Audringas 1934-ųjų vasaris

 Anschluss Memelgebiet

Prieš 79 metus Lietuvos valdžia sudavė skaudų smūgį suįžūlėjusiems Klaipėdos krašto nacistams, ketinusiems gimtadienio proga padovanoti uostamiestį Adolfui Hitleriui.

 Aras Lukšas

 1934 metų vasarį Klaipėdoje nuvilnijo kratų ir areštų banga. Naudodamiesi ką tik išleistu “Tautai ir valstybei ginti įstatymu“, Lietuvos saugumo pareigūnai iškratę laikraščių “Memeller Dapfboot“, ir “Lietuviška Ceitunga“ redakcijas rado daug medžiagos, įrodančios jog jų leidėjai ir redaktoriai priklausė antilietuviškai organizacijai SOVOG, tiesiogiai susijusiai su Vokietijos nacionalsocialistų partija (NSDAP). Tą patį mėnesį už grotų atsidūrė tiek SOVOG ir kitos panašios organizacijos – CSA vadovai, tiek jų  aktyvistai ir smogikai. Minėtų organizacijų veikla buvo uždrausta, o 126 jų nariai metų pabaigoje stojo prieš teismą.

Ilgai kentusi nevaržomą Berlyno remiamų Klaipėdos krašto nacių siautėjimą, Lietuvos valdžia, nepabūgusi stoti akistaton su  Trečiuoju Reichu,  ryžosi suduoti hitlerininkams lemiamą smūgį. Toks žingsnis nustebino pasaulį – ligi tol senajame žemyne mesti iššūkį Adolfui Hitleriui neišdrįso nė viena Europos valstybė.

Deja, šios priemonės buvo pernelyg vėlyvos ir negalėjo išsaugoti Klaipėdos Lietuvai. Bet apie tai – kiek vėliau. O kol kas trumpai peržvelkime 1934 metų įvykių priešistorę.

 

Nacizmo židinys

 

Pralaimėjusi Pirmąjį pasaulinį karą, Vokietija buvo priversta pasirašyti Versalio sutartį, kuria ji neteko Kalėdos krašto. Tuomet uostamiestį laikinai  Antantės Valstybės: Didžioji Britanija, Italija, o galiausiai į Klaipėdą atplaukė prancūzų karo laivai ir miestas buvo paskelbtas Paryžiaus globojama „laisvąja valstybe“.

Suprantama, kad parklupdytos ir pažemintos Vokietijos vadovai su tokia padėtimi taikstytis nenorėjo. Jie pradėjo slaptas derybas su Lietuva, įkalbinėdami jos vadovybę užimti uostamiestį jėga. Vėliau paaiškės, kad tai buvo klastingas ir gerai apgalvotas planas: Berlynas niekuomet neatsisakys ketinimų susigrąžinti Klaipėdos kraštą, tad jam bus kur kas patogiau ir lengviau atplėšti jį nuo mažytės ir vienišos Lietuvos, nei nuo Vokietiją sutriuškinusių didžiųjų valstybių.

Berlyno padrąsinta, Lietuvos karinė vadovybė su vyriausybės žinia surengė vadinamąjį Klaipėdos sukilimą, kuriame dalyvavo daugiau nei tūkstantis civiliai perrengtų karių, šaulių ir savanorių. 1923 metų sausio 15-ąją paskelbta, kad Klaipėdos kraštą jau kontroliuoja Lietuva. Prancūzai po daugiau nei metus trukusių derybų Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos krašto perdavimo konvencija, kuria jam suteiktas autonomijos statusas. Būtent ši autonomija netrukus suvaidino lemiamą vaidmenį, kylant revanšizmo, o vėliau ir nacizmo bangai Lietuvos valdomame, tačiau jos iki galo taip ir nekontroliuojamame krašte.

