityje bausiu visų griežtumu“.

Vis dėlto Demonui paliekama galimybė reabilituotis vadovybės ir kovotojų akyse. 1949 metų rugsėjo 1 dieną jis skiriamas laikinai eiti Žalgirio rinktinės štabo ūkio skyriaus viršininko pareigas. Tų pačių metų žiemą jam patikima atsakinga misija – lydėti apygardos vadą Faustą ir Pietų Lietuvos partizanų vadą Alodfą Ramanauską Vanagą į Radviliškio rajono Mėnaičių kaime vykusį Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą, kuriame 1949 metų vasario 16-ąją priimta istorinė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos deklaracija, įteisinusi LLKS Tarybą kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje. 1950-ųjų spalį už šį žygį Demonas apdovanotas III laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi.

Šis apdovanojimas Demonui įteiktas jam jau einant Žalgirio rinktinės vado pareigas. Į jas partizanas buvo paskirtas, žuvus buvusiam vadui Feliksui Žindžiui-Tigrui. Atrodo, kad tuo metu jis jau buvo atgavęs rinktinės kovotojų pasitikėjimą. Tą liudija slapto balsavimo rezultatai užfiksuoti 1950 metų rugsėjo 29 dieną įvykusio rinktinės vadų posėdžio protokole: “Susirinkimas, apsvarstęs kiekvieno kandidato tinkamumą, slaptu balsavimu 6:2 prašo Apygardos Vadą Žalgirio Rinktinės Vadu tvirtinti Demoną.“

 

Mauras savo atliko

 

Tačiau netrukus naujasis apygardos vadas ėmė elgsis keistai. Jo nepaaiškinamas elgesys ypač išryškėjo po to, kai 1951 metų balandžio mėnesį Kazlų Rūdos miškuose nusileido iš Vokietijos atskridusi antroji desantininkų grupė – žurnalistas Julijonas Būtėnas ir Jonas Kukauskas. Kai Demono pavaduotojas Petras Jurkšaitis-Beržas apgyvendino desantininkus vadovybės posėdžiams skirtoje Rūdšilio slėptuvėje  prie Linmarko, Demonas panoro asmeniškai su jais susitikti  ir, lydimas anksčiau tokiu pat būdu Lietuvą pasiekusios radisto Klemenso Širvio-Sakalo atkeliavo į Linmarką.

Slėptuvėje penki vyrai aptarė esamą padėtį, tačiau apie kokias nors partizaninės kovos perspektyvas  J. Būtėnas negalėjo nieko pasakyti. „Tai ko jūs čia atskridote?“ – mestelėjo Beržas ir suirzęs išėjo iš slėptuvės. Tuo tarpu Demonas liko su atvykėliais iš už geležinės uždangos. Sunku pasakyti, ką dar išgirdo apygardos vadas iš dviejų desantininkų, tačiau galima spėti, kad pokalbis jų nuvylė. Galbūt vadas suprato, kad tikėtis rimtos pagalbos iš Vakarų neverta.

Labai tikėtina, kad šis susitikimas išmušė Demoną iš vėžių ir vėl paskatino ji griebtis įprastų “raminamųjų“. Prieš 11 metų “Laisvės kovų archyve“ paskelbtuose J. Kukausko prisiminimuose galima rasti tokius buvusio desantininko žodžius: “Vieną vakarą, išėjęs iš bunkerio pasivaikščioti, apygardos vadas Demonas dingo. Išėjo beginklis, basas ir dingo. Mūsų paieškos baigėsi be rezultatų. Sunerimę laukėme iki pusryčių, jis nepasirodė. Jau ketinome palikti bunkerį, ieškoti vietos kitur, tačiau vakare Demonas atsirado. Pasakojo, jog išėjęs iš bunkerio pastebėjo kažkokį žmogų, slampinėjantį apie bunkerį. Norėdamas sumėtyti pėdas, jis pasišalinęs iš čia ir nuėjęs pas Beržo ryšininkę, kur ir praleidęs dieną. Nežinau kaip kitiems, bet man jo pasišalinimas atrodė nelabai įtikėtinas. Jis pats buvo labai suirzęs, prieš mus nejaukiai jautėsi“.

