Sustabdę raudonąjį tvaną

AL-0308-01 

1919 metų kovą buvo sprendžiamas vos metus gyvavusios Lietuvos likimas. Būtent tada Lietuvos kariuomenės savanoriai, prieš tai pirmąsyk stoję į mūšį su Rusijos bolševikais ir sustabdę priešo veržimąsi į Kauną, privertė jį trauktis, taip išgelbėdami šalies vyriausybę.

Aras Lukšas

Dar praėjusią savaitę užsiminėme, kad kovo mėnuo dažnai suvaidindavo svarbų vaidmenį mūsų istorijoje, ypač – kovose už laisvę. Ne išimtis – ir 1919-ųjų kovas. Būtent tuomet savanoriai ir vos kelis mėnesius egzistavusi Lietuvos kariuomenė buvo ne tik sustabdžiusi Rusijos bolševikų mėginimus užgrobti Kauną ir sunaikinti ten įsikūrusią šalies vyriausybę, bet ir privertė juos bėgti. Tą mėnesį Raudonoji armija, prieš tai kontroliavusi kone du trečdalius Lietuvos teritorijos, pradėjo trauktis nuo Kauno-Šiaulių-Liepojos geležinkelio linijos. Kovo 23-24 dienomis bolševikai beveik be kovos  pasitraukė iš Panevėžio. Tą mėnesį prasidėjo raudonųjų kelias į visišką pralaimėjimą, vėlų rudenį pasibaigęs prie Dauguvos. Kažin, ar įvykiai būtų rutuliojęsi būtent taip, jei ne pirmoji lietuvių pergalė viename mažame vidurio Lietuvos miestelyje.

Bet apie tai – kiek vėliau. O dabar trumpam pažvelkime į šių įvykių priešistorę.

 

Tikėjosi lengvų pergalių

 

Dar ir šiandien daug kas laikosi požiūrio, kad Vasario 16-osios iškovojimus lėmė 1917-ųjų spalio perversmas Rusijoje ir bolševikų vado Vladimiro Lenino paskelbta tautų apsisprendimo teisė. Dalis tiesos tame, žinoma, yra – spaudžiami sudėtingų tarptautinių sąlygų ir savo vidaus problemų, bolševikai iš tiesų pareiškė “dovanoją“ laisvę buvusiems carinės imperijos pakraščiams, tarp jų – ir Baltijos valstybėms.

Tačiau tikrieji bolševikų kėslai buvo visiškai kitokie. Jie tik laukė palankios progos carinę priespaudą pakeisti raudonąja vergove. Pirmieji iš buvusio “tautų kalėjimo“ kalinių bolševikų niekšybę ir klastą pajuto Užkaukazės gyventojai. Po kelių mėnesių Sergo Ordžonikidzės ir Sergejaus Kirovo raudonarmiečių batai jau trypė nepriklausomybę paskelbusios Gruzijos ir Azerbaidžano žemę, o komisaro Michailo Frunzės vadovaujamos bolševikų ordos veržėsi į Vidurinę Aziją. Trapi šių kraštų laisvė netrukus buvo sudaužyta į šipulius. O 1918 metų gruodžio 12 dieną Raudonoji armija jau stovėjo ir prie Lietuvos sienų. Tačiau ši istorija baigėsi visai kitaip.

Vos 10 mėnesių gyvavusią mūsų valstybę užgriuvo galinga jėga. Prieš 3000 neapmokytų ir labai dažnai – beginklių Lietuvos savanorių bolševikai metė tris divizijas su 20 tūkstančių kareivių. Pasipriešinti jiems buvo galima nebent simboliškai. Tad raudonasis tvanas ritosi per mūsų kraštą nesulaikomai. Gruodžio 22-ąją bolševikai užėmė Švenčionis, kitą dieną jie jau buvo Utenoje, dar po keturių dienų – Rokiškyje. 1919 metų sausio 5-ąją raudona vėliava suplevėsavo Gedimino piles bokšte. Vėliau atėjo Ukmergės, Panevėžio, Šiaulių, Telšių eilė. Mėnesio pabaigoje bolševikai jau buvo užgrobę kone du trečdalius Lietuvos teritorijos.