Paprasti vokiečiai,  be abejo, nežinojo, kad Klaipėda atiteko Lietuvai su Berlyno viršūnių žinia ir tyliu jo pritarimu, tad šalyje po šių įvykių kilo nemenkas sąmyšis. Pačioje Klaipėdoje taip pat neramu – čia netrukus įsikūrė  Klaipėdos krašto draugija, o greta jos kaip grybai i po lietaus dygo atvirai antilietuviškos draugijos bei politinės partijos, kurios visais būdais stengėsi parodyti, kad nei istorine, nei kultūrine prasme Klaipėdos kraštas neturi nieko bendra su Lietuva.

Buvo naivu tikėtis, kad Klaipėdos krašto vokiečiai ir suvokietėję jos gyventojai po 1293 metų sulikimo puls į glėbį Lietuvos Respublikai, prašydami juos kuo greičiau atlietuvinti. Dar naiviau buvo remtis 1918 metų lapkričio 30 dienos Tilžės aktu, kurį pasirašę niekieno nerinkti Prūsų Lietuvos tautinės tarybos atstovai išreiškė norą prisijungti prie nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos Respublikos. Dar Tilžės akto pasirašymo išvakarėse minėtos Tarybos narys Jurgis Strekys rašė, kad 90 procentų klaipėdiečių nori likti Vokietijos sudėtyje. Tam, kad krašto gyventųjų požiūris į Lietuvą pasikeistų, nebuvo jokių svarių priežasčių. Greičiau priešingai – kai kurie neapgalvoti Lietuvos vyriausybės veiksmai skatino juos visais įmanomais būdais priešintis Kauno valdžiai.

Iš pradžių šis pasipriešinimas buvo legalus – turėdami autonomiją, vietos gyventojai rinko tokį Klaipėdos krašto Seimelį, kuris galėtų pateisinti jų lūkesčius.

Autonomija lyg skėčiu nuo lietuviškos tvarkos dangstėsi įvairiausi gyventojų sluoksniai. Mokytojai visus dalykus ir toliau dėstė vien vokiečių kalba. Tiesą sakant, dauguma jų lietuviškai nė nemokėjo. Maža to, istorija ar geografija mokyklose tebebuvo aiškinama taip, kaip ją mato ne Kaunas, o Berlynas.

Nuo pat pirmų dienų lietuviška valdžia Klaipėdoje susidūrė ir su stipria kultūrine rezistencija. Vieninteliame savivaldybės išlaikomame miesto teatre buvo statomos tik vokiškos pjesės, kuriose vaidino iš Vokietijos atvykę aktoriai. Rasti lietuvišką knygą bibliotekoje buvo tiesiog neįmanoma. Iš beveik penkiasdešimties Klaipėdos krašte gyvenusių evangelikų liuteronų pastorių į bažnyčias buvo įsileisti tik trys – visur kitur pamaldos vykdavo tik vokiškai.

Ne kitaip buvo ir teismuose. Nors formaliai Klaipėda ir priklausė Lietuvos jurisdikcijai, 95 procentai visų krašto teisėjų čia buvo vokiečiai, kurie laikėsi vokiškos teismų tvarkos ir praktikos.

Tenka pripažinti, kad dėl nemažėjančio pasipriešinimo buvo kalta ir pati Lietuvos valdžia, menkai suvokusi, kas iš tiesų yra Klaipėdos krašto gyventojai. Vadinamieji lietuvninkai buvo laikomi suvokietėjusia etnine grupe, kurią reikia kiek galima greičiau “atlietuvinti“, nepaisant jų norų ir savimonės.

Be to, Kauno vykdoma politika tiesiog užtikrino priešiškumą tarp autonominių valdžios įstaigų ir Klaipėdoje veikusių centrinių žinybų. Vietinės valdžios žinioje paliktose instancijose – teismuose, policijoje, švietimo sistemoje – liko tarnauti vokiečiai, nerodę jokio lojalumo Lietuvos valstybei. Tuo tarpu centro kompetencijai priklausiusiame geležinkelyje, pašte, uosto tarnybose, muitinėje, pasienio policijoje darbavosi vien tik iš Lietuvos atvykę pareigūnai. Kai kuriems iš jų tarnyba Klaipėdos krašte buvo savotiška bausmė už tarnybines pražangas, tad galima spėti, jog tokie valdininkai taip pat neliepsnojo karšta meile vietos žmonėms. O jei toks pareigūnas dar nemokėjo vokiškai, bičiuliautis su lietuvninkais jis neturėjo nei noro, nei galimybių.