Kur ištisą parą bastėsi basas ir beginklis Tauro apygardos vadas ir kodėl jis melavo savo kovos draugams? O kad melavo – akivaizdu, nes po daugelio metų Beržo ryšininkė Ona Jonaitytė-Ramunė, paklausta apie J. Jankausko viešnagę atsakė:„Man būtų buvusi didelė garbė, jeigu mano namuose būtų apsilankęs Tauro apygardos vadas“. Versijų pasirinkimas nedidelis: arba savitvardą prarandantis Demonas nežinia kur girtuokliavo, arba jau tuo metu jis buvo kažkaip susijęs su MGB. Kai kas paslaptingą apygardos vado dingimą sieja su 1951 metų gegužės 21 dieną įvykusia Rūdšilio drama.

Gegužės 20 dieną perverbuotas ryšininkas nurodė partizanų slėptuvę Altoniškių kaime. Joje saugumiečiams pavyko sučiupti partizaną Petrą Vengraitį-Žilvitį. Saugumiečių ataskaitoje apie šią operaciją rašoma: „Petras Vengraitis-Žilvitis paimtas gyvas per sekančias keturias dienas parodė aštuonis bunkerius (…). Pirmiausia gegužės 21 d. 11 val. 40 min. buvo apsuptas Rūdšilio miške Beržo bunkeris. Žilvičio nurodymu, leitenanto Tarnovskio vadovaujami du batalionai apsupo jį žiedu. Tuojau pat atsidarė bunkerio anga ir iššokęs vienas partizanas atidengė ugnį į kareivius. Atsakomąja leitenantų Tarnovskio ir Audiejaus automatų ugnimi Beržas buvo nukautas už trijų metrų nuo bunkerio. Antrasis bandė iššokti, bet buvo pašautas eilinio Černiakovo ir įkrito atgal bunkerį. Tai buvo žurnalistas – parašiutininkas Julijonas Būtėnas“.  Užbėgdami įvykiams už akių pridursime, kad Žilvitis vėliau tapo MGB agentu-smogiku, o galiausiai sulaukė tokio pat likimo, kaip ir jo vadas Demonas. 1952 m. vasario 21 dieną jis buvo nuteistas myriop ir po keturių mėnesių sušaudytas.

Patį apygardos vadą 1952 metų birželio 7 dieną pražudė mėginimas perduoti laiškus į Vakarus, kuriuos, prašydamas paramos pogrindžio veiklai parašė su pirmąja desantininkų grupe į Lietuvą grįžęs radistas K. Širvys-Sakalas. Laiškus Demonas nutarė gabenti į Kybartus, kur gyveno jo sužadėtinė Elena. Tačiau rodytis miestelyje buvo rizikinga. Taigi, Demonas numynė dviratį į Batrušių kaimą, esantį netoli Elenos tėviškės, kur susirado sužadėtinės brolį. Prašydamas būsimo svainio nuvažiuoti į Kybartus ir pakviesti Eleną, partizanų vadas nė nenumanė, kad kalbasi su MGB agentu „Šešupe“. Suprantama, kad vietoje sužadėtinės jis sulaukė ginkluotų saugumiečių.

Dilemos – likti ištikimam partizano priesaikai ir mirti, ar rinktis išdavystę – Demonas, regis, nė nesprendė. Gerai pavaišintas gruzinišku konjaku, jis sutiko tapti agentu-smogiku ir gavo Berželio slapyvardį. Nuo to laiko iki vėlyvo rudens Berželis drauge su saugumiečiais klaidžiojo po Kazlų Rūdos miškus nurodinėdamas saugumiečiams partizanų rėmėjų ir ryšininkų susitikimų vietas. Kiek buvusių kovos draugų ir partizanų ryšininkų pražudė naujasis MGB agentas nėra tiksliai žinoma, tačiau iš saugumiečių ataskaitų matyti, kad 1952 metų lapkričio 3 dieną jis aktyviai dalyvavo suimant Dariaus ir Girėno tėvonijos vadą Povilą Pečiulaitį-Lakštingalą bei sunaikinant laisvės kovotojus Kazį Rusecką-Dolerį ir Leoną Lukoševičių-Vytautą.

Tačiau uoli tarnystė priešui Demono neišgelbėjo. Atlikęs savo darbą, agentas Berželis tapo nebereikalingas.  1953 metų kovo 14 dieną J. Jankauskas buvo suimtas, o 1954 metų liepos 27-ąją nuteistas sušaudyti be teisės paduoti kasacinį skundą. Nuosprendis įvykdytas 1955 metų sausio 26 dieną Maskvos Butyrkų kalėjime.