Dabar raudonieji nusitaikė į Lietuvos širdimi tapusį Kauną, kuriame įsikūrė iš užgrobto Vilniaus pasitraukusi Lietuvos vyriausybė. Miestas turėjo būti užimtas puolant iš šiaurės ir pietų. Iki šiol nesutikę jokio rimtesnio pasipriešinimo, bolševikai tikėjosi, kad šis žygis taip pat bus tik lengvas pasivaikščiojimas. Tačiau šį kartą jie skaudžiai klydo.

Užsiėmę mintingais ir agitacija, telkdami bolševikuojančių savanorių būrius, bei tikėdamiesi, jog greitai šalyje prasidės “visuotinis darbo žmonių sukilimas“, atėjūnai nė nenujautė, kad Kauno lietuviai lengvai neatiduos. Kad tuo pat metu pamažu, bet nesulaikomai jau formuojasi ryžtingo pasipriešinimo židiniai. Vienu iš jų tapo Panevėžio srities apsaugos viršininko Jono Variakojo surinktas pirmasis savanorių būrys.

Sausio 9-ąją bolševikams užėmus miestą, J. Variakojo vadovaujami savanoriai patraukė Kėdainių link. Pakeliui prie šio būrio prisijungė daug jaunų vyrų, niekada netarnavusių kariuomenėje, tačiau degančių ryžtu duoti atkirtį priešui.

Istorikas Juozas Matusevičius, remdamasis savanorių prisiminais rašo: “Į Kėdainius Panevėžio rinktinė įžengė sausio 13 d. 7 val. Tuo metu panevėžiečiai turėjo 35 arklius ir 8 roges. Į miestą rinktinė įžygiavo ilga grandine, kad atrodytų didesnė. Kulkosvaidžių savanoriai neturėjo, todėl pasidarė butaforinius: įritino į roges kelmus ir apdengė juos brezentu – atrodė gana įspūdingai. Vos trečdalis karių turėjo tinkamus šautuvus, kiti buvo ginkluoti medžiokliniais šautuvais, o treti neturėjo jokio ginklo. Kareivinėse panevėžiečius sutiko Kėdainių srities apsaugos viršininkas Juozas Šarauskas ir parodė kambarius. Deja, daugelis jų buvo su išdaužytais langais, nekūrenti. Lovas atstojo pačių prisinešti šiaudai. Atvykus 90 panevėžiečių, pakilo ir Kėdainių apylinkių lietuvių nuotaika. Mieste ir apylinkėse pasklido gandas, kad į Kėdainius atvyko gerai ginkluota lietuvių kariuomenė. Kasdien karių gretas papildydavo nauji savanoriai“.

Pačiuose Kėdainiuose tuo metu jau veikė apskrities apsaugos viršininko J. Šarausko vadovaujamas savanorių būrys, kuriame buvo ne tik neapmokytų jaunų vyrų, bet ir keli Rusijos kariuomenėje tarnavę puskarininkiai. Taigi, atvykus panevėžiečiams, miesto įgula jau buvo gana nemaža. Kita vertus, rimčiau pasipriešinti užpuolikams ji vis dar negalėjo – labai trūko ginklų ir šaudmenų.