Naują žibalo pliūpsnį į nesantaikos ugnį įpylė 1927 metais krašto gubernatoriumi paskirtas Antanas Merkys, pasižymėję ypatinga arogancija. Atrodo, kad naujasis gubernatorius jautėsi ne savos valstybės dalies, o greičiau okupuotos šalies valdytoju. Antraip sunku paaiškinti jo siekius, kad kraštą valdytų vien tik Kaune paskirti žmonės. Arba garsią jo frazę: “Jums, klaipėdiečiams, mokslo užtenka!“, kurią gubernatorius metė nutraukus gimnazijos mokymo kursų finansavimą. Nereikia nė sakyti, kad toks pareiškimas davė daug peno naujai antilietuviškos propagandos bangai.

Ketvirtajame dešimtmetyje Vokietijoje vis labiau įsigalint  revanšistinėms nuotaikoms, ir pamažu, bet užtikrintai byrant Versalio sistemai, Klaipėdos vokiečiai ir didelė dalis lietuvninkų vis tvirčiau siejo save su būsimu Reichu. Rietenos iš Seimelio posėdžių ar valdininkų kabinetų persikėlė į turgų, gatvę, karčemą…. Nė vienas trečiadienis ir šeštadienis Klaipėdos turguje neapsieidavo be apsižodžiavimo ar apsistumdymo – savo priešiškumą lietuviškai valdžiai vokiečiai išliedavo ant prekes į uostamiestį atvežusių žemaičių, kuriuos miestelėnai atvirai vadino žemesnės kultūros atstovais. Taip nepastebimai, žingsnis po žingsnio autonominis Lietuvos kraštas ėmė virsti tikru nacionalsocializmo židiniu.

 

Po Berlyno sparnu

 

Ypač aktyviai nacių idėjas skleidė ir įgyvendino teismų tarnautojai. 1928 metais Klaipėdos prokuratūros aktuarijus Ernstas Goebleris, Šilutės teismo sekretorius Kurtas Rehbergas ir Klaipėdos teismo vachmistras Jurgis Jesutis įsteigė slaptą NSDAP skyrių. Netrukus prie organizatorių prisijungė Klaipėdos evangelikų bažnyčios pastorius Teodoras Sassas ir Klaipėdos apygardos teismo vyriausiasis prokuroras Hansas Roppas.

Toliau įvykiai klostėsi nebesulaikomai. 1931 metų birželio 29 dieną Tilžėje įvyko dainų šventė, į kurią susirinko įvairiausių Klaipėdos krašto vokiečių organizacijų nariai. Čia atvyko ir pats NSDAP propagandos vadas Josephas Goebbelsas, naciams atėjus į valdžią tapsiantis Reicho propagandos ministru. Sambūrio dalyviams aukštas nacių veikėjas pirmą kartą viešai ir garsiai pareiškė, jog Klaipėdos kraštas turįs būti prijungtas prie Vokietijos, o lietuviai išvyti lauk. Po poros metų šiuos žodžius Karaliaučiuje pakartos ir A. Hitleris. Po ten surengto didžiulio mitingo, susitikęs su Klaipėdos vokiečių rinktinės nariais jis pareikš: „Savo pažadą aš ištesėsiu. Klaipėda bus grąžinta Vokietijai!“ Po šio susitikimo nacių veiklą Klaipėdos krašte pradės koordinuoti asmeninis A.Hitlerio sekretorius Rudolfas Hessas.