 

Neišlošiamas žaidimas

 

Vargu ar J. Jankauskas-Demonas suprato, kad, sulaužęs priesaiką, jis tapo tik menku sraigteliu šėtoniškame sovietinio saugumo žaidime, kuriame nėra jokių taisyklių ir kurio neįmanoma laimėti. Vargu ar iki miškuose pasilikę ir iki paskutinio atodūsio kovoję vyrai suvokė, su kokiu gudriu, patyrusiu ir klastingu priešininku jiems teks susidurti. Sunaikinti pogrindį pačių laisvės kovotojų rankomis, supinant painų klastos ir išdavysčių mazgą – tokia buvo pagrindinė sovietinių okupantų taktika, iki tol sėkmingai išbandyta Ukrainoje.

1946 metais visiems sovietinės Lietuvos NKVD operatyvinių sektorių viršininkams iš Maskvos atskrieja nurodymas – vadovautis Ukrainoje taikytais “efektyviais kovos su nacionalistiniu pogrindžiu metodais“.  Kartu su šia instrukcija iš Ukrainos atvyksta majoras buvęs tenykščių smogikų vadas majoras Aleksejus Sokolovas.

Per trumpą laiką majoras surinko apie 90 smogikų, kurių daugumą sudarė vagys ir žudikai. Būtent tokie veikėjai noriai eidavo į vadinamųjų “liaudies gynėjų“ – stribų grupes. Nevengė jis ir padugnių, nacių okupacijos metais susitepusių rankas žydų krauju, nors pagal sovietinius įstatymus tokie asmenys turėjo būti teisiami.

Pirmoji žinoma A. Sokolovo galvažudžių operacija buvo surengta 1946 metų rugsėjo 22 dieną vienoje Trakų apskrities Onuškio valsčiaus Grendavės kaimo sodyboje.

Iškvietę į susitikimą tris keturis partizanus, smogikai prisistatė jiems nuo NKVD siautėjimų pasitraukusiais Ukmergės krašto partizanais. Kad būtų  labiau įtikinama, saugumo agentai parodė vyrams Didžiosios Kovos apygardos vado Jono Misiūno-ŽalioVelnio įsakymą. (Pats Žalias Velnias tuo metu jau buvo suimtas). Įnikusius į dokumentą partizanus smogikai šaltakraujiškai iššaudė, o kad neliktų liudytojų išžudė ir visą sodybos šeimininkų Blaževičių šeimą. Netrukus niekuo dėtų civilių gyventojų žudymas taps įprasta agentų – smogikų praktika.

A. Sokolovo smogikai naikino ne tik visus savo nusikaltimų liudytojus (dažniausiai sodybų, kur vykdavo susitikimai su partizanais šeimininkus), bet ir visiškai su laisvės kovotojais nesusijusius žmones. Apsimetę Lietuvos partizanais, jie įsiverždavo į sodybas, iššaudydavo ten gyvenusius žmones, išplėšdavo jų turtą, kartais net sudegindavo trobą. Tokių akcijų tikslas buvo sukompromituoti visą ginkluotą pogrindį, sukelti žmonių nepasitikėjimą laisvės kovotojais ir pasiekti, kad kaimo gyventojai jų neberemtų. Kiek veiksmingos buvo tokios akcijos, galima spręsti iš to, kad mitai  apie nekaltus žmones žudžiusius ir plėšusius “miškinius“ tebėra gyvi ir šiandien.

Vis dėlto savo auklėtinių  “darbu“ A. Sokolovas nebuvo patenkintas. Pasak paties majoro, iš 18 jo tiesiogiai kuruojamų stribų 12 buvo vagys ir vogė viską. Taigi, majoras sumanė įkurti centrinę smogikų grupę, į kurią ketino įtraukti išdavikus partizanus. “Aš geriau dirbsiu su banditais, nei su stribais“ – teigė smogikų vadas.

Užverbuoti partizanai šiam juodam darbui tiko kur kas geriau. Juk kas jei ne jie geriausiai žinojo tikrų partizanų įpročius, elgseną, dainas… Be to jie puikiai pažinojo tiek buvusius kovos draugus, tiek apylinkių gyventojus. Tokiais žmonėmis buvo sunku nepasitikėti.