 

Komisaro ultimatumas

 

Tuo tarpu Kėdainių kryptimi slenkantis antrasis bolševikų šaulių pulkas buvo ginkluotas ne tik sunkiaisiais kulkosvaidžiais ir dviem lengvaisiais artilerijos pabūklais. Jo gretose buvo maždaug tūkstantis kareivių, o tai penkis kartus viršijo visas Kėdainių įgulos pajėgas. Tiesa, įvertinti miesto gynėjų galimybių bolševikai negalėjo, tad pradžioje jie ėmėsi psichologinio spaudimo. Vienai pulko rinktinei pasiekus Šėtą, jos komisaras Kėdainių gynėjams atsiuntė raštišką ultimatumą, reikalaudamas nedelsiant išsiskirstyti, o turimus ginklus ir amuniciją perduoti jam. Matyt dėl didesnio efekto, ultimatumo tekstas buvo patvirtintas Šėtos bažnyčios antspaudu, paimti iš vietos klebono. (Savo antspaudo bolševikų būrio vadas, matyt neturėjo). Neįvykdžius ultimatumo, komisaras grasino visus Kėdainių savanorius sušaudyti.

J. Šarauskas šia tragikomišką situaciją vėliau prisimins taip: “Ultimatumas Kėdainių įgulos vadams suteikė nemažai rūpesčių, tačiau lietuviai karininkai nesuglumo. Į bolševikų ultimatumą jie atsakė linksmo turinio laišku, primenančiu Zaporožės kazokų atsakymą turkų sultonui. Raštą pasirašė visi vadai, patvirtino Panevėžio ir Kėdainių sričių antspaudais (antspaudai buvo prispausti tyčia neįskaitomai). Bolševikams atsakymą perdavė vikaras F. Kapočius. Atsakyme buvo rašoma, kad Kėdainiuose yra ne banditų gauja, bet reguliariosios Lietuvos kariuomenės fronto dalis, todėl Kėdainių įgulos vadai patys negali nieko spręsti, o bolševikų raštas persiunčiamas į vyriausiąjį štabą. Pabrėžiama, kad lietuviai kausis iš paskutiniųjų. Be to, atvežusiam bolševikų raštą vikarui F.Kapočiui girdint buvo kalbėta apie neva Kėdainiuose esančius raitelius, artileriją, didelius kariuomenės dalinius.“

Regis, toks atsakymas bolševikus smarkiai suglumino. Neturėdami jokio supratimo nedidelį miesto gynėjų skaičių ir menką ginkluotę, jie tąsyk ne tik  neišdrįso pulti miesto, bet ir pasitraukė iš Šėtos į Ukmergę.

Tuo tarpu mūsų savanoriai taip pat paliko Kėdainius. Nesulaukdami iš Kauno žadėtų ginklų, jie sausio 14 dieną pasitraukė į už 10 kilometrų esančius Kruopius. Išbuvę ten savaitę, gavę šiokių tokių ginklų, savus rūbus pakeitę pirmąja mūsų kariuomenės uniforma, pasipuošę pilkomis kepurės su geltonais lankeliais bei ir trispalviais trikampiais ant kairiosios rankovės,  jie vėl sugrįžo į miestą, pasiryžę kautis už jį iki galo. Toje pusėje iš kur turėjo pasirodyti bolševikai, buvo išstatytos lauko sargybos, o likę Kėdainiuose savanoriai ruošėsi lemiamai kovai.

Pirmojo susidūrimo su į Šėtą sugrįžusiais bolševikais ilgai laukti nereikėjo. Vasario 1 dieną jie užpuolė į Aristavos dvarą rekvizuoti pašarų nuvykusius septynis lietuvių kareivius, iš kurių šešis paėmė į nelaisvę. Vienam kariui, pasislėpusiam šiene, pavyko išsigelbėti.