Atėjus į valdžią A. Hitleriui, nelegalių Klaipėdos nacių kuopelių pumpurėliai ėmė skleistis žiedeliais. 1933-aisiais per Seimelio rinkimus galutinai susiformavo, o vėliau ir oficialiai įsikūrė dvi legalios nacių organizacijos: Krikščionių socialistų darbininkų sąjunga  (Christliche Sozialistische Arbeitsgemeinschaft, CSA) ir Socialistinė darbo sąjunga (Sozialistische Volksgemeinschaft, SOVOG). Pirmajai vadovavo jau minėtas pastorius T. Sassas o antrajai – veterinaras Ernstas Neumannas. Tiek anksčiau įkurtam Klaipėdos NSDAP skyriui, tiek minėtoms dviems organizacijoms dirigavo vienas ir tas pats asmuo – Tilžėje įsikūręs NSDAP Klaipėdos krašto komisaras Hansas Mozeris. Vėliau nacistinių judėjimų kuratoriaus funkcijas perėmė Vokietijos generalinis konsulatas Klaipėdoje.

Vokiečių diplomatai ne tik užtikrino ryšius tarp  Vokietijos valdžios ir Klaipėdos revanšistų, bet ir nesislėpdami lankydavosi vokiečių politinių partijų lyderių namuose, sakydavo kalbas hitlerininkų susirinkimuose ir duodavo jiems veiklos instrukcijas. Konsulato darbuotojai Klaipėdos nacių veikėjams išduodavo nelegalias Vokietijos vizas aprūpindavo jų organizacijas propagandine literatūra. 1934 metais konsulate saugų prieglobstį rado ir SOVOG archyvas. Pagrindinis Klaipėdos krašto nacistinių organizacijų kuratorius buvo pats Vokietijos konsulas Reinholdas von Sauckenas – turtingas ir labai įtakingas žmogus.

Jausdami Berlyno paramą, Klaipėdos nacionalsocialistai jau visiškai atvirai skelbė savo svarbiausią tikslą – kuo greičiau prijungti šį Lietuvos kraštą prie Vokietijos.

Suprantama, kad nei SOVOG nei CSA negalėjo veikti be rimtos finansinės paramos. Ja rūpinosi Berlyne įsteigta bendrovė „Concordia“, kuriai vadovavo Vokietijos sostinės burmistras Maksas Winkleris. Ši vokiečių spaudai užsienyje remti skirta kompanija nuolat siųsdavo į Klaipėdos kraštą savo revizorius, kurie ne tik tikrindavo, bet ir instruktuodavo vietos vokiečių laikraščių redakcijas. Tiesa, atvira nacistinė propaganda, kurią varė vokiški Klaipėdos laikraščiai, ne visada likdavo nenubausta. Štai 1933 metų pabaigoje krašto ir karo komendantas skyrė maksimalią 5000 litų baudą laikraščiui „Memellandische Rundschau“ už kiršinimo politiką, politinių kalinių, karo komendanto nubaustų už antivalstybinę veiklą garbinimą ir įvairius antivyriausybinius pareiškimus. Tačiau baudų niekas nebijojo – vietos nacizmo propaguotojus itin padrąsino viename Vokietijos dienraštyje paskelbtas sensacingas interviu su Vokietijos konsulu R. Sauckenu. Šiame pokalbyje diplomatas be užuolankų pareiškė, jog Vokietijos generalinis konsulatas esąs tikras Klaipėdos diktatorius: „Jis vadovauja generaliniam štabui iš dviejų vicekonsulų ir 40 sekretorių, turi savo dispozicijoje slaptą policiją, Karaliaučiaus radijo stotį, Tilžės laikraščius, keturių milijonų markių kreditą“.

Nacistų organizacijos buvo finansuojamos ir per slaptas kredito bendroves – “Kretitferbandą“ ir “Agrariją“, kurioms vadovavo E. Neumanno pavaduotojas ir SOVOG finansų valdytojas V. Bertulaitis. Šios  kredito unijos ne tik rėmė antivalstybines organizacijas, bet ir verbavo naujus jų šalininkus – visi šių įstaigų skolininkai buvo verčiami varyti nacistinę propagandą.

 

Ruošė dovaną Hitleriui

 

Turėdamos pakankamai finansinių išteklių ir 8244 narius CSA ir SOVOG tapo grėsminga jėga ir jau neapsiribojo vien propaganda. CSA iš patikimų žmonių ėmėsi sudarinėti ginkluotas  smogikų, o SOVOG – teroristų grupes. Jau vėliau, prasidėjus suėmimams ir kratoms paaiškės, kad kas dešimtas CSA ir  SOVOG narys buvo ginkluotas. Be to, Klaipėdoje veikė ir Vokietijos SA pavyzdžiu sukurti smogiamieji būriai  – Storm Kolone. Uniformuoti, su svastikomis ant rankovių jie nuolat žygiuodavo miesto gatvėmis.