 

Vilkolakiai kovotojų kailyje

 

Taigi, nuo 1947 metų į smogikų būrius imti verbuoti beveik vien tik partizanai. Verbavimas vykdavo dviem etapais. Pirmiausia į MGB rankas patekęs kovotojas priverčiamas arba įtikinamas nurodyti visus savo ryšius ir jam žinomus partizanų bunkerius. “Įtikinėjimui“ naudoti įvairiausi metodai – nuo brutalių kankinimų ir šantažo iki pažadų, propagandos apie “sovietinį rojų“ ir alkoholio. Kartais verbuojamiesiems buvo rodomi sufalsifikuoti partizanų štabo įsakymai, kuriais buvęs kovotojas, kaip išdavikas neva jau nuteistas myriop. Kitais atvejais suimtasis būdavo aprengiamas čekisto uniforma ir nufotografuojamas prie jo suėmimo metu žuvusio partizano, o tuomet jau grasinama, kad šią nuotrauką pamatys miške likę jo bendražygiai. Manydamas, kad jam liko tik du keliai – žūti MGB rūsyje arba būti likviduotam buvusių bendražygių dažnas verbuojamasis sutikdavo bendradarbiauti su priešu.

Tuomet prasidėdavo tai, ką saugumiečiai vadindavo “operatyviu panaudojimu“. Šiame etape agentas dar neturi ginklo, o užduotį nužudyti išduotus partizanus įvykdo jį lydintys čekistai. Vėliau tinkami kandidatai patys tapdavo agentais smogikais ir patys žudydavo sutiktus kovos draugus.

Suprantama, kad prieš jo valią užverbuotas ginkluotas agentas kėlė grėsmę jį lydintiems saugumiečiams. Todėl iš pradžių smogikus po mišką vedžiodavo surištus viela. Vienas jos galas būdavo pririšamas prie aukščiau dešinės agento rankos alkūnės, o antrasis prakišamas per kelnių kišenę ir pritvirtinamas prie kojos. Taip supančiotas žmogus gali laisvai šaudyti, tačiau pabėgti jam nėra jokių galimybių.

Bet kur kas stipriau už bet kokis vielas išdavikus pririšdavo nužudytų buvusių bendražygių kraujas. Po pirmos “kruvinos“ operacijos, kelio atgal jau nebebuvo, o smogiko gyvybę (dažniausiai – laikinai) garantuodavo tik uolus tarnavimas priešui.

Ilgainiui smogikų vadas A. Sokolovas ėmėsi dar gudresnių bei labiau rafinuotų agentų verbavimo būtų. Vienas iš jų buvo vadinamasis “suktukas“. Šios operacijos schema tokia. Saugumiečiai sučiumpa partizaną ar jų ryšininką. Vežant suimtąjį per mišką, konvojų užpuola partizanais apsimetusių agentų smogikų būrys.

“Išlaisvintas“ kovotojas nuvedamas į specialiai įrengtą bunkerį. Čia “partizanai“ surengia tardymą ir apkaltina jį išdavyste bei grasina čia pat sušaudyti. Suprantama, kad sulaikytasis tvirtina nieko neišdavęs. Tuomet “partizanai“ pareikalauja įrodyti savo nekaltumą – surašyti savo nuopelnus ir nurodyti ryšius su asmenimis, galinčiais tai paliudyti. Po kurio laiko bunkeryje pasirodo kiti “partizanai“, kurie dar kartą “išvaduoja“ sulaikytąjį. Tuo tarpu popieriaus lapas su jo parodymais keliauja tiesiai į MGB ir gula į dešimtis naujų bylų.

Dar vienas plačiai paplitęs MGB triukas buvo nuotraukų klastojimas. Ne vienas turbūt yra matęs nuotrauką, kurioje J. Lukša-Skirmantas stovi šalia iš Vakarų sugrįžusių partizanų desantininkų K. Širvio-Sakalo ir Benedikto Trumpos-Ryčio. Šioje nuotraukoje MGB specialistai vietoje tikrųjų desantininkų veidų įmontavo dviejų agentų smogikų veidus. Sąmoningai išplatinta visoje Lietuvoje ši nuotrauka turėjo įrodyti, jog šiedu tikrai yra J. Lukšos bendražygiai.

Tokie triukai saugumiečiams ypač pravertė tuomet, kai ėmė keistis MGB kovos su rezistentais strategija. Dabar saugumiečiai siekė tie tiek fiziškai naikinti atskirus partizanų vadus ar kovotojus, kiek su agentų pagalba perimti į savo rankas visą ginkluoto pogrindžio vadovybę ir taip sunaikinti jį iš vidaus. Po to, kai niekam nežinant MGB į MGB rankas pateko  Šiaurės Rytų Lietuvos srities vadai Bronius Kalytis-Siaubas ir Mykolas Urbonas-Liepa, iš Maskvos atskriejo tokio turinio direktyva: “Panaudojant 1951 m. gruodžio mėn. slaptai suimtus Šiaurės rytų Lietuvos srities vadus legenduoti nacionalistinio pogrindžio “centrą”. (…) Nuo legendinio “centro” per turimus banditų kanalus atkurti ryšį su vadinamojo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo vadais J. Žemaičiu, A. Ramanausku ir J. Kimštu, sulaikyti juos ir paimti vadovavimą pogrindžiui į savo rankas siekiant jį likviduoti”.