Tą pačią dieną bolševikai apšaudė Šilginėliuose buvusią lietuvių sargybą. Nuojauta, kad tuoj prasidės puolimas, tiesiog tvyrojo ore. Ir tikrai – iš raudonarmiečių pozicijų netrukus prapliupo  smarki ugnis. Gerokai gausesnis priešas nustūmė lietuvių sargybas nuo Šėtos vieškelio ir ėmė veržtis Kėdainių link. Atremti ataką mėgino iš miesto atskubėję maždaug 80 savanorių. Išsiskleidę grandine palei Kėdainių-Šėtos vieškelį, jie bandė išmušti bolševikus iš jų užimto Kolupių kaimo. Sustabdyti priešą pavyko tik trumpam. Netrukus bolševikų pusėje sukaleno sunkieji kulkosvaidžiai ir prabilo artilerijos pabūklai. Nedaug trūko, kad tarp nepatyrusių mūsų karių būtų kilusi panika – juk dauguma jų niekuomet nebuvo girdėję kanonados ir tiesiog virš galvos skriejančio artilerijos sviedinio kauksmo. Tad instinktyvi jų reakcija buvo griūti ant žemės ir raustis į sniegą. Būrių vadams teko gerokai pavargti, kad padrąsintų savo kovotojus. Vis dėlto kilti atakon buvo tolygu savižudybei, tad mūsų kariams teko atsitraukti ir užsiimti geresnę poziciją už kelių šimtų metrų.

Toks buvo pirmasis Kėdainių savanorių kovos krikštas. Galima sakyti – sėkmingas. Tąsyk bolševikai į lietuvių pusę paleido apie 170 sviedinių, tačiau į priekį nepasistūmėjo – jie buvo sustabdyti vien šautuvų ugnimi. Kita vertus, mūsų kariai šiose kautynėse nepatyrė ir nuostolių.

 

Pirmoji auka

 

Matydami, kad tiesia linija Kėdainių nepaims, bolševikai griebėsi kitos taktikos – apsupti kairįjį lietuvių kairįjį ir priartėti prie miesto iš pietinės pusės. Po to, kai jiems pavyko nustumti savanorių sargybą nuo ties Eigulių kaimu esančio geležinkelio tilto, miesto likimas pakibo ant plauko. Gelbėti padėtį ėmėsi J. Šarauskas metęs į kovą visą Kėdainių savanorių būrio rezervą. Puolantį priešą pavyko sustabdyti ir nustumti atgal į Eigulių kaimą.

Įsitikinę, kad artilerijos ugnimi kautis prieš priedangose pasislėpusius ir taiklia šautuvų ugnimi pliekiančius lietuvių karius beprasmiška, raudonarmiečiai nukreipė pabūklų salves į patį miestą. Sviediniai sproginėjo ne tik priemiesčiuose, bet ir prie pat geležinkelio stoties. Reikia tik įsivaizduoti, kokia panika kilo tarp taikių kėdainiškių. O čia dar bolševikų agitatoriai rėkia, kad lietuvių pajėgos jau sumuštos ir miestas tuoj pat bus raudonųjų rankose.

Turbūt nereikia nė sakyti, kad panika mieste ne mažiau pavojinga, nei artilerijos sviedinių sprogimai. Gyventojus reikėjo nuraminti, kitaip padėtis galėjo tapti nevaldoma. Taigi, J. Šarauskas skelbia apgulties padėtį: uždraudžia gyventojams vaikščioti gatvėmis, nurodo uždaryti parduotuves, namų duris, langus. Gatvėse pasirodo savanorių patruliai, gavę leidimą už šio nurodymo nevykdymą panaudoti ginklą. Netrukus mieste vėl buvo ramu.

Tuo pat metu į priešo užnugarį nusiųstas dešimties savanorių būrys šautuvų ir granatų ugnimi išmušė raudonarmiečius iš pozicijų Eigulių kaime ir privertė juos pasitraukti Juodkiškio mišką. Priešo mėginimas užimti Kėdainius iš pietinės pusės žlugo.

Vasario 7-osios vakare Kėdainiuose pasirodė vokiečių kulkosvaidininkai, turėję dalyvauti bendruose veiksmuose prieš bolševikus. Kėdainių gynėjams buvo priskirti penki vokiečių kariai. Kituose šaltiniuose nurodoma, kad vokiečiai traukiniu iš Gaižiūnų atsigabeno ir du artilerijos pabūklus, kurie buvo išstatyti kryžkelėje prie stoties. “Vokiečių artilerijai pradėjus šaudyti bolševikus pamiškėje, tarp jų kilo sumišimas, ir jie pradėjo trauktis. Lietuvių dalinys užėmė Koliupės k., tačiau toliau slinkti negalėjo. Abi pusės, nors ir buvo labai šalta, liko gulėti sniege“, – rašoma Kazio Ališausko knygoje “Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės 1918 – 1920“.