Taigi, legaliai veikiantis SOVOG, kurio įstatuose kalbama tik apie kultūrinę ir ekonominę veiklą, užsiauginęs raumenis ima ruoštis visai kitokiems veiksmams. 1933 metų rudenį organizacijos vadas E. Neumannas įsako visiems padalinių vadams pradėti ruoštis sukilimui. Prasideda intensyvios treniruotės. Smogikai ginkluojami, mokomi karinės rikiuotės, šaudyti, slėptis nuo priešų, pereiti upę, statyti laikinus tiltus, mėtyti granatas, atpažinti signalus ir kitų karinių dalykų.

Spalio 15 dieną SOVOG vadovybė sumanė pademonstruoti jėgą ir surengti bandomąjį žygį į Šilutę. Planuota, jog keli tūkstančiai SOVOG narių ir smogikų pražygiuos miestelio gatvėmis. Tačiau sumanymas žlugo, negavus apskrities karo komendanto leidimo.

Vis dėlto sukilimui ir toliau intensyviai rengiamasi. Visi SOVOG grupių ir smogiamųjų būrių vadai jau turi tikslias instrukcijas, kaip elgtis gavus žinią apie jo pradžią. Be to, nutariama nužudyti bet ką, kas suteiks Lietuvos valdžiai žinių apie SOVOG ar kitų nacių organizacijų veiklą, struktūrą, ryšius ir planus. Vėliau įsitikinsime, kad tai nebuvo vien tušti žodžiai.

Sukilimas turėjo įvykti 1934 metų sausio 18 dieną. Jo planas buvo toks: vienas Klaipėdos kino teatro savininkas surengs kino seansą Macikuose stovinčiam Lietuvos kariuomenės pulkui. Kariams susirinkus žiūrėti filmo, smogikai nuginkluos visą įgulą ir pradės sukilimą. Tiesa, vėliau šis planas atidėtas balandžio 20-ajai   – taip norėta padaryti gimtadienio dovaną A. Hitleriui. Tačiau nei tą, nei vieną iš minėtų dienų sukilimas taip ir neprasidėjo. Dabar sunku pasakyti, kas lėmė nesėkmę – ar tai, kad SOVOG vadai taip ir nesulaukė NSDAP vadovybės nurodymo pradėti veiksmus, ar tai, kad šiems planams kelią užkirto Lietuvos saugumas.

 

Areštai ir kratos

 

Klaipėdos hitlerininkų planai saugumo policijai nebuvo paslaptis. Daug informacijos teikė į šių organizacijų struktūras infiltruoti VSD agentai. Vien saugumo darbuotojas V. Augustaitis Šilutėje turėjo keletą svarbių agentų: vokiečių jaunimo organizacijų veikėją M. Švideraitį (agentūrinis slapyvardis Martinas), “Kulturferbando“ reikalų vedėją slapyvardžiu Ene ir netgi SOVOG reikalų vedėją A. Molinių-Ali. Būtent pastarojo dėka 1934 metais buvo suimtas CSA narys Jurgis Jesutis, vienintelis patvirtinęs, kad CSA ir SOVOG palaiko slaptus ryšius su NSDAP. Užbėgdami įvykiams už akių pastebėsime, kad garsiajame hitlerininkų teismo procese, įėjusiame į istoriją kai Neumanno-Sasso byla remiantis vien tik pagrindinio liudytojo A. Moliniaus parodymais buvo nuteista daugiau kaip 80 kaltinamųjų.