 

Išdavikų lemtis

 

1952 metais Lietuvos SSR MGB padaliniui nurodyta “plačiau praktikuoti konspiratyvų banditų sulaikymą siekiant vėliau juos panaudoti ryšio su banditų vadais nustatymo ir jų sulaikymo kombinacijoms. Iš sulaikytų banditų vadų verbuoti agentus, savo asmeninėmis savybėmis ir ryšiais galinčius įeiti į vadovaujančias nacionalistinio pogrindžio grandis”. Šis metodas pasirodė esąs labai efektyvus. 1953 metų balandžio 18 dieną pasirašytoje LSSR vidaus reikalų ministro Piotro Kondakovo savo viršininkui Maskvoje Lavrentijui Berijai rašoma: ”Sudarytų legendinių banditų formuočių dėka šios priemonės suteikė galimybę į mūsų agentūros rankas paimti rimčiausius organizacinius banditų vienetus, net vadinamąją vyriausiąją banditų vadovybės sekciją, pažeisti likusių formuočių organizacinę struktūrą ir paralyžiuoti aktyvią teroristinę banditų grupių veiklą”.

Neatsitiktinai 1953-ieji laikomi Lietuvos partizaninio sąjūdžio pabaigos pradžia. Jau minėtame P. Kondakovo raporte teigiama, kad vien į ginkluotą pogrindį infiltruotų agentų dėka tų metų pradžioje buvo suimta ir nužudyta 60 partizanų, dar su 70 kovotojų buvo užmegzti ryšiai ir ruoštasi juos nužudyti. Kita vertus, specialiųjų MGB grupių veiklą tyrinėjęs istorikas Mindaugas Pocius nurodo, kad iki 1953 metų balandžio čekistai gyvus 72 partizanus. Iš jų tik 18 užverbavo agentais smogikais, 23 naudojo operatyviniais tikslais, o kitus 31 suėmė. Taigi, beveik pusės suimtų laisvės kovotojų MGB nesugebėjo palaužti.

O koks buvo palūžusiųjų likimas? Nemaža jų dalis, kaip J. Jankauskas-Demonas, tapę nebereikalingi, buvo vėl suimti, nuteisti ir sušaudyti. Kiti, kaip 17 kovos draugų pražudęs Didžiosios kovos apygardos štabo Visuomeninės dalies viršininkas Povilas Puodžiūnas-Žėruolis, bijodami tokios pat lemties, patys pakėlė prieš save ranką. Buvo ir išprotėjusių, ir beviltiškai prasigėrusių, ir užbaigusių gyvenimą keistomis aplinkybėmis. Taip, pavyzdžiui, nutiko žinomam poetui Kostui Kubilinskui. Vardan karjeros pats pasiūlęs savo paslaugas čekistams ir asmeniškai nušovęs miegantį Dainavos apygardos vado pareigas ėjusį Benediktą Labėną-Kariūną, išdavęs visus štabo narius, o vėliau ėmęs viešai kalbėti apie juodą sąžinę, buvęs smogikas 1962 metais mįslingai žuvo Pamaskvės poilsio namuose. Tik nedaugelis iš išdavikų sulaukė gilios senatvės, o dar mažiau – žemiško teisingumo.

Be abejo, galima rasti nemažai priežasčių, dėl kurių po 1950 metų tiek daug partizanų perėjo į priešo pusę. Nusivylimas Vakarais, taip ir nepradėjusiais karo su Sovietų Sąjunga. Masiniai trėmimai, dėl kurių laisvės kovotojų neteko didesnės rėmėjų dalies. Pagaliau ir ta aplinkybė, kad daugelis drąsiausių, idėjinių, nepalaužiamų partizanų vadų tuomet jau buvo žuvę.

Tačiau paaiškinti nėra tas pat, kas pateisinti. Išdavystė visada liks išdavyste, neišvengiamai paliekančia gilias ir ilgai negyjančias žaizdas. Pokario agentai smogikai žudė ne tik savo kovos draugus – jie žudė tikėjimą pačia kova už laisvę prasme ir jos teisingumu. Jų pasėta baimės, nepasitikėjimo ir neapykantos sėkla ir šiandien duoda savo karčius vaisius.

Lietuvos žinios“, 2013-01-25

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s