Naktį į vasario 8-ąją bolševikai ėmė trauktis iš savo pozicijų. Deja, šią gerą žinią po kelių valandų apkartino pirmoji netektis. Viskas įvyko taip. Sužinojus apie bolševikų atsitraukimą, ankstų vasario 8-osios rytą  Šėtos link dvejomis rogėmis išvyko 17 žmonių sustiprinta žvalgyba, sudaryta iš lietuvių savanorių ir vokiečių kulkosvaidininkų. Grupei vadovavo V. Vainauskas, o jo padėjėju buvo būrininkas Povilas Lukšys, nė nenujautęs, kad tądien jo vardas visiems laikams įeis į Lietuvos istoriją.

Ties Taučiūnų kaimu  žvalgus netikėtai apšaudė grandine išsiskleidusi maždaug kuopos dydžio bolševikų grupė. Susidūrę su gausesniu priešininku, kai kurie lietuviai ir vokiečiai bandė trauktis, tačiau P. Lukšys sugebėjo juos nuraminti ir sudrausminti. Atgavę drąsą, vyrai sugulė į grandinę ir ėmė pliekti priešininką atsakomąja ugnimi. Nežinia, kuo būtų pasibaigęs šis susidūrimas, jei ne vokiečių jefreitoriaus kulkosvaidis, privertęs priešą trauktis.

Deja, sėkmė buvo permaininga – netrukus atsišaudant teko trauktis jau mūsiškiams, mat netikėta bolševikų ugnis prapliupo iš šalimais esančio Taučiūnų dvaro. Viena kulka pakirto P. Lukšį, tapusį pirmuoju Nepriklausomybės kovose žuvusiu Lietuvos kariu.

Vis dėlto vasario 8-ąją po visą dieną trukusių kautynių bolševikams buvo suduotas lemiamas smūgis. Pusšimčio vokiečių kareivių remiami lietuvių savanoriai apėję dešinįjį jų sparną ir paėmę į nelaisvę 18 raudonarmiečių, privertė likusiuosius pasitraukti į Šėtą.

Dvi dienas trukusios kautynės iš lietuvių ir vokiečių pusės pareikalavo dviejų aukų. Dar du kovotojai buvo sužeisti. Apie bolševikų nuostolius sunku ką nors pasakyti, nes atsitraukdami ji spėjo išgabenti savo žuvusiuosius ir sužeistuosius. Vis dėlto mūšio dalyvių prisiminimuose, remiantis vietos gyventojais teigiama, kad raudonarmiečių nuostoliai buvo kur kas didesni.

 

Lemiamas žygis

 

Nustūmus bolševikus į Šėtą, tiesioginis pavojus Kėdainiams nebegrėsė. Tačiau niekas negalėjo būti tikras, kad persigrupavę ir atgavę jėgas, raudonarmiečiai nemėgins dar kartą pulti miesto. Taigi, lietuviams reikėjo žūt būt užimti Šėtą.

Ir štai vasario 10 dieną J. Variakojo vadovaujamas 80-ties savanorių būrys, remiamas 40-ties vokiečių pėstininkų ir artileristų su dviem pabūklais, patraukė miestelio link. “Mūsų gautomis žiniomis Šėtoje stovėjo dvi raudonarmiečių kuopos, iš viso apie 200 žmonių“, – vėliau prisimins žygio dalyvis Kazys Kubilius.