O kol kas Lietuvos valdžia ruošia suįžūlėjusiems hitlerininkams skaudų smūgį. 1934 vasario 8 dieną Vyriausybė išleidžia “Tautai ir Valstybei saugoti įstatymą“  Jame uždrausta slaptų kredito įstaigų veikla, naudojama politinei įtakai prieš Lietuvos valstybę. Įstatymas numatė bausti asmenis, vadovavusius tokioms kredito įstaigoms ir užsienio lėšomis kreipusius partijų veiklą priešinga Lietuvos valstybės ir tautos interesams veikla.

Įstatymas taip pat numatė bausti visus, kurie niekins ir įžeidinės lietuvių tautą, Lietuvos vyriausybę, valstybės simbolius, vėliavą, be Lietuvos vyriausybės leidimo ves derybas su svetimos valstybės vyriausybe, jos įstaigomis ar agentais, priklausys užsienio organizacijoms, dirbs jų naudai, panaudos ekonomines priemones prieš Lietuvą ar lietuvių tautos interesus, skleis tendencingas žinias, naudosis užsienio lėšomis savo veiklai, nešios uždraustą uniformą ar ženklus ar be leidimo laikys ginklus.

Jau kitą dieną SOVOG lyderis E. Neumannas, ir smogikų vadeiva E. Lapinas atsidūrė Bajorų kalėjime. Šiaulių apygardos teismo tardytojai rengėsi pradėti jų veiklos tyrimą.

Dar kitą dieną laisvėje likę nacistai skubiai susirinko į pasitarimą Vokietijos konsulate. Hitlerininkai ir jų globėjai sprendė dilemą-  tęsti SOVOG veiklą ar steigti naują partiją. Pasitarimo dalyviai apsistojo ties antruoju variantu – įsteigti naują partiją Vokiečių frontas“ (Deutsche Front), kuri turėtų suvienyti ne tik Klaipėdos krašto, bet ir visos Lietuvos nacius. Tačiau šiam sumanymui nebus lemta tapti realybe, mat netrukus bus suimti ir likusieji svarbiausi SOVOG aktyvistai, o šios organizacijos (kaip ir CSA) veikla bus uždrausta.

O kol kas direktorijos pirmininkas Otto Sreiberis siunčia gubernatoriui Vytautui Gyliui laišką, kuriame tvirtina, kad “Tautai ir valstybei saugoti įstatymas“ autonominiame Klaipėdos krašte neturi galioti.

Protesto notą Lietuvai nusiuntė ir Vokietijos vyriausybė. Šiame dokumente tvirtinama, kad padarytas “sunkus pasikėsinimas prieš Klaipėdos krašto autonomiją“ ir reikalaujama sustabdyti “Tautai ir valstybei saugoti įstatymo“ galiojimą Klaipėdos krašte. Atsakomojoje notoje Lietuvos vyriausybė atmetė priekaištus dėl įstatymo ir kaltinimus dėl pablogėjusių tarpusavio santykių, nes jiems pakenkę ne Lietuvos veiksmai, o Vokietijos ekonominės represijos. O kai dėl įstatymo, tai jis esąs Lietuvos vidaus reikalas, sakoma notoje.

Tuo tarpu skandalą sukėlusio O. Sreiberio dienos jau suskaitytos. Birželio 28 dieną gubernatorius J. Navakas atšauks jį iš pareigų, o naujuoju Direktorijos pirmininku paskirs Lietuvių frakcijos Seimelyje atstovą Martyną Reizgį.

Dar po trijų savaičių, remdamasis naujuoju įstatymu Klaipėdos krašto karo komendantas atims mandatus 8 SOVOG priklaususiems aštuoniems Seimelio nariams ir 22 kandidatams.

 

Nuosprendžiai liko tik popieriuje

 

Bet grįžkime į žemos pabaigą, kuomet vasario 24-ąją, pasibaigus hitlerininkų suėmimams, prasidėjo svarbiausių nacistų vadeivų E. Neumanmo ir Sasso veiklos tyrimas. Tą pačią dieną, SOVOG ir CSA narių butuose atliktos kratos. Čia rasta 1104 vienetai ginklų ir kitų įkalčių, vos tilpusių į 30 dėžių. Per beveik penkis mėnesius byloje apklausti 1327 žmonės, 142 asmenys patraukti atsakomybėn. Kadangi penkiolikai iš jų pavyko pasislėpti, o vienas buvo nužudytas, 32 tomų byloje liko 126 kaltinamieji.