Operacijos planas buvo toks. J. Variakojo vadovaujama pirmoji grupė per Pakščių kaimą pasieks Žeimių vieškelį ir taip užkirs bolševikams kelią į Ukmergę. Antroji grupė puls raudonarmiečius abipus kelio, vedančio į Šėtą iš Žemųjų Kaplių kaimo. Tuo tarpu trečioji grupė, per Narbutiškius puls šiaurinį Petraičių kaimo pakraštį ir veršis į miestelį.

Ankstyvą rytą Šėta buvo apsupta iš dviejų pusių. Vakarinėje miestelio dalyje ir Petraičių kaime įsitvirtinę bolševikai to nepastebėjo, nes artėdami prie jų pozicijų, lietuviai laikėsi visiškos tylos ir ėmėsi visų įmanomų atsargumo priemonių. Todėl pirmosios artilerijos salvės jiems tapo visišku netikėtumu ir, pasak K. Kubiliaus, sukėlė nemažą paniką.

15 valandą visos trys rinktinės pakilo į ataką. Nepaisant atkaklios atsakomosios priešininko ugnies, viena iš trijų savanorių grupių gana greitai įsiveržė į miestelį. Netrukę suprasti, kad yra supami, raudonarmiečiai ėmė chaotiškai bėgti į Bukonis, Ukmergės link, palikdami ir žuvusiuosius, ir sužeistuosius, ir karišką turtą.

“Po keliolikos minučių mūsų vora jau buvo bolševikų paliktoje Šėtoje. Išsirikiavome ir, dainuodami “pelėdą“ traukėme miestelio gatvėmis. (…) Miestelyje radome gana gražų laimikį: daug telefono aparatų, šautuvų, šovinių, vieną amunicijos dviratį, maisto sandėlį ir… keturias raudonas vėliavas. Mes griebėme brangius ir reikalingus mums ginklus, o mūsų sąjungininkai vokiečiai apsidorojo su bolševikų  paliktais lašiniais ir avižomis“, – prisimena K. Kubilius.

Tiesa, pergalės džiaugsmą šūksnius lydėjo ir gedulingas bažnyčios varpo skambesys – kitą dieną Šėtos parapijos kapinaitės priglaudė pirmąjį žuvusį Lietuvos savanorį P. Lukšį.

Šiaip ar taip, šis, atrodytų, vietinės reikšmės mūšis dėl mažo vidurio Lietuvos miestelio tapo milžiniška pergale, galima sakyti,  nulėmusia visos Lietuvos likimą. Būtent po Šėtos bolševikai galutinai prarado iniciatyvą ir daugiau nemėgino pulti Kėdainių. Maža to, 1919 metų kovą raudonarmiečiai pradėjo patirti vieną nesėkmę po kitos ir neretai net be mūšių ėmė trauktis iš užimtų miestų ir teritorijų.

Kažin ar taip klostytųsi įvykiai, jei mūsų vyrai tą vasarį nebūtų atlaikę skaitlingesnio, geriau ginkluoto ir parengto priešo spaudimo. Jei raudonosios ordos būtų užgrobusios vos už 54 kilometrų nuo Laikinosios sostinės esančius Kėdainius, kelias į Kauną jiems būtų laisvas. O užgrobusiems Kauną bolševikams jau niekas nebūtų sutrukdęs žygiuoti į Pietų Žemaitiją iki pat Rytprūsių. Taip raudonoji kilpa būtų užveržusi visą mūsų kraštą.

Be abejo, Kauną teko ginti ir iš kitos pusės. Beveik tuo pat metu įnirtingos kautynės vyko ir prie Jiezno, ir prie Alytaus, kurį buvome kuriam laikui praradę, o vėliau atkovoję. Mūšiuose dėl Alytaus žuvo ir pirmasis Lietuvos Antanas Juozapavičius. Kiekvienas tų dienų epizodas nusipelno atskiro pasakojimo. Ir vis dėlto pergalė ties Kėdainiais tapo pirmąja užtvara mūsų jauną valstybę užgriuvusiam raudonajam tvanui.

Lietuvos žinios“, 2013-03-08

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s