Beje, įkalčius hitlerininkai mėgino naikinti dar prieš prasidedant suėmimams: jie ketino susprogdinti Lietuvos saugumo būstinę Šilutėje. Išpuolį buvo pavesta surengti Ernestui, Johanui ir Augustui Valaičiams. Teroristai ketino pro langą į pastato vidų įmesti benzino talpas, o vėliau susprogdinti granatas. Jei planas būtų pavykęs, pastatas būtų sudegęs, o visi jame buvę dokumentai – sunaikinti. Tačiau to padaryti nepavyko – teroristus sulaikė policija.

Nacių smogikai naikino ne tik įkalčius, bet ir liudytojus. Sužinojusi apie SOVOG nario J. Jesučio parodymus saugumo policijai, vietos nacių vadovybė nutarė jį pašalinti. Kovo 23 dieną J. Jesutis dingo be žinios. Po trijų savaičių jo lavonas rastas Pagėgių apskrityje Opstainių kaime ant Jūros upės kranto. Vėliau teismo ekspertai nustatys, kad J. Jesutis buvo pasmaugtas ir įmestas į upę. Teisme išaiškės ir nužudymo aplinkybės. Pasirodo, vairuotojas Heinrichas Vanagaitis laukė liudytojo automobilyje prie Klaipėdos apygardos teismo rūmų. Šis išėjo su SOVOG aktyvistais V. Prysu, F. Hornu ir smogikais Evaldu Boliu ir Emiliu Liepa Visiems susėdus į automobilį, J. Jesutis buvo pasmaugtas, jo lavonas nuvežtas į Opstainių kaimą, perkeltas į vežimą, iš ten įtemptas į valtį ir išmestas upės viduryje.

Nepaisant desperatiškų mėginimų paslėpti įkalčius ir atsikratyti liudytojais, 1935 metų kovo 26 dieną Kariuomenės teismas paskelbė hitlerininkams griežtus nuosprendžius. Kadangi apie šį procesą jau esme išsamiai pasakoję, šįkart tik priminsime, kad nužudymu kaltintiems V. Prysui, E. Boliui, E. Liepai ir H. Vanagaičiui – skirta mirties bausmė sušaudant.  Dar du mogikai už pasikėsinimą nužudyti nuteisti kalėti iki gyvos galvos. SOVOG vadeiva E. Neumannas gavo 12 metų kalėjimo su turto konfiskavimu. Kalėti po 10 metų nuteisti ir devyni šios organizacijos smogikų grupių vadai. Iš viso įvairiomis bausmėmis nuteisti 87 asmenys, dar 35 teisiamieji išteisinti.

Deja, precedento tuometinėje Europoje neturėjusio teismo nuosprendžiai taip ir liks tik popieriuje. Anglijai pareikalavus atšaukti mirties bausmę J. Jesučio žudikams, prezidentas Antanas Smetona pakeis ją kalėjimu iki gyvos galvos. Vėliau, spaudžiant Berlynui  T. Neumannas ir E. Sassas bus amnestuoti ir Klaipėdoje sutikti kaip didvyriai.  1938 metais T. Neumanas vėl aktyviai įsijungs į ankstesnę veiklą ir net sėkmingai dalyvavus paskutiniuosiuose Seimelio rinkimuose. Dar po metų, pasakęs kalbą nuo Klaipėdos teatro balkono jį apdovanos pats A. Hitleris.

Tuo tarpu bylą tyręs tardytojas Matas Krygeris, prasidėjus karui, atsidurs gestapo naguose. Prokuroras Dionizas Monstravičius pateks į Sachsehauzeno koncentracijos stovyklą. Pagrindinis bylos liudytojas, Lietuvos saugumo slaptasis agentas A. Molinius 1941 metais bus sušaudytas, o pati Klaipėdos nacių byla be pėdsakų pradings slaptuose Reicho archyvuose. Bet apie tai papasakosime kitą kartą.

Lietuvos žinios“, 2013-02-01

